Publikacijos SAMUELIO BOGUSLAVO CHILINSKIO BIBLIJOS VERTIMO Į LIETUVIŲ KALBĄ PAGRINDIMAS" Įvadas

Transcription

1 ISSN KNYGOTYRA Publikacijos SAMUELIO BOGUSLAVO CHILINSKIO BIBLIJOS VERTIMO Į LIETUVIŲ KALBĄ PAGRINDIMAS" INGĖ LUKŠAITĖ Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedra, S. Daukanto g. 28, 3000 Kaunas, Lietuva Įvadas Skelbiamas Samuelio Boguslavo Chilinskio 1 (apie ) darbas Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas" buvo dalis jo plano išversti ir išspausdinti visą Šventąjį Raštą lietuvių kalba. To meto politinės ( m. vyko Abiejų Tautų Respublikos karas su Rusija ir Švedija) ir kultūrinės aplinkybės (S. B. Chilinskis evangelikų reformatų sinodo lėšomis aukštąjį išsilavinimą galėjo įgyti tik užsienyje) buvo viena iš paskatų, lėmusių tai, kad šio darbo jis ėmėsi Anglijoje. Verta atidžiau panagrinėti, ar šis tekstas atsirado kaip sudėtingos kultūrų sąveikos rezultatas. S. B. Chilinskis gimė, kaip manoma, Šventežeryje (Trakų pavietas), Adriano Chilinskio ( ), ėjusio Lietuvos evangelikų reformatų pamokslininko lietuvių kalba pareigas, ir Minvydaitės šeimoje. Adrianas Chilinskis buvo vienas iš devynių kunigų, kuriuos Lietuvos evangelikų reformatų sinodas 1635 m. įgaliojo parengti vadinamosios Gdansko Biblijos (pataisytos 1563 m. Radvilų Biblijos 1632 m. leidimas Gdanske) sunkesnių vietų paaiškinimus, kai buvo planuojama bendromis Lenkijos ir Lietuvos evangelikų reformatų jėgomis vėl ją pakartotinai išleisti 2. Pradinį išsilavinimą S. B. Chilinskis įgijo Lietuvoje m. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas jį paskyrė katechetu į Biržus 3, kur tuo metu dirbo Samuelis Minvydas, o šis buvo vienas iš didžiausio XVII a. leidinio lietuvių kalba Knygos nobažnystės krikščioniškos" (Kėdainiai, 1653) net trijų dalių rengėjų; kaip tik tuo metu vyko baigiamieji leidinio parengimo spaudai darbai. Jaunajam Chilinskiui Lietuvos evangelikų reformatų sinodas suteikė M. Švobos stipendiją, skiriamą lic- 1 Bibliografiją iki 1940 m. žr. Biržišku, Vaclovas. Aleksandrynas. Chicago, T. 1, p ; iki 1965 m. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, Knygos lietuvių kalba. Vilnius, T. 1, p Lietuvos evangelikų reformatų provincinių sinodų protokolai, // MAB RS, f. 40, b. 1157, p. 429^30. 'Lietuvos evangelikų reformatų provincinių sinodų protokolai, // MAB RS, f. 40 b. 1136, p

2 tuvių tautos alumnatus", ir jis, metus pasimokęs Kėdainių gimnazijoje, sinodo sprendimu išvyko studijuoti j užsienį. Tad jaunasis studentas išsivežė iš Lietuvos reformacijos suformuotą požiūrį į Biblijos reikšmę tikėjimui, tėvo, dirbusio prie Biblijos paaiškinimų, pavyzdį, žinias apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios poreikius, lietuvių raštijos būklę, apie rengiamas knygas lietuvių kalba. Kai kuriuos jų rengėjus jis pažinojo asmeniškai m. gegužės 5 d. jis įsirašė į Franekerio universitetą Olandijoje studijuoti teologijos. Žinoma, ten mokėsi filosofijos, hebrajų kalbos, matematikos m. sužinojęs apie karo su Rusijos kunigaikštyste pradžią, bandė grįžti iš Franekerio namo, bet tai nepavyko, kadangi kelią pastojo karo frontai. Atkeliavęs iki Gdansko, gavo Lietuvos evangelikų reformatų sinodo sprendimą tęsti studijas užsienyje, tačiau lėšų joms sinodas nebeskyrė m. kovo 31d. rekomenduotas Franekerio universiteto rektoriaus, filosofijos daktaro, logikos profesoriaus Kristupo Munsteraus (Christhophorus Munsterus) ir bibliotekininko D. Kaldendbacho, nuvyko į Oksfordo universitetą Anglijoje. Kaip pats nurodė rankraštyje 4, versti Bibliją į lietuvių kalbą pradėjo 1656 m. lapkričio 22 d. Tuo metu Londone universitetų profesūra organizavo Biblijos vertimą į daugelį kalbų, tik ką buvo išleista SS. Biblia Polyglotta (6 tomai ), profesorius Robertas Boyle'as ( ) kaupė pinigus Biblijos vertimui į islandų, turkų, malajiečių kalbas. Aktyvaus vertėjo iš Lietuvos veikla, rekomendacijos patraukė profesūros dėmesį, ir S. B. Chilinskis sulaukė pritarimo bei materialinės paramos darbo pradžiai. Kaip galima spręsti iš jo paties čia skelbiamo teksto, tuos kelerius metus jį daugiausia rėmė Oksfordo profesoriai ir dvasininkai. S. B. Chilinskis Bibliją išvertė per keletą metų, kaip pats nurodė, 1658 m. jau vertė Naująjį Testamentą. Reikėjo gauti lėšų jai spausdinti. Vienas iš būdų surinkti pinigus buvo rinkliava, gana plačiai tuo metu organizuojama nukentėjusioms įvairių kraštų bažnyčioms paremti. Šiuo tikslu buvo būtina atkreipti visuomenės dėmesį, supažindinti ją su Lietuva, paaiškinti būtinybę išleisti Bibliją lietuvių kalba, t. y. parengti sąlygas rinkliavai skelbti. S. B. Chilinskis tuo metu buvo visai nuskurdęs, išvargintas nepriteklių ir sunkaus darbo, prasiskolinęs. Matyt, paskatintas jam palankių Londono kolegijų ir Oksfordo universiteto profesorių Roberto Boyle'o ir Johno Walliso, galbūt ir gyvenusio bei dirbusio tuo metu Londone Samuelio Hartlibo, Vilniaus evangelikų mokyklos rektoriaus Jurgio Hartlibo brolio, ėmėsi pats reklamuoti savo darbą: parašė angliškai An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian Tongue, Into which Language the Scriptures were as yet never Translated: With a copy of the Testimonial! given to the Translator, and of the Approbation of his undertaking by several Reverend Doctors of Divinity, with the Professors of the same, and other Persons of Note, in the University of Oxford, November 15, 1659 : Printed by Hen. Hall, Printer to the University, Šio aštuonių puslapių leidinėlio fotokopija yra Lietuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyriuje. ' Uiblia Litewska Chylińskiego. Nowy Testament. Poznan, Т. 2: Text, lap

3 Išleisdamas Biblijos vertimo j lietuvių kalbą pagrindimą", S. B. Chilinskis siekė paaiškinti Londono ir Anglijos visuomenei savo darbo tikslus, trumpai supažindinti ją su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, jos evangelikų reformatų bažnyčios veikla, raštija lietuvių kalba ir pateikti argumentus, kodėl būtina išspausdinti Bibliją lietuviškai. Šitaip jis rengė dirvą rinkliavai Anglijos bažnyčiose vertimui spausdinti Londone. S. B. Chilinskis netrukus išleido savo argumentaciją ir lotynų kalba: Ratio institutae translationis Bibliorum in linguam Lithuanicam, in quam nunquam adhuc Scriptum sacra est versa, ex quo fidem Christianam, ab conjunctionem Magni Ducatus Lithvaniae cum Regno Poloniae... Šis tekstas čia publikuojamas. Upsalos universiteto bibliotekoje išliko tik vienas lotyniškojo leidinio egzempliorius, kurio apačia knygelę brošiūruojant buvo nupjauta, o ten turėjo būti išspausdinti leidimo duomenys. Tad išlikusiame tekste trūksta duomenų apie leidimo vietą, metus, spaustuvininko asmenvardį ir spaustuvę. Tebėra neaišku, ar lotyniškasis leidinys buvo išleistas tais pačiais metais, kaip ir angliškasis, ar vėliau ir kiek laiko praėjus. Palyginus abu tekstus, matyti, kad jie skiriasi net savo struktūra. Lotyniškąjį sudaro penkios dalys: Biblijos vertėjo S. B. Chilinskio dedikacija LDK evangelikų reformatų bažnyčios globėjams ir jos dvasininkams (sąraše penkiolika asmenų), vertėjo kreipimasis į skaitytoją, kuriame argumentuojama, kodėl reikalingas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, S. B. Chilinskio malda prašant Dievo malonės vertimą baigti, Oksfordo universiteto profesorių ir dėstytojų rekomendacija S. B. Chilinskiui ir jo darbo reikšmės apibūdinimas, Franekerio universiteto rektoriaus ir senato rekomendacija S. B. Chilinskiui. Angliškajame nėra dedikacijos LDK asmenims ir Franekerio universiteto rektoriaus rekomendacijos, o paties S. B. Chilinskio teksto struktūra ta pati, tačiau tekstas nėra visai tapatus. Skirtingų kalbų leidiniuose skiriasi Oksfordo profesorių ir kolegijų dėstytojų sąrašas rekomendacijoje. Kaip nurodė S. Kotas 5, lotyniškame jų paminėta daugiau, pridėti keturi Kristaus bažnyčios kolegijos teologai: vicekancleris Johnas Cornishas, kanauninkas Johnas Wallis, kanauninkas ir kartu universiteto pamokslininkas Raphaelis Battonas, kanauninkas Johannesas Pointeris [Pinter] bei Brazenozės (Žalvarinės nosies) kolegijos gvardianas Danielius Greenwoodas, Magdalietės kolegijos principalas Henricas Wilkinsonas, Oksfordo universiteto hebrajų ir arabų kalbų profesorius Edvvardas Poceckis. S. Kotas šį skirtumą aiškino pasikeitusiomis Anglijos vidaus gyvenimo aplinkybėmis, susidariusiomis per metus, kurie praėjo rengiant antrąjį teksto variantą: 1658 m. rugsėjo 3 d. mirus Oliveriui Cromwclliui ir prasidėjus restauracijai, reikėjo naujų asmenų paramos. S. Koto nuomone, lotyniškasis tekstas turėjo būti išleistas arba 1660 arba 1661 m. taip pat Londone. Kai kurie argumentai duoda pagrindo manyti, kad leidinėlis buvo išspausdintas 1660 m. pabaigoje arba 1661 m. pradžioje m. Londono spaustuvininkas Erasmus Tylcris jau buvo pradėjęs spausdinti 5 Kot Stanisław. Geneza i tlo historyczne Biblii Litewskiej Chylińskiego // Biblia Litewska Chylińskiego. Nowy Testament. Poznań, T. 2, s. XXV. 250

