BERNARDAS KLERVIETIS:

Transcription

1 Gauta DALIA MARIJA STANÈIENË Vilniaus pedagoginis universitetas BERNARDAS KLERVIETIS: MISTIKO ÞVILGSNIS Á PASAULÁ Bernard of Clairvaux: Mystical Picture of the World SUMMARY In the article the concept of exclusive mysticism, uniting theoretical and practical peculiarities of its expression, by Bernard of Clairvaux is analyzed. Faith and contemplation is the main supernatural abilities of a mystic, by means of which man s intellectual activity apprehends reality and its own Creator. Mysticism is monastic asceticism supported by intellectual abilities and divine grace. It reflects the links of theoretical moral harmony and metaphysical pulchritude. During them, the indestructible internal beauty and sensation of affinity to deity comes into being. The sensation of mystical reality is incompatible with mundane delights and carnal pleasures. Bernard saw the new moral behavior of Christendom in the union of the ideals of knightly and monastic life. He elaborated the knightly Code of Honor and the program of knightly virtues as instruction for the protection of Christianity and struggle for goodness and truth. The idea of knighthood is presented as Christ s suffering for faith. Bernard saw the way to personal salvation and sainthood in the fight against the earthly enemies of Christianity and thoughts, propagated by heretics. Relaying on the authority of the Church he severely criticized dialecticians, who tried to overshadow his exclusive mysticism by rationalizing theology. SANTRAUKA Straipsnyje analizuojama Bernardo Klervieèio ekskliuzyvinio misticizmo koncepcija, vienijanti teorinius ir praktinius jos raiðkos ypatumus. Tikëjimas ir kontempliacija yra mistiko pagrindiniai antgamtiniai gebëjimai, kuriø dëka þmogaus intelektinë veikla suvokia tikrovæ ir savo Kûrëjà. Misticizmas vienuoliðka askezë, paremta intelektiniais gebëjimais ir Dievo malone, atspindi teorines moralinës darnos bei metafizinio groþio sàsajas. Jø metu atsiranda nenykstantis vidinis groþis ir bendrumo su dieviðkumu pojûtis. Praktiniu aspektu mistinës realybës pajauta yra nesuderinama su þemiðkais malonumais ir kûnið- RAKTAÞODÞIAI: Bernardas Klervietis, ekskliuzyvinë mistika, vienuolystë, Kristaus kariauna, dialektika. KEY WORDS: Bernard of Clairvaux, exclusive mysticism, monastic, Christ s soldiery, dialectics. 53

2 DALIA MARIJA STANÈIENË kais dþiaugsmais. Naujà krikðèioniðko pasaulio moralinæ elgsenà Bernardas Klervietis regi vienydamas riterio ir vienuolio gyvenimo idealus. Jis pateikë riterystës Garbës Kodekso ir riteriðkø dorybiø programà, kuria siekiama ginti krikðèionybæ bei kovoti uþ gërá ir tiesà. Riterystës idëja pateikiama kaip Kristaus kanèia uþ tikëjimà. Kelias á asmeniná ðventumà ir iðganymà Bernardui Klervieèiui buvo kova su þemiðkais krikðèionybës prieðais ir eretikø skleidþiamomis mintimis. Naudodamasis Baþnyèios autoritetu, jis grieþtai kritikavo dialektikus, kurie racionalizavo teologijà, nustelbdami ekskliuzyvinæ mistikà. ÁVADAS XII a. mistikos atgimimas buvo siejamas su Bernardo Klervieèio vardu. Pasisakydamas prieð teologus dialektikus Bernardas Klervietis jungë mistinæ teorijà su praktika ir naujai traktavo misticizmo koncepcijà. Ðioje koncepcijoje buvo siekiama atriboti protà nuo dieviðkosios misterijos. Toks apreiðkimo tiesø paþinimas buvo prieðingas teologo Anzelmo Kenterberieèio dialektiniam metodui tikëjimu siekti supratimo, kuris akcentavo proto ir tikëjimo vienovæ. Toká poþiûrá Bernardas Klervietis grindë tuo, kad þmogus kontempliacijos bûsenoje perþengia proto ribas ir iðpleèia gebëjimus pranokti save ir atsiduoti Dievo valiai. Kritikuodamas dialektikus uþ scholastinës teologijos racionalizavimà, Bernardas Klervietis, kaip ekskliuzyvinio misticizmo pradininkas, siekë savo naujà teorijà ne tik prieðprieðinti scholastikai, bet ir ðià pakeisti. Jo nuomone, pasikliauti racionaliu protu yra beprasmiðka, nes vien psichiniø þmogaus galiø paþinimui nepakanka. Ðias galias turin- ti sustiprinti Dievo malonë, kuri pelnoma nuolankumu ir meile. Tikëjimas