BROLYBË IR SUBSTITUCIJA. JUOZAPAS IR JO BROLIAI

DAVID BANON Gauta 2006-02-27 DAVID BANON Marc Bloch universitetas Strasbûre (Prancûzija) Þenevos universitetas (Ðveicarija) BROLYBË IR SUBSTITUCIJA. JUOZAPAS IR JO BROLIAI Brotherhood and Substitution. Joseph and his Brothers SUMMARY My pupose in this paper is to point out that the exegesis of the Bible supports philosophical exposition. In this case the concepts of responsibility, substitution, exposition, exil, face to face dialogue and so on elaborated by Levinas are applied to the narration of Joseph and his brothers, and it seems that they fit. This is an illustration that the famous expression of Levinas Europe is the Bible and the Greek is relevant. Tikroji brolystë tai brolystë, kurios esmë ta, kad kitas yra su manimi susijæs, jis yra svetimas ir dël to yra mano brolis. Emmanuelis Levinas 1 Jei galima iðskirti temà, siejanèià visà Pradþios knygà, ði tema neabejojamai bus brolystë. Taèiau buvimà broliu ið pat pradþiø (Pr 4) aptemdo kupinas neapykantos ir mirtá neðantis pavydas. Ir nepaisant bandymø atnaujinti brolystæ, ji Pradþios knygoje taip ir bus paþenklinta brolþudystës pagunda 2. Tik atëjus Mesijui bus pasiekta tikroji brolystë. Nuo tada brolystë tampa idealu, privaloma bûtimi, kurios þmonija turi siekti ir trokðti, á kurià turi verþtis, kad Adomo palikuonys, nepaisant visø ðeimø skirtumø, amþiø pabaigoje áeitø á Dievo karalystæ, joje ásitvirtintø ir atsiskleistø. Kita vertus, Pradþios knygà galima skaityti kaip brolystës siekimo istorijà, kupinà dramatiðkø epizodø ir sëkmingø arba nesëkmingø pastangø juos iðgyventi. Þinoma, ði istorija prasideda brolþudiðka Kaino ir Abelio neapykanta, vë- RAKTAÞODÞIAI: Levinas, brolybë, substitucija, veidas á veidà, dialogas. KEY WORDS: Levinas, brotherhood, substitution, face to face, dialogue. 86 LOGOS 46

AKTUALIOJI TEMA liau jà tæsia átampa ir konfliktai tarp Izaoko ir Izmaelio palikuoniø, o apogëjø pasiekia Jokûbas bei Ezavas ir Juozapas su savo broliais. Juozapo istorija tai vienas Biblijos ir, ko gero, visos pasaulio literatûros ðedevrø. Ði istorija traukë tokius garsius raðytojus kaip Goethe 3 ir ákvëpë ne maþiau garsius Hugo von Hofmannsthalá 4 ir Thomà Mannà 5. Tai ðirdá verianti ir kvapà gniauþianti drama, kurios maþiausias detales reguliuoja ir valdo reþisierius (dieviðkasis pasakotojas?). Todël ne atsitiktinai Biblijos kritikai, iki smulkmenø iðknaisiojantys tekstus, apie ðá pasakojimà nedaug kà tegalëjo pasakyti. Savaime suprantama, ðiø skyriø neaplenkë ir dokumentus nagrinëjantys teoretikai. Jø teigimu, egzistuoja du ðaltiniai E ir J, o pats tekstas, kurá skaitome, yra neaiðkus dviejø padrikø versijø kratinys 6. Jiems taip pat kyla klausimas, kodël 38 skyrius Judo ir Tamaros istorija yra áspraustas á pasakojimà apie Juozapà ir, galima sakyti, pertraukia jo naratyvinæ linijà 7. Ðiaip ar taip, ðis pasakojimas yra vienas ið nuostabiausiø, kokius tik uþraðë Biblijos