4 S. B. Chilinskio išverstą Senąjį Testamentą, be to, 1660 m. gruodžio 10 d. į Londoną atvyko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios pasiuntinys Jonas Kristupas Krainskis rinkliavos Lietuvos evangelikų bažnyčioms organizuoti. J. K. Krainskio nuomone, kurią jis pats išdėstė 1663 m. ataskaitoje 6 Lietuvos evangelikų reformatų sinodui, Biblijos leidimas lietuvių kalba buvo antraeilis, jei ne trečiaeilis dalykas. Įgaliotinis jau 1661 m. vasarį buvo nepatenkintas, kad dalį rinkliavos pinigų reikia sumokėti spausdinimo skoloms padengti, ir tuojau sukomplikavo Biblijos spausdinimo reikalus. Tad žinodamas nepalankią sinodo įgaliotinio nuomonę, S. B. Chilinskis pridėjo dedikaciją LDK asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į vertimo svarbą. Darbo reikšmei padidinti dar pridėjo Franekerio universiteto rektoriaus rekomendaciją. Tuos visus argumentus pasvėrus, galima daryti išvadą, kad lotyniškasis S. B. Chilinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas" buvo išleistas ne tais pačiais metais kaip angliškasis, o greičiausiai 1661 m. pradžioje. "Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimo" lotyniškasis variantas buvo adresuotas, kaip galima spręsti iš ilgo asmenų sąrašo dedikacijoje, ne tik Anglijos, bet ir Lietuvos evangelikams. Plati dedikacija buvo ženklas, kad S. B.Chilinskis jautėsi įsipareigojęs Lietuvos evangelikams reformatams, buvo išlaikęs ryšį su Tėvyne, dirbo jai ir Lietuvos visuomenei siekė pateikti Biblijos tekstą lietuvių kalba. Dedikacijoje išvardijami svarbiausi Lietuvos evangelikų ir asmeniškai pačiam vertėjui artimiausi asmenys: bažnyčios pagrindiniu globėju jis vadino Biržų ir Dubingių kunigaikštį Boguslavą Radvilą, minėjo savo artimiausius globėjus bajorus - Upytės pavieto taurininką Kristupą Daugėlą Strišką, savo dėdę Stanislovą Minvydą, kurį pavadino tokiu artimu, kaip tėvas; darbą skyrė trims Kėdainių miesto magistrato nariams, rengusiems Knygą nobažnystės krikščioniškos": burmistrams Steponui Jaugeliui Telegai, Abraomui Trečiokui ir Juozapui Lipskiui bei buvusiam Kėdainių gimnazijos rektoriui Jonui Fridrichui Starckijui; veikalą skyrė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios aukščiausiems dvasininkams - Vilniaus, Užnerio ir Žemaitijos distriktų superintendentams bei konsenjorams, aukštųjų studijų vadovui Jonui Audzejevičiui ir grupelei kunigų: Naujamiesčio (Teodorui Skrockiui), Papilio (Tomui Kšivenskiui) ir Švobiškio (Andriui Putiatai) pamokslininkams. Daugumą šių žmonių jungė lituanistinis darbas: vieni jų rengė knygą lietuvių kalba, trys minėti kunigai pamokslavo lietuvių kalba, šaltiniuose yra žinių apie vieno iš jų - Tomo Kšivenskio parašytus pamokslus lietuvių kalba. Dedikacijoje buvo sujungta ir padėka tiems, kurie sudarė vertėjui galimybes studijuoti užsienio universitetuose, atkreipiamas dėmesys į rengiamą Biblijos vertimą į lietuvių kalbą tų, kurie dirbo lietuviškose bendruomenėse, nuolat susidurdavo su jų poreikiais, ir tų, kurie savo iniciatyva siekė tuos poreikius patenkinti, t. y. jau buvo supratę lietuviškų tekstų svarbą bažnyčios veikloje. Dedikacijoje nurodytų asmenų sąrašas rodė, iš ko S. B. Chi- 6 Jono Kristupo Krainskio 1663 m. ataskaita skelbta: Lukutitč, Inge. Lietuviškos S. B. Chilinskio biblijos spausdinimo aplinkybės // Lietuvos TSR Mokslu Akademijos darbai. A serija. T. 1(35) (1971), p

5 linskis tikėjosi paramos, ir kad pirmiausia Biblijos vertimą skyrė Lietuvos evangelikų bažnyčios parapijoms, kuriose buvo lietuviškai kalbančių reformatų. Dauguma tokių parapijų ir buvo Užnerio, Žemaitijos ir Vilniaus distriktuose. Vertėjas suprato, kad kitų distriktų, kaip antai tuo metu vadinamo Baltarusių ar Paliesės, dvasininkams toks leidinys neatrodys vertingas. Deja, sinodo valia rinkliavos nuo karo nukentėjusioms Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioms organizuoti įgaliotinis buvo kaip tik iš Paliesės distrikto. Matyt, S. B. Chilinskio knygelės abiem kalbomis apie būtinybę išleisti Bibliją lietuvių kalba paveikė Anglijos karaliaus įsako apie rinkliavą nuo karo nukentėjusioms Lietuvos bažnyčioms turinį: jame buvo įrašyta sąlyga, kad rinkliavos pinigais turėtų būti spausdinama Biblija lietuvių kalba. Kaip pats S. B. Chilinskis motyvavo: Ir tikrai, jei kadaise Dievui buvo maloni materialių šventovių statyba, reikia manyti, kad dar brangesnis bus dvasios namų kūrimas..." Publikuojamas S. B. Chilinskio tekstas vis dėlto iš dalies savo vaidmenį atliko. Bet tik iš dalies. Savo tekstą S. B. Chilinskis baigė paskutiniu maldos sakiniu: Taigi Tau vadovaujant aš dirbu, Tau vadovaujant tęsiu, Tau vadovaujant, jei suteiksi jėgų ir gyvybės, pabaigsiu (jei apginsi nuo pasiutusių sukčių ir besaikių triukšmų)". Deja. Kaip žinoma, S. B.Chilinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą buvo išspausdinti tik trys Senojo Testamento fragmentai, didžiausias jų siekė beveik iki Dovydo psalmių pabaigos (26 lankai). Biblijos spausdinimas buvo nutrauktas 1662 m. tarp gegužės ir rugpjūčio. Tai įvyko dėl kelių priežasčių. Svarbiausios būtų šios: Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinode tuo metu vyravo dvasininkai, lietuviško leidinio spausdinimą laikę nepateisinama prabanga, o vertinusieji knygas lietuvių kalba patys rengė Naujojo Testamento vertimą ir norėjo jį leisti savo vardu, sinodo įgaliotinis nebuvo suinteresuotas Biblija lietuvių kalba; vertinusieji vertimo kokybę konstatavo, kad ji nesanti gera; ši nuomonė galėjo būti susidaryta dėl to, kad recenzentai ir vertėjas rėmėsi ne tų pačių kalbų tekstais: S. B. Chilinskis vertė, kaip manoma 7, iš germanų, tiksliau, iš olandų ir hebrajų kalbų, o recenzentai, matyt, lygino su Vulgatos lotyniškuoju ir Gdansko (1632) Biblijos lenkišku tekstu. Galima pridurti, kad S. B. Chilinskio tekstą dar reikėjo atsidėjus redaguoti, apsvarstyti ir rasti daugeliui kunigų priimtinus atitikmenis, terminus ir sąvokas, kaip buvo daryta aptariant Jono Bretkūno vertimą, o vėliau leidžiant S. Bitnerio Naująjį testamentą (1701). Tačiau sinodo atstovai tokios iniciatyvos neparodė, o S. B. Chilinskis, vyraujant neigiamam požiūriui į jo darbą, pozityvių rezultatų tokiu keliu einant nesitikėjo. Publikuojamas S. B. Chilinskio tekstas apie Biblijos išleidimo lietuvių kalba būtinybę šiek tiek atskleidžia jo teologines pažiūras, kurios dar laukia specialistų dėmesio. S. B.Chilinskis pateikia daug motyvų, kodėl reikia išleisti Bibliją lietuvių kalba. Pirmiausia jis akcentavo, kad Biblijos teksto gimtąja kalba pažinimas Otrębski Jan. Dlaczego przerwano druk kalwińskiej biblii w przekładzie Chylińskiego // Biblia 7 Litewska Chylińskiego. Nowy Testament..., p. XXXIV-XXXV; Kavaliūnaitė Gina. Istoriografinis Samuelio Boguslavo Chylinskio biblijos vertimo kontekstas ir vertimo šaltinio problema // Listuanistica. T. 3(31) (1997), p

6 yra Bažnyčios, t. y. dvasios namų, statyba, Biblija esanti, jo požiūriu, teisingojo, pirmykštės bažnyčios tikrojo tikėjimo" pagrindas. S. B. Chilinskio nuomone, Lietuva Biblijos vertimo veltui laukusi nuo pat krikšto 1387 m., tačiau tik dabar darbą milžiniškos svarbos, būtent Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, Dievui padedant, [siekiu] laisvai pradėti, tęsti ir laimingai pabaigti". Be jau minėtų teologinių, bažnyčios, kaip dvasios namų, statybos argumentų, jis teikia ir kalbos paplitimo argumentą. Siekdamas suteikti savo vertimui didesnį svorį, jis perdėdamas aiškino Anglijos visuomenei, kad lietuvių kalba plačiai vartojama ne tik tose toli į plotį bei ilgį nusidriekusiose valdose ir kaimyniniuose kraštuose - Livonijoje, Kurše, Prūsijoje, Juodojoje Rusijoje, bet net pačioje Moskovijoje". S. B. Chilinskis kritiškai vertino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios tikybinių knygų lietuvių kalba rengimo būklę. Jis vardijo vienintelio XVII a. leidinio lietuvių kalba Knygos nobažnystės krikščioniškos" (1653) sudedamąsias dalis, jau neprisiminė XVI a. leidinių - M. Petkevičiaus katekizmo ir J. Morkūno postilės. Vertindamas leidinių lietuvių kalba kiekį, S. B. Chilinskis sakė, kad jų pobūdį jis laiko visiškai nepakankamu bažnyčios veiklai. Pats dėstė savo tolesnius planus: jau buvo išvertęs dvigubą katekizmą", pripažintą Anglijos parlamente ir škotų bažnyčiose, ketino psalmes ritmiškai sukomponuoti pagal melodiją, kuri šiandien vartojama šių laimingųjų [Anglijos] salų bažnyčiose", kritiškai atsiliepdamas apie praktikuotą psalmių giedojimą prisitaikant prie Prancūzijoje paplitusių melodijų, jo nuomone, per daug sudėtingų. Tad S. B. Chilinskis planuose buvo numatęs tai, ką gero ir tinkamo Lietuvai pastebėjo Anglijos bažnyčioje, pritaikyti Lietuvos reformatų bažnyčios veikloje. S. B. Chilinskio tekste nuolat skambėjo žodis darbas". Jo tekstas - tai darbo, paties įvairiausio, o ypač tikėjimo labui, apoteozė: kuris darys Viešpaties darbą savanaudiškai arba žiovaudamas atitrauks ant arklo uždėtą ranką, tebus prakeiktas. O tas, kuris išsaugos tikėjimą ir atves nusidėjėlius į teisybę, su noru įveiks darbą ir kelią, tam bus suteiktas amžinos šlovės vainikas. Ne poilsiui, bet darbui yra gimę tie, kuriuos uolus skubėjimas į Bažnyčios valstybę veda prie sunkumų..." ir t. t. Žmogaus nuteisinimą S. B. Chilinskis sieja su tikėjimu, Dievo malone ir žmogaus darbu. Darbas, jo požiūriu, ir yra ta pastanga, kuria žmogus dalyvauja savo paties nuteisinime. Darbo, kaip žmogaus vertės iškėlimas, buvo bręstančios Vakarų Europoje naujųjų laikų visuomenės ženklas. Tad deklaruodamas kai kurias vertybes S. B. Chilinskis demonstravo naujųjų laikų mentaliteto elementus. S. B. Chilinskio Biblijos vertimas buvo akivaizdus kelių Europos tautų kultūrų sąveikos rezultatas, o skelbiamas tekstas - ryškus kontaktų mezgimo ir atsivėrimo kitų kultūrų siūlomoms vertybėms liudijimas. 253