ir kontempliacija yra antgamtiniai gebëjimai, kuriø dëka þmogus skatinamas suvokti galutinæ tikrovæ kaip geidþiamàjá tikslà. Bernardo Klervieèio sukurta Kristaus mistika, pasak Juozo Ereto, pasidarë Vakarø pasaulio dievobaimingumo fundamentu Katalikø Baþnyèioje 1. Bernardo Klervieèio ekskliuzyvinë mistika apnuogino þmogaus jausmus, stipri emocinë iðkrova buvo siejama su tuo, jog Kristui ir ðventiesiems buvo primestos visos tos spalvos ir formos, kurias fantazija sëmësi þemiðkame gyvenime 2. Dieviðkasis ryðys su þmogumi ágauna naujà formà: tai ne vien asmens susitikimas su Dievu, bet ir pasilikimas Jame. Pasak Juano Martino Velascoso, tobuliausiai pranaðiðkoje maldoje iðgyvenamas absoliutaus pasitikëjimo santykis kaip kito absoliuto Dievo priëmimas 3. Tokia dvasinë nuostata labiausiai iðreiðkia ekskliuzyvinæ mistinæ þmogaus laikysenà ir veiksenà. VIENUOLIO KELIAS Á MISTICIZMÀ Bernardas Klervietis, garsus pamokslininkas doctor mellifluus (lot. saldþiakalbis), gimë 1090 m. Fontaine, netoli Dijono miesto, kilmingoje burgundø ðeimoje m. jis kartu su 30-èia Burgundijos kilmingø jaunuoliø ástojo á Cîteaux cistersø vienuolynà, esantá netoli Dijono. Vienuolyno gyvenimo ir liturgijos pa- 54

3 prastumas bei tyrumas brëþë vienuoliðko gyvenimo naujà kryptá, kuri harmoningame maldos ir rankø darbo ritme turëjo gilëti kontempliacijos dvasia 4. Cistersø regula nepripaþino baþnyèiose perkrautø puoðybiniø elementø, atmetë auksà, sidabrà, ðilkà, vitraþus, paveikslus, skulptûras, nes tai trukdo tikintiesiems susikaupti maldai. Cistersai nenorëjo gyventi nei ið rinkliavø ar gautø pajamø ið parapijos, nei kam nors patys duoklæ mokëti. Skurdus vienuolyno gyvenimas, sunkus fizinis darbas cistersams buvo ne tik atgaila, bet ir bûtinybë iðlikti savarankiðkiems. Cistersø ordinas, sudarytas ið autonomiðkø bei lygiateisiø abatijø, buvo tiesiogiai pavaldus popieþiui ir jo privilegijomis turëjo suteiktà egzempcijà (nepavaldumas vyskupo jurisdikcijai) nuo vietinës baþnytinës hierarchijos ir pasaulietinës valdþios. Abatija, kurioje gyveno apie du ðimtus vienuoliø, turëjo savivaldà, kuriai vadovavo renkamas abatas. Pagal ordino nuostatus, vienuolyno abatu tapdavo já ákûræs vienuolis. Ordino gyvenimà kontroliavo Generalinë kapitula m. Cîteaux vienuolyno abatas Steponas Hardingas Bernardà Klervietá su kitais vienuoliais delegavo á Langes vyskupijà steigti dukterinio vienuolyno. Naujai ákurto cistersø vienuolyno abatu Châlon vyskupas Vilhelmas Ðampietis paðventino Bernardà Klervietá. Vadovaudamasis Cistersø ordino programa, Bernardas Klervietis vienuolynui sukûrë ir ávedë grieþtà regulà, paremtà askeze ir fiziniu darbu m. abatas Steponas Hardingas suðaukë cistersø ordino Generalinæ kapitulà, kurioje Bernardas Klervietis pristatë Clairvaux vienuolyno regulà, akcentuodamas, kad gyvenimas pagal jà yra pats tikriausias kelias á iðganymà. Generalinë kapitula regulai pritarë, ir tø paèiø metø pabaigoje popieþius Kalikstas II bule jà patvirtino. Ûkinëje veikloje vienuolyno regula skatino naujas technologijas plëtojant gyvulininkystæ, sodininkystæ ir kalnakasybà. Clairvaux vienuolyno veikla këlë pavydà konkuruojantiems Kliuni vienuoliams. Jie nepritarë naujosioms cistersø ordino taisyklëms, kurios kiekvienam ordino vienuolynui suteikë dideles autonomines galias ir draudë vienuoliams kunigauti, be to, sàmoningai protestavo prieð naujas vienuoliðkos veiklos kryptis ir jas kritikavo. Toks Kliuni vienuoliø elgesys didino átampà tarp vienuolynø ir áneðë sumaiðtá krikðèioniø bendruomenëje uþ vienuolyno sienø. Cistersø ðv. Teodoro vienuolyno abatas Vilhelmas, norëdamas sustiprinti vykdomà reformà ir apsiginti nuo kliunieèiø iðpuoliø, 1125 m. kreipësi á savo draugà Bernardà Klervietá, kaip á talentingà literatà. Abatas Vilhelmas papraðë Bernardo Klervieèio atskleisti turtais pertekusio Kliuni vienuolyno gyvenimo bûdà bei vienuoliø aplaidumà. Atsiliepdamas á ðá praðymà, Bernardas Klervietis paraðë dviejø daliø kontroversiðkà traktatà Apologija 5. APOLOGIJA LAIKINUMO MAIÐTAS PRIEÐ AMÞINYBÆ Traktate Apologija, remdamasis cistersø vienuolynø tarpusavio bendradarbiavimo taisyklëmis Summa Chartae charitatis, kurios teigë, kad vienuolynø autono- 55

