STOVËJIMO ANT RIBOS METAFORA P. TILLICHO SISTEMOJE IR S. KIERKEGAARD O RELIGIJOS FILOSOFIJOJE: GNOSIS AR PISTIS?

Transcription

1 MOKSLINË MINTIS Gauta MINDAUGAS BRIEDIS Vilniaus Gedimino technikos universitetas STOVËJIMO ANT RIBOS METAFORA P. TILLICHO SISTEMOJE IR S. KIERKEGAARD O RELIGIJOS FILOSOFIJOJE: GNOSIS AR PISTIS? The Standing on the Margins Metaphor in P. Tillich s System and S. Kierkegaard s Religious Philosophy: Gnosis or Pistis? SUMMARY The question of boundaries is fundamental to the philosophy of religion. This article analyzes and compares two influential philosophers in the field, Kierkegaard and Tillich. Though usually they are represented as exponents of the same (existentialist-protestant) tradition, a different perception of the main questions and possibilities for philosophical theology to answer them guides them to radically different conclusions in topics of the philosophy of religion. On the other hand, a closer look at how they understand faith (pistis) gives new possibilities to interpret the ideas of Kierkegaard and Tillich rather than to accept chrestomatic analyzes. Tillich s implicit loyalty to platonic and hegelian ideas subordinates the existential aspects of his system to answers which can be described as a gnostic understanding of faith and knowledge. This violates the limits for theoretical knowledge which were set by Kierkegaard. Such a tillichian ontological loyalty explains that an ontological search is implicated in every religious experience. This basic presupposition of interaction with the sacred for Tillich lets us view Kierkegaard s famous interpretation of biblical myths critically, and to argue that these stories do not mean that the only possible faith is blind faith. This opens a path for Tillich to rationalize every aspect of Christianity, and to talk about true God, God beyond the gods of actual religions. SISTEMA IR FILOSOFINË TEOLOGIJA Paulius Tillichas yra þinomas kaip átakingiausias pastarojo amþiaus sisteminës teologijos kûrëjas. Taèiau sistema nëra tiesiog Tillicho filosofavimo savy- RAKTAÞODÞIAI: riba, sistema, gnosis, pistis, meilë. KEY WORDS: margin, system, gnosis, pistis, love. LOGOS 48 63

2 MINDAUGAS BRIEDIS bë ar pateikimo bûdas, negalime sakyti ði filosofinë teologija yra tokia ir tokia, taip pat ji yra sistemiðka. Nëra jokio taip pat, nes tai yra màstymas sistemoje. Dël masto, kuriuo jo darbuose dominuoja sistemos sàvoka, pats Tillichas prisipaþásta pirmo Sisteminës teologijos tomo ávade: niekada negalëjau màstyti teologiðkai kitaip, nei sistemiðkai. Smulkiausia problema, jei suvokiama rimtai ir radikaliai, vedë mane prie visø kitø, numatant visumà, kurioje ðios rastø savo sprendimà (Tillich 1951: vii). Iðties Tillicho veikalai pasiþymi neátikëtinu vientisumu, o jau paraðyti angliðkai (po emigracijos 1933 m.) apskritai gali bûti laikomi vienu didþiuliu traktatu. Tai màstymas, kuris pabrëþia visumà, vienà pamatiná modelá, galintá paaiðkinti visas sudedamàsias dalis, bendrà principà, kuriuo remiantis surinktos visos atskirybës. Jei Tillichui rûpëtø tik teiginiø nuoseklumas, loginë darna, jis bûtø tiesiog sistemiðkas màstytojas, bet tai, kas já daro màstytoju sistemoje, yra principinis atsisakymas patenkinti savo intelektualinæ aistrà kuo nors maþesniu nei visuma. Visos problemos turi bûti iðsprendþiamos absorbuojant jas á vieningà archischemà. Tillichas buvo ásitikinæs, kad màstymas nenumaldomai kreipia atskleisti galutines tiesas, o konstruoti sistemas yra labai bûdinga þmogaus prigimèiai: þmonijos màstymo istorija anksèiau ir dabar sutampa su didþiøjø sistemø istorija (Tillich 1951: 59). Ðitai deklaruodamas, Tillichas rizikingai priartëja prie tradicinës metafizikos stilistikos, o tokios pozicijos (iðskyrus neotomistus) nuo hegelizmo laikø laikësi nedaugelis tiek teologø, tiek ir filosofø. Taigi prilyginæs màstymà sistemiðkumui, Tillichas teigë, kad tiek filosofija, tiek teologija turi pasirodyti sistemoje, ir pats tapo vienu tø retø religijos filosofø, pohegelinëje epochoje sukonstravusiø filosofinës teologijos sistemà, kurioje atsakymai á pamatinius egzistencinius klausimus buvo pateikiami tradiciniø krikðèioniðkøjø simboliø pavidalu. Toks sumanymas ið karto iðkelia klausimà, ar suderinamas sisteminis màstymas ir egzistencinis