Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche

Transcription

1 f ilosofiniai tyrinëjimai Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche Vilniaus pedagoginis universitetas T. Ðevèenkos g. 31, LT Vilnius F. Nietzsche pasitelkdamas genealogijos terminà, tarësi skelbiàs naujà mokslà. Màstytojas suabejoja moralës duotumu ir veikale Apie moralës genealogijà siekia atskleisti moralës kilmës istorijà (genealogijà). Analizuodamas pamatiniø etikos kategorijø: gëris ir blogis istorinæ raidà, F. Nietzsche atsiremia á valia galiai principà, kaip aktyviø ir reaktyviø jëgø kovà. F. Nietzsche moralës genealogijoje áþvelgia dvilypæ gërio ir blogio prieðistoræ. Nusistovëjusiai gëris / blogis vertybinei prieðstatai Nietzsche prieðpastato gera / prasta vertybinæ perskyrà. Ði dvilypë vertybinë perskyra kyla ið ko- F. Nietzsche by using the term genealogy decleared the new science. He had a doubt about allowed morality and in his thesis About genealogy of morality he tries to investigate the origin of morality, to show it s genealogy. His all attention applies to the term: prosper and harm and their historical analysis and evolve. Step by step we come to the origin of morality, using the investigation of these terms. By confronting historical analysis about the prosper and harm F. Nietzsche is quoting on the principle of the power of the will. Nietzsche oppossites the valuable contrast, which comes from the difference of qualified dominating forces, with the traditional moral prosper/harm valuable possition. That is the way of the valuable outlook of prosper/ harm. Santrauka Summary kybiðkai vyraujanèiø jëgø skirtumo. Ið èia F. Nietzsche s moralës genealogijoje plaukia dvi skirtingos moralës: pirmoji aristokratiðka kilmingøjø moralë, antroji - destruktyvi vergø moralë. F. Nietzsche konstatuoja, jog ásigalëjusi gëris / blogis vertybinë perskyra þymi krikðèioniðkos moralës, kurioje reaktyvios jëgos laimi prieð aktyviàsias, pergalæ pasaulio istorijoje. Prasmininiai þodþiai: Nietzsche, moralë, genealogija, valia galiai, kilmingøjø ir vergø etika, gëris / blogis ir gera / prasta vertybinë perskyra. F. Nietzsche varies two ways of moralities of evaluation: the first one- primeval, aristocracy morality of knights, which decleares, that everyting, what is weak is harm. The second one comes from the subjects, which aspirate authority from morality of slaves. This morality grows from ressentiment full of jealous and evaluates the weak ones as prosper and the strong ones are called harm. Setted oppossite of prosper / harm marks the supreme of christian morality and its created ascetics ideals in the history of the world. Key words: Nietzsche, moral, genealogy, power of the will, aristocracy and slaves morality, prosper / harm and well / badness disjunction. 56

2 þ m o g u s i r þ o d i s I V f ilosofiniai tyrinëjimai Naujøjø laikø màstytojas Friedrichas Nietzsche yra neklasikinës filosofinës tradicijos atstovas. Jo veikalai ir idëjos buvo ir iki nûdienos iðliko ávairiø kontraversiðkø svarstymø objektu. Itin arðias diskusijas sukëlë Nietzsche s nagrinëjami moralës klausimai, savitai iðsikristalizavæ jo filosofinëje sistemoje konkreèios dorovinës koncepcijos pavidalu. Ávairiais aspektais analizuodamas moderniosios Vakarø visuomenës moraliniø prietarø kilmæ màstytojas siekia iðsiaiðkinti, kokios kilmës yra jos pamatinës etikos kategorijos gëris ir blogis. Akivaizdu, kad Nietzsche buvo vienas radikaliausiø pamatiniø tradicinës Vakarø krikðèioniðkosios moralës normø kritiku. Ðis iððûkis tradicinës moralës normoms skatino já nuodugniai gilintis á kritikuojamos moralës esmæ bei istorijà (genealogijà). Ðias vokieèiø màstytojo etikos nuostatas atspindi programinis veiklas Apie moralës genealogijà. Kuriuo tikslu jis savo veikalo pavadinimui pasirinko þodá genealogija (gr.genea padermë; kiltis, logos þodis, kalba, mintis) 1? Minëtame veikale filosofas aiðkinasi Vakaruose ásivieðpatavusios moralës kilmæ. Savo moralës genealogijos tyrinëjimus màstytojas pradeda pasitelkdamas pamatiniø etikos kategorijø gërio ir blogio raidos analizæ. Jis taikliai pastebi, jog þmoniø moralinis vertinimas pirmiausia yra paremtas gërio / blogio opozicija. Metafizikai mano, kad patys vertingiausi dalykai turi turëti kità savo kilmæ. Jø neámanoma kildinti ið ðio niekingo, nepastovaus, kupino pagundø pasaulio. Jø ðaltinis tai amþinybë, neregimas Dievas: èia, o ne kitur slypi