4 DALIA MARIJA STANÈIENË mija netrukdo sudaryti vienà formuotæ, idant bûtø garantuotas tam tikras vienodumas ir galimybë vykdyti reformà 6. Jis paneigë oponentø priekaiðtus ir kaltinimus dël naujosios regulos, prieðprieðino asketiðkà cistersø gyvenimà, jø vienuolynø ir baþnyèiø paprastumà prabangiam Kliuni liturginio gyvenimo stiliui. Retoriðkai tvirtindamas, kad ið esmës pritaria Kliuni vienuolyno veiklai, Bernardas Klervietis traktate atskleidë ðio vienuolyno veiklos trûkumus bei ydas. Penktame traktato skyriuje, pavadintame Grieþtas raðtiðkas kreipimasis á kito ordino pavydþius ir nedraugiðkus vienuolius 7, jis pasirëmë Naujojo Testamento citata ið laiðko korintieèiams neteiskite ko nors prieð laikà, iki ateis Vieðpats, kuris nuðvies, kas tamsoje paslëpta, ir atskleis ðirdþiø sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas ið Dievo (1 Kor 4, 5), teigdamas, kad tie, kurie nepaiso ðiø þodþiø ir nori ávesti savo regulà, nepaklûsta Dievo ástatymui. Pasak Bernardo Klervieèio, nors Kliuni vienuoliai ir gyvena tvarkingai, taèiau jie puikuojasi savo ðventumu ir teisumu, manydami, kad tik jie vieni gyvena pagal teisingà regulà, o visi kiti laikosi klaidingø regulø 8. Deðimtame dvyliktame traktato skyriuose atsiskleidþia retoriko erudito, siekianèio didaktiniø tikslø, þaidimas, apraðant prabangius Kliuni vienuoliø abitus, gerà maistà, pernelyg didelius, perkrautus skulptûromis, vitraþais bei freskomis, baþnyèiø ir vienuolynø pastatus, pompastiðkas liturgines apeigas: Nekalbësiu apie neiðmatuojamà maldos namø aukðtá, besaiká ilgá, tuðèià erdvæ, prabangø puoðnumà, keistus paveikslus, kurie á save nukreipdami besimeldþianèiøjø þvilgsná drumsèia nuotaikà, o man tam tikra prasme primena senoviná þydø ritualà. 9 Reikðdamas paniekà auksui, brangakmenims, brangioms medþiagoms, Bernardas Klervietis pripaþino tik medinius krucifiksus, drobinius arba medvilninius baþnytinius rûbus, geleþines þvakides ir smilkytuvus. Praktiðkumo dëlei Ðv. Miðiø metu jis leisdavo naudoti sidabrines arba pasidabruotas taures. Menas, kaip teigia E. Panofsky, Bernardo Klervieèio manymu, atstovavo blogiui, kuris iðreiðkë nerimstantá laikinumo maiðtà prieð amþinybæ, þmogaus proto prieð tikëjimà, pojûèiø prieð dvasià 10. Visa tai tampa savotiðku perspëjimu dël prabangaus vienuoliðko gyvenimo, kurá Klervo abatas prilygina pranaðo Ezekielio þodþiams: jei áspësi nedorëlá, o jis negráð ið savo nedorumo ir savo nedoro kelio, dël savo paties kaltës jis mirs, o tu bûsi iðgelbëjæs savo gyvastá. [...] jei tu áspëji já, teisøjá, kad teisusis nenusidëtø, ir jis nenusideda, jis tikrai gyvens, nes jis priëmë áspëjimà, o tu bûsi iðgelbëjæs savo gyvastá. (Ez 3, 18, 21) Bûdamas retorikos virtuozas, Bernardas Klervietis Apologijoje neigiamai pavaizdavæs Kliuni baþnyèios stiliø ir romaniniø skulptûrø atvaizdus, U. Eco poþiûriu, pateikë pavyzdiná kritinio apraðymo modelá: Vaizduodamas savo peikiamus daiktus, jis reiðkia paniekà, taèiau tikras paradoksas tuos daiktus, kuriø nebenori akyse regëti, ðis þmogus analizuoja itin meistriðkai. 11 Ði laikysena bûdinga visiems to laikotarpio mistikams, kurie intuityvioje kontempliacijoje, savito iðgyvenimo metu, saugodamiesi iðorinio groþio, siela materijoje atpaþásta savo vidinæ harmonijà. 56

5 Tuo momentu dël euforijos protas iðvysta nuostabø pasaulio ir jo formø reginá. Tokià vizijà rigoristinës polemikos ákarðtyje Apologijoje puikiai apraðë Bernardas Klervietis: vienuolynuose, kur broliai kartu skaito, kam reikia tø juokingø pabaisø... Èia regi keturkojá su gyvatës uodega, o ten þuvá su keturkojo galva. Ten þvëris ið priekio arklys, ið uþpakalio oþys, èia kaþkoks raguotis su arklio pasturgaliu. Þodþiu, ten tokia nuostabi keisèiausiø formø ávairovë, kad daug mieliau skaityti marmurus nei knygas ir visà dienà praleisti vien tik tuo þavintis nei apie Dievo ástatymà màstant. 