tikëjimo pobûdis? Jei taip, gal tai ákûnyta Tillicho sistemoje? Tillichas teigë, kad sistemiðkumas tëra tik forma, neiðkreipianti dëstomo turinio, ypaè, kai kiekviena sistemos dalis pradedama egzistencinës analizës skyriumi. Taèiau egzistencinës analizës be prielaidø mitas seniai subliuðko, todël galime átarti, kad simboliø hermeneutika (teologiniai atsakymai) Tillicho sistemoje yra priklausomi nuo egzistencinës analizës (þmogaus situacijos keliamø klausimø). Kita vertus, neátikina ir tai, kad sistema kaip dëstymo forma yra bûtina. Kaip tik Kierkegaard as pastebëjo, kad sistema ir kaip forma nebûtina iðdëstyti iðsamià pozicijà, tad ne visuomet bûtina raðyti sistemas (Kierkegaard 2000: 8). Paþymëtina, kad Tillicho sistema kyla ið paties Hegelio pasiûlytos distinkcijos tarp religijos apskritai sampratos ir konkreèiø, egzistuojanèiø religijø. Pastarosios yra pirmosios istorinës ekspresijos ir progresyvios manifestacijos. Hegelis akivaizdþiai norëjo pabrëþti, kad abstrakti religijos samprata yra kaþ- 64 LOGOS 48

3 MOKSLINË MINTIS kas kita negu konkreèios religijos. Tillichui religija plaèiàja prasme þymëjo tam tikrà gelmës dimensijà kiekviename kultûriniame ar mentaliniame, teoriniame ar praktiniame þmogaus veiklos aspekte. Ðia prasme religija yra to, kas besàlygiðka, patirtis, kurià vëliau Tillichas pakeis galutiniu rûpesèiu. Siauresne prasme religija tai specifinë socialinë kultûrinë sfera, egzistuojanti ðalia kitø sferø. Kaip paþymi Claytonas, ðio dualizmo ðaknis galima rasti Hegelio filosofijoje. Religijos filosofijos paskaitose Hegelis atskiria religijos apskritai sampratà nuo konkreèiø, egzistuojanèiø religijø (Clayton 1980: 91). Kaip minëta, pastarosios yra pirmosios istorinës ekspresijos ir progresyvios manifestacijos. Naudodamasis savo mëgstama, dar antikos màstytojø vartota medþio metafora, Hegelis teigia, kad religijos istorija potencialiai yra duota abstrakèioje religijos sampratoje, tad ði istorija yra pastarosios raida. Kiekviena, net pati netobuliausia, religija prisideda prie tobulos religijos raidos. Ákvëptas ðiø idëjø, Tillichas atskiria krikðèionybæ ir jos pagrindà. Kaip ir Hegelis, jis mano, kad polinkiai, imanentiðki kitoms kultûroms ir religijoms, numato bei yra iðpildomi krikðèioniðkame atsakyme (Tillich 191: 15). Taigi krikðèionybëje sëkmingiausiai manifestuotas religinis principas arba universalios teologijos idëja. Taèiau tai reiðkia, kad krikðèionybë kaip religija siauràja prasme nepasiþymi tokiu pamatiðkumu kaip jos pagrindas. Net atributai, tradiciðkai priskiriami Baþnyèiai, ðventumas, monolitiðkumas, anot Tillicho, ið tiesø gali bûti taikomi tik pagrindui (Tillich 1963: 337). Vienintelis iðskirtinumas, kuris iðkelia krikðèionybæ virð kitø religijø, yra jos pagrindo (kristologinio ávykio) pranaðumas. Taigi, paradoksaliai, jokia konkreti religija (net krikðèionybë) negali bûti pamatinë absoliuèia prasme, nors jei kuri religija ir gali iðstumti krikðèionybæ, tai tik tobulesnë paèios krikðèionybës forma. Kai teologija suprantama universalia prasme, kaip religijos apskritai interpretacija, ávairiø religijø siauresniàja prasme teologijos tampa ðio þinojimo subtipais. Taip ir krikðèioniðka teologija gali suteikti gilesná þinojimà, nei verèiantis be jos, taèiau ji tëra vienas ið informaciniø ðventybës kanalø. Taigi vieno dalyko Tillichas tikrai neturi omenyje kalbëdamas apie krikðèionybæ tai jos nelygstamo autoriteto, tai yra besàlygiðko þinios priëmimo. Tokia nuostata kyla ið filosofinës teologijos kaip neangaþuoto, nepriklausomo màstymo projekto. Taigi, jis nelinkæs skubiai sutikti su tikëjimo postulatais, o verèiau prieð tai analizuoti þinojimo iðvadas. Ten, kur tikintysis kalba apie Dievo þinià, Tillichas mato apeigas, simbolius, mitus ir klausia, kokia yra ðiø manifestacijø substancija? Krikðèionybë pasiþymi religine substancija (tiesa), taèiau tik universali filosofinë teologija gali atidengti ðià tiesà. Taèiau jei krikðèioniðkosios teologijos virðenybë (prieð kitas konfesijas) yra gebëjimas visiðkai ir galutinai iðreikðti paèià teologijos idëjà, tai numato, kad jau turime þinojimà to, kas sudaro teologijos idëjà, bei galime interpretuoti konkreèià teologinæ tradicijà universalaus LOGOS 48 65