7 RATIO institutae translationis Bibliorum in linguam Lithuanicam, in quam nunquam adhuc Scriptura sacra est versa, ex quo fidem Christianam, ab anno 1387, suscepit Lithvania, opera gloriosissimi Regis Jagellonis, post conjunctionem Magni Ducatus Lithvaniae cum Regno Poloniae. Una cum testimonio et judicio Almae Universitatis Oxoniensis Reverendissimorum Patrum, nec non aliis etiam testimonialibus Celeberrimae Academiae Frisiorum, quae est Franequerae, Uteris, quibus Authorem, dum Angliam bonorum ingeniorum fautricem, peteret, comitari est dignata humanissime. Illustrissimo ac Celsissimo principi domino Dn. Boguslao Radziwil, Dei gratia Birzarum et Dubincorum, Sluciae et Copyliorum duci, S. R. I. Principi, Supremo stabuli M. D. Lithvaniae praefecto, praetorianorum, S. R. Mtis Poloniae generali, Barensi, Poszyrwiensi, gubernatori, primo in Nievel et Siebiez comiti etc. etc., Reformatarum ecciesiarum in M. D. Lithvaniae lumini et columini, Domino suo gratiosissimo. Nec non Nobilissimis, Magnificis et Generosis Dominis: Dn. Christophoro Dowgialo Stryszka, terrae Upitensis pocillatori, fautori suo eximio, Dn. Stanislao Minwid, avunculo suo dilectissimo 1, et patris instar semper culto et colendo. Ut et Admodum Reverendis, Clarissimis, Eruditissimis viris. Dn. Andreae Muzonio 2, ecciesiarum Jesu Christi quae colliguntur in districtu Vilnensi, superattendenti gravissimo, Dn. Johanni Borzymowski 3, Ducatus Samogitiae superattendenti meritissimo, Dn. Martino Bythnero 4, districtus Transviliensis conscniori dignissimo. Dn. Johanni Domazovio 5, Ducatus Samogitiae conscniori vigilantissimo, affini suo conjunctissimo. Dn. Andreae Puciata 6, mysteriorum Dci dispensatori apud Svabisccnscs. Dn. Johanni Audziejcwicz 7, in ccclesia Vilnensi, V. D. ministro meritissimo, studiorum mcorum in peregrinis, promotori optimo. Dn. Theodora Skrocki 8, ccclcsiastae Novomicstcnsi. Dn. Thomae Krzywienski 9, ccclcsiastae Popieliano. Dn. Abrahamo Trzeciak 10, Dn. Joscpho Lipski, Dn. Stcphano Tclcga, consulibus Cajodunensibus spectatissimis. Dn. Johanni Fridcrico Starckio 11, illustris olim gymnasii Radziviliani, quod est Cajoduni, nunc autem Dantisci, rectori dignissimo et ante octennium praeeeptori mco, omni laude cumulatissimo. 254

8 Hasce conatuum suorum, secundum Deum primitias, cum voto vitae utriusque salutis, demissa manu et mente offert S. Boguslaus Chyliński, Adriani Ch. filius. Salutem in Servatore lectori Christiano Neminem existimo esse inter amantes Jesum Christum* in veritate, qui non arbitretur, divinum omnes eos praestare Ecclesiae adjumentum, optimeque de religione mereri, qui omnes conatus suos studiaque eo accomodant, ut salventur homines, purusque Dei cultus per varias mundi plagas, qua sol habitabiles illustrat oras, propagetur. Non enim tantum nostri habenda est ratio, opera quoque danda est, ut saluti aliorum, quarum nostris viribus id assequi valemus, prospiciatur. In quo quidem opere conficiendo, maxima vi est laborandum: Fraudulenter opus Domini quifecerit, aut manum aratro admotam oscitanter revocaverit, maledictus esto 12 : Sin vero quis fidem servaverit, ad Justitium peccatores adduxerit, laborem et cursum alacriterperegerit, huic corona gloriae aeternae est proposita. Non ad otium, sed ad laborem nati sunt, qui Reipublicae Ecclesiasticae capessendae studio ducuntur, ad onera, ad pericula, ad crucem, ad res denique gravissimas, maximasque gerendas, quarum sane pondus tantum est, ut non nisi Spiritus sancti auxilio perferri queat. Vidit id ipsum fidelis ille in domo Dei minister Moses, qui e deserto legem a Deo populo Israelitico latam de monte Sinai tulit et ex Aegipti ergastulo prodigiis magnis editis, eundem evocavit. Vidit hoc in Tabernaculi extructione, cujus delineationem ostenderat Deus ad quam tametsi facultates permagnae essent collatae, Dei tarnen maxime interfuit, Besaleelem et Aholiabum, artifices, spiritu artificii instruere, ut vasa varii generis pararent. Нас nimirum ratione declarare voluit, sapientissimus ille totius universi conditor Deus, ad operis divini absolutionem, Spiritum imprimis opemque Dei requiri, id vero ut homo homini praestet, in potcstate non habere, verum a solo luminum patre, virtutem istam omncm proficisci. In Dei manu erat, cor regis Salomonis sapientiae spiritu, quo sapientissimos populos hominesque anteiret, imbuere, simul ac calcar addere, ut Aedem illam cclebrem Solimaeam, alacri magnoque animo inchoaret et ad finem perduceret. Tyriorum regis Hirami animum cmollire, ut ligna et lapides ad opus magnificum suppcditarct, opificcsquc idoncos submittcrct, quorum omnium vires nc labaresccnt, Deus efficit. Dei spiritu inflcxus fuit Cyri, Persanim regis animus, ut populo captivo rcditum incolumcn itcrquc lutum praestarct. Dei erat Zcnibbabelis etjosuc animum confirmarc, quin etiam ipsi populo ad Templi restaurationem ncrvos ut omnes intendercnt, nec pericula et insidias hostium formidarent, alacritatis spiritum subministrare. Dei erat Darii regis barbari animum regere faccrcquc ut cdicto publico populis finitimis a cacpti aedificii destructione (quam varus artibus consi- * Publikacijoje kursyvu išskiriamos tos vietos, kurios buvo taip pažymėtos S. U. Chilinskio leidinyje. 255

9 liisque machinabantur) prohibere. Nec minus Spiritus Dei opus illud fuit, quando olim Prophetas sanctos, qui omnem lapidem movebant, ut falso fictiorum deorum cultu extirpato, populum fidei suae commissum, ad veram religionem ducerent, excitavit; a quo quidem opere nullis mundi ingrati minis, nullisque periculis se abstereri passi sunt. Hos secuti sunt Apostoli Christi, qui tametsi catharmata mundi existerent et veluti oves mactationi destinatae, haberentur; adhaec Judaeis offendiculum, gentibus autem stultitiam praedicarent odium et injurias mundi sustinerent, a Christi tarnen amore avelli nequiverunt, cujus Ecclesiam inter gentes, perinde ac Judaeos, per verbum Dei, amplificarunt. Successerunt hisce Primitivae Ecclesiae orhodoxi Patres, qui verbum Dei in Ecclesia ejus fideliter tradentes, hypocritas et haereticos confutantes, egregiam operam gloriae principi Christo, praestiterunt. Quibus merito annumerari debent prionim seculomm in vinea Domini operarii, viri Spiritu Dei praediti, et a Deo ipso docti, qui Religionis clypaeo armati, strenuam operam adversus Sathanam et Antichristum navarunt, veritatis lucem a tenebris obrutam, asseruerunt; artės liberales et linguas pristino suo nitori, restituerunt; nihilque studii in veri propagatione intermiserunt, ut multorum aliorum quorum nomen adhuc inter nos viget, quique hodie lucem suam, luce sua, fama, scriptis, apud exteros foenerantur, verecundiae parcam. In summa, quicquid unquam a viris Dei Sanctis, in cultus divini Religionis negotio, vel sapienter fuit actum, vel felici successu confectum, id omne ad Dei providentiam est referendum. Sine hoc arcano Numinis divini consilio, crediderim nec mihi quoque omnium qui Christo ministrant militantque infimo et nulla ex parte cum aliis comparando, concessum est, novissimis hisce temporibus et die consummationis omnium, praeforibus stante, cujus signa hactenus conspeximus multa variaquc et plura sese nobis ostenderint in caelo, et in terra, ita ut fere nullum desideretur amplius, nisi hoc unum, quod Christus praedicit, Mat. 24. (Evangelium regni praedicabitur in universo orbe in testimonium omnibus gentibus et tunc erit finis). Opus ingentis laboris, Translationem (nempe) Biblionim in linguam Lithvanicam, ipso consilium, animum et vires gratiose suppeditante, libenter inchoare, constanter continuarc et fclicitcr consummare. Cum enim jam pridem animadvertisscm frustra spcrare, ab anno Christi 1387 (ex quo fidem Christianam suscepit Lithuania opera piisimi Regis Jagellonis) multos doctos et pios viros, excitati aliquem divinitus, qui Codicem sacrum in illam linguam (cujus usus non saltem in illis longe latequc patentibus ditionibus, sed ctiam in vicinis regionibus, Livonia, Curlandia, Prussia, Russia nigra, imo ctiam in finibus ipsius Moscoviae, est per quam familiaris) transferret, quam vis multos bonos Theologos omnia ilia elapsa secula habucrunt, qui si in hac palaestra vel per otium desudare voluissent, facili laborc opus quale tale posteritati rcliquisscnt, sed quia hoc non egerunt (ob causas sibi notas) ncquc ctiam nunc quicquam tale agi animadverterem agendum mihi ipso scdulo judicavi (utpotc qui me a prima juventute Ecclesiae sacris consccravi) ne ab iis cssem imparalus, quibus me illi profuturum arbiträrer. Quamobrem duce Christo et auspice Christo (in quo omnia possumtis) ne hujusmodi opus desideratissimum Ecclesiaequc Dei usibus et acdifica- 256

10 tioni, in Ulis partibus, apprime utile futurum, maneret ulterius illaboratum, aut in adventum Eliae, rejiciendum esset, manum ei adornando admovi; Illisque populis, qui nullos hactenus in ea Lingua habuerunt libros ad Praxin Pietatis, praeter orationem Dominicam, Symbolum (ut vulgo dicitur) Apostolicum, Decalogum, quaedam que Catechetica, fragmentą Evangelionim et Epistolanun et non ita pridem, videlicet anno 1653, editum in quarto librum 13, in quo tantum (Psalmi Davidis 78 ex idiomate Polonico, poetice redditi, Hymni nonnulli Lutheri, et aliorum, Evangelia Dominicalia cum brevi analysi, Historia Passionis Christi, Precationes Catechesis pro junioribus, continentur) non solum hac vice, Versione ipsa, cum summa singulorum librorum Historicontm, Dogmaticanim, Propheticomm, Evangelionim, Epistolanim atque capitum, subvenire volui, sed etiam eis ad uberiorem Cognitionen! Articulorum Religionis Christianae, Confessionem Fidei, cum duplici Catechesi (in conventu teologorum, authoritate Parliamenti Anglicani, indicto elaboratis, eidemque Parliamento postmodum exhibitis et ab eodem ut et deinceps ab Ecclesiis Scoticis cognitis et approbatis) fideliter ex Anglicano idiomate, transtuli, brevi juvante Deo Psalmos etiam rythmice compositunis, ad melodiam qualis hodie obtinet in Ecclesüs, fortunatarum harum insularum, utpote facilem et pro cap tu populi; tres enim tonos ubi didicerit fidelis vel rudior omnes Psalmos poterit canere, quod frustra expectes in Psalmodia Gallica (alias optima) ad quam omnes fere Protestantium Ecclesiae, in Europa Psalteria sua habent accomodata; hinc sit, ut propter difficultatem tonorum et imperiam musicae vocalis, Psalmi tantum quidam iique faciliores (in caetibus etiam publicis) cani soleant, aliis neglectis: optandum foret, ut tandem aliquando opprobrium illud ab Israele Dei, alii etiam exemplo simili, tollere conarentur: non exiguam quoque apud Deum et pios inituri gratiam, si Notas Biblicas, in quo genere nihil adhuc unquam actum est in multis nationibus, ex longe eruditissimis Annotationibus Anglicanis et Belgicis, compilarent; aut mere utraque socia opera, transferrent; hoc praesertim tempore, cum Antichristus universalem molitur apostasiam; expedit enim in castris Orthodoxorum, illi, qui subducunt oculis fidclium Scripturam, principium illud fidei Christianae, et non nisi Augustinis, Ambrosiis, Chrysostomis, lectioncm illius permittunt, non unum aut alterum, sed multos esse intelligant, qui pro animabus gregis Dominici cxcubcnt, advcrsaque fronte illis lupis resistere audeant, maxime cum Pontificii multitudinc gloricntur. Si quando in propaganda, Evangclicorum in orbe, ut merito rcvocari possit querela Jcrcmiac: Quomodo viae Sionis lugent, quod nulli veniant ad solennitatem? Omnes portae ejus sunt desolatae, Sacerdotes ejus gemimt, viigines maestac sunt: Quomodo densa mibe irae sitae obtegit Dominus filiam Sionis? Quomodo absorbet Dominus sine dementia omnia habitacula Jacobi? Quomodo Dominus est similis inimico, absorbet Israelem, absorbet omnia palatia ejus, plurimum äffen filae Jiidae macrons et tristitiae? Habet quisque architectorum novae Babylonis aliquid proprium ad patrocinium apostasiac Romanae et ad detentionem in servitute doctrinae Pontificiae, habeat et Christus per industriam servorum suorum, cjusmodi media, quibus non tantum ii, qui jam in ovili Domini sunt, 257