jø pagrindas. Toks samprotavimo bûdas, Nietzsche s nuomone, tipiðkas prietaras. Filosofas áþvelgia, kad moralës sprendiniai nëra belaikiai, prieðingai, galima árodyti jø istoriðkumà ir socialiná reliatyvumà. Todël Nietzsche priekaiðtauja moralës filosofams, kad jie priëmë tik vienà tiesà, vienà atsakymà á klausimà, kas yra gëris ir blogis, ir juo remiantis siejo save su tradicija. Atsakymø gali bûti daug ir ávairiø, nes sunkiai iðskaitomas, hieroglifais paraðytas þmogaus moralës praeities metraðtis nëra pakankamai aiðki duotybë. Moralë, màstytojo nuomone, nëra duota, ji susiklostë per ilgà ðimtmeèiø istorijà, ir ðià Ávadas Moralës kritika: kilmë ir vertë ðioje etikos tradicijoje þmoniø moralinis vertinimas pirmiausia buvo paremtas gërio ir blogio opozicija. Taigi moralës genealogijos autoriui rûpi, kokiomis aplinkybëmis ásigalëjo konkreèios moralinës vertybës, nes jø amþinu buvimu filosofas nepasikliauja. Nietzsche áþvelgia dvilypæ gërio ir blogio prieðistoræ. Klasikinëje Vakarø etikoje nusistojusiai gëris / blogis vertybinei opozicijai prieðprieðina gera / prasta vertybinæ perskyrà. Pagrindinis ðio straipsnio tikslas atskleisti, kuo skiriasi ðiø perskyrø kilmë ir vertybinis suvokimas Nietzsche s etikoje. istorijà mes galime atskleisti per moralines sàvokas, analizuodami jø vertæ ir raidà. Taigi Nietzsche pasiðovë árodyti, kad moralinës sàvokos gëris, blogis, kaltë, nuodëmë, sàþinë, atsakomybë nëra ið kaþin kur atsiradæ idealai, nëra Dievo duotos, o susiklostë istoriðkai paèiø þmoniø gyvenime, kilo ið þiaurumo prievartaujant save ir kitus. F. Nietzsche èia panaðus á psichoanalitikà, demaskuojantá mitus, siekiantá plika akimi áþvelgti nematomà idealø genezæ (Baranova, 1997, 4). Nietzsche s moralës genealogijoje atsiveria naujoviðkas bûdas aiðkinti istorijà, kuris ið esmës skiriasi nuo tradicinës filosofijos tuo, jog buvo atkreiptas dëmesys á tai, jog gyvoji istorija negali tenkintis tik iðoriðkais apraðinëjimais viso to, kaip ið tikrøjø buvo. Nes tai, kaip buvo, niekada negali bûti vienareikðmiðkai paþinta ir suvokta, kadangi visuomet priklauso nuo subjektyvaus poþiûrio to þmogaus, kuris istorijà tiria (Nigg, 2001, 56). Taigi Nietzsche kuria visiðkai unikalià netradicinæ istorijos bei moralës tyrinëjimo galimybæ. Jis ragina á tradiciná moraliná vertinimà, paremtà gërio / blogio opozicija, þvelgti skirtingomis akimis. Negalima pretenduoti á vienà vienintelæ tiesà ir reikalauti visa kita atmesti kaip melà ir nesusipratimà. Bûtø beprasmiðka vienos vienintelës absoliuèios tiesos vardu pasisakyti uþ arba prieð vienà ar antrà moralës tipà, siekiant kurá nors atmesti. Nietzsche savo moralës genealogija atveria tolerantiðkumà ir pabrëþia skirtingumus. Kaip pastebi A. Mickevièius, Nietzsche ðiame ginèe nëra teisëjas, sprendþiantis ið absoliuèios tiesos pozicijø, ir neigia, kad toks teisëjas 1 Tarptautiniø þodþiø þodyne genealogija apibrëþiama dvejopai: visø pirma kaip giminës, ðeimos kilmës istorija, raðyta arba tradiciðkai pasakojama ið lûpø á lûpas, þinoma, jau senovës egiptieèiø, graikø, romënø (buvo sudarinëjamos karaliø, mitologiniø didvyriø genealoginës lentelës). Kita vertus, genealogijos sàvoka aiðkinama ir kaip istorijos mokslo ðaka, tirianti viduramþiø giminiø istorijà, giminystës ryðius, taip pat nustatanti gimimo, santuokos ir mirties datas. Genealoginis - rodantis kilmæ, giminystæ [Vaitkevièiûtë, 1999, p. 406]. ISNN

3 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche gali bûti: < > Gyvenimo vertë negali bûti nustatyta gyvenanèiojo, nes jis yra veikëjas, net ginèo objektas, bet ne teisëjas (Mickevièius, 1996, 19). Moralës genealogijoje pateikdamas gërio ir blogio istorinæ raidos analizæ, Nietzsche kartu neiðvengiamai atskleidþia bei iðsamiai pagrindþia savo poþiûrá á vyraujanèià moralæ. Tad koks gi Nietzsche s santykis su tradicine morale? Akivaizdu, jog filosofo poþiûris á moralæ radikaliai skiriasi nuo ankstesnës filosofinës tradicijos. Kaip pabrëþia K. Jaspersas, Nietzsche i ðiuolaikinë moralë, vertybës tëra ne kas kita kaip paslëpti krikðèioniðki idealai, kurie moko niekam nesiprieðinti, nekovoti, bûti silpnu ir bejëgiu. To pasekoje þmogus tampa sielos ligoniu, jame vieðpataujanti galios valia nukrypsta ne á kovà su gyvenimo sunkumais, ne á savo idealø kûrimà, o á vidø ir sukelia kanèià. Vokieèiø màstytojas atkreipia dëmesá á tai, jog bûtent krikðèioniðka moralë su savo asketiniais idealais, visokiais draudimais