redaktorius. Jam niekas neprilygsta iki ðiø dienø, nes romano teorijos poþiûriu jame yra visi reikalingi elementai. Intriga, veikëjai, ávykiø raidos tempas, átampa ir net perëjimai nuo vieno epizodo prie kito rodo tikrà meistriðkumà. Taèiau dëmesio verti ðio pasakojimo ne tik literatûriniai pranaðumai, bet ir keliami klausimai, nes jie atskleidþia konversijà ir/arba filosofiná vertinimà: vyriausiojo brolio teisës ir pareigos, svajonës, tremtis, atleidimo galimybë arba negalimybë ir t. t. ðios naratyviai dëstomos temos driekiasi per visà pasakojimà apie prarastà ir pagaliau atrastà brolystæ, aðaras, sàþinës priekaiðtus, atsakomybæ ir substitucijà. NUO PRARASTOS BROLYSTËS... Ete ah ai anokhi mevaqèch: savo broliø ieðkau (Pr 37, 16). Ðiais þodþiais Juozapas, ieðkantis savo broliø, kad iðpildytø tëvo Jokûbo jam pavestà misijà, atsako vyrui, uþkalbinusiam já Sichemo gatvëse. Bet argi Juozapas neþinojo, kaip smarkiai jo neapkenèia broliai? Tokia neapykanta plinta kaip ugnis brûzgynuose, o jos prieþastis daþniausiai visai nereikðminga sapnai. Ið pradþiø kyla prieðiðkumas. Paskui jis kurstomas iðgalvojant, kuriant ir racionalizuojant ávairiausias prieþastis bei árodymus, kurie leis áþiebti ir pateisinti neapykantà. Biblijoje pabrëþiamas neapykantos pirmumas: broliai jo taip nekentë, kad net vengdavo pasisveikinti (Pr 37, 4). Ir tik vëliau broliai jam pavydëjo (Pr 37, 11). Taigi prie jau egzistuojanèios neapykantos prisideda pavydas ir pastangos racionalizuoti atmetimà bei griaunanèià aistrà. Ðiuo atveju neapykanta pasireiðkia atsisakymu praverti burnà, pasisveikinti. Neapykanta tai nenoras uþmegzti dialogà, baiminantis, kad nuo pokalbio neatsiejamas artumas, tas neiðvengiamas susitikimas akis á aká iðsklaidys nesusi- LOGOS 46 87

DAVID BANON pratimà ir panaikins ar bent jau sumaþins prieðiðkumà. Neapykanta tai uþsisklendimas savyje átikëjus savo teisumu ir sàþiningumu, tai nuoskaudos ir pagieþos kaupimas bei puoselëjimas kurstant prieðiðkumà tol, kol ðie jausmai iðauga ir pasireiðkia þiaurumo proverþiu ar net þmogþudyste. Juozapas nedvejodamas sutinka su tëvo praðymu veikiausiai, tiksliau, kaip tik todël, kad siekia atnaujinti santykius, perkalbëti savo brolius, iðsklaidyti arba sumaþinti slaptà neapykantà ar net (vël) gyventi taikiai. Jokûbas papraðo já suþinoti, kaip laikosi jo broliai Sicheme 8, nelabai svetingame mieste (Pr 37, 13). Juozapas atsako: hinéni/ ðtai að. Ðiame kontekste tai reiðkia pasiruoðæs, siøsk mane 9 nieko net nesvarstydamas. Tai grynø gryniausia eks-pozicija. Savæs atidavimas artimui 10. Prielinksnio hinéni gale prijungtas yod, reiðkiantis asmeniná ávardá að, Dvasios atramos taðkà 11, pavartotà galininko linksniu. Juozapas neatsigræþdamas leidþiasi ieðkoti brolystës (Pr 37, 15) ir iðgirsta nedviprasmiðkà vyro atsakymà: Jie ið èia iðkeliavo/nass ou mizé (Pr 37, 16). Rachi ðá atsakymà interpretuoja taip: tau jie nebejauèia jokio brolystës jausmo 12. Jie nebëra malonûs. Ðá