12 Apibûdindamas vienuolio, vardan Kristaus atsiþadëjusio þemiðkojo groþio psichologinæ bûsenà, iðryðkindamas jo sielos, besimëgaujanèios sutramdytø jausmø rimtimi, pakilumà, Bernardas Klervietis patvirtina moralinës darnos ir metafizinio groþio sàsajas, per kurias atsiranda nenykstantis vidinis groþis ir bendrumo su dieviðkumu pojûtis. Norëdamas iðaukðtinti mistinæ realybës pajautà, kuri nesuderinama su þemiðkais malonumais, Klervo abatas Apologijoje, turëdamas galvoje Kliuni vienuolius, visa tai, kas jiems teikia kûniðkø dþiaugsmø, pavadina mëðlu 13. Kliuni abatas Petras Garbingasis, suprasdamas vienuoliø, atsiskyrusiø nuo pasaulio, psichologines problemas, palankiai priëmë tokias Bernardo Klervieèio mintis, ir Kliuni vienuolynas pradëjo pamaþu vykdyti reformas, perimdamas ir plësdamas Clairvaux vienuolyno patirtá. PAGYRIMAS NAUJAJAI RITERIJAI KRISTAUS KARIAUNOS PAÐLOVINIMAS Tenka pabrëþti, kad Bernardui Klervieèiui rûpëjo ne tik cistersø vienuolynø reforma, bet ir pasaulietinës dvasininkijos teologinis iðprusimas, jos nepriekaiðtingas asmeninis gyvenimas bei tikinèiøjø dvasiniai reikalai, todël buvo nepakantus erezijoms, siekë, kad vienuoliai taptø ðventesni ir dvasingesni, o visa Baþnyèia bûtø atnaujinta religiniu pagrindu. 14 Tuo tikslu jis bendravo su popieþiais, imperatoriais ir kunigaikðèiais, tikëdamasis jø patarimø ir pagalbos. Kaip didis savo amþiaus pamokslininkas ir átaigus oratorius, Bernardas Klervietis mintis reiðkë daþnai gana kritiðkai, ambicingai ir kategoriðkai, todël susilaukdavo priekaiðtø ir ásigydavo prieðø. Toks atvejis apraðomas Trua Susirinkimo kronikoje m. Popieþius Honorijus II suðaukë Trua Susirinkimà, kuriame buvo paðalintas vienas vyskupø. Kardinolai bei vyskupai apkaltino Susirinkimo sekretoriø Bernardà Klervietá intrigomis, tvirtindami, kad vienuoliui nedera kiðtis á Ðv. Sosto reikalus. Nepaisant to, Tamplieriø ordino magistro praðymu, Susirinkimas pavedë Bernardui Klervieèiui sukurti nuostatus ðiam riteriø ordinui. Trua Susirinkimas tapo lemtingu posûkiu Tamplieriø ordino raidoje, kuriai didelës átakos turëjo Bernardas Klervietis m., naudodamasis epistolinio þanro retorika ir taisyklëmis, Bernardas Klervietis paskelbë ordino nuostatus kaip dvilypá ir koreliatyvø nedidelá trak- 57

6 DALIA MARIJA STANÈIENË tatà, kurá sudaro prologas ir trylika skyriø. Traktatas skiriamas ne tik riteriø bendruomenei, bet ir ávairiø tautø tikintiesiems su Kristaus kariaunos ðlovinimu ir kvietimu stoti á Tamplieriø ordinà. Jau pats kûrinio pavadinimas Pagyrimas naujajai riterijai (De Laude Novae Militiae) byloja apie autoriaus intencijà nuðviesti naujà krikðèioniðkojo pasaulio moralinæ elgsenà. Traktato prologas neverbaliniu bûdu atskleidþia teksto kûrimo sumanymà ir patá procesà. Laikantis retorikos taisykliø, prologas pradedamas fraze, kurioje dvigubu kreipiniu iðreiðkiama pagarba adresatui, pabrëþiant jo visuomeninæ svarbà, autoriaus kuklus prisistatymas ir netiesiogiai apibrëþiamas ordino moralinës elgsenos idealas: Hugonui, Kristaus kariui ir Kristaus Kariaunos Magistrui, Bernardas, þinomas tik kaip Klervo abatas, jam linki vesti teisingà kovà uþ gërá. 15 Kreipdamasis á Tamplieriø ordino magistrà vardu, Bernardas Klervietis nori parodyti nuoðirdþius tarpusavio santykius, siekia, kad traktatas bûtø átaigesnis skaitytojui. Antrajame sakinyje, siekdamas dar didesnio átikinamumo, autorius pakartoja kreipimàsi á adresatà vardu, pridëdamas epitetà mano brangusis Hugonai. Oficialiai ðis tekstas traktuojamas kaip Bernardo Klervieèio atsakymas á Tamplieriø ordino ákûrëjo Hugono Pajensieèio laiðkà. Ðiame laiðke buvo praðoma pateikti riteriui reikalavimus ir uþduotis, todël traktate reiðkiama mintis ágyja epistolinio þanro bruoþø. Ið pradþiø, kukliai save pristatæs ir pagerbæs adresatà, Bernardas Klervietis, norëdamas sukelti pasitikëjimà autoriumi, prologe netiesiogiai perteikia savo asmeniui pagiriamuosius magistro þodþius: Jûs teigiate, kad jeigu man neleidþiama laikyti rankoje ietá, tai kraðtutiniu atveju að galëèiau á prieðà-tironà nukreipti savo plunksnà, ir tai bûtø greièiau moralinë, o ne materialinë pagalba, kuri Jums labai pasitarnautø. 