nuolat trukdanti plëtotis aktyviai prigimèiai, þmogø kastruoja ir nuþemina, padarydama já vergu savo paèios valios. Todël baþnyèia, Nietzsche s manymu, ádiegusi savo moralæ, skelbdama iliuzines antgamtines vertybes, naikina þmogø ið vidaus. Jausdama neapykantà tapsmo pasauliui ir kilmingiesiems, ði religija kiekviename gyvenimà teigianèiame polëkyje mato blogá ir ydà. Antgamtinis pasaulis buvo sukurtas kaip realaus pasaulio prieðingybë, o ið tikrøjø, anot Nietzsche s, tai tëra moralinë optinë iliuzija. Krikðèioniðka moralë nebeatitinka vyraujanèios amþiaus dvasios, skelbia vertybes, kurios yra destruktyvios. Krikðèionybei màstytojas prikiða tai, jog pirmiausia ji daug prisidëjo prie þmogaus iðtiþimo, jo suvarþymo. Moralës prigimtyje glûdi þmogaus galimybiø ir sugebëjimø ribojimas, tai visuma kintanèiø vertybiø ir elgesio taisykliø, kurios nustato, kuris veiksmas yra draudþiamas, o kuris galimas. Nietzsche i moralë tai priverstinis melas, kuriam þmogus privalo paklusti, jei nenori praþûti. Visais laikais norëta pagerinti þmones, tai, anot Nietzsche s, pirmiausia ir buvo vadinama morale. Màstytojas iðskiria veisimosi ir tramdymo morales, kurios savo ágyvendinimo priemoniø poþiûriu bei rezultatais niekuo nesiskiria. Iðreiðkus formule, pagal Nietzsche æ, galime teigti, jog visos priemonës, kuriomis þmonija iki ðiol turëjo bûti padaryta moralia, ið esmës buvo nemoralios. Taigi Nietzsche tampa moralës persekiotoju ir niekintoju. Jis pasisako prieð tradicinæ moralæ, kurià jis vadina bandos gyvuliø morale. Mes kaip prijaukinti gyvuliai gëdingai atrodome, ir mums reikia moralës drabuþiø, kad vidinis þmogaus veidas nebûtø toks pasibaisëtinas (Nietzsche, 1996, 253). Þmogø, kuris vadovaujasi jam primetamais moraliniais nurodymais, Nietzsche vadina paskutiniu þmogumi, visiðkai degradavusiu ir nekûrybiðku þmogaus tipu. Visuomenë, susidedanti ið tokiø þmoniø, anksèiau ar vëliau yra pasmerkta sunykti. Moralë, filosofo nuomone, siekia slopinti þmogaus individualumà ir nustatyti þmogaus vertæ pagal jo atitikimà tam tikrai schemai. Nietzsche áþvelgia, kad kiekvienas þmogus yra skirtingas, turintis savo pasaulá, savo poþiûrá á vertybes: Gëris nustoja bûti gëriu, nuskambëjæs ið kaimyno lûpø. Tuo tarpu visuotinis gëris ið kur jam rastis? Þodis prieðtarauja pats sau tai, kà gali turëti visi, visada turi menkà vertæ (Nietzsche, 1996, 253). Nietzsche áþvelgia, jog kiekvienai moralei bûdinga iliuzija, kad ji vienintelë tikra ir teisinga, tai ji atkakliai bando árodyti. Taèiau tai, kas teisinga vienam, gali bûti neteisinga kitam. Anot filosofo, egzistuoja tam tikra þmoniø hierarchija, kuri suponuoja ir skirtingà moralës sampratà. Stiprûs þmonës turi bûti patys savo moralës ir vertybiø kûrëjai. Nietzsche moralæ vadina problema. Jis konstatuoja jog visame ligðioliniame moralës moksle trûko paèios moralës problemos, t. y. stokota átarimo, kad kaþkas èia yra problemiðka. Tai, kà filosofai vadino moralës pagrindimu ir ko ið savæs reikalavo, ið tikrøjø buvo tik tvirto tikëjimo vieðpataujanèia morale mokslinga forma (Mickevièius, 1996, 9). Taigi Nietzsche suabejoja tarsi ið dangaus, ið Dievo rankø nukritusiø vertybiø duotumu. Iðkeldamas sau uþdaviná atskleisti gërio ir blogio kilmæ, jø istoriná tapsmà, moralës genealogijos autorius atsiremia á valia galiai principà. Valia galiai ir moraliniai vertinimai Nietzsche savo filosofijoje atskleidë vidiná moralës ðaltiná tai yra valià galiai 2.Valia galiai yra centrinë màstytojo koncepcijos idëja, iðkylanti kaip þmogaus tobulëjimo ir savæs áveikimo galimybë. Pagal Nietzsche, visa filosofija iki ðiol laikosi ásikibusi moraliniø prietarø, jai trûksta ryþto skverbtis gilyn ir suprasti istorijà kaip valios galiai evoliuciná mokslà. Ákvëptas A. Schopenhauerio filosofijos, Nietzsche þmogaus elgesyje ir visoje gyvojoje gamtoje regëjo valià iðlikimui kaip kryptá rodanèià gai- 2 Vokiðkas terminas Willer zur Macht ávairiø autoriø á lietuviø kalbà verèiamas ávairiai, pvz., galios valia, valia galiai, valia valdyti, valia siekti galios, valia vieðpatauti. 58