prieðiðkumà dar labiau sustiprina tai, kad zé skaitmeninë vertë lygi dvylikai. Taigi broliai paliko fratrijà. Jie iðsiþadëjo ðeimos. Savyje jie nuslopino bet koká brolystës ir atjautos jausmà. Juozapas jiems tapo svetimu ar net dar blogiau prieðu. Beje 17 eilutëje Juozapas ir skaitytojai suþino, kad broliai nuvyko á Dotanà. Kaip nurodo Rachi, tai ne kokia nors vieta Sachemo apylinkëse; kalbama apie ieðkojimà ástatymø ir sprendimø/dat vadin (ðis asonansas skamba kaip Dotan), kurie leistø pasmerkti já myriop 13. Taèiau Juozapas, trokðdamas iðtesëti tëvui duotà paþadà, pasekë savo brolius (Pr 37, 17), tarytum nesiprieðindamas jø sàmokslui ir nedoroms uþmaèioms. Kas buvo toliau, visiems þinoma. Juozapas tikëjo sutaikinamàja dialogo galia, dëjosi neþinàs, kad neámanoma priversti kito þmogaus uþmegzti dialogo 14 ir kad jo broliai nusigræþë nuo brolystës, o gal laikë savo misijà absoliuèia ekspozicija, todël buvo ámestas á ðuliná ir parduotas vergijon.... IKI ATRASTOS BROLYSTËS Po dvideðimt dvejø metø ir po dvejø nuoþmaus bado metø Jokûbas pasiuntë savo vaikus á Egiptà pirkti maisto. Ði 42 skyriuje pasakojama kelionë á Egiptà pirkti grûdø lemiamas Juozapo istorijos momentas, nes sulig ja prasideda epilogas, kuris bus tæsiamas, plëtojamas ir uþbaigtas tolesniuose skyriuose. Nors visi deðimt broliø, atvykæ á Egiptà kaip patriarcho Jokûbo, jø tëvo, pasiuntiniai, vadinami Izraelio sûnumis (Pr 42, 5), tuo metu, kai leidþiasi á kelià, jie vadinami Juozapo broliais. Þinoma, jø laukia paskutinis brolystës iðbandymas. Brolystës, kurios jie atsiþadëjo parduodami Juozapà vergijon ir kurià jie bus priversti apibrëþti kitaip. Kai Benjaminas vadinamas Juozapo broliu (Pr 42, 4), ðis posakis genealoginiu ir emociniu poþiûriu reiðkia kà kita nei 88 LOGOS 46

AKTUALIOJI TEMA kingesniø detaliø, nukelia skaitytojà á paèias neáprasèiausias vietas, kuriose jie taip atkakliai ieðko savo parduotojo brolio, kad ima kelti átarimø, yra areðtuojami ir apkaltinami ðnipinëjimu. Taigi juos atveda pas Juozapà ir jie jam nusilenkia ligi pat þemës (Pr 42, 6). Juozapas, pamatæs savo brolius, juos atpaþino/vayakirem, o ðie jo neatpaþino, nes jis elgësi su jais kaip svetimas þmogus. Stilius, kurá sukuria esminis þodis, ðiuo atveju visiðkai aiðkus. Veiksmaþodþio vayitnaker/ apsimesti svetimu þmogumi, dëtis nepaþástamu ðaknis tokia pat kaip ir veiksmaþodþio atpaþinti. Vadinasi, Juozapas apsimeta broliø nepaþástàs, nes mano, kad dar ne laikas atskleisti, kas jis toks. Jis kalba su jais grieþtai. Toks elgesys sukëlë daug diskusijø, ir kai kurie egzegetai èia áþvelgë tik kerðto troðkimà ar net ðirdies kietumà pasak jø, ðis bruoþas bûdingas Izraelio tautai. Bet jeigu tai bûtø tiesa, Biblijoje bûtø pasakyta, kad Juozapas apkaltino savo brolius, pavyzdþiui, bûtø átraukta kad ir tokia eilutë: Juozapas prisiminë, kà jie jam padarë. Taèiau Biblijoje sakoma: Prisiminæs sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavæs (Pr 42, 9). Tada prasideda dialogas, kuriame deðimt broliø dramatiðkai ironizuojami, nes jie neþino to, kà þino Juozapas ir mes, skaitytojai. Jø þodþiø dviprasmiðkumas atskleidþia sudëtingà natûralios brolystës raidà, kurià E. Levinas apibrëþia kaip karà 15 : Mes/nah nou visi to paties vyro sûnûs (Pr 42, 11). Ði neáprasta pirmuoju daugiskaitos asmeniu pavartoto asmeninio ávardþio forma nah nou vietoj anah - nou reiðkia, kad trûksta raidës alef, kukalbant apie kitus brolius, nes jis yra antrasis Rachelës sûnus. Taigi brolystë apibrëþiama ir biologiðkai. Tada deðimt Juozapo broliø nuëjo á Egiptà grûdø pirkti. Bet Juozapo brolio Benjamino jis neiðsiuntë su broliais, nes bijojo, kad já gali iðtikti nelaimë (Pr 42, 3 4). Vadinasi, 3 ir 4 eilutëse þodis brolis vartojamas nevienodai, kaskart priskiriant jam kitokià konotacijà. Ðis subtilus þaismas á pirmà planà iðkelia brolystës klausimà, kuris atsiskleidþia ne kaip santaikos ir vienybës, o kaip nesantaikos principas. Kitaip tariant, brolystë nëra duota, ji nëra natûrali, ji turi bûti pasiekta. Be to, nieko nesakoma apie deðimties broliø reakcijà iðgirdus, kad tëvas nusprendë nesiskirti su Benjaminu, vël rodomas ypatingas dëmesys, kuris anksèiau buvo skiriamas Juozapui. Galbût istorijos atomazga paremta jø gebëjimu jausti solidarumà su tëvu ir susitaikyti su jo ypatingu prisiriðimu prie vienintelio jam likusio Rachelës sûnaus. Ðiaip ar taip, Rachi suvokia, kokie iðkyla sunkumai 42 skyriaus pradþioje, ir, remdamasis midraðu (Gn Rabba 91, 6), pabrëþia: 3 eilutëje paraðyta Juozapo broliai, o ne Jokûbo vaikai, nes norima pasakyti, jog já pardavæ, jie jautë sàþinës priekaiðtus, prisiekë elgtis su juo broliðkai ir já iðlaisvinti, kad ir kokios kainos ið jø pareikalautø uþ jo iðpirkimà, ir, jei bus bûtina, kaip paþymima midraðe (Gn Rabba 91, 7), þudyti ar nusiþudyti, kad tik atgautø Juozapà. Ið tiesø ðiame midraðe sakoma, kad jie leidosi jo ieðkoti vos tik kirtæ sienà, kiekvienas keliavo pagal aptartà planà. Ðis midraðas, kupinas viena uþ kità iðraið- LOGOS 46 89

DAVID BANON rios skaitmeninë vertë lygi vienetui. Taigi trûksta vieno vaiko. Bet kas jis Juozapas ar Benjaminas? Kitaip tariant, brolystë, turëjusi sutvirtinti vienybæ, dingo ar dar nebuvo pasiekta. Kaip tik todël Juozapas neatskleidþia, kas esàs. Ðià pastabà iðsakæs Nahmanide as (1194 1270) priduria dar ir formalø argumentà, su kuriuo galima ir nesutikti. Pasak jo, pirmiausia turëjo iðsipildyti pirmasis Juozapo sapnas tas, kuriame visi broliø suriðti pëdai nusilenkia jo pëdui, kad iðsipildytø ir antrasis tas, kuriame jam lenkiasi tëvas, motina ir vienuolika broliø. Taèiau, kaip paþymi Nahmanide as, per pirmàjá susitikimà nebuvo Benjamino. Dël to Juozapas nusprendë neatskleisti savo tapatybës ir pareikalavo atvesti jauniausiàjá brolá, manydamas, kad broliai jam rengia kokià nors klastà. Taèiau ið tikrøjø, atpaþinæs savo brolius, Juozapas akimirksniu nusprendþia kol kas nesakyti, kas