11 contra hostes spirituales praemuniantur, sed etiam Pharus salutifera Ulis erigatur, qui extra illud sunt, ad cujus facem ex procellis errorum et idololatriae, quibus misere jactantur, cum praesentissimo animarum suarum dispendio, in portum samtis subduci queant. Нас nimirum ratione susceptis laboribus meis, faxit Deus Optimus Maximus, si non universos, aliquos saltem in gente mea videam conversos ad purum Evangelii cultum, e tenebris humanarum traditionum; reliquos verö ut caelestis Dei manus protegat atque in veritate beneficio illorum confirmet, animitus precor: nil quicquam ambigens de favore ejus divino, qui in hoc negotio urgendo animum meum suscitavit, hac quoque in parte mihi non deerit, quin excitet aliquos pios Mecoenates, qui indignum sibi esse censebunt, evulgationem tarn salutaris operis intermittere, cogitantes quam laudabile et dignum est viris piis veritatis studio duci, Regnumque Christi in his terris, quo Ecclesia veraque Religio, apud exteras etiam gentes, radices agat fructusque copiosos producat, promovere. Et certe, si grata olim fuit Deo, Temploram materialium structura, quanto gratior censenda est, Architectura domus spiritualis, cujus lapis angularis est Christus, cui fideles tanquam vivi lapides superstruuntur? Memoria eorum qui artificiose construxerunt Tabernaculum, est in benedictione, nomina etiam eorum, qui in tam pios usus, munes se et beneficos praebent, non tantum communiter in caelis scribentur cum reliquis electorum nominibus, sed ipsi quoque columnae fient, in Templo Dei vivi, et inscribet illis Christus, Nomen Dei sui et nomen Civitatis Dei sui, id est, novae Hierosolymae, quae descendit e caelo, a Deo et nomen siium novum, cui cum in Domo ejus pro mea virili quod possum offero, sie eum prece fervida precor: Aeterne omnium genitor Deus, ipse non genite, principio antiquior, fine diuturnior, Pater, Fili et Spiritus sanete, Te prona supplicique mente veneror atque adoro, respice super Ecclesiam tuam, quam in his terris per salutare Verbi tui ministerium plantasti: respice earn bonus et clemens, eo vultu, quo exhilaras omnia, quae in caelis, quae in terris, quae supra caelos, infraque terras sunt, eamque miti et benigno tuo intuitu Serena, en ad te gemebunda suspirat, en ad genua tua supplex advolvitur! ne sine earn Sathanae ejusque organorum vi et dolo atteri, ne sine tot calamitatum generibus affligi, tot lachrymis sordidari, tot singultibus concuti, quam hactenus ach! nimium nimiumque attritam, afflictam, sordidatam, concussam, vidisti. Fatemur nos longe atrociora promeritos, et ideirco dc saeveritate tua non quaerimur, quia et illud libenter agnoseimus, nos c peculio tuo esse, argumento infallibili, quod quos c censu tuo habeas, cos tristiori affligas disciplina: ne sinas tarnen Indulgentissime Pater, ut qui non noverunt nomen tuum, vel invident gloriae tuae, perpetuo glorientur de nobis dicantque: Ubi est Deus illorum, ubi Redemptor, ubi Servator, ubi sponsus quern jactant? haec enim opprobria in te recidunt, dum ex nostris malis, tua actimatur bonitas, descrtos crcdunt, quos non intelligunt ad vitam emendari; perpende o Pater, quid tuam miscricordiam deceat, non quid meritis debeatur nostris et dum miscricordiae gloriaeque tuae rationem habueris; protinus ccssabunt calamitates extcrnae, aut si minus externac, aut si minus cessabunt, ccrte diligentibus te cedent in lucrum pictatis. Respice 258

12 etiam et super me, indignissimum servum tuum, qui teste conscientia, non alio fine ad opus accessi, quam ut causae tuae honorique nominis tui divini, quantum possum, consulerem; et quam mihi sortem concredidisti maxime Arbiter, cum usura tibi, ad incrementum Ecclesiae tuae, redderem. Te itaque Authore rem ago, te Authore continuabo, te Authore si porro vires et vitam dederis, (contraque omnes rabiosos et intempestivos sycophantarum clamores protexeris,) finiam; nec quisquam alius, alius, quam Tu auctor et totius operis adeoque et medii director, mihi finis eris, Cui ut initio el medio et fini omnium meorum conatuum, omnia accepta ferenda [...]* Testimonium et Judicium Almae Universitatis Oxoniensis 14 Reverendissimorum Patrum, de Authore et ejus opere ex Anglicano idiomate, fideliter versum. Certum facimus praesentibus, omnibus iis, quorum interest, Dn. Samuelem Boguslaum Chilinski Lithvanum et membrum Prötestantium Ecciesiarum illius terrae, authoritate Synodorum earum ibidem et sumptibus, in has Oras, quo magis postmodum illis Coetibus possit inservire, missum, et hunc in finem potissimum ab iis, Belgicis Ecclesiis 15 et Academiis, inde autem hue, ut patet nobis, tam ex intuitu Testimonialium, hujus rei gratia, quam etiam aliis fide dignis informationibus, recommendatum; Sed ob nupera bella in Polonia (quibus illae Ecclesiae propemodum funditus sunt deletae), ab iis, a quibus est missus, ope, sive hic locorum manendi, sive domum redeundi, destitutum, fuisse hie (per biennium integrum et ultra) mere tantum charitate ejusmodi virorum inter nos, qui conditionis ejus miseriti, sponte sua ad ejus subsidium et aliorum in simili calamitate constitutorum, contulerant, sublevatum. Iidcm etiam testamur, ob interiorem, quam cum eo habuimus notitiam judicare nos, praenominatum S. B. Ch. virum esse serium et pium, omni insigni favore dignum. Et cum durante tempore commorationis suae, hic loci, dediderit se Translationi totius Codicis sacri in Linguam Lithvanicam (in quam nunquam adhuc sacrae Scripturae sunt versae) jamque Opus illud perfeccrit 16 : Declaramus hisce, Conatum hunc aestimatione esse dignissimum, ad propagationem Evangclii in lata illa Provincia, prout etiam aliis pluribus adjacentibus Rcgionibus, in quibus vulgaris est istius linguae usus. Insuper, post optimum nostrum in rem scrutinium (quantum capaces sumus judicare) existimus Opus fuisse magna diligentia et fide actum, ita ut non possimus, nisi publicationem illius, ut rei promotione sua dignissimac, recomendare, quibus Deus corda et facultates indulsit, ad promotionem dilationis Regni Christi. Johannes Conant, SS. Th. Doctor, ejusdcmquc Facultatis Regius Professor, ac pro tunc Universitatis Vice-Cancellarius. Thomas Godwin, SS. Th. Doctor, Collcgii Magdalenensis 17 Guardianus. Edmundus Stanton, SS. Th. Doctor, Collcgii Corporis Christi 18 Pracpositus. Chrislophorus Rogers, SS. Th. Doctor, Auhie Novi Hospitii 19 Principalis. * Hoc loco scries lillerariim internmipitiir. 259

13 Thomas Barlow, SS. Th. Bace, Collegii Reginensis 20 Praefectus et Universitatis Bibliothecarius 21. Henricus Savage, SS. Th. Doctor, Collegii Baleolensis 22 Praepositus. Johannes Cornish, SS. Th. Bace, Collegii Aedis Christi Canonicus 23. Johannes Owen, SS. Th. Doctor, Collegii Aedis Christi Decanus. Henricus Wilkinson, SS. Th. Doctor, ejusdemque Facultatis Professor Margaretanus 24. Johannes Wall, SS. Th. Doctor, Collegii Aedis Christi Canonicus. Henricus Langley, SS. Th. Doctor, Collegii Pembrochiani Praepositus 25. Johannes Wallis, SS. Theol. Doctor, Geometriae Professor Salvianus. Franciscus Johnson, Collegii Universitatis 26 Praepositus. Raphael Button, S. Th. B. Collegii Aedis Christi Canonicus et Universitatis Orator 27. Johannes Pinter, SS. Th. Bace, Collegii Aedis Christi Canonicus. Daniel Greenwood, SS. Th. Doctor, Collegii Aenaeonasensis 28 Guardianus. Henricus Wilkinson, SS. Th. Doctor, Aulae Magdalenensis Principalis. Sethus Ward, SS. Th. Doctor, Astronomiae Professor Publicus. Robertus Say, SS. Theol. Bace, Collegii Orielis 29 Praeses. Thomas Owen, SS. Th. Bace, Collegii Johannensis 30 Praepsitus. Henricus Hickman, SS. Th. Baccalaureus, Collegii Magdalenensis Socius. Edvardus Pococke, Lingg. Hebr. et Arabicae professor in Academia Oxoniensi. Rector Magnificus et Senatus Academiae Frisiorum quae est Franequerae 31, Lectori Salutem in Domino Cum maxime expediat Rebusp[ublicis] totique societati humanae, priscorum sententia ex re honesta quemque laudari, ipsa siquidem laus ad quaevis ardua adeunda, ferendaque honesti intuitu, magnas dat animo vires et aemulationem concitat. Existimavimus professionum munere in Academia fungentcs, bonumque Rerump[ublicarum] et Academicarum promovere volentes, non debere nos difficiles esse, in Testimonio dando iis, qui virorum gravium fide probati, et commendatione publica instructi, vitam, studia, votaque sua, singulari probitate, pietatc, ct virtutum omnium exemplo, ad Dei ter Max[imi] gloriam et proximorum institutionem, prudentcr transgerunt. Quae cum ita sint, et pia, laudabili, diuturna consvctudine, compcrtum habcamus, Praestantissimum ct Eruditissimum Virum Juvcnem Dn. Samuelem Boguslaum Chyliński Lithvanum, Sanctac Thcologiae studiosum, magnis sumptibus, molestis ct discriminibus, pcrcgrinas, scientiarum voto, pctivisse oras et Academiae Francqueranae, ct Profcssorum in ca docentium fama et amore, in cam concessisse: Ibidcmque triennium circiter, moribus laudabilibus, et praeclara eruditionc Philosophiac, maxime vero Sanctae thcologiae studiis, indefesso labore, operam dedisse: praeter multarum rerum expcricnliam, quam percgrinando nactus est. Quorum omnium cum praenominatus S. B. Chyliński a nobis dcclaramentum publicum petivisset: Acquum et honestum duximus, rogationi- 260

14 bus ejus honestissimis, benigne annucre: Et hoc Scripta publico testari, praenominatum juvenem S. B. Chyliński, modeste, laudabiliter et pie, toto incolatus sui tempore, in Academia, nobis convixisse: Senatui Academico, debitam reverentiam et observantiam exhibuisse, singulari prudentia et humanitate, inter constudiosos cives, pacifice et inculpate commorando, plurimarum virtutum exempla, et laudabi- Iis vitae normam, iisdem reliquisse. Is enim virtutis omnis et honesti amans, osor indecori et turpis, rite officium probi et pii studiosi, fecit: Exercitia publica, Philosophica et Theologica, laudabili profectu, et Auditorum applausu spectabili, inter primos coluit sedulo: In quibus, disputando opponendove expedite et nervöse, de quaestionibus difficillimis, singularem eruditionem ostendit. In quorum omnium testificationem has literas Publicas Testimoniales, eidem viro Docto et Pio, concessimus et decrevimus. Rogantes Viros Magnificos, Amplissimos, Reverendos, Clarissimos, et Excellentissimos, Almae Studiorum Matris, Antiquissimae et Laudatissimae Academiae et Universitatis Oxoniensis Proceres, Insignissimum Dn. Vice-Cancellarium, omniumque artium et facultatum Doctores, Professores, Magistrosque Collegiorum et Civitatum Rectores, Praesides et Praefectos Illustres, et Magnificos, ad quos praedictus Chyliński perveniet, hasce legendas exhibebit, opemque et favorem in re honesta implorabit, omni humanitatis officio eum excipiant, conatusque ejus pios benigne promoveant et ad quaevis honesta vota expedienda, juvent. Spondemus in paribus rogatos, ad omnia officiorum genera, quovis tempore et aura, promptos futures. Dabamus Franequerae Frisiorum, ex Academia nostra, publico Academiae sigillo munitas, et manu Secretarii, subscriptas. Pridie Kal. Aprilis, a C. Munsterus, phil. D. et Prof. Acad. p. t. Rector. D. Kaldenbach, Acad. Secretarius et Bibliotecarius. Locus sigilli. Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas Vertimas Iki šiol į tą kalbą Šventasis Raštas nebuvo verstas nuo to laiko, kai Lietuva 1387 metais šlovingiausiojo karaliaus Jogailos pastangomis po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes susijungimo su Lenkijos karalyste priėmė krikščionių tikėjimą. Kartu su garbingiausių Oksfordo universiteto tėvų liudijimu ir sprendimu, taip pat garsiosios Frizų akademijos Franekcryje liudijančiu raštu ir laišku, kuriuo autoriui, vykstančiam j genijų savybių ugdytojų Angliją, nuolankiausiai padėkota. Šviesiausiam ir aukščiausiam didikui ponui Boguslavui Radvilai, Dievo malone Biržų ir Dubingių, Slucko ir Kopylio kunigaikščiui, Šventosios Romos Imperijos kunigaikščiui, vyriausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žirgininkui, Lenkijos 2 6 1