4 þ m o g u s i r þ o d i s I V f ilosofiniai tyrinëjimai ræ. Visø minèiø ir veiksmø motyvas esàs valia, kuri, kitaip negu A.Schopenhauerio filosofijoje, veikianti ne aklai, o tikslingai: jos tikslas iðlikimas, gyvenimo jausmo ir gebëjimo gyventi stiprinimas, kûryba. Nietzsche i vertybës neturi savaiminës vertës, jø vertë priklauso nuo jø santykio su galios valia. K. Jaspersas taikliai pastebi, jog Nietzsche savo moralës genealogijoje iðkelia naujà gyvenimo sàvokà ir visø verèiø matà valià galiai(ßñïåðñ, 1994, 37). Ði Nietzsche s iðkelta idëja ávairiø filosofø buvo skirtingai interpretuojama. Pavyzdþiui, A.C. Danto poþiûriu, Nietzsche i valia galiai tai bruoþas, kuris nekintamai slypi kiekviename ið mûsø ir silpnuose ir stipriuose: Valia galiai nëra kaþkas, kà mes turime, bet yra tai, kas mes esame. Ne tik mes, bet ir visas pasaulis yra valia galiai < >, tai atsakymas á klausimà kas èia yra (Danto, 1965, 124). W. Kaufmano teigimu, veikale Apie moralës genealogijà Nietzsche valios galiai sàvokà vartojæs kaip hipotezæ paaiðkinti elgesiui, kuriam jis pats nepritarë. Ið visø valios galiai apraiðkø Nietzsche, anot W.Kaufmano, pritaræs tik laisvës siekimui. Galia suteikia dþiaugsmo tik kaip iðaugusi galia, dþiaugsmas kyla ne ið jos turëjimo, o ið bejëgiðkumo áveikimo. Valios galia analizuojama kaip savæs áveikimo ir savæs trancendavimo principas (Kaufmanas, 1974, 45) M. Heideggeris atkreipia dëmesá, kad Nietzsche s valios galia nëra prievarta, tai gebëjimas save sutelkti ir tuo iðsiverþti uþ savæs, bet ne nutolti (Heidegeris, 1992, 184). Tam pritaria ir G. Deleuze: ðis principas nereiðkia, kad valia nori valdþios ir vieðpatavimo: Jeigu valià vieðpatauti aiðkintume kaip valdþios vieðpatavimà, tai reikðtø jà priskirti átvirtintoms vertybëms. Juk valios vieðpatauti prigimtis, pagal Nietzsche æ, ne tame, kad valdytø, netgi ne tame, kad imtø, bet tame, kad kurtø ir atiduotø (Deleuze, 1994, 35). Nietzsche i Valia vieðpatauti gali reikðtis dviem skirtingais pavidalais: kaip aktyvi arba kaip reaktyvi: Nes jëgos esmë tame ir yra, kad jëga yra santykyje su kitomis jëgomis, bûtent santykyje ji ágauna savo esmæ, kiekybæ ir kokybæ (Äåëëç, 1997, 35). Kiekybinë iðraiðka nusako, ar jëgos yra dominuojanèios, ar paklûstanèios, o kokybinë apibrëþia jëgø aktyvumà ir reaktyvumà. Paèios jëgos prigimtis yra veikimas, verþlumas ir savæs netausojimas. Jëga, kuri realizuoja savo potencijà, yra aktyvi, pirminë. Jëga, atsigræþusi á savo potencialo naikinimà ir turinti neigiamà orientacijà, yra reaktyvi, antrinë. Valios galiai dëka jëga dominuoja, bet valios galiai dëka jëga ir paklûsta. Aktyvi jëga iðreiðkia pamatinius gyvenimo instinktus, o reaktyvi stengiasi juos nuslopinti. Nietzsche i aktyviø jëgos tipà nuo reaktyviø skiria tai, kad aktyvume pradeda teigianèiomis, pozityviomis prielaidomis. Ðiomis prielaidomis prasidedantá veiksmà Nietzsche vadina Taip sakymu. Teigimas ðiose jëgose visuomet pirmas, o neigimas lieka pasekme, kaip dþiaugsmo pervirðis. Tuo tarpu reaktyviam jëgos tipui bûdingos negatyvios, neigianèios prielaidos. Jomis prasidedantá veiksmà Nietzsche vadina Ne sakymu. Neigimas ðiose jëgose pirminis, ir bûtent neigimo dëka jos pasiekia iðkreiptà teigimà. Taigi Valios galiai kokybë iðkyla ir kaip teigimas ir neigimas. Vadinasi, Nietzsche savo filosofinëje koncepcijoje visà gyvenimo tikrovæ supranta kaip dviejø pagrindiniø jëgø pasireiðkimà. Visi fenomenai, taip pat ir moralës, turi bûti priskiriami aktyviajam arba reaktyviajam jëgos tipui. Tokiu bûdu ir þmogus Nietzsche s yra interpretuojamas kaip aktyviø ir reaktyviø jëgø kovos arena. Remdamasis tokiu supratimu, Nietzsche tradicinei moralinei gërio / blogio vertybinei prieðstatai prieðprieðina tokià vertybinæ perskyrà, kuri iðplaukia ið kokybinio vyraujanèiø jëgø skirtumo, taigi kuri natûraliai atitinka pasaulio tvarkà. Tokia yra Nietzsche s vertybinë gera / prasta perskyra. Gera esà visa, kas þmoguje didina galios jausmà, galios valià, paèià galià. Prasta esà visa tai, kas kyla ið silpnumo (Nietzsche, 1991, 341). Pirmà kartà su jo áþvalga, kad greta áprasto moralinio vertinimo, paremto gërio / blogio opozicija, gali egzistuoti ir kitokia, jo manymu, aukðtesnë moralë, paremta gera / prasta prieðstata, susiduriame veikale Anapus gërio ir blogio. Veikale Apie moralës genealogijà ði tematika plëtojama toliau. Ðio veikalo visose trijose dalyse Nietzsche kalba apie senàsias vertybes, kurioms bûdinga gërio / blogio vertybinë perskyra, vadindamas tai vergo etika, O savo kuriamàjà moralæ ávardydamas kaip kilmingojo apibrëþdamas gera / prasta vertybine perskyra. Nietzsche s manymu, mes priklausome tai paèiai Vakarø Europos tradicijai: Balsu, klausianèiu, kas yra gëris ir blogis, ir balsu, klausianèiu, kas yra gera ir prasta (Nietzsche, 1991, 10). Ðiuos du klausianèius balsus Nietzsche traktuoja kaip du moralinio vertinimo bûdus, kaip dvi vergø ir kilmingøjø morales. Kodël Nietzsche, analizuodamas gërio ir blogio kategorijas, iðkelia tokius palyginimus kaip vergas ir kilmingasis. Kà jie atskleidþia ir kur glûdi jø ðaknys? Pagal moralës genealogijà kilmingojo etikos ðaknys glûdi senajame, aristokratiðkame graikø polyje, senovës Romoje bei Venecijoje, o vergo etika gimsta kartu sulig krikðèionybës atëjimu á mûsø pasaulá. Todël Nietzsche nuo pat ankstyviausiø savo kûrybos þingsniø þavëjosi senovës graikais. Jam jie ISNN