16 Prologo pabaigoje, kaip ir pridera epistoliniam etiketui, autorius apgailestauja, kad jeigu jo darbas pasirodys kam nors menku ir nepateisins lûkesèiø, tai vis dëlto jis pats bus patenkintas savimi, nes padarë visa, kà leido jo jëgos 17. Pirmajame traktato skyriuje akcentuojama, kad Tamplieriø ordino kova su blogiu nukreipta dviem kryptimis: naikinamas blogio þemiðkasis pavidalas ir tramdoma jo demoniðkoji prigimtis. Ði kova pateikiama kaip naujosios riterystës programa: Jeigu kas nors tvirtai kûnu atlaikys prieðà, pasitikëdamas vien kûniðkos tvirtovës sëkme, vargiai ar að tai pastebësiu, nes tokiø pavyzdþiø yra daugybë. Panaðiai, kai kas nors vien tik dvasinëmis jëgomis kovoja su demonais ir ydomis, tame taip pat nëra nieko nuostabaus, nors ir pagirtina, kadangi pasaulyje yra daug vienuoliø. Bet, kai matai þmogø, vyriðkai apsijuosusá dirþu su ðiais abejais kardais, tai neatsiras në vieno, kuris neávardytø to kaip pagarbos verto visokeriopo nusistebëjimo, tuo labiau, kad anksèiau to nebuvo. Tai ið tiesø bebaimis riteris, apsiðarvavæs ið visø pusiø, kadangi jo siela apsaugota tikëjimo ðarvais, o kûnas plieno ðarvais. Taip dvigubai apsiðarvavæs, jis nebijo nei demono, nei þmogaus. 18 Pasak Bernardo Klervieèio, priklausyti naujajam riteriø ordinui visø pirma reiðkë laikytis Garbës Kodekso ir propa- 58

7 do Klervieèio skelbiamas idëjas: Kas pabûgtø pavadinti gyvenimà, laikantis celibato, dangiðku ir angeliðku? Ir kodël neturëtumëte jau dabar bûti panaðûs á angelus kaip iðrinktieji po prisikëlimo, jei taip pat kaip ir jie nepaþástate vedybinës lovos? Ak, mano broliai, rûpestingai saugokite [...] gyvenimo ðventumà, kuris daro jus panaðius á ðventuosius ir atveda á Dievo namus. 22 Po ðio Susirinkimo buvo panaikintos vyskupø, kunigø, diakonø bei vienuoliø santuokos. Bernardo Klervieèio religinë, socialinë ir diplomatinë veikla stiprino cistersø ordino galias, uþtikridama jam Ðventojo Sosto paramà ir globà. Popieþiumi iðrinkus cistersø ordino vienuolá Eugenijø III, dar labiau iðaugo Bernardo Klervieèio politinë átaka, jis buvo nevainikuotas Europos valdovas, autoritetingai pamokydavo ir karalius, ir patá popieþiø, valdingai kiðosi á visus reikalus, kurie, jo nuomone, buvo susijæ su Baþnyèia 23. Papraðytas popieþiaus Eugenijaus III paruoðti tolimesnes gaires Baþnyèios reformai, jis paraðë traktatà Apie svarstymus (De consideratione). Traktato pagrindinë idëja yra ta, kad Baþnyèios reformà reikia pradëti nuo Baþnyèios vadovybës. Aukðti hierarchai turi iðsiugdyti pasiðventimo dorybæ, kurios ðerdis pamaldumas, meditacija ir màstymas. Traktate Baþnyèios tarnai perspëjimi dël aistros valdyti (libido dominandi), teigiant, kad popieþius nëra galingojo Konstantino, bet tik vargðo Petro ápëdinis. Pagausëjus ginèø tarp Ðventojo Sosto ir pasaulietiniø valdovø, cistersø ordinui daþnai tekdavo atlikti diplomatø ir taikdariø funkcijas. Bernardas Klervietis tvirtino, kad politiðkai susiskaldþiuguoti riteriðkas dorybes, kad bûtø galima vykdyti tamplieriaus misijà kovoti uþ gërá ir tiesà. Suvienijæs riterio ir vienuolio idealus, Klervo abatas tvirtino, kad Kristaus riteris gali þudyti piktadarius ir garsinti teisiuosius, nes jei jis uþmuða darantá blogá, tai jis ne þmogþudys, bet, jei taip galima sakyti, blogio þudikas 19. Traktate tokiais samprotavimais buvo garsinami tamplieriø þygiai, kurie átvirtino krikðèionybæ, gynë jà nuo iðoriniø prieðø, ypaè nuo islamo iðpaþinëjø. Toks poþiûris á Kryþiaus þygius áteisino ðventojo karo sàvokà ir skatino ginkluotà kovà uþ krikðèionybæ. Bernardas Klervietis Kryþiaus þygius inspiravo Jëzaus þodþiais: Jei kas nori eiti paskui mane, teiðsiþada pats savæs, tepasiima savo kryþiø ir teseka manimi (Mt 16, 24). Ðie þygiai riteriams asocijavosi su Kristaus kanèia uþ tikëjimà, todël jis kvietë jaunuolius stoti á Tamplieriø ordinà, kurá apibûdino kaip kelià á asmens ðventumà ir iðganymà. Evangelija Bernardas Klervietis siekë átvirtinti bendraþmogiðkas vertybes ir jø pagrindu telkti religiná sàjûdá, kuris peraugo á Kryþiaus þygius. Bernardo Klervieèio ðlovë plito labai greitai, jis tapo átakingiausiu þmogumi Europoje ir turëjo didþiulá Dievo vardu kalbanèio pranaðo autoritetà 20, nes jo be galo ádëmiai klausësi popieþiai, imperatorius, karaliai, didikai, Baþnyèios ir pasaulieèiø susirinkimai 21. Vykstant politinëms intrigoms dël popieþiø rinkimø ir krikðèioniø susiskaldymo á prieðingas stovyklas, Bernardas Klervietis pasiekë, kad 1130 m. popieþiumi bûtø iðrinktas Inocentas II. Naujai iðrinktas popieþius suðaukë Laterano II Susirinkimà (1139 m.), kuris ágyvendino Bernar- 59