4 MINDAUGAS BRIEDIS þinojimo poþiûriu. Toká sàvokos ir simbolio santyká atspindi ðis Tillicho teiginys: be atitinkamo bûties ir bûties galios supratimo neámanoma prasmingai kalbëti apie malonæ (Tillich 1957: 125). Aiðkëja, kad universalios teologijos pagrindas yra tam tikras spekuliatyvios ontologijos pasaulëvaizdis. KIERKEGAARD O IDËJØ INKORPORAVIMAS Á SISTEMÀ Minëjome, kad toks metafizinio sistemiðkumo puoselëjimas, koká randame Tillicho sistemoje, nuo Hegelio laikø retai aptinkamas filosofijoje. Kaip þinia, arðiausias Hegelio oponentas buvo Kierkegaard as. Hegelio kritikø buvo ir daugiau, taèiau jø kritika baigdavosi neva tobulesnës sistemos siûlymu, o Kierkegaard as radikaliai kvestionavo patá sisteminá màstymà, tiksliau màstymà sistemoje. Vardan krikðèioniðkojo tikëjimo jis atmetë ne ðiaip tam tikrus Hegelio minties elementus, bet paèià sistemos sampratà. Tillicho atveju turime dviprasmiðkà situacijà. Jis daþnai kritikuoja Hegelá remdamasis Kierkegaard o idëjomis, taip pat sureikðmina egzistencijos sàvokà, tad gali pasirodyti (kaip daþnai nekritiðkai ir teigiama), kad jis besàlygiðkai seka egzistencializmo tëvu (Tillich 1948: 98). Kita vertus, gindamas sistemos bûtinybæ teologijoje Tillichas stoja á prieðingà Kierkegaard ui barikadø pusæ. Ði dviprasmybë mus skatina originaliai traktuoti Tillicho egzistencializmà. Tillichas, nors ir kildina egzistencializmà ið Kierkegaard o, Nietzsche s bei Marxo idëjø, ieðko paraleliø XX amþiuje Heideggerio ir Sartro darbuose, pripaþásta, kad tai viena ið pagrindiniø jo màstymà paveikusiø átakø (Kegley 1952: 11). Paèiø egzistencinës filosofijos ðaknø Tillichas ieðko ir Schellingo darbuose bei Hegelio (sic) filosofijoje: maiðtas prieð Hegelio esencialistinæ filosofijà buvo ágyvendintas pasitelkiant paties Hegelio egzistencialistinius elementus, nors ir prislopintus (Tillich 1999: 100). Ði citata reikðminga, nes atskleidþia Tillicho poþiûrá á egzistencialistinæ filosofijà. Jis daþnai vadinamas krikðèioniø egzistencialistu, taèiau ði etiketë pateisinama tik su tokia daugybe iðlygø, kad tampa beprasmë. Pirmiausia Tillichas niekada nemanë, kad egzistencialistinë pasaulio traktuotë gali bûti pakankama. Prieðingai, egzistencialistiniai elementai neiðvengiamai turi bûti susieti su jø prieðingybëmis esencialistiniais elementais, nes patys vieni jie galø gale áneða negatyvø indëlá á þinojimà (Tillich 1951: 154). Taip pat verta paminëti jo þodþius, iðsakytus leidinyje Christian Age: niekuomet nebuvau egzistencialistas ta prasme, koks yra Kierkegaard as ar Heideggeris. Visi prasmingi egzistenciniai teiginiai remiasi savo prieðingybëmis esencialistinëmis áþvalgomis (Tillich 1960: 437). Ðiame straipsnyje jis pabrëþë, kad pagrástoje egzistencialistinëje filosofijoje remiamasi implicitiðkais esencialistiniais elementais, kurie teologinës sistemos atveju yra ne tik neiðvengiami, bet ir turi bûti garsiai iðsakyti. Savo tyrimus èia jis va- 66 LOGOS 48

5 MOKSLINË MINTIS dina esencialistiniais, o tai leidþia kritikuoti Tillicho idëjas Kierkegaard o pateiktos kritikos pagrindu. Visa Kierkegaardo doktrina pabrëþia negalimybæ suvienyti krikðèionybæ ir spekuliatyviàjà filosofijà. Knygos Arba arba pavadinimas ákûnija ir praktinæ programà. Tai apsisprendimo, veiksmo ir tikëjimo ðuolio reikalavimas, raginimas individui nuspræsti paèiam, o ne stengtis pagrásti egzistenciná apsisprendimà apeliuojant á intelekto dësnius ar objektyviai suvokiamos visatos prigimtá. Trumpai tariant, Kierkegaard as mano, kad þmogaus santykis su jo paties egzistencija reikalauja besàlygiðkai pripaþinti tikëjimo autoriteto virðenybæ prieð protà. O Tillicho poþiûriu, esencialistinë filosofija gali apimti egzistencijos aptarimà, taip pat rasti vietos ir tikëjimui. Akivaizdþiausi protrûkiai màstymo sistemoje ávyksta, kai Tillichas skolinasi Kierkegaard o idëjà ir tuojau pat jà transformuoja. Pavyzdþiu pateikiame citatà, aptarianèià formaliuosius (universalios) teologijos kriterijus: teologijos objektas yra tai, kas kelia mums galutiná rûpestá. Tik tie teiginiai yra teologiniai, kurie aptaria savo objektà, kiek ðis gali tapti mums galutinio rûpesèio objektu (Tillich 1951: 12). Tillichas galutinio rûpesèio sàvokà susieja su Kierkegaard o begaline aistra ir interesu neabejotinai remdamasis Kierkegaard o krikðèionybës apibûdinimu maksimaliai personalus, begalinis, aistringas susirûpinimas savo