5 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche atrodë þmonës, iðskirtinio intelekto, kupinais kûrybingumo, spindinèiais galia ir aistra gyvenimui. Kilmingas apibrëþiamas kaip graikø kultûros lyderis, didþiø siekiø þmogus, aktyvi ir nuolat veikianti asmenybë. Todël senovës graikai Nietzsche s kûryboje tapo visos þmonijos virðukalne. Anot taiklaus M. Foucault pastebëjimo Nietzsche i graikai turëjo toká santyká su savimi, kurá galima ávardyti kaip visapusiðkà savæs valdymà ir tobulà galià sau (Foucault, 1999, 149). Kilmingieji tampa aktyviø jëgø teigimo, valios galios principo átvirtinimo ðaltiniu. Kaip prieðprieða ðiai kilmingøjø etikai Nietzsche s moralës genealogijoje iðkyla vergo etika. Vergø moralë tai moralë tø, kurie bejëgiai gyventi ðiame pasaulyje. Jie yra tik priemonë, pavaldiniai savo ponø, neturintys nei savo þodþio, nei teisës. Ir jei bet kokia kilmingøjø moralë iðaugo ið to, kad triumfuodama pati sau sako taip, tai vergø moralë ið pat pradþiø ðaukia ne viskam, kas ne joje, kas yra kitaip, yra ne ji pati. Ðitas ne ir sudaro vergø moralës kûrybinæ veiklà (Nietzsche, 1996, 45). Vergams vertybes kurianèioji jëga yra neigimas ir kerðto troðkimas, jie átvirtina reaktyviø jëgø dominavimà, o valios silpnybæ aiðkina kaip laisvæ. Nietzsche, kritikuodamas ðios degradavusios moralës ásigalëjimà, konstatuoja, kad jos dëka ávyksta destruktyvus reaktyviø ir aktyviø jëgø krypties pakeitimas. Taigi màstytojas gërio ir blogio genealoginëje analizëje, atsiremia á valia galiai principà kaip aktyviø ir reaktyviø jëgø kovà. Nietzsche kritikuoja buvusias ir esanèias moralës kilmës teorijas, kurios neatskleidþia moralës fenomeno vidinës esmës kaip jëgø raiðkos arenos. Remdamasis ðiuo principu tradicinei moralinei gëris / blogis vertybinei prieðstatai filosofas prieðprieðina tokià vertybinæ perskyrà, kuri iðplaukia ið kokybiðkai vyraujanèiø jëgø skirtumo, tokia yra gera / prasta vertybinë perskyra. Iðkyla natûralus klausimas kaip Nietzsche apibrëþia gëris ir gera bei blogis ir prasta vertybinio suvokimo skirtingumà? Gërio / blogio ir gera / prasta perskyros analizë Kaip jau buvo minëta, Nietzsche savo dorovës koncepcijoje analizuoja problemà: kokios gi iðties kilmës yra pamatinës etikos kategorijos gëris ir blogis? Daugelis þmoniø atsakymu á ðá klausimà neabejoja, nes yra susiformavæs nuomonës pastovumas, ir tai nekelia jokios dvejonës. Klasikinë filosofija vertybiø kilmës ieðkojusi skaidriuose ðaltiniuose bûties gelmëje, amþinybëje, Dieve, daikte savaime. Metafizikai, paþymi Nietzsche, taip galvoja, nes jie tiki vertybiø prieðprieða. Moralës geneologijos autorius suabejoja ðia prieðprieða ir pavadina klasikinæ metafizikà tik viena ið daugelio perspektyvø. Màstytojas samprotauja, kodël gëris turi kilti tik ið gërio, galbût gerø ir garbinamø dalykø vertë paaiðkinama kaip tik jø dviprasmiðka giminyste, ryðiu su blogais, tariamai prieðingais dalykais, netgi esminiu panaðumu á juos. Galbût, raðo Nietzsche veikale Anapus gërio ir blogio. Ir èia pat nusivylæs priduria, kad niekam nerûpi jo áþvelgti, pavojingojo galbût (Nietzsche, 1991, 320). Nietzsche kartu su vertybiø perkainojimu suteikia sàvokoms gera ir bloga kitoká statusà. Jis griauna senàjà vertybiniø sàvokø gëris ir blogis kilmës teorijà, priekaiðtauja moralës filosofams uþ istorinës klausos stokà, kuri lëmë tai, kad þodþiams gëris ir blogis buvo priskirta abstrakti reikðmë. Todël ðie þodþiai buvo paversti sàvokomis paèiomis savaime, kuriomis grindþiama moralë. Taèiau jø moralës genealogijos nepagrástumas atsiskleidþia ið karto, jau tada, kai reikia nustatyti sàvokos geras kilmæ. Visa metafizika skelbia, kad sprendinio geras kilmæ nusako tie, kuriems tas gera yra daroma. Nietzsche, pateikdamas savo gërio ir blogio analizæ, pabrëþia, kad ði teorija sàvokos geras iðtakø ieðkojo klaidingoje vietoje. Nietzsche moralës genealogijoje paþymi, jog