15 karališkosios didenybės gvardiečių generolui, Baro, Paširvinčio gubernatoriui, pirmajam Nevelio ir Sebežo grafui ir 1.1., ir 1.1., reformatų bažnyčių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šviesai ir ramsčiui, savo garbingiausiam ponui, taip pat kilmingiausiems, tauriems ir prakilniems ponams: p. Kristoforui Daugėlai-Striškai, Upytės žemės taurininkui, savo ypatingam globėjui, p. Stanislovui Minvydui, savo mylimiausiam dėdei 1, visada gerbtam ir gerbiamam kaip tėvui, ir didžiai gerbiamiems labai garsiems ir išsilavinusiems vyrams p. Andriui Muzonijui 2, didžiai oriam Jėzaus Kristaus bažnyčių Vilniaus distrikte superintendentui, p. Jonui Božimovskiui 3, užvis labiau nusipelniusiam Žemaitijos kunigaikštystės superintendentui, p. Martynui Bitneriui 4, garbingiausiam Užnerio distrikto konsenjorui, p. Jonui Domazovijui 5, stropiausiam Žemaitijos kunigaikštystės konsenjorui, artimiausiam savo giminaičiui, p. Andriui Putiatai 6, Dievo paslapčių aiškintojui Švobiškyje, p. Jonui Audzejevičiui 7, užvis labiau nusipelniusiam Vilniaus bažnyčios pamokslininkui, geriausiam mano studijų užsienyje vadovui, p. Teodorui Skrockiui, Naujamiesčio pamokslininkui 8 p. Tomui Kživenskiui, Papilio pamokslininkui 9 p. Abraomui Trečiokui, p. Josefui Lipskiui, p. Steponui Telegai, didžiai gerbiamiems Kėdainių miesto tarybos nariams 10, p. Jonui Fridrikui Starckijui 11, garbingiausiam rektoriui anksčiau įžymios Radvilų gimnazijos, kuri yra Kėdainiuose, dabar Gdansko gimnazijos rektoriui, mano mokytojui iki aštuonerių metų, vertam didžios pagarbos, šiuos pirmuosius savųjų bandymų Dievo akivaizdoje vaisius su gyvenimo ir abejopos sveikatos palinkėjimu nusižeminusia ranka ir širdimi aukoja S. Boguslavas Chilinskis, Adriano Ch. sūnus. Išganymo Išgelbėtojuje krikščioniui skaitytojui [linki autorius] Manau, kad tarp mylinčiųjų Jėzų Kristų tikrovėje nėra nė vieno, kuris nepripažintų, kad Bažnyčiai suteikia dieviškų paramų ir nusipelno religijai visi, kurie savo pastangas nukreipia, kad žmonės būtų išganomi, o tyras Dievo tikėjimas būtų skleidžiamas per visas pasaulio vietoves, kur saulė apšviečia gyvenamas žemes. Mes turime rūpintis ne tik savimi, bet reikia dėti pastangas ir dėl kitų išganymo, kiek tai yra mūsų galioje. Šio tikslo įgyvendinimui reikia dirbti iš visų jėgų: kuris darys Viešpaties darbą savanaudiškai, arba žiovaudamas atitrauks ant arklo uždėtą ranką, tebus prakeiktas* 12. O tas, kuris išsaugos tikėjimą ir atves nusidėjėlius į teisybę, su * Čia ir kitur kursyvu spausdintos citatos tš Biblijos ir paties S. B. Chilinskio taip pažymėti žodžiai. 262

16 noru atliks darbą ir kelią, tam bus suteiktas amžinos šlovės vainikas. Ne poilsiui, bet darbui yra gimę tie, kuriuos uolus skubėjimas į Bažnyčios valstybę veda prie sunkumų, pavojų, kryžiaus, pagaliau prie sunkiausių ir didžiausių dalykų, kurių svoris tikrai yra toksai, kad jį pakelti galima nebent su Šventosios Dvasios pagalba. Patyrė tą patį ištikimasis Dievo namų tarnas Mozė, kuris iš dykumos Įstatymą Dievo, izraelitų tautai duotą nuo Sinajaus kalno, atnešė ir ją išvedė iš Egipto nelaisvės, įvykdęs didelių stebuklų. Patyrė šitai statant Padangtę, kurios brėžinį parodė Dievas, ir nors jai buvo sukaupta daug išteklių, tačiau Dievui labiausiai rūpėjo meistrus Bezalelį ir Aholiabą apdovanoti meno dvasia, kad jie pagamintų įvairių rūšių indų. Suprantama šiuo būdu tasai išmintingiausias viso pasaulio kūrėjas Dievas troško parodyti, kad dieviškajam kūriniui išbaigti pirmiausia yra ieškoma Dvasia ir Dievo pagalba, o to, kad žmogus žmogų pranoksta, Jis nelaiko valdžia, nes kiekviena tikra ypatybė išeina iš šviesos tėvo. Dievo rankose buvo karaliaus Saliamono širdį išminties dvasia, kuria jis pranoko išmintingiausias tautas ir žmones, įkvėpti, kartu ir paraginti, kad aną garsiąją Jeruzalės šventyklą pradėjęs pakilia ir didžia dvasia pabaigtų iki galo. Dievo rankose buvo tiriečių karaliaus Hiramo sielą suminkštinti, kad jis parūpintų lentų ir akmenų didžiam darbui ir atsiųstų gabius meistrus, o Dievas padarė, kad jų visų jėgos neišsektų. Dievo dvasios buvo palenkta ir persų karaliaus Kyro siela, kad paimtai į nelaisvę tautai leistų sveikai išeiti ir saugiai sugrįžti. Dievas sutvirtino Zerubabelio ir Jošuos sielas, kad patys visas tautos jėgas įtemptų Šventyklos atstatymui, ir teikė jų dvasiai žvalumo, kad ji nebijotų nei pavojų, nei priešų žabangų. Dievas valdė ir pagonių karaliaus Darijaus sielą ir padarė, kad jis, išleidęs viešą įsakymą, kaimynines tautas sulaikytų nuo pradėto griauti pastato (to jos siekė įvairiais būdais ir sumanymais). Ne mažesnis Dievo Dvasios darbas buvo paskatinti šventuosius Pranašus, kurie kiekvieną akmenį judino, kad išrovę netikrų dievų garbinimą, pavestą jų rūpesčiui tautą atvestų į tikrąjį tikėjimą. Dėl šio darbo jie patyrė, kad nėra apsaugoti nuo jokių niekingo pasaulio kliūčių ir pavojų. Jais sekė Kristaus Apaštalai, kurie, nors ir buvo tarsi permaldavimui skirtos pasaulio aukos ir tarsi avys, pasmerktos aukojimui, be to, pranašavo žydams kliūtis, o pagonims - kvailumą, ir patyrė pasaulio neapykantą bei neteisybes, tačiau negalėjo atsiplėšti nuo Kristaus meilės, kurio Bažnyčią tarp pagonių, taip pat ir žydų per Dievo žodį pagausino. Juos sekė pirmykštės Bažnyčios tikrojo tikėjimo Tėvai, kurie Dievo žodį Jo Bažnyčioje ištikimai skelbdami, atremdami veidmainius ir eretikus, atliko milžinišką darbą Viešpaties Kristaus šlovei. Prie jų vertai reikia priskirti pirmųjų amžių Viešpaties vynuogyno darbininkus, vyrus, atsidavusius Dievo dvasiai, paties Dievo išprusintus, kurie, ginkluoti tikėjimo skydu, sunkų darbą atliko prieš šėtoną ir antikristą: teisybės šviesą, tamsos užtemdytą, išsaugojo, laisviesiems menams ir kalboms grąžino ankstesnį spindesį, ir nepraleido progos pasidarbuoti, skleisdami tiesą. O kur dar daugybė kitų, kurių vardai gyvi tarp mūsų iki šiol ir kurie per savo šviesą, garbę, raštus tarp svetimų žmonių skleidžia savo šviesą, - apie juos aš dėl kuklumo nekalbėsiu. Pagaliau visa, ką šventieji Dievo vyrai Dievo apeigų ar tikėjimo reikalui kada nors ar išmintingai nuveikė, ar su laiminga pabai- 263

17 ga atliko, - visa tai reikia priskirti Dievo apvaizdai. Be šio slapto šentosios Dievybės sumanymo ir ašen tikėčiau, kad man - mažiausiai iš visų, kurie tarnauja Kristui ir už Jį kovoja, ir jokia dalimi kitiems neprilygstančiam žmogui, - šiais dabartiniais laikais ir šią jau už durų laukiančią visų sunaikinimo dieną (o daugel jos ženklų mes jau regėjome, o dar daugiau visokių mums pasirodo danguje ir žemėje), tai nėra leista, todėl beveik nieko mano širdis netrokšta labiau, kaip tik to, apie ką Kristus pranašauja Mat. 24 (Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas), - darbą milžiniškos svarbos, t. y. Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, Dievui maloningai teikiant išmanymo, dvasios bei jėgų noriai pradėti, nuolat tęsti ir laimingai pabaigti. Kadangi jau seniai pastebėjau, jog jau nuo 1387 Kristaus metų (kuriais pamaldžiausio karaliaus Jogailos pastangomis Lietuva priėmė krikščionių tikėjimą) daug mokytų' maldingų vyrų tuščiai tiki, kad dieviškuoju įkvėpimu bus paskatintas toks, kuris Šventąjį Raštą į tą kalbą (o ji plačiai vartojama ne tik tose toli į plotį bei ilgį nusidriekusiose ribose, bet ir kaimyniniuose kraštuose: Livonijoje, Kurše, Prūsijoje, Juodojoje Rusioje, netgi pačios Maskvijos ribose) išverstų, ir nors visi anie praėję amžiai turėjo daug gerų teologų (o jie nesunkiai pavargę būtų šiokį tokį darbą ateities kartoms palikę, jei tik šioje palestroje ar poilsio metu būtų norėję paprakaituoti), bet pastarieji dėl sau žinomų priežasčių šito nedarė, ir aš netgi dabar nepastebėjau, kad kas ką nors panašaus veiktų, todėl nusprendžiau, kad tai man reikia rūpestingai atlikti (juoba kad nuo pirmųjų jaunystės metų pasišvenčiau šventiems Bažnyčios reikalams), idant nelikčiau neaprūpintas tokiais dalykais, kuriems save laikom būsiantį naudingą. Dėl to vadovaujant Kristui ir saugant Kristui (kuriame viską galime), kad toks trokštamiausias darbas Bažnyčios ir Dievo reikmėms ir kūrimui ypač naudingas ateičiai neliktų nepadarytas arba iki Elijaus atėjimo būtų atidedamas, pridėjau ranką jam papuošti. Ir toms tautoms, kurios iki šiol ta kalba neturėjo jokių knygų tikėjimo praktikai, išskyrus Viešpaties maldą, tikėjimo išpažinimą (kaip paprastai vadinama), dešimt Dievo įsakymų, kai kuriuos katekizmus, Evangelijų ir Laiškų fragmentus, ir nc taip gerai anksčiau, o būtent, 1653 metais, išleistą ketvirto formato knygą 13, kurioje yra tik 78 Dovydo psalmės, poetiškai išverstos iš lenkų kalbos, kai kurios Liuterio ir kitų giesmės, Viešpaties Evangelija su trumpu aiškinimu, Kristaus kančios istorija, katekizmo maldos jaunimui, aš ne tik šiuo reikalu, t. y. Šventojo Rašto vertimu su visuma atskirų knygų: istorinių, dogminių, pranašų, Evangelijų, Laiškų ir dalių, norėjau padėti, bet taip pat toms [tautoms] vardan platesnio krikščionių religijos artikulų pažinimo patikimai iš anglų kalbos išverčiau tikėjimo išpažinimą su dvigubu katekizmu (Anglijos parlamento valia sukviesto teologų suvažiavimo kruopščiai apdorotų, paskui tam pačiam parlamentui pristatytų ir po to škotų bažnyčių pripažintų ir patvirtintų). Ketinau greitai Dievui padedant psalmes ritmiškai sukomponuoti pagal melodiją, kuri šiandien vartojama šių laimingųjų salų bažnyčiose, kad tautai būtų lengvai suprantama, nes jeigu tris tonus koks tikintysis, netgi mažiau išsilavinęs išmoktų, visas psalmes galėtų giedoti, ko veltui tikėtumeisi iš prancūziškų psalmių (kitais atžvilgiais geriausių), prie kuriij beveik visos protestantų bažnyčios Euro- 264