amþinàja laime (Kierkegaard 1941: 261), taèiau ar ðiø màstytojø vartojamos sàvokos yra sinonimiðkos? Nors jos nëra kontradiktiðkos, kontekstai, kuriuose yra vartojamos, smarkiai skiriasi. Tillichas ágyvendina tai, kà Kierkegaard as iðskyrë kaip esencialistinës màstysenos apraiðkà, tai yra imanentiná spekuliatyviosios filosofijos perëjimà (Kierkegaard 1941: 33). Perëjimas ávyksta tuomet, kai (Tillicho) teiginys paskelbiamas bendruoju, ásteigia universalià teologiniø teiginiø klasæ. Tuo tarpu Kierkegaard as numato atskirybæ. Nors jis taip pat siekia apibrëþti, taèiau apibrëþia tam tikrà konkreèià krikðèioniðkàjà religijà. Taip pat jis nedaro jokiø universaliø iðvadø, o Tillicho versijoje dingsta þodis asmeninis. Antrasis formalusis (universalus) Tillicho teologinis kriterijus teigia: galutinis rûpestis yra toks, kuris determinuoja mûsø bûtá ir nebûtá. Tik tie teiginiai yra teologiniai, kurie lieèia objektà tiek, kiek jis gali tapti mums bûties ir nebûties dalyku (Tillich 1951: 14). Tokia galutinio rûpesèio analizë nesutampa su kierkegoriðkuoju begaliniu, asmeniniu, aistringu interesu. Kierkegaard ui interesas begalinis tuomet, kai individas prieðinamas krikðèioniðkoms tiesoms ir turi asmeniðkai dël jø apsispræsti. Begaliná interesà individas gali aptikti bûtent todël, kad krikðèionybë kaip tik ir yra begalinës laimës paþadas: krikðèionybë siûlo suteikti begalinæ laimæ individualiam þmogui, taip numatant begaliná tokios laimës interesà kaip conditio sine qua non; interesà, dël kurio individas nekenèia tëvo ir motinos, tad neabejotinai atmeta spekuliatyvias sistemas ir universalios istorijos metmenis (Kierkegaard 1941: 19). Tokiame kontekste beprasmiðka kalbëti apie apsisprendimà uþ kaþkà abstraktaus, tarkim, tokios universalios sà- LOGOS 48 67

6 MINDAUGAS BRIEDIS vokos kaip Bûtis atþvilgiu. Padëties nekeièia ir atrodo dramatiðkas priedëlis mano bûtis todël, kad tokiu atveju vis tiek numatoma tokia bûties rûðis, kuri universaliai charakterizuoja toká esiná kaip þmogus (jo niekas niekur nëra sutikæs), ir tai Tillichas apibrëþia kaip þmogiðkos tikrovës visumà, struktûrà, prasmæ ir egzistencijos tikslà definicijà, kuriai nuðviesti bûtina spekuliatyvi sistema. Taigi, uþuot individualiai asmenybei susitelkus á savo begalinæ laimæ, Tillichas siûlo spekuliatyvius teiginius apie paèios egzistencijos prasmæ. Teologiniai kriterijai nëra vieninteliai pavyzdþiai, kai Tillichas laisvai elgiasi su Kierkegaard o idëjomis. Paprastai veikia ta pati sistema: pirmiausia pristatoma egzistencialistinë Kierkegaard o idëja, po to ji transformuojama ir átraukiama á sistemà. Taèiau kriterijø pavyzdys gana radikalus, nes èia Tillichas, formalizuodamas Kierkegaard o tezæ, jog individas gali bûti be galo susirûpinæs savo begaline laime, atsikrato ir individo ir jo laimës intereso. Èia keliamas galutinis rûpestis, nepasiþymintis jokiu konkreèiu turiniu. Tai leidþia pereiti prie visiðkai kitokio objekto nei Kierkegaard o atveju bûtent prie bûties arba nebûties (sistemos gimimas). Anot Hamiltono, Kierkegaard as akcentuoja, kad sisteminis màstytojas neprivalo kreiptis á tikëjimà kaip tiesos ðaltiná (Hamilton 1963: 48). Pati sistema perkelia tiesà á bûtá. Daugiausia, kà gali padaryti toks màstytojas tai pripaþinti, kad tikëjimas yra bûtinas elementas (ðalia þinojimo) kelyje á tiesà. Taèiau tik sistemos autoritetas sprendþia, kur tiesa yra, o kur ne. Ið tokio taðko þiûrint, visos religijos apima ir tiesà, ir klaidà, o sistema yra ta instancija, kuri atskiria pelus nuo grûdø. Tik remdamasi autoritetingu þinojimu sistema gali tarnauti krikðèioniðkam tikëjimui. Kierkegaardas neigia, kad individas gali susumuoti tikrovës visumà á sistemà. Ðtai kaip jis traktuoja þmogiðko þinojimo ribas: kai neámanoma màstyti egzistencijos, taèiau nepaisant to, egzistuojantis individas vis tiek màsto, kà tai reiðkia? Tai reiðkia, kad jis màsto su pertrûkiais, kad jis màsto prieð ir po. Jo màstymas negali pasiekti absoliutaus tolydumo. Tik fantastiniu poþiûriu egzistuojantis individas gali nuolat bûti sub specie aeterni (Kierkegaard 1941: 207). Tokia yra Spinozos sàvokos kierkegoriðkoji versija, kuri reiðkia fundamentalià sisteminio màstymo klaidà traktuoti gyvenimà ið amþinumo pozicijø, ignoruojant egzistenciná sàlygotumà. KLAUSIMAS IR ATSAKYMAS: KIEK NELAIMINGA MEILË? Kierkegaard as klausia, ar tiesos galima iðmokti? Kitaip, ar ji duota ir tereikia atrasti, ar patys ið savæs to negalime padaryti, tad turime keiptis á iðoriná ðaltiná (krikðèioniðkàjá apreiðkimà)? Apreiðkimui kaip nelygstamam autoritetui, arba Kristui kaip mokytojui Kierkegaard as prieðina Sokrato pozicijà. Jei mokinys yra sau tam tikra prasme pakankamas, tai mokytojas tëra pagalba, akstinas. Kaip tik platoniðka pozicija (teigianèia, kad jei keli klausimà, tai jau ið dalies 68 LOGOS 48