senovës Graikijoje vyravo tokia nuostata, kad kilmingieji tai yra tie, kurie turi teisæ nustatinëti rangus ir kurie sudarinëja savo vertës matà. Silpnam ir nuo kitø priklausomam þmogui, kokiu Nietzsche laiko vergà, visada buvo bûdinga susitaikyti su tokia verte, kokià jam ir jo veiklai suteikdavo ponas. Neatsiþvelgdamas á tai, koks tas vertinimas bebûtø, vergas visada já priima, nes sprendiniu geras duoda pradþià ne tie, kuriems tas gera yra daroma. Veikiau jau patys gerieji, t. y. kilmingieji, galingieji, tie kurie suvokë ir vertino paèius save ir savo veiksmus kaip gerus, < > pasisavino teisæ kurti vertes, parinkti joms pavadinimus (Nietzsche, 1996, 34). Ið to iðplaukia áþvalga, kad Nietzsche gërio ir blogio predikatus priskiria visai þmogaus esmei. Taip sakantis Nietzsche s þmogus nelaukia pritarimo ið kito, kad galëtø bûti pavadintas tokiu, kokiu save teigia esant. Jis visø pirma atsigræþia pats á save, ir tai, kas yra gera, sieja su savo paties aktyvumu, su nepajudinamu kilmingos sielos patikëjimu savimi, kaþkuo, ko negalima nei ieðkoti, nei rasti ir turbût negalima ir prarasti (Nietzsche, 1991, 487). Nietzsche pastebi, kad tas, kuris aktyviai teigia að esu geras, pagal tipiðkà savo charakterio bruoþà ávardi- 60

6 þ m o g u s i r þ o d i s I V f ilosofiniai tyrinëjimai ja, kà reiðkia þodis gera: tai tas, kuris yra, kuris realus. Patys gerieji, t. y. kilmingieji, buvo tie, kurie suvokë ir vertino paèius save ir savo veiksmus kaip gerus, bûtent juos filosofas laikë esant pirmos kategorijos lyginant su visa tuo, kas priklausë prastuomenei. Pateikus tokià sàvokos geras kilmæ, Nietzsche paneigia nusistovëjusià nuostatà, jog þodis gera ið pat pradþiø bûtinai yra susijæs su neegoistiðkais poelgiais. Taèiau tai, kad egoistiðka ir neegoistiðka prieðprieða kuo toliau, tuo labiau ásigali ir braunasi á þmogaus sàþinës sritá, Nietzsche s teigimu, lemia tai, kad pamaþu smunka aristokratiniø vertybiniø sprendiniø autoritetas ir tuo bûdu paskutiná þodá visuomenëje taria bandos instinktas, t. y. vergø moralë. Dar vienas svarbus Nietzsche s moralës genealogijos aspektas - distancijos patosas, kuriuo remiasi kilmingieji nustatinëdami vertes. Filosofas distancijos patosu vadina galios valios pagimdytø jëgø aktyvios ir reaktyvios - santyká, jø nesutapatinimà, kokybiðkà skirtá. (Mickevièius, 1996, 13). Bûtent aktyvi jëga, bûdama susijusi su teigianèiomis pozityviomis Taip sakymo prielaidomis, ir paþymi minëtà pirmapradá skirtingumà, t. y. distancijos patosà, pasireiðkiantá tuo, kad kilmingieji aktyvios jëgos, kurdami vertybes, skiria save nuo prastuomenës reaktyviøjø jëgø. Nietzsche i be distancijos patoso, kurá lemia giliai ásiðaknijæ luomø skirtumai, nuolatinis vieðpataujanèios kastos áprotis þvelgti ið virðaus á pavaldinius, laikyti kitus þemiau, be tokio patoso visai negalëtø iðaugti kitas paslaptingas patosas siekimas didinti distancijà ir sieloje. Ði distancija sieloje yra labai svarbi, kad galëtø tobulëti þmogaus asmenybës galios, kurios bûtinos saviáveikai. Pratæsdamas ðià áþvalgà W. Niggas taip pat konstatuoja, kad naujajai F. Nietzsche s dorovei bûdingas distancijos patosas. Kilminga siela jauèia didþiausià pagarbà sau ir priskiria save prie naujos dvasinës aristokratijos (Nigg, 2001, 48). Nagrinëdamas moraliniø vertinimø raidà, Nietzsche atkreipia dëmesá á luominæ hierarchijà, dvasininkø kastà, kurios prigimtyje áþvelgia iðorinio neveiklumo ir vidinio destruktyvumo principus: Jie ðalinasi veiklos, gyvena svajonëse, praktikuoja nesveikà susilaikymà nuo maisto, lytinio gyvenimo, tarsi bëga á dykumà (Nietzsche, 1991, 346). Ðiø áproèiø padariniai tapo praþûtingi, jie sàlygojo pykèio, neðvarios sàþinës ir kaltës jausmo kilmæ. Èia Nietzsche áþvelgia vergø moralës iðtakas. Bûtent dvasininkø kastoje, kur buvo neigiamas aktyvus gyvenimo bûdas, gimsta ressentiment o þmogus, kupinas nuoskaudos, pagieþos, kerðto. Todël Nietzsche pasmerkia dvasininkø luomo vertinimo bûdà, kuris yra visiðka prieðingybë aristokratiðkam vertinimo bûdui. Kilmingøjø vertybiniø sprendiniø prielaidà sudaro tvirtas kûnas, trykðtantis energija, nuolatinë kova ir kûryba bei nepriekaiðtinga sveikata. Ðios vertybës ágyvendinamos veikloje. Tuo tarpu dvasininkai, teigia Nietzsche, yra pikèiausi aktyvumo prieðai. Analizuodamas skirtingus moralinius vertimus Nietzsche nuolat pabrëþia moralës genealogijoje ðá aktyvumo aspektà, kurá glaudþiai sieja su laisve ir savikûra. Veikla þmogui