8 DALIA MARIJA STANÈIENË sià Europà gali suvienyti tik popieþiaus valdþia, nes Kristaus Kryþius galingesnis uþ Pusmënulá 24. Pasiøstas á Vokietijà, jis sëkmingai ávykdë popieþiaus skirtà misijà, áteikdamas imperatoriui Konradui III ir jo sûnënui Frydrichui Raudonbarzdþiui (Barbarosa) piligrimø kryþiø ir palaiminimà vadovauti Kryþiaus þygiui á Damaskà. Kryþiaus þygis baigësi nesëkme, todël imta abejoti ir Bernardo Klervieèio pranaðavimo galia, jo gebëjimu kalbëti Dievo vardu, nes jis skelbë ðio þygio pergalæ. Norëdamas pateisinti save, Bernardas Klervietis rëmësi Ðventuoju Raðtu, teigdamas, kad ir Mozei buvo neleista ávykdyti savo paþadø ir ávesti á paþadëtàjà þemæ izraelitø tautà, nes ji savo nuodëmëmis uþrûstino Dievà. Taip ir Kryþiaus þygio nesëkmæ, pasak jo, nulëmë kryþeiviø disciplinos stoka, intrigos, gobðumas ir iðdavystës. Kryþiaus þygio pralaimëjimas, popieþiaus ir pasaulietinës valdþios politika, plintanèios erezijos ir atskalûniðki sàjûdþiai keitë Vakarø Europos veidà. Visa tai sukrëtë ambicingà mistikà Bernardà Klervietá ir pareikalavo ið jo nemaþa fiziniø ir dvasiniø jëgø. MISTIKO IR DIALEKTIKO KONFLIKTAS Bernardo Klervieèio mistika buvo prieðinga to meto dialektikos uþmojams, todël, naudodamasis Baþnyèios autoritetu, jis grieþtai kovojo su dialektikais, kurie racionalizavo teologijà. Vienas ið jø buvo dialektikas Petras Abelaras, kuris tiesà ir protà laikë teologinëmis kategorijomis, o tai, pasak Bernardo Klervieèio, bûtø Dievo galybës ribojimas. Abelaro ir jo ðalininkø dialektinis metodas, taikomas teologijoje, grindë racionalistinæ scholastikà, nustelbdamas ekskliuzyvinæ mistikà. Cistersø ðv. Teodoro vienuolyno abatas Vilhelmas, pasipiktinæs Abelaro dialektika, paraðo smerkiantá laiðkà, kurá adresuoja Ðartro vyskupui Þofrua ir Klervo vienuolyno abatui Bernardui, teigdamas, kad Abelaro naujovës esanèios labai pavojingomis krikðèionybei 25. Abelaras laiðke apibûdinamas kaip didþiausias piktadarys, kuris á Ðventàjá Raðtà þiûri taip, kaip á dialektikà 26 ir skelbia tik savo paties iðsigalvojimus. Abatas Vilhelmas dalyvavo 1120 metais surengtame Suasono Susirinkime, kuriame buvo pasmerktas Abelaro traktatas Apie Trejybæ. Pasinaudodamas ðiuo pasmerkimu abatas prieð Abelarà sukursto Bernardà Klervietá, kuris nepripaþino kompromisø ir buvo teokratijos ideologas. Aistros peraugo á konfliktà, kuris iðgarsëjo kaip laisvos minties kova su racionalø màstymà atmetanèiu misticizmu. XIX a. ðis konfliktas buvo prilyginamas Ðvietimo kovai su obskurantizmu. Abu prieðininkai buvo susikivirèijæ jau anksèiau. Dar lankydamasis Parakleto vienuolyne, Bernardas Klervietis puikiai ávertino abatës Eloyzos, buvusios Abelaro þmonos, veiklà vienuolyne, bet gana grieþtai pasmerkë uþ tai, kad maldoje Tëve mûsø seserys þodþius virðsubstancinë duona pakeitë posakiu kasdienë duona. Ðio pakeitimo iniciatorius Abelaras paraðë Bernardui Klervieèiui laiðkà, kuriame teisino nau- 60

9 jàjá posaká. Nors laiðke buvo pagarbiai raðoma, kad Parakleto seserys, ðv. Bernardo pamokymais yra sustiprintos tikëjime ir laiko já greièiau angelu nei þmogumi, vis dëlto jis nesutiko su ðiuo pakeitimu. Parakleto vienuolyno seserys turëjo atsisakyti Abelaro ávesto maldos pakeitimo. Gavæs smerkiantá abato Vilhelmo laiðkà, Klervo abatas kurá laikà màstë, o paskui kreipësi á Abelarà praðydamas pas já atvykti. Abelaras sutiko, taèiau vëliau atsisakë vizito pas Bernardà Klervietá ir papraðë Senso arkivyskupo surengti jam vieðà diskusijà su abatu per Sekmines (1140 m.), kuomet, iðstatant relikvijas, turëjo dalyvauti Senso ir Reimso provincijø