18 poje priderino savo psalmes, todėl dėl tonų sunkumo ir tikinčiųjų nepatyrimo vokalinėje muzikoje, tik tos psalmės, kurios yra nors kiek lengvesnės, liaudies susirinkimuose gali būti giedamos, o kitų tenka atsisakyti. Būtų pageidautina, kad galop kada nors aną Dievo Izraelio priekaištą ir kiti panašiu pavyzdžiu pabandytų pašalinti; nemenką jis įgytų Dievo ir tikinčiųjų malonę, jei Biblijos pastabas sukompiliuotų iš anglų ir belgų pastabų arba grynai abejas bendrame darbe išverstų; tai svarbu ypač šiuo metu, kada antikristas skatina visuotinį atskilimą. Mat tikrojo tikėjimo stovykloms yra naudinga, kad tie, kurie Šventraštį - tą krikščionių tikėjimo pagrindą - paslepia nuo tikinčiųjų akių, o jį skaityti leidžia tiktai Augustino, Ambraziejaus, Krizostomo atpasakojimuose, suprastų jog ne vienas kitas, o daugel yra tokių, kurie budi saugodami Viešpaties kaimenės sielas, ir tiems vilkams atgręžę veidus drįsta pasipriešinti, nepaisydami, kad popiežininkai didžiuojasi didžiuliu skaičiumi. Kadaise skelbiant evangelikų [tikėjimą] pasaulyje, kad vertai galėtų vėl priminti Jeremijo skundą: Kodėl liūdi Ziono keliai, kad niekas neateina į iškilmes? Visi jo vartai apleisti, šventikai dūsauja, merginos liūdnos. Kodėl Viešpats aptraukė tirštu savo pykčio debesiu Ziono dukrą? Kodėl prarijo Viešpats be išimties visas Jokūbo gyvenvietes? Kodėl Viešpats yra panašus į priešą, prarijo Izraelį, prarijo visus jo rūmus, daugiausia atneša Judėjos dukrai liūdesio ir skausmo? Kiekvienas iš naujojo Babilono statytojų turi kažką bendrą su Romos atskilimo gynyba ir su [tikinčiųjų] laikymu popiežiaus mokymo vergystėje, todėl tegul ir Kristus per savo tarnų veiklumą gauna tokio paties pobūdžio priemones, kuriomis prieš dvasinius priešus būtų iš anksto sustiprinti tie, kurie jau yra Viešpaties avidėje, ir kartu būtų pastatytas išganingasis Faras tiems, kurie dar yra anapus [avidės]; [tą Farą] regėdami jie iš paklydimų ir stabmeldystės audrų, kurios [dabar juos] apgailėtinai blaško ir daro pačią tikriausią žalą jų sieloms, galėtų pasiekti išganymo uostą. Taigi su tikra nuostata man pradėjus savuosius darbus, Geriausias Didžiausias Dievas padarė, kad jei ne visus, tai nors keletą savo giminėje matyčiau atsigręžusius į tikrąjį Evangelijos tikėjimą, iš žmoniškųjų tradicijų sutemų, o dėl likusiųjų aš nuolankiai maldauju, kad juos dangiškoji Dievo ranka globotų ir jų gerovei juos teisybėje sutvirtintų. Nėmaž neabejodamas dėl dieviškosios globos To, kuris mano sielą paskatino uoliai imtis šio darbo, [todėl] man nereikės prašyti, kad Jis paragintų kai kuriuos dievobaimingus mecenatus, kurie laikys sau negarbingu dalyku sustabdyti tokio išganingo darbo platinimą, galvodami, kaip pagirtina ir garbinga yra doriems vyrams sekti teisybę ir Kristaus karalystę paskleisti šiose žemėse taip pat pas užsienio tautas, kur Bažnyčia ir tikrasis tikėjimas leidžia šaknis ir veda gausius vaisius. Ir tikrai, jeigu kadaise Dievui buvo maloni materialių šventovių statyba, reikia manyti, kad dar brangesnis bus dvasios namų kūrimas, kurių kertinis akmuo yra Kristus, o ant jo tikintieji pastatyti tarsi kokie gyri akmenys. Atmintis tų, kurie meniškai statė Padangtę yra palaiminta, taip pat vardai tų, kurie dievobaiminguose reikaluose pasirodys paslaugūs ir geranoriški, ne tiktai kartu danguje bus surašomi su likusiais išrinktųjų vardais, bet patys tarsi kolonos bus gyrojo Dievo šventovėje, paskyrė jiems Kristus savo Dievo vardą ir savo Dievo karalystės vardą, t. y. Naujosios Jeruzalės, kuri nužengė 265

19 iš Dangaus nuo Dievo, ir savo naują vardą, aš, kai jo namuose pagal savo išgales aukoju, j j karštai meldžiu: Amžinasis visų kūrėjau, Dieve, pats nesukurtas, senesnis už pradžią, tęstinesnis už pabaigą, Tėve, Sūnau ir Šv. Dvasia, Tave nusilenkusiu ir nusižeminusiu protu garbinu ir šlovinu, žvelk virs savo Bažnyčios, kurią šiose žemėse per šlovingąją žodžio galią pasėjai, žvelk į ją geras ir išmintingas, tokiu veidu, kuriuo pradžiugini visus, kurie danguje, kurie žemėje, kurie virš debesų, ir po žeme yra; ją šviesiu ir geranoriškų žvilgsniu nušviesk, štai prie Tavęs dejuodama dūsauja, štai Tau po kojomis nusižeminusi puola. Neleisk jos naikinti šėtono bei jo jrankių smurtui ir klastai, neleisk jos engti gausiomis rūšimis nelaimių, išniekinti upeliais ašarų ir išgąsdinti gausiais vaidais [tos], kurią iki šiol regėjai naikinamą, engiamą, išniekinamą ir gąsdinamą. Pripažįstame, kad esame nusipelnę kur kas didesnių bausmių, todėl apie Tavo griežtumą neklausiame, kadangi mielai pažįstame ir tai, jog esame Tavo nuosavybė, [o tai remiasi] tvirtu argumentu, kad paskiri griežtesnę drausmę tiems, kuriuos turi savo sąraše. Vis dėlto neleisk, Maloningiausias Tėve, kad tie, kas nežinojo tavo vardo ar pavydi Tavo šlovės, amžinai didžiuotųsi ir apie mus sakytų: Kur yra jų Dievas, kur Atpirkėjas, kur Gelbėtojas, kur Sužadėtinis, kuriuo didžiuojasi?" Juk šitokie priekaištai Tave užgriūva, kai iš mūsų bėdų sprendžiama apie Tavo gerumą, vertink, Tėve, kas tinka Tavo gailestingumui, o kas tinka mūsų nuopelnams; turėsi pagrindą savo gailestingumui ir šlovei. Ateityje liausis išorinės nelaimės arba jei mažiau liausis, tai Tave tikrai mylintiems pravers dievobaimingumo nauda. Pažvelk ir į mane, negarbingiausią Tavo tarną, kuris sąžine paliudys - ne kokiu kitu tikslu ėmiausi darbo, kaip kad dėl Tavęs ir Tavo dieviškojo vardo garbės, kiek galiu, pasitarnaučiau; ir kad tą lemtį, kurią man patikėjai, Didysis Teisėjau, su procentais vardan Tavo Bažnyčios augimo Tau sugrąžinčiau. Taigi Tau vadovaujant aš dirbu, Tau vadovaujant tęsiu, Tau vadovaujant, jei suteiksi jėgų ir gyvybės, pabaigsiu (jei apginsi nuo sukčių pasiutusių ir besaikių triukšmų), ir ne kas nors kitas, kaip tik Tu, viso darbo, vos įpusėto, vadove ir vedėjau, būti man pabaiga, kuriam - kaip visų mano bandymų pradžiai, viduriui, ir pabaigai [...]*. Garbingiausiųjų Oksfordo universiteto 14 tėvų liudijimas ir sprendimas apie autorių ir jo darbą, patikimai išverstas iš anglų kalbos Šiuo raštu patvirtiname visiems, kuriems rūpi, kad p. Samuelis Boguslavas Chilinskis, lietuvis ir jo šalies protestantų bažnyčios narys, tos pačios šalies sinodų valia ir lėšomis į šias žemes siųstas, kad labiau šiems susibūrimams galėtų pasitarnauti, šiam galingiausiam tikslui rekomenduotas Belgų Bažnyčių ir akademijų' 5, o iš ten - čia, kaip mums atrodo tiek iš žvilgsnio į rekomendacinius laiškus, skirtus šiam reikalui, tiek iš kitos patikimos informacijos. Bet dėl pastarųjų karų Lenkijoje (dėl kurių bažnyčios yra beveik visiškai sugriautos) tų, kurių pastangomis buvo siųstas, paliktas be * Šioje vietoje tekstas nutrūksta. Urošiūruojant nupjauta viena apačios eilutė. 266

20 lėšų, [kad galėtų] arba šiose vietose pasilikti, arba grįžti namo, o kone vien iš gailesčio tokiems vyrams buvo jis (beveik dvejus metus ir daugiau) tarp mūsų, kurie pasigailėję jo padėties, savo valia jo ir kitų, pakliuvusių į panašią nelaimę, išlaikymui susimetė, paremtas. Taigi dėl gilesnės nei ta, kurią turėjome, pažinties su juo mes liudijame apie savo sprendimą, jog minėtas S. B. Ch. yra rimtas ir dievobaimingas vyras, nusipelnęs visokeriopos ženklios globos. Ir kadangi jis jau per savo viešnagės šioje šalyje laiką atsidėjo viso Šventojo Rašto vertimui į lietuvių kalbą, į kurią niekada iki šiol Šventraštis nebuvo verstas 16, ir jau šį darbą baigė, skelbiame šiuo raštu, kad šis bandymas užvis labiau nusipelno pripažinimo tinkamu skleisti Evangeliją toje plačioje provincijoje ir daugelyje šalia esančių regionų, kuriuose įprastai vartojama ši kalba. Be to, kuo geriausiai ištyrę dalyką (kiek esame pajėgūs spręsti) pripažįstame, kad darbas atliktas su dideliu atidumu ir patikimimu, todėl visiškai galime rekomenduoti jį, kaip kuo labiausiai promocijos nusipelnantį dalyką, išspausdini [visiems asmenims], kuriems Dievas Kristus karalystės plėtrai bei augimui suteikė protus ir išteklius. Johannes Conant, šv. teologijos daktaras, tos pačios specialybės fakulteto karališkasis profesorius ir šiuo metu universiteto vicekancleris, Thomas Goodwin, šv. teologijos daktaras, Magdalietės kolegijos 17 gvardianas, Edmundus Stanton, šv. teologijos daktaras, Kristaus Kūno 18 kolegijos prepozitas, Christophorus Rogers, šv. teologijos daktaras, Naujosios kolegijos 19 pirmininkas, Thomas Barlow, šv. teologijos bakalauras, Karalienės kolegijos 20 prefektas ir universiteto bibliotekininkas 21, Hcnricus Savage, šv. teologijos daktaras, Beilio 22 kolegijos prepozitas, Johannes Cornish, šv. teologijos bakalauras, Kristaus Bažnyčios kolegijos 23 kanauninkas, Johannes Owen, šv. teologijos daktaras, Kristaus Bažnyčios kolegijos dekanas, Hcnricus Wilkinson, šv. teologijos daktaras, tos pačios specialybės ponios Margaretos fundacijos 24 profesorius, Johannes Wall, šv. teologijos daktaras, Kristaus Bažnyčios kolegijos kanauninkas, Hcnricus Langlcy, šv. teologijos daktaras, Pembruko kolegijos 25 prepozitas, Johannes Wallis, šv. teologijos daktaras, garbingas Salviano fundacijos geometrijos profesorius, Franciscus Johnson, Universiteto kolegijos 26 prepozitas, Raphael Batton, šv. teologijos bakalauras, Kristaus Bažnyčios kolegijos kanauninkas ir Universiteto oratorius 27, Johannes Pointer, šv. teologijos bakalauras, Kristaus Bažnyčios kolegijos kanauninkas, Daniel Greenwood, šv. teologijos daktaras, Brazcnozės kolegijos 28 gvardianas, Hcnricus Wilkinson, šv. teologijos daktaras, Magdalietės kolegijos pirmininkas, 267