7 MOKSLINË MINTIS turi ir atsakymà) pagrásta Tillicho filosofinë teologija. Klausimo këlimas numato apriorinæ vienovæ, kurios ilgesá klausimas ir atskleidþia. Klausimo atsakymo metafora, iliustruojanti metodologiná Tillicho filosofinës teologijos pamatà, numato ir kità Kierkegaard o pristatomà nelaimingos meilës tipologijà. Pastarajam Dievo ir þmogaus nelygybë yra nelaiminga meilë, bet ne tuo atveju, kai mylimieji negali (kol kas) bûti kartu, o kai meilë yra atskirta tokio skirtingumo, dël kurio neámanomas tarpusavio supratimas (Kierkegaard 2000: 13). Tillichas atstovauja antrai nelaimingos meilës versijai, kuri, Kierkegaard o poþiûriu, yra tik reliatyviai, o ne absoliuèiai nelaiminga. Meilës aptarimas ið tiesø ne prisiðlieja, o pagrindþia patá tikëjimo supratimà Tillicho sisteminëje teologijoje. Ði analizë svarbi, jos pagrindu Tillicho sistema suliejama su krikðèioniðkàja þinia bei tradicine teologija. Taip pat ði tema yra savotiðkas indikatorius, atskleidþiantis, ar teisus Kierkegaard as teigdamas, kad sistemoje visi egzistenciniai sprendimai yra sàlygoti metafiziniø spekuliacijø. Juk tikëjimas taip glaudþiai susietas su individualumu, kad bet kokia já analizuojanti sistema neiðvengiamai turi atverti pamatinius þmogaus egzistencijà apibûdinanèius teiginius. Ið pirmo þvilgsnio Tillicho puoselëtas galutinis rûpestis atitinka egzistencinæ formuluotæ, juk ir paèioje sistemoje aiðkiai pasakoma, kas yra teisingas tikëjimas, tai yra tai, kas þmogui labiausiai rûpi. Taèiau neklausiama, kuo mano tikás Jonas ar Petras egzistencinë tikëjimo bazë redukuojama á tikëjimà apibendrinta formule. Nors Tillichas deda nemaþai pastangø, kad terminui tikëjimas bûtø gràþinta autentiðka prasmë, pats iðkelia susijusià sàvokà, kuri, anot jo, daug tiesiau iðreiðkia tikrà tikrovæ, pranokstanèià preliminarø tikëjimà. Kaip tik ði sàvoka ir yra meilë. Kaip þinia, religijos filosofijos diskurse buvo pateikta ne viena meilë interpretacija (eros, philia, agape). Anot paties Tillicho, tikëjimas, kaip galutinio rûpesèio bûklë, implikuoja meilæ, tiksliau, troðkimà suvienyti tai, kas atskirta (Tillich 1999: 100). Atkreipkime dëmesá, kad Tillichas neskuba tapatinti tikëjimo su meile. Visa procedûra pradþioje apibrëþia tikëjimà galutinio rûpesèio poþiûriu, o tik po to paþymi, kad tokia situacija numato meilæ. Atsiminkime, kà sako antrasis formalus teologijos kriterijus: þmogui labiausiai rûpi ne kas kita, o sava bûtis ir nebûtis. Þmogaus tikrasis rûpestis yra tas begalinumas, kuriam jis ið pradþiø priklauso, nuo kurio yra atskirtas, bet kurio eventualiai ilgisi, ir ðis ilgesys pagrindþia meilæ. Taip, atsimenant Kierkegaardo nuogàstavimus, egzistencija imama dangun. Atskirtumo sàvoka atskleidþia dviprasmiðkà situacijà: þmogus ir atskirtas nuo visumos, ir esmingai jai priklauso, taigi, ið esmës nëra atskirtas. Taèiau ði definicija prieðtarauja tai religijos filosofijos tradicijai, kuri linko atskirti agape ir eros, juk ten, kur aptinkame eros, negali bûti laisvai skiriamos meilës kitam, kokia yra Dievo agape Jëzuje Kristuje puolusiai þmonijai. Meilë, kuri siekia kito vardan galutinës vienovës, galø gale nesikreipia á kità, ji siekia vienovës. Tuomet egzis- LOGOS 48 69