vyskupai. Manoma, kad privataus susitikimo su Klervo abatu atsisakymo iniciatoriumi buvo Abelaro mokinys Breðos premonstrantø vienuolyno abatas Arno Breðietis. Jis 1139 m. buvo iðvarytas ið Italijos uþ tai, kad palaikë prieð vyskupà sukilusià komunà ir, radæs prieglobstá Paryþiuje, paskatino Abelarà nepriimti Bernardo Klervieèio kvietimo. Tenka pastebëti, jog Bernardas Klervietis nesutiko dalyvauti dialektiniame mûðyje, kuriame, ko gero, bûtø pralaimëjæs, turint omeny Abelaro patirtá tokiose diskusijose. Kadangi Bernardas Klervietis siekë, kad Abelaras bûtø pasmerktas, paraðë apie já kritiðkø laiðkø popieþiui Inocentui III ir keletui kardinolø. Þinodamas, kad Abelaras turi ðalininkø ir uþtarëjø popieþiaus kurijoje, ir bijodamas, kad kreipæsis á Romà, jo prieðininkas gali bûti iðteisintas, Bernardas Klervietis raðë, kad Petras Abelaras yra katalikø tikëjimo persekiotojas ir Kristaus kryþiaus prieðas m. Sekminiø dienà Abelaras buvo iðkviestas á Senso Susirinkimà, á kurá atvyko su keletu savo mokiniø. Jis tikëjosi vieðo disputo su Bernardu Klervieèiu, taèiau jo laukë ne disputas, o teismo procesas. Á Susirinkimà atvyko daugelis Prancûzijos vyskupø, karalius Liudvikas VII, bûrys teologø ir Bernardas Klervietis juos átikino Abelaro kaltumu. Kai tik pasirodë Abelaras, jam buvo áteiktos Ðv. Teodoro vienuolyno abato Vilhelmo ir Bernardo Klervieèio surinktos ið jo darbø eretiðkos tezës: 1. Tëvas yra absoliuti galybë, Sûnus tam tikra galybë, o Ðventoji Dvasia visai nëra galybë. 2. Ðventoji Dvasia nëra Tëvo ir Sûnaus substancija. 3. Ðventoji Dvasia yra pasaulio siela. 4. Kristus neásikûnijo tam, kad iðvaduotø mus ið nuodëmës jungo. 5. Nei Kristus kaip Dievas ir þmogus, nei tas asmuo, kuris yra Kristus, nëra vienas ið Ðventosios Trejybës asmenø. 6. Bet kokiam gëriui sukurti uþtenka laisvos valios pastangø. 7. Dievas gali ávykdyti ar neávykdyti tik tai, kà ávykdo ar neávykdo, ir tik tokiu metu ir tokiu bûdu, kaip tai daro, ir niekaip kitaip. 8. Dievas neprivalo ir negali sukliudyti blogiui. 9. Adomas mums perdavë ne savo nuodëmæ, o tik bausmæ uþ savo nuodëmæ. 10. Tie, kurie nukryþiavo Kristø, neþinodami, kà daro, nenusidëjo, ir joks poelgis, padarytas dël neþinojimo, negali bûti laikomas nuodëme. 11. Kristuje nebuvo Dievo baimës dvasios. 12. Galia atleisti ir pasmerkti buvo suteikta tik apaðtalams, o ne jø ápëdiniams. 13. Iðoriniai veiksmai nepadaro þmogaus nei geresnio, nei blogesnio. 14. Tëvui, kuris ið niekur nekyla, tiesiogiai ar tam tikru bûdu priklauso veikimas, bet ne iðmintis ir gerumas. 15. Sûnaus baimës nebus bûsimajame gyvenime. 61

10 DALIA MARIJA STANÈIENË 16. Demonas skatina blogiui, veikdamas per akmenis ir augalus. 17. Atëjimas pasaulio pabaigoje gali bûti priskiriamas Tëvui. 18. Pati Kristaus siela nenuþengë á pragarà: ji tik ásiskverbë savo galia. 19. Nei iðorinis veiksmas, nei ðio veiksmo troðkimas, nei geidulingumas ar jo sukeltas malonumas, patys savaime nëra nuodëmë, ir mes neprivalome slopinti ðio malonumo 27. Reikia pastebëti, kad ne visi ið ðiø teiginiø atitinka Abelaro iðsakytas mintis, nes daugelis ið jø buvo iðkraipyti. Teiginiø formuluotes ir jø pateikimà Bernardas Klervietis buvo gerai apmàstæs, nes tikëjosi ið teologijos iðstumti dialektikà. Abelaras, supratæs ðá sumanymà ir iðankstiná nuosprendá, atsisakë kalbëti, pareikðdamas, kad kreipsis á popieþiø. Bernardas Klervietis, bijodamas, kad Romos kurija neiðteisintø Abelaro, papraðë vyskupø paraðyti laiðkà popieþiui ir jame nuðviesti, kas ávyko. Be to, laiðke buvo praðoma pasmerkti Abelaro eretiðkas tezes ir nubausti patá eretikà. Kad nulemtø popieþiaus sprendimà, Bernardas Klervietis asmeniðkai paraðë laiðkà, kuriame dramatiðkai nupieðë susiklosèiusià situacijà. Laiðke jis akcentavo Abelaro ir Arno Breðieèio sàjungà, nes bûtent Inocentas III iðvijo Arno Breðietá ið Italijos. Tikslas buvo pasiektas: popieþius pasmerkë Abelaro tezes ir sudegino jo knygas ðv. Petro katedroje. Taèiau Abelaro ðalininkai Romos kurijoje iðsaugojo jo knygø, kurios po pasmerkimo tapo dar populiaresnës. Tuo metu Abelaras, nieko