21 Sethus Ward, šv. teologijos daktaras, viešasis astronomijos profesorius, Robertus Say, šv. teologijos bakalauras, Orielio kolegijos 29 rektoriaus padėjėjas, Thomas Owen, šv. teologijos bakalauras, Šv. Jono 30 kolegijos prepozitas, Henricus Hickman, šv. teologijos bakalauras, Magdalietės kolegijos narys, Edvardus Pococke, hebrajų ir arabų kalbų profesorius Oksfordo akademijoje. Frizų akademijos Franekeryje 31 garbingasis rektorius ir senatas sveikina skaitytoją Kadangi valstybei ir visai žmonių bendruomenei labiausiai tinka pagal senovinį paprotį kiekvieną pagirti dėl garbingo reikalo, nes pats pagyrimas garbės požiūriu daug suteikia sielai jėgų pasitikti bet kokius sunkumus ir juos pakelti ir skatina rungtyniavimą, tai mes manėme, kad vykdydami profesorių pareigą Akademijoje ir norėdami padaryti gera valstybei ir Akademijai, neprivalome būti griežti, išduodami liudijimą tiems, kurie patikrinti didžių vyrų pasitikėjimu ir aprūpinti viešu palankumu, savo gyvenimą, pastangas, įžadus, vien tik sąžiningumu, dorumu ir visų dorybių pavyzdžiu Galingiausio Dievo šlovei ir artimųjų mokymui išmintingai paskyrė. Esant tokiai padėčiai, mes, pasirėmę dievobaimingu, sveikintinu ir ilgalaikiu bendravimu, turime laikyti tikru dalyku, kad didžiai žymus ir labai išprusęs jaunuolis p. Samuelis Boguslavas Chilinskis, lietuvis, šv. teologijos studentas, siekdamas mokslo, su didelėmis išlaidomis, sunkumais ir išbandymais atkeliavo į svetimas šalis bei Franekerio 32 akademiją ir [vedinas] jos profesorių garbės bei meilės į ją pateko ir maždaug trejus metus pagirtinais papročiais ir garsiu filosofijos išsimokslinimu labiausiai šv. teologijos studijose nenuilstančiu darbu dėjo pastangas, be to, daug patyrė keliaudamas. Apie visus šiuos dalykus minėtas 5. B. Chilinskis mūsų prašė viešo patvirtinimo, o mes nusprendėme teisingu ir garbingu dalyku laikyti palankų pritarimą jo garbingiausiems prašymams ir patvirtinimą šiuo viešu raštu, kad minėtas jaunuolis S. B. Chilinskis kukliai, pagirtinai ir dorai visą savo laiką gyveno su mumis akademijoje, akademijos senatui parodė privalomą pagarbą ir pagarbumą, be to taikiai ir nepriekaištingai gyvendamas išskirtine išmintimi ir žmoniškumu tarp studentų bendramokslių paliko pagirtino gyvenimo ir didžiausių dorybių pavyzdžius. Mylėdamas kiekvieną dorybę ir garbingą dalyką, nepakęsdamas viso, kas negarbinga ir bjauru, ir pagrįstai vykdė doro ir dievobaimingo studento priedermes, tarp pirmųjų su pagirtina sėkme bei įspūdingu klausytojų pritarimu uoliai atlikinėjo viešąsias filosofijos ir teologijos pratybas, kuriose tiek lengvai bei energingai disputuodamas, tiek oponuodamas sunkiausiais klausimais pademonstravo ypatingą išsilavinimą. Paliudydami apie visus šiuos dalykus, mes šiam mokytam dievobaimingam vyrui išdavėme ir patvirtinome šį oficialų liudijimo raštą, prašydami prakilnių vyrų, žymiausių, garbingiausių, geriausių, tauriausių mokslo motinos, seniausios ir garbingiausios Oksfordo akademijos bei universiteto vadovų: įžymiojo pono vicekanclerio, visų mokslų bei fakultetų dekanų, kolegijų profesorių bei magistrų, bendrijų rektorių, žymiųjų bei prakilniųjų pirmininkų bei prefektų, pas kuriuos minėtasis Chilinskis atvyko, šį raštą parodys ir paramos bei 268

22 globos garbingam reikalui prašys, kad jie visi jį priimtų, rodydami visokeriopą žmogiškumą, palankiai paremtų jo dievobaimingus ketinimus ir padėtų jam įgyvendinti bet kuriuos garbingus troškimus. Pažadame, kad lygiomis aplinkybėmis paprašyti visais lygiais bet kokiu laiku ir vietoje būsime palankūs. Raštą išduodame Frizijos Franekeryje, mūsų Akademijoje, sutvirtintą oficialiuoju Akademijos antspaudu ir pasirašytą sekretoriaus ranka metais, dieną prieš balandžio kalendas*. C. Munsterus, profesorius, filosofijos daktaras, einantis Akademijos rektoriaus pareigas, D. Kaldenbach, Akademijos sekretorius ir bibliotekininkas. Antspaudo vieta Vertė Irena Balčienė, vertimą taisė dr. Sigitas Narbutas Komentarai 1. Ponui Stanislovui Minvydui, savo mylimiausiam dėdei - Stanislovo Minvydo, S. B. Chilinskio motinos brolio, gyvenimo datos nenustatytos. Minvydai buvo gausi bajorų žemininkų giminė, iš kurios per XVII a. septyni asmenys buvo evangelikų reformatų kunigai, o iš jų net penki ėjo aukščiausias - superintendentų - pareigas evangelikų reformatų Bažnyčios hierarchijoje. Žinomas Minvydas Stanislovas, XVI a. pabaigoje ėjęs Naujamiesčio pamokslininko pareigas ir išrinktas Upytėje delegatu į 1595 m. Torūnės sinodą, m. buvo Užnerio distrikto superintendentas. Tačiau S. B. Chilinskis dedikacijoje rašo apie Stanislovą kaip apie gyvą asmenį, tad jo minimasis turėjo būti kitas asmuo, apie kurį žinių trūksta, tačiau akivaizdu, kad jis buvo tos pačios Minvydų giminės. (Lukšaitė, Ingė. Reformacijos veikėjai Lietuvoje ir lietuvių kalba XVII a. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. T. 1 (1971), p ) 2. Andriui Muzonijui... Vilniaus distrikto svarbiausiam superintendentui - Andrejus Muzonijus (Musonius, mirė 1663 m.) prieš 1630 m. dirbo kunigu Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje, 1630 m. perkeltas į Kėdainių mokyklą, m. buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Naugarduko, m. Vilniaus distriktų superintendentas. Nors tarp distriktų nebuvo oficialaus rangų nustatymo, tačiau Vilnius buvo laikomas centriniu, pirmiausia į jį buvo skiriami superintendentai. (Lietuvos evangelikų reformatų provincinių sinodų protokolai // MAB RS, f. 40, m., b. 1157, p ; т., b. 1136, p. 223 ir kt.) 3. Jonas liožimovskis... - Jonas Božimovskis (vyresnysis) (Jan Borzymowski, ) - Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios dvasininkas. Jo tėvai buvo kilę iš Lenkijos, tačiau jis pats jau buvo užaugęs ir išmokslintas LDK: mokėsi visiškai išlaikomas Šiluvos (1622) ir Slucko (1628) alumnatuose, sinodo lėšomis 1636 m. studijavo Leideno ir vėliau Franekerio universitetuose. Nuo 1638 m. pradėjo dirbti dvasininku Lietuvoje: Kėdainiuose, Naujamiestyje; nuo 1653 m. iki mir- * T. y. kovo 3t d. 269

23 ties ėjo Žemaičių distrikto superintendento ir nuo 1665 m. kartu Vilniaus distrikto konsenjoro pareigas. Kartu su S.Tamašausku, Samueliu Minvydu ir Steponu Jaugeliu Telega parengė Knygą nobažnystės krikščioniškos" (Kėdainiai, 1653). Turėjo sūnų, taip pat Joną (jaunesnįjį) ( ), kuris tęsė tėvo pradėtą Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. 4. Martynui Bitneriui, garbingiausiam Užnerto distrikto konsenjorui - Martynas Bitneris (Martin Bythner, mirė 1673 m.) atvyko iš Vokietijos per Lenkiją į Lietuvą. Įšventintas ministru 1631 m., nuo 1637 m. ėjo Vyžuonų, Svėdasų pamokslininko pareigas, m. buvo Užnerio distrikto konsenjoras (Lukšaitė, Ingė. Reformacijos veikėjai Lietuvoje ir lietuvių kalba XVII a., p ) Turėjo sūnų Samuelį (apie ), kurio vardu 1701 m. buvo išleistas pirmas išspausdintas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. 5. Jonas Domazovijus - LDK evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, m. Šiluvos, kurį laiką kartu ir Gruzdžių pamokslininkas, mirė tarp 1660 m. ir 1661 m. birželio. (Žemaitijos distrikto partikuliarinių sinodų protokolai // Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 93, b. 94.). S. B. Chilinskis jį vadino savo svainiu. 6. Andrius Putiata - Andrius Putiata-Rajevskis (Puciata Rajewski) - LDK evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkas, apie 1655 m. buvo Vencavų (Venusovo Ukmergės paviete), apie m. - Švobiškio, m. - Linkuvos pamokslininkas. (MAB RS, f. 40, Lietuvos evangelikų reformatų provincinių sinodų protokolai, b. 1136, p. 324). 1. Jonui Audzejevičiui - Jonas Audzejevičius (Jan Audziejewicz, mirė 1671 m. kovą) m. buvo Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, kurį laiką ir Vilniaus distrikto konsenjoras. Sinodo pavedimu tvarkė užsienio alumnų, studijuojančių universitetuose, reikalus. 8. Teodorui Skrockiui, Naujamiesčio pamokslininkui - kilęs iš Prūsijos kunigaikštystės ir LDK evangelikų kunigų giminės. Teodoras mokslus išėjo Lietuvoje, 1638 m. sinodas jam skyrė Švobiškio bažnyčios alumno lėšų ir pasiuntė mokytis į Kėdainių gimnaziją, 1652 m. jis minimas kaip Švobiškio pamokslininkas. S. B. Chilinskio žiniomis, m. buvo Naujamiesčio pamokslininkas. Teodoras Skrockis 1661.VIIL20-24 Kėdainių konvokacijos sprendimu buvo paskirtas kartu su Jonu Božimovskiu (vyresniuoju) įvertinti S. B. Chilinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą kokybę (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodų protokolai // MAB RS, f. 40, b. 1136, p. 15; Collccta zboru Kicjdańskiego. [Wilno, 1939]. P. 80). Teodoras Skrockis istoriografijoje painiojamas su Jurgiu Skrockiu: H. Reinholdas straipsnyje Die sogcnanntc Chylinskischc Bibelübersetzung von Chyliński" // Mitteilungen der litauischen Literarischen Gesellschaft. Bd. 4, H. 2(1895), p. 126, teigia, kad šis gyveno m., dirbo Karaliaučiuje lenkų ir lietuvių bendruomenių kunigu, ir klaidingai tvirtina, kad buvo paskirtas tikrinti S. B. Chilinskio Biblijos vertimą. Ansas Bruožis (Probočių Anūkas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai. 270