8 MINDAUGAS BRIEDIS tuojantis þmogus mylimas ne kaip egzistuojantis, o kaip Bûtis, tai yra uþ tai, kas jis potencialiai, o ne aktualiai yra. Nuosekliai plëtojant Tillicho argumentà iðeina, kad Dievas myli patá save, juk kà dar mylëti be Bûties savaime (Being Itself), kuri ir yra Dievas. Tai ne biblinë Dievo meilë pagal Jo paveikslà sukurtam ir puolusiam á nuodëmæ, kai Jis myli savo amþinà paveikslà þmoguje. Tokia meilë tampa amþina savimyla. Taigi sistemoje eros vieðpatauja meilës atþvilgiu, o meilë tikëjimo. Visa, kaip Kierkegaard as ir áspëjo, nuspræsta ið anapus. Tuomet Tillicho tikëjimo definicijos prasmë tokia: tikëjimas yra galutinis rûpestis, o galutinis rûpestis sutampa su siekiu áveikti egzistenciná susvetimëjimà. Taip tikëjimas nenukreipia á individo egzistencijà, o yra iðmintis atrasti savyje slaptas potencijas ir suvokti save dieviðkos tikrovës dalimi. DIEVAS SISTEMOJE GNOSIS AR PISTIS? Tillichui stovëjimas ant ribos suteikia galimybæ áþvelgti, kad tiesa yra visuma. Taip pat tokia pozicija parodo, kaip biblinës ir protestantiðkos pasitikëjimo atleidþianèiu Dievu koncepcijos yra apimamos ir transcenduojamos Dievo ir þmogaus amþinosios vienovës sampratoje. Paskutinis teiginys nëra netikëtas. Juk jeigu, kaip minëjome, sistema teikia savàjá apreiðkimà, natûralu, kad privalo ávardinti ir savàjá Dievà. Deskriptyvus sistemos Dievo vardas yra tai, kas besàlygiðka. Taèiau toks vardas dar neatskiria Jo nuo kitø dievø, ir ðià spragà uþpildo Dievo virð Dievo samprata. Ðis Dievas yra tikras, nes transcenduoja bet kokius personalistiniø religijø simbolius, taigi sistema suteikia Dievui tikràjá vardà. Taèiau egzistencijoje panardintas þmogus negali iðsiversti be simboliø. Dieviðkumo ieðkojimas þmogaus sielos gelmëse ámanomas tik dël istoriniø þmonijos religijø ir jø simboliø. Taigi Tillichas pasirenka sistemos Dievà ( Dievas virð Dievo ), ne siekdamas suteikti Jam tinkantá vardà, o parodyti santyká su konkretaus tikëjimo Dievu. Sistemos Dievas negali bûti garbinamas taip, kaip kiti dievai, jam negali bûti suteiktas vardas, kokius turi pasaulio religijø dievai. Tikintysis negali kreiptis á já tiesiogiai. Tas, kuris þino, kad yra tik vienas tikrasis Dievas, gali kreiptis vardu, kuris átvirtintas religinio tikëjimo tradicijoje, þinodamas, kad tikrasis jo atsidavimas transcenduoja kreipiná link bevardþio galutinumo. Taigi þmogus gali priimti krikðèioniðkuosius simbolius kaip savo galutiná rûpestá, ir vis dëlto nebûti tikintis. Jis þino, kad aukðèiausia tikrovë glûdi anapus bet kokio konkretaus tikëjimo ir ið tikrøjø nëra aptinkama konkreèios religijos skelbiamame Dieve. Religinis tikëjimas nëra tas pat, kas absoliutus tikëjimas, aptinkantis Dievà virð Dievo. Tai nëra garbinantis, kasdienis tikëjimas. Tuo Tillichas pasiekia ir paradoksalø rezultatà: nors jis labai nenori, kad bûtø keliaklupsèiaujama ðiam (religijos) Dievui, jis nepalieka jokios ga- 70 LOGOS 48

9 MOKSLINË MINTIS limybës pasirinkti religinæ praktikà, o tokia situacija gali nauja jëga gràþinti prie tradiciniø religijø iðpaþinimo. Kita vertus, Tillichas átvirtina absoliutø tikëjimà betarpiðkoje patirtyje, taip neiðvengiamai dëdamas pagrindà savajai simbolinei kalbai (nes tikrovë baigtinei bûèiai pasirodo simboliø pagalba). Todël kai Tillichas kalba apie Bûtá savaime apimantá baigtinumà, jis pripaþásta, kad tai itin simboliðka kalba (Tillich 1999: 139). Tokiu bûdu sistemos paskirtis interpretuoti krikðèioniðkojo tikëjimo turiná virsta apreiðkimo simboliø metodologiniu vertimu á sistemos simbolius, ir tai lokalizuoja tiesà paèioje sistemoje. Kitaip tariant, Tillichas neatsiþvelgia, kad suteikiant Dievui vardà paskelbiamas naujas tikëjimas, ðiuo atveju tikëjimas simboliniais sistemos teiginiais, kai tikima, kad jie yra geriausias galimas religinio tikëjimo simboliø paaiðkinimas; taigi tikëjimas á sistemà. Tillicho Dievas virð Dievo yra grindþiamas sistemos aksiomomis. O tai reiðkia, kad nors jis tiek pagrástas, kiek já remiantys argumentai, lygiai taip pat ir silpnas kaip jie. Silpnoji Tillicho sistemos vieta yra Dievo egzistencijos klausimo sprendimas: Dievo egzistencijos klausimas negali bûti nei paklaustas, nei atsakytas, nes tai yra klausimas, paèia savo prigimtimi esantis anapus egzistencijos (Tillich 1951: 237). Tokia Dievo ne-egzistencija reiðkia, kad, uþuot dalyvavæs tikrai dieviðkoje galioje, þmogus turi pakilti virð egzistencijos. Naujoji Bûtis áveikia egzistencijos dviprasmybes tik iðtraukdama þmogø ið egzistencinës dimensijos. Sistemos Dievas yra visa ko Dievas, iðskyrus egzistuojantá individà. Atsiminkime Kierkegaard à: imanentiðkai (fantastinëje abstrakcijos meditacijoje) Dievas neegzistuoja, jis tëra Dievas, egzistuojantis tik egzistuojanèiam þmogui, tai yra jis gali egzistuoti tik tikëjime. Apvaizda, prisikëlimas egzistuoja tik egzistuojanèiam þmogui (Kierkegaard 1941: 71). Sistemos poþiûriu savæs