neþinodamas apie Bernardo Klervieèio intrigas, jau buvo pakeliui á Romà, kur tikëjosi galësiàs apginti savo teologijà. Netoli Lijono jis suþinojo apie pasmerkimà, nuvyko á Kliuni vienuolynà, kurio abatu buvo jo geras draugas Petras Garbingasis. Kliuni vienuolyne Abelaras, jau bûdamas senas, patyræs pralaimëjimà, iðsekæs nuo kovos ir kenèiantis nuo ligos, pagaliau rado ramybæ. Petras Garbingasis, Sito abatui tarpininkaujant, susitarë dël Bernardo Klervieèio ir Abelaro susitikimo, kuris pasibaigë jei ne susitaikymu, tai bent jau nesutarimø uþglaistymu. Po ðio susitikimo popieþiui buvo paraðytas praðymas dël sankcijø Abelarui panaikinimo. Buvo susitarta, kad Abelaras likusá gyvenimà praleis Kliuni vienuolyne. IÐVADOS 1. Bernardas Klervietis, kaip ekskliuzyvinio misticizmo pradininkas, savo doktrinà grindë tuo, kad tikëjimas ir kontempliacija yra antgamtiniai gebëjimai, kuriø dëka þmogus skatinamas suvokti galutinæ tikrovæ kaip geidþiamàjá tikslà. Bernardas Klervietis misticizmo teorijà sustiprino intelektualiniais pradais, kuriuos þmogus pelno per Dievo malonæ nuolankumu ir meile. Toks mistinis paþinimas artëja prie ekstazës, kuomet protas, þvelgdamas á Kûrëjà, pamirðta save ir þmogaus siela vienijasi su Dievu. 2. Traktate Apologija Bernardas Klervietis atskleidþia vienuolio psichologinæ bûsenà, kuri vienija moralinës darnos ir metafizinio groþio sàsajas, per ku- 62

11 rias skleidþiasi nenykstantis vidinis groþis ir bendrumo su dieviðkumu pojûtis. Mistinës realybës pajauta tampa nesuderinama su þemiðkais malonumais ir kûniðkais dþiaugsmais. 3. Traktate Pagyrimas naujajai riterijai Bernardas Klervietis pateikia riterystës Garbës Kodekso ir riteriðkø dorybiø programà, kuria siekiama, suvienijus riterio ir vienuolio idealus, ginti krikðèionybæ bei kovoti uþ gërá ir tiesà. Riterystës idëja pateikiama kaip Kristaus kanèia uþ tikëjimà. 4. Bernardo Klervieèio konfliktas su Petru Abelaru atspindëjo to laikotarpio gnoseologiná mistikos ir scholastikos nesuderinamumà. Dialektinis metodas teologijoje grindë racionalistinæ scholastikà, nustelbdamas ekskliuzyvinæ mistikà. Literatûra ir nuorodos 11 Juozas Eretas. Kultûra, mokslas, religija. Vilnius: Pasviræs pasaulis, 2006, p Johan Huizinga. Viduramþiø ruduo. Vilnius: Amþius, 1996, p Juan Martin Velasco. Ávadas á religijos fenomenologijà. Vilnius: Katalikø pasaulis, 2003, p Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler. Katalikø Baþnyèios istorija. Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996, d. 1, p Þr.: S. Bernardi Abbatis. Apologia ad Guillelmum Sancti-Theoderici Abbatem // Opera omnia. Ed. Migne, Patrologiae cursus completus: Series latina, t. 182, Paris, 1879, p Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler. Katalikø Baþnyèios istorija. Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996, d. 1, p S. Bernardi Abbatis. Apologia ad Guillelmum Sancti-Theoderici Abbatem [cap V] // Opera omnia. Ed. Migne, Patrologiae cursus completes, Series latina, t. 182, Paris, 1879, p Þr. ten pat. 19 S. Bernardi Abbatis. Apologia ad Guillelmum Sancti-Theoderici Abbatem [cap XII], p Erwin Panofsky. Prasmë vizualiniuose menuose. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p Umberto Eco. Menas ir groþis viduramþiø estetikoje. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p S. Bernardi Abbatis. Apologia ad Guillelmum Sancti-Theoderici Abbatem [cap XII], p Þr. ten pat, p Augustas Francenas. Trumpa Baþnyèios istorija. Vilnius: Ardor, 2004, p S. Bernardi Abbatis. De Laude Novae Militiae ad Milites Templi. Liber [Prologus] // Opera omnia. Ed. Migne, Patrologiae cursus completus, Series latina, t. 182, Paris, 1879, p Ten pat. 17 Þr. ten pat. 18 Ten pat [cap. I], p Ten pat, p Jerzy Kùoczowski. Krikðèioniø bendruomenës besikurianèioje Europoje, p Ten pat. 22 Ten pat, p Leonas Karsavinas. Europos kultûros istorija. Vilnius: Vaga, 1994, t. 3, p Ten pat, p Þr.: Michael T. Clanchy. Abélard. Paris: Flamarion, 2000, p Ten pat. 27 C. J. Mews. The Lists of Heresies Imputed to Peter Abelard. // Revue bénédictine, N. 95, 1985, p