24 Tilžė, P. 21) Jurgį Skrockį klaidingai vadina Biblijos vertėju ir nurodo, kad šis gyveno Tomui Kživenskiui, Papilio pamokslininkui - Lietuvos evangelikų reformatų kunigas (Kšivenskis, Krzyvvienski, mirė 1679 m.) , m. pamokslavo Papilyje, m. - Biržų lietuvių bendruomenės pamokslininkas, buvo Užnerio distrikto konsenjoras, to paties distrikto superintendentas. J. Łukaszewiczius veikale Dzieje kościołów wyznania helweckiego w Litwie" (Poznań, T. 2, p. 280) minėjo, kad Užnerio superintendentas Tomas Kšičevskis palikęs pamokslų lietuvių kalba rankraštį, iš tikrųjų jų autorius turėjo būti Tomas Kživenskis. Nors šis rankraštis nerastas, tačiau įsidėmėtina, kad S. B. Chilinskis knygelę dedikavo asmenims, dirbusiems su tekstais lietuvių kalba. 10. Abraomui Trečiokui, Juozapui Lipskiui, Steponui Telegai, gerbiamiausiems Kėdainių miesto taryboms nariams - visi trys - Kėdainių miestiečiai, įvairiu metu buvę Kėdainių burmistrai: J. Lipskis minimas 1628 m. (Collecta zboru Kiejdańskiego..., p. 6), Steponas Jaugelis Telega (apie ) nuo 1631 m. iki 1666 m. buvo vienas iš dviejų burmistrų, taip pat vienas Knygos nobažnystės krikščioniškos" (Kėdainiai, 1653) parengėjų, nuolatinis Kėdainių reformatų bendruomenės senjoras nuo miestiečių. Abraomas Trečiokas (Trzeciak) minimas kaip burmistras 1635 ir 1650 m. (Collecta zboru Kiejdańskiego..., p. 30, 68). 11. Jonas Fridrichas Starkijus - Jonas Fridrichas Starkijus (Fridericus Starckius Dantiscanus, Fridericus Starkius), teologijos daktaras, kaip galima spręsti iš jo pirmojo parašo Kėdainių bažnyčios kolektoje, buvo kilęs iš Gdansko, į Kėdainius atvyko 1631 m. čia organizuojant gimnaziją, joje dėstė, o m. su pertrauka buvo Kėdainių gimnazijos rektorius. Tai buvo jos klestėjimo metai. Atrodo, kad prasidėjus karui su Rusija ir Švedija jis buvo išvykęs į Gdanską, bet ryšių su Kėdainiais nenutraukė m. vėl minimas Kėdainiuose. S. B. Chilinskiui besimokant Kėdainiuose, Starkijus buvo jo mokytojas ranką, tebus prakeiktas... - S. B. Chilinskis laisvai perfrazavo Naujojo Testamento Lk 9, 62 kelis sakinius: Jėzus tam pasakė: Nė vienas, kuris prideda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei". Pats S. B. Chilinskis šią vietą vertė taip: O Jezus tarė jam: Zednas kursey prydcst rąka sawo jungop, o apsidayro and to kas ir uzpakiy, nest wertas Karalistesp Diewo". (Biblia Litewska Chylińskiego. Nowy Testament..., p. 117 (61) ne anksčiau kaip 1653 metais. Išleista ketvirto formato knyga... - S. B. Chilinskis rašė apie Knygą nobažnystės krikščioniškos" (Kėdainiai, 1653), tačiau apibūdindamas jos dalį - giesmyną klaidingai nurodė apimtį (78 Dovydo psalmes). Kodėl jis padarė tokią klaidą, neaišku. Išlikusių S. B. Chilinskio Dovydo psalmių vertimo palyginimas su Knygos nobažnystės krikšioniškos" giesmyne spausdintu Dovydo psalmių tekstu galėtų padėti nustatyti, ar S. B. Chilinskis naudojosi tuo vertimu, t. y. ar turėjo Londone Kėdainių leidinį, tačiau tai dar nepadaryta. 14. Oksfordo universitetas - universitetas yra mokslininkų-mokytojų bei mokinių bendruomenės visuma. Ši viduramžiška struktūra, kurioje mokslininkų bendrijos - 271

25 kolegijos - susijungia į visumą, išlieka dar Anglijoje (Oksforde ir Kembridže, taip pat Durhame bei Londone) bei Škotijoje (Šventojo Andriaus universitete). Kolegiją sukuria magistrų bei mokinių bendruomenė, prižiūrima, bet nediktuojama magistrų išrinkto arba patrono paskirto vadovo. Mecenatas dažnai turi revizoriaus (angl. Visitor, vizitatoriaus) pareigas. Oksforde bei Kembridže vadovo titulas atspindi kolegijos praeitį. Dažniausiai jis vadintas magistru (kaip šv. Benedikto reguloje) arba prezidentu (t. y. pirmininku) - humanistiniu titulu, arba gardijonu (pranciškonų pareigūnas), arba probstu (kanauninkų viršininku). Profesorius buvo universiteto pareigūnas, kuris vadovavo mokslui visame universitete, o ne vien savo kolegijoje. Šiam postui dažniausiai fundaciją skyrė patronas arba karalius (regius profesorius - karališkasis profesorius). Oksfordas pelnė Anglijos vyriausybės valdininkų rėmėjo reputaciją. Pirmosios kolegijos valdžia prarado steigėjo pinigų, suteikdama neteisėtas paskolas karaliaus Henriko III tarnams. Per pilietinį karą Oksforde buvo karaliaus sostinė, o Respublikos metu universitetas tarnavo Cromwellio valdžiai. 15. rekomenduotas Belgų bažnyčių... - Oksfordo profesorių rekomendacijoje paties S. B. Chilinskio įvardytos Frizų bažnyčios ir universitetas pavadinti belgiškais. Frizija - istorinė sritis, kurioje gyveno frizai, kalbėję viena iš germanų - frizų kalba, jos teritorija buvo Olandijoje, Vokietijos šiaurėje ir dalis Danijoje. XVII a. viduryje joje vyravo evangelikų reformatų tikėjimas. 16. jau prieš savo viešnagės laiką šioje šalyje atsidėjo viso Šventojo Rašto vertimui į lietuvių kalbą, į kurią niekada iki šiol Šventasis Raštas nebuvo verstas... - Oksfordo profesorių teikiama informacija apie tai, kad S. B. Chilinskis pradėjo versti Bibliją dar prieš atvykdamas į Angliją, prieštarauja paties S. B. Chilinskio vertimo rankraštyje esančiam teiginiui, kad pradėjęs vertimą 1657 m. lapkričio 22 d. (senuoju stilimi) Londone. Galbūt Franekeryje jis buvo pradėjęs versti bandomuosius teksto fragmentus. Antra vertus, Oksfordo profesūra nebuvo informuota apie Jono Bretkūno visos Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. 17. Magdalietės kolegija - šv. Magdalietės kolegiją 1448 m. fundavo Vinčesterio vyskupas Williamas Wayneflete'as (Uejnflyt). Šioje kolegijoje XVII a. buvo pradėti dėstyti tikslieji mokslai, be to, buvo pasodintas pirmasis mokslinis botanikos sodas. XX a. 10-ąjį dešimtmetį kolegija sukūrė Oksfordo tikslųjų mokslų tyrimų parką. XX a. penkiems šios kolegijos nariams yra įteiktos Nobelio premijos. Tarp kitų jos įžymybių minėtinas XVIII a. rašytojas Addisonas bei XX a. medievistas ir teologas C. S. Lewisas. Auštant gegužės pirmai dienai, užlipę ant kolegijos bokšto, kolegijos koplyčios choro berniukai Dievui Kūrėjui gieda padėkos už pavasarį giesmes (tradicija tęsiasi nuo XV a. vidurio). 18. Kristaus Kūno kolegija - kolegiją fundavo 1517 m. Richardas Foxas (Foks), Vinčesterio vyskupas. Erazmas Roterdamietis yra pasakęs, jog kolegijos biblioteką dėl labai turtingo knygų lotynų, graikų bei hebrajų kalbomis rinkinio galima pavadinti pasaulio stebuklu". 19. Naujoji kolegija m. funduota Vinčesterio vyskupo Wykehamo (Uikemo), siekiant padidinti išsimokslinusių kunigų skaičių Anglijoje po Juodosios mirties. XV amžiuje buvo Oksfordo humanistų centras. 272

26 20. Karalienės kolegija - kolegija įkurta 1340 m. 21. universiteto bibliotekininkas - universiteto biblioteką praturtino XVII a. antikvaras Bodley. Dabar vadinama Bodleian Library ir yra viena iš turtingausių pasaulio bibliotekų. Po Reformacijos biblioteka žlugo. Ją atstatė buvęs diplomatas seras Thomas Bodley. Formaliai atidaryta 1602 m., nuo 1610 m. gauna kiekvieną Anglijoje išleistą knygą (visi leidiniai turėjo būti registruoti Karališkosios kopijuotojų (Stationers) komisijos, o Bodley susitarė su komisijos pirmininku atiduoti Oksfordui kiekvieno leidinio egzempliorių). 22. Balliolio kolegija (collegium Baleolensis) Balliolio kolegija yra viena iš seniausių tebeegzistuojančių Oksfordo kolegijų, įkurta tarp 1263 ir 1268 m. Fundatorius - Johnas Balliolis, pretendentas į Škotijos sostą; pirmuosius jos statutus 1282 m. pateikė Johno našlė Dervorguilla iš Galloway. Kolegija dar tebestovi toje vietoje, kurioje buvo pastatyta XIII a. Mertono kolegija, turi seniausius statutus, nors Universiteto kolegija pirmoji gavo fundaciją, bet jos statutai šiek tiek jaunesni; be to, ji dabar stovi kitoje vietoje nei savo įkūrimo laiku metais. 23. Kristaus bažnyčios kolegija - Kristaus bažnyčios kolegija kitaip buvo vadinama Namu" (the House), joje mokslininkai vadinti ne dominus" (angl. Don), bet studens" (student). Ją įkūrė kardinolas Tomas Wolsey kaip Kardinolo kolegiją (1525 m.). Vėliau - Henriko VIII valdžiai fundatorių ištrėmus ir šiam mirus, pats karalius jai skyrė fundaciją kaip Kristaus bažnyčiai" (1546 m.). Kolegijos koplyčia, buvusio šv. Fridegundės vienuolyno bažnyčia (XIII a. pirmasis dešimtmetis) yra dabartinės Oksfordo vyskupystės katedra. Tarp buvusių Namo" mokinių yra trylika Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų, žymus matematikas Charlesas Dodsonas (žinomas visiems kaip Lewisas Carollas) ir filosofas Johnas Locke'as. Anglijos pilietinio karo metu karaliaus Karolio I parlamentas susirinkdavo kolegijos refektorijuje. 24. Ponios Margaretos profesorius - Ponios Margaretos kolegijos profesoriaus pareigas įsteigė ir fundavo karaliaus Henriko VII motina ledi Margaret Beaufort. Ji fundavo teologijos profesoriaus pareigas Oksforde bei Kembridžc. Tos pareigos dar yra išlikusios. 25. Pembroko kolegija - kolegija įkurta 1624 m. karaliaus Jokūbo VI bei I įsakymu, Anglijos kanclerio bei Oksfordo universiteto kanclerio, Pembroko grafo, pastangomis. 26. Universiteto kolegija - seniausia dar veikianti Oksfordo kolegija, fundacija skirta 1249 m., nors XIX a. ginčuose dėl turto kolegijos vardas buvo keičiamas: pirmiausia vadinosi Ričardo I Liūtaširdžio fundacija, o vėliau buvo vadinama ir karaliaus Alfredo kūriniu (1872 m. šventė savo tūkstantmetį), ir leiboristų ministro pirmininko Clcmcnto Atlce kolegija. Kolegijos narys George Abbottas buvo Kcnterberio arkivyskupas, karūnavęs Karolį I. Per pilietinį karą ( ) kolegija buvo už karalių, todėl 1648 m. jos magistras ir 5 nariai buvo iš jos pašalinti. Jie grįžo su karaliumi 1660 m. Vienas kolegijos narys pasirašė karaliaus mirties nuosprendį. Grąžinus karaliaus valdžią, už išdavystę jis buvo įkalintas dvidešimčiai melų. 273