suteikia pasitikëjimà savimi paèiu, þmogus tampa laisvas ir atviras pasauliui, kitam þmogui, sau paèiam. Jau pats þodis kilmingos prigimties pabrëþia niuansà atviras, nuoðirdus ir net naivus (Nietzsche, 1996, 47). O ressentiment o þmogus bëga nuo savæs, nuo gyvenimo, nuo aplinkos. Jis vengia stoti á kovà su gyvenimu: slaptos landos ir uþpakalinës durys, visokios slëptuvës traukia já kaip jo pasaulis. Toks þmogus, anot màstytojo, nutuokia, kà reiðkia patylëti, palaukti, nusiþeminti, nes jam trûksta pasitikëjimo savimi. Visa reaktyvios jëgos energija yra nukreipiama á savigriovà, neapykantà, pavydà. Tai griauna þmogaus vientisà, kûrybingà ir harmoningà asmenybæ. Nietzsche s nerimas susijæs su tuo, jog ressentiment as prastuomenë neapsiriboja tik savo vidinës asmenybës savidestrukcija, jie siekia savo ruoþtu plëstis, didëti ir ið kilmingøjø atimti jiems bûdingà aktyvumà, o jø vertybiø gera / prasta hierarchijà apversti ir pakeisti kita gërio / blogio hierarchija. Ðios kovos pradþià Nietzsche s moralës genealogijoje áþvelgia tuomet, kai pats ressentiment as virsta kûrybine jëga ir ima kurti vertes. Kuo skiriasi ðios kilmingøjø ir vergø vertybinës hierarchijos ir ið jø kylantys vertinimo sprendiniai? Pirmiausia, Nietzsche nuomone, ið esmës yra nesuderinamos kategorijos: vergø skelbiamas blogis ir kilmingøjø prasta. Nes tam, kad galëtø atsirasti vergø moralë, visados pirmiausia reikalingas prieðingas iðorinis pasaulis. Ji atsiranda ið esmës kaip reakcija, kaip neigimas:tu esi blogas, todël að esu geras. O tuo tarpu aristokratiðkas vertinimas plëtojasi spontaniðkai, pirmiausia vyksta teigimas: Að esu geras, todël tu esi prastas. Kilmingas þmogus tarsi savaime sumano pagrindinæ gërio sàvokà ir tik paskui pagal jà sukuria ávaizdá to, kas prasta. Ðis paprastumas yra tik ðalutinybë, papildoma spalva. Prieðingybë reikalinga tik tam, kad dar labiau ásigalëtø teigimas paties savæs: Mes kilmingieji, mes gerieji, mes puikieji, mes laimingieji (Nietzsche, 1996, 46). O ressentiment o sukurtas blogis originalas, pirminis ir pagrindinis dalykas. ISNN

7 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche Nagrinëdamas gëris / blogis, gera / prasta vertybines prieðstatas, Nietzsche pabrëþia, kad didelis skirtumas yra ne tik tarp sàvokø blogis / prasta kilmës, bet ir joms prieðtaraujanti sàvoka gëris taip pat ne ta pati. Nietzsche pateikia subtilià áþvalgà: blogis pagal ressentiment o moralæ bus ne kas kitas, kaip kitos moralës, tai yra kilmingøjø moralës gerasis. Kilmingieji savo veiksmus suvokë ir vertino kaip tai, kas gera, o kadangi vergams kilmingøjø galia reiðkë artëjanèià grësmæ, tai jiems tai jau buvo bloga. O vergø moralëje egzistuojanti gërio sàvoka prieðingai, tai kas pagal kilmingøjø moralæ yra prasta. Vergø moralei blogas yra tas, kuris aktyvus, kuriam pozityvumas nëra padarinys, kuris tapatina save su Taip sakymu. O geru pavadinamas tas, kuris susilaiko nuo aktyvumo ir visus savo veiksmus pradeda vertinti padariniø, t. y. reaktyvumo, pagrindu. Moralës genealogijos analizëje valia galiai tampa aðimi, ið kurios iðplaukianèios aktyvios ir reaktyvios jëgos atitinkamai nurodo, kas laikytina gera, o kas prasta. Ið èia plaukia esminë Nietzsche iðvada, jog sukeisdami gërio ir blogio verèiø reikðmes dvasininkai moralës istorijoje ávykdo destruktyvø perversmà, kuris màstytojui atrodo pavojingas ir net praþûtingas: Bejëgiðkumas, neieðkantis atpildo, verèiamas gëriu, baili niekðybë nuolankumu, silpnojo taikumas gauna kità vardà kantrybë ir pavadinamas dorybe (Nietzsche, 1996, 55). Nietzsche i dvasininkija yra ta dirbtuvë, kur gaminami idealai, ið kur kyla pamatinës moralinës kategorijos, nustatoma jø vertë. Èia viskas, kas juoda, paverèiama balta: aktyvusis gerumas paverèiamas moraliniu blogiu, o reaktyvusis prastumas ávertinamas kaip moralinis gëris. Ásitvirtinæs istorijoje gëris tampa neatsiejamas nuo nusiþeminimo, pritarimo, savæs vertës sumenkinimo. O Nietzsche s skelbiamas gerumas sutelpa galybëje, valdþioje, valioje valdyti, o tas, kas yra silpna, jam tampa prastumu. Tas þmogus, kurá prastuomenë laikë geru, kilmingiesiems kaip tik këlë baimæ ir nerimà, nes visada bûdavo kupinas liûdesio, apatiðkumo. Nietzsche konstatuoja, jog átvirtindama savo vertybinæ opozicijà gëris / blogis ásivyrauja dvasininkø tauta, kuri yra kupina neapykantos, melo, silpnumo. Ji iðstumia aristokratiná, ponø moralës pageidaujamà, stiprø, sveikà, vitaliðkà gyvenimà. Tai