atradimas yra Dievo atradimas ir vice versa, taigi þmogaus bûties iðsipildymas susilieja su Bûties pagrindu: tikëjimas yra ne nuomonë, o bûsena (Tillich 1999: 130). Taèiau neámanoma atsikratyti individualumo kaip rûbo siekiant atrasti dievybæ. Þmogus iðlieka egzistuojanti bûtybë net ir giliai paniræs á spekuliatyvø màstymà, todël aktualus jo iðsipildymas negali bûti bûsena (ðiaip amþina, bet pridengta egzistencijos nesklandumø), jis yra santykis. Nors Dievas yra amþinas ir todël neegzistuoja, taèiau Jis egzistuoja þmogui Jëzuje Kristuje, taip patvirtindamas santykio galimybæ. Bûtent tai yra absoliutus, tik tikëjimui prieinamas paradoksas, kurá sistema, vedama racionalumo siekio, sprendþia pagal savo postulatus interpretuodama simbolius. Sistemos Dievas virð Dievo yra tikras ir vienintelis pakankamas þmogaus poreikiams. Taèiau jis gali patenkinti tik paties þmogaus poreikius tà valandà, kai tradiciniai simboliai ið tiesø netekæ savo galios ir nebyloja prasmës, o individas susirûpinæs savo tikràja bûtimi, balansavimu ant þmogiðkos situacijos ribos. Taèiau toks Dievas bejëgis padëti þmogui jo individualume, asmeninëse viltyse ir baimëse, nelieèianèiose paties þmogaus klausimø apie paèià tikrovæ. LOGOS 48 71

10 MINDAUGAS BRIEDIS Tillichas ið Kierkegaard o nepasimoko neigti, kad tiesa gali bûti galiausiai asmeniðka. Prieðingai Tillicho universalizmui, Kierkegaard o vidujybë reikalauja rizikos, kuri Tillichui tëra laikina egzistencinio sàlygotumo palydovë. Tikrasis (absoliutus) tikëjimas priklauso tik nuo amþinosios galios, dël kurios negalime klysti, nes jos prigimtis transcenduoja egzistencijà. Tikëjimas grindþiamas pamatu, kuris nëra rizika: tai besàlygiðko elemento mumyse ir mûsø pasaulyje suvokimas (Tillich 1959: 28). Tie tikintieji, kurie remiasi vidujybe, iðlieka atviri rizikai prarasti savo tikëjimà, taip ir neatrasti Dievo, kuris pasirodo abejonës nerimui nugramzdinus Dievà (Tillich 1999: 140). Kierkegaard as grieþtai neigia, kad egzistuojantis þmogus ágalus ágyti amþinos tiesos iðmintá, perþengti baigtinumo ribà, prie kurios galima tik priartëti, tad turime gyventi remdamiesi tikëjimo autoritetu ne objektyviai já pagrindþiant, o subjektyviai pasitikint. Ið egzistencijos pozicijø kalbëti apie kaþkà, kas apima visà þmogiðkà egzistencijà yra fantastiðka ir komiðka tai tarsi bûti vienu metu ir viduje ir ið iðorës, tarsi bandyti sutikti save uþ kampo. Taèiau ar pagrástai galime vienareikðmiðkai paaiðkinti, kaip Kierkegaard as supranta tikëjimà kaip paradokso iðgyvenimà, aklà veiksmà? Jei Tillicho religiná mastymà apibûdiname kaip gnosis, tai iðskleiskime ir kokia prasme galëtume Kierkegaard o màstymui priskirti pistis. Ðis Naujajame Testamente tikëjimà þymintis graikiðkas terminas turi specifiniø konotacijø, kurios leidþia kitaip paþvelgti á Kierkegaard o tikëjimo supratimà. Graikiðkoje pasaulëjautoje egzistavo gilus ásisàmoninimas, kad neámanoma egzistuoti be pistis á kà nors. Tarkime, lipdamas ryte ið lovos iðpaþásti pistis ta prasme, kad tiki, jog grindys neiðslys. Taigi pistis yra toks tikëjimas, kuris reikalauja pasitikëjimo veiksmo. Toks reikalavimas apima rizikà, tai praktinis þinojimas, prieðinamas episteme. Taigi pistis yra ne ásitikinimas, o iðtikimybë, netgi lojalumas. Tuomet tikëjimas yra ne jausmas, bet ir veiksmas kita antikine prasme tarnavimas ponui, uþsakovui (jo klientai ar tarnai daþniausiai nematydavo), kuris duoda dovanø. Ðia prasme asmeninio santykio su Dievu modelis, arba Jëzaus Kristaus kaip gero draugo samprata yra labai ðiuolaikiðka. Kai sunkiai sergantys bibliniø istorijø personaþai laukë Kristaus, jie iðgyveno pistis, paremtà ne aklu tikëjimu, o árodymais (ankstesniais stebukliniais ávykiais). Asmuo, iðgyvenantis pistis, nepraðo Dievo to, ko ðis nenori duoti, kas prieð Dievo valià (instrukcijos, kaip ir ko praðyti duotos maldose). Atsiminkime dabar Kierkegaard o ásitikinimà, kad þmogus gali tikëti arba ne, bet ne tikëti remiantis protu. Garsioji Abraomo mito interpretacija kaip tik ir iliustruoja tikëjimà absurdo akivaizdoje, anapus etikos siekianèià patirtá. Taèiau galime paklausti, ar ið tiesø Abraomas iðgyvena absurdà? O gal tëra lojalus, o jo pasitikëjimas grástas ankstesniais Dievo visagalybës ir mielaðirdingumo pasireiðkimais (þmona Morta pagimdo itin garbiame amþiuje). Jei taip, Abraomas gali pagrástai tikëtis, kad Dievas sustabdys þiaurøjá procesà arba prikels Izaokà (panaðiai ir ávyksta). Ðie samprotavimai 72 LOGOS 48