reaktyviø jëgø skverbimosi, paplitimo ir pergalës prieð natûralià vertybiø hierarchijà ir kultûrà epocha. Jø moralë - tai silpnøjø moralë, reaktyviø jëgø iðraiðka, viso stipraus ir kelianèio pavojø aktyvumo prieðprieða. Visa reaktyvioji kultûra nusigræþia nuo gyvenimo tikrovës ir bûties. Taip pasaulyje ásigali reaktyviøjø jëgø dominavimas: tvirto gyvenimo prieðpastatymas pasyvumui, aktyvumo neigimas, sutapatinimas su blogiu. Ðiø jëgø ásigalëjimas ir kova su aktyviomis jëgomis, anot Nietzsche s, yra visø moralës kategorijø ir paèio gërio ir blogio ásigalëjusio vertinimo paaiðkinimas. Taigi vertybiniø sprendiniø gëris ir blogis genealoginë analizë yra istorinis moraliniø fenomenø perinterpretavimas, atveriantis perspektyvà paþvelgti Anapus gërio ir blogio. Tai Nietzsche s raginimas sugráþti prie pradiniø vertinamøjø mûsø gërio ir blogio veiksmø, kai pasaulyje vieðpatavo graikø kilmingieji. Iðvados Nietzsche pasitelkdamas ið gamtos mokslø perimtà genealogijos terminà, tarësi skelbiàs naujà etikos mokslà. Jis pagrástai suabejojo pirmapradþiu moralës duotumu ir veikale Apie moralës genealogijà pradëjo ið esmës aiðkintis moralës kilmæ, savo dëmesá sutelkdamas á pamatiniø etikos kategorijø gëris ir blogis istorinës raidos tyrinëjimà. Ávairiais aspektais analizuodamas gërio ir blogio istoriná tapsmà, Nietzsche atsiremia á kertiná valios galiai principà. Kiekvienas gyvenime aptinkamas reiðkinys jo ásitikinimu kyla ið valios galiai (genealogiðkai), kurio konkretûs pasireiðkimai skiriasi pagal jëgø aktyviosios ir reaktyviosios tipus. Ðiø jëgø tarpusavio kova iðkyla kaip gërio ir blogio istorinës kilmës bei visø moralës kategorijø tradicinio vertinimo paaiðkinimas. Taigi klasikinëje Vakarø etikoje nusistojusiai gëris / blogis vertybinei prieðstatai prieðprieðina kità vertybinæ perskyrà, kuri kyla ið kokybiðkai vyraujanèiø jëgø skirtumo, tokia yra gera / prasta vertybinë perskyra. Ið èia Nietzsche s moralës genealogijoje plaukia du pagrindiniai vertinimo bûdai, arba moralës: pirmoji pirmykðtë, aristokratiðka riteriø moralë, kuri tai, kas trykðta jëga bei stiprybe, laiko geru, o tai, kas silpna, prastu. Antroji tai ið pavergtøjø, trokðtanèiø valdþios, ið pavydo kupino ressentiment iðauganti vergø moralë, kuri silpnà ima vertinti kaip gërá, o stiprø laiko blogiu. Nietzsche konstatuoja, jog ásigalëjusi gërio / blogio perskyra þymi krikðèioniðkos moralës, kurioje reaktyvios jëgos laimi prieð aktyviàsias, pergalæ pasaulio istorijoje. Nietzsche savo etikoje patetiðkai kvieèia þmogø kurti, tobulëti. Valia galiai tai savæs sukûrimo galia. Todël reikia atsisakyti visø vyraujanèiø principø ir primetamø moraliniø sàvokø, kurios yra nukreiptos prieð valios laisvæ ir silpnina þmogaus kûrybinæ galià. 62

8 þ m o g u s i r þ o d i s I V f ilosofiniai tyrinëjimai Baranova J. (1999). Friedricho Nietzsche s Valia galiai : nuo gyvenimo filosofijos iki postmodernizmo // Kultûros barai. Nr Baranova J. (1999). Trys Platono apvertimai: Friedrichas Nietzsche, Martinas Heideggeris, Jacgues Derrida // Þmogus ir þodis. Nr. 4. Deleuze G. (1994). Nietzsche and Philosophy. London, New York, Columbia University Press. Deleuze G. (1988). Active and Reactive. The New Nietzsche // Ed. By Alison B.D. London, The MIT Press. Danto A.C. (1965). Nietzsche as Philosopher. New York, Columbia University Press. Foucault M. (1984). Nietzsche, Genealogy, History // The Foucault Reader. New York, Columbia University Press. Heidegeris M. (1992). Nyèës þodis Dievas mirë // Heidegeris M. Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis. Kaufman W. (1974). Nietzsche, Philosopher, Psychologist, Antichrist. Princenton, Princenton University Press. Literatûra Mickevièius A. (1996). F.Nietzsche s moralës genealogijos samprata // Nietzsche F. Apie moralës genealogijà.vilnius, Pradai. Nigg W. (2002). Friedrich Nietzsche regëtojas, pranaðas, ðventasis.vilnius, Tyto Alba. Nietzsche F. (1991) Anapus gërio ir blogio // Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis. Nietzsche F. (1996). Apie moralës genealogijà. Vilnius, Pradai. Nietzsche F. (1991). Stabø saulëlydis // Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis. Nietzsche F. (1991). Ðtai taip Zaratustra kalbëjo // Rinktiniai raðtai.vilnius, Mintis. Vaitkevièiûtë V. (1999). Tarptautiniø þodþiø þodynas. Vilnius, Þodynas. Äåëëç Æ. (1997). Íèöùå.Ïåòåðáóðã, Àõèîìà. ßñïåðñ Ê. (1994). Íèöøå u xðèñòèàíñòâî. Ìîñêâà, Ìåäèóì. ISNN