11 MOKSLINË MINTIS iðkelia pagrindiná klausimà: ar Abraomo veiksmas iracionalus? Teigiamai atsakius turime atsisakyti ir Kierkegaard o minties, kad gali bûti tik vienoks (aklas) tikëjimas ir taip priartëjame jau prie Tillicho nuostatos, kad tikrasis netikëjimas pridengti moralinius prieðtaravimus iðankstiniu lojalumu. Kita vertus, skirtumas tik tas, kad paties Tillicho lojalumas pagrástas ontologinëmis prielaidomis atmesdamas aklà tikëjimà jis priartëja prie senovinio màstymo, tikëjimà traktuojanèio ne kaip atleidimo praðymà, ne emociðkai, subjektyviai, o kaip troðkimà atgauti pirmapradæ, tikràjà þmogaus bûsenà. IÐVADOS 1. Religinës kalbos paradoksalumas Tillicho filosofinëje teologijoje nereiðkia, kad protas suspenduojamas. Tillichas mano, kad þmogus privalo siekti suvokti save kaip sub specie aeterni, tai ir yra filosofijos uþduotis (o kiekvienas þmogus potencialiai yra filosofas). Toks tikslas grindþiamas esencialistiniu màstymu, á kurá po reikðmingø modifikacijà átraukiami ir egzistencialistø teiginiai. 2. Tillicho filosofinëje teologijoje subjektyvybë yra bûtina, bet ne pakankama autentiðko religingumo sàlyga. Tillichas atmeta Kierkegaard o ásitikinimà, kad tiesa gali bûti galiausiai asmeniðka. Prieðingai Tillicho universalizmui, Kierkegaard o vidujybë ið esmës neapsaugota nuo rizikos, kuri Tillichui tëra laikina egzistencinio sàlygotumo palydovë. 3. Tikëjimo kaip paradoksalaus màstymo sampratai (Kierkegaard as) Tillichas prieðprieðina pasaulëvaizdá, kurá kontroliuoja eros meilës samprata ir eskizuoja logos doktrina. Tokiame kontekste koreliacijos metodas, ið pradþiø skirtas iðlaikyti krikðèioniðkosios þinios bei egzistencinës analizës abipusiai paveikiø, bet nepriklausomø elementø statusà, gali bûti suprantamas kaip esencialistinës pasaulio traktuotës metodologinis pateikimas, numatantis pamatiná filosofijos ir teologijos tapatumà. Ið to galime daryti iðvadà, kad koreliacijà Tillicho filosofinëje teologijoje galima traktuoti kaip pistis (tikëjimo) subordinacijà gnosis (þinojimui). 4. Taigi pripaþindamas krikðèioniðkosios filosofinës teologijos gebëjimà iki galo iðreikðti paèià teologijos Idëjà (ágyjanèià formaliøjø teologijos kriterijø pavidalà), Tillichas numato toká þinojimà, kuris sudaro universalios teologinës idëjos branduolá, nepriklausomai nuo konkreèiø istoriniø religijø. Kita vertus, teologinës normos átvirtinimas ontologinëse dimensijose leidþia á apreiðkimà þvelgti kaip á simbolinæ, tam tikrais ontologiniais kriterijais aiðkintinà sistemà. 5. Kierkegaard o màstyme þmogaus santykis su jo paties egzistencija numato besàlygiðkà tikëjimo autoriteto virðenybæ prieð protà. Tillicho LOGOS 48 73

12 MINDAUGAS BRIEDIS sistemos poþiûriu, esencialistinë filosofija gali aprëpti egzistencijos aptarimà, taip pat rasti vietos ir tikëjimui. 6. Kita vertus, jei interpretuojame Abraomo mità remdamiesi tikëjimo kaip pasitikëjimo (pistis) samprata, Kierkegaard o pasiûlytos mito kaip aklo tikëjimo paradokso situacijos aiðkinimas prieðinamas tam tikru þinojimu pagrástam lojaliam pasitikëjimui. Tad Abraomo veiksmas laikytinas racionaliu, tai ir paremia Tillicho sistemos postulatai. Literatûra 1. Clayton, J. P. The Concept of Correlation. Berlin / New York: Walter de Gruyter, Kierkegaard, S. Concluding Unscientific Postscript To the Philosophical Fragments. Princeton: Princeton University Press, Kierkegaard, S. Filosofiniai trupiniai, arba truputis filosofijos. Vertë J. Adomënienë. Aidai, Tillich, P. Dràsa bûti. Vertë N. Norkûnienë. Vilnius: Vaga, Tillich, P. The Protestant Era. Ed. by J. L. Adams. Chicago: The University of Chicago Press, Tillich, P. On the Boundary Line. Article XX in the series, Christian Century, 7 December, Tillich, P. Systematic Theology (vol. I). Chicago: University of Chicago Press, Tillich, P. Systematic Theology (vol. II). Chicago: University of Chicago Press, Tillich, P. Systematic Theology (vol. III). Chicago: University of Chicago Press, Tillich, P. Theology of Culture. New York: Oxford University Press, The Theology of Paul Tillich. Ed. by C.W. Kegley and R. W. Bretall. New York: The Macmillan company, LOGOS 48