esàs, siekdamas kitokios atpaþinimo formos kad prieðais já susirinkæ Jokûbo sûnûs pripaþintø savo kaltæ jo atþvilgiu. Taigi Juozapas taip elgiasi trokðdamas ne pakankinti brolius, bet iðbandyti, priversti juos pamàstyti apie savo elgesá. Tik po trijø ilgø nelaisvës dienø ir tik suþinojus, kad teks stoti prieð tëvà be Simeono, juos ima kamuoti sàþinës priekaiðtai. Nuo ðio momento intriga Juozapo rankose. Dabar jau jis reguliuoja, kada Jokûbo sûnums iðvykti ar atvykti, nuo jo priklauso atomazga ir atpaþinimo scenos. SÀÞINËS PRIEKAIÐTAI IR AÐAROS Sàþinës priekaiðtai brolius apima tris kartus, kaskart vis stiprëdami ir skatindami juos apmàstyti savo elgesá. Ið pradþiø pripaþástama kaltë: Vargas mums! Esame baudþiami uþ savo brolá. Matëme jo ðirdies skausmà, kai jis maldavo mus, taèiau nenorëjome klausytis. Todël ðis skausmas mus ir uþgriuvo (Pr 42, 21). Apmàstymø procesas tæsiasi, kai kiekvienas savo krepðyje suranda pinigus, kuriuos sumokëjo uþ grûdus. Jie vos neapalpsta ir apimti nerimo suðunka: Kas tai, kà Dievas mums padarë? (Pr 42, 28). Pagaliau, Benjamino maiðe atradus tauræ, Judas sudejuoja: Kà mums besakyti savo vieðpaèiui? Ko begalime maldauti? Kaip begalime árodyti savo nekaltumà? Pats Dievas atidengë savo tarnø nusikaltimà! (Pr 44, 16). Tai, þinoma, sàþinës priekaiðtai, bet kartu jau ir kaltës iðpirkimas. Pirmàsyk apëmus sàþinës priekaiðtams, broliai nubaudþiami pagal padaryto nusikaltimo sunkumà (Simeonas liks ákalintas, todël jie turës viskà papasakoti tëvui, ðákart nenuslëpdami savo atsakomybës uþ ðá, o galbût ir ankstesná ávyká). Antràkart jie aiðkiai suvokia, kad du ávykiai susijæ Dievo valia (Juozapas ðulinyje, Simeonas kalëjime). O paskutiniajame etape, pasak Rachi, skolintojas rado progà atsiimti skolà (ad. Gn 44, 16). Kalbama ne apie taurës vagystæ, dël kurios jie nekalti, o apie seniai padarytà nusikaltimà. Taigi Dievas juos baudþia uþ blogá, kurá jie padarë... Juozapui. Ðiuo atveju savigrauþa atverdama ir skaldydama prasiskverbs iki 90 LOGOS 46

AKTUALIOJI TEMA pat uþdaro ir tvirto sàþinës branduolio, kuriame visada nusistovi lygybë ir pusiausvyra tarp traumos ir veiksmo 16. Ðiame pasakojime labiau tinka kalbëti ne apie sàþinæ, o apie traumà, ne apie svarstymus ir paþinimà, o apie jautrumà ir pasyvumà. Juk ðiuo atveju sàþinës priekaiðtai tikra trauma. Juozapo broliø jautrumà paþadina ne sàþinës aktas, o kentëjimas, ir jie kaltina patys save anksèiau, negu yra apkaltinami. Sàþinës priekaiðtai yra jautrumo tiesioginës prasmës tropas; jo pasyvume iðnyksta skirtumas tarp bûti apkaltintam ir kaltinti paèiam save 17. Ðiuo atveju kanèia yra tikras kaltës iðpirkimas. Jautrumas prasiskverbia ir pro apsimestiná Juozapo grieþtumà, kai jis graudþiai lieja aðaras. Negi tos aðaros ið pykèio? O gal jis rauda apgailëdamas savo likimà? Turime teisæ ásivaizduoti, kad iðgirdæs, kaip broliai gailisi savo elgesio (Pr 42, 24), Juozapas pirmàkart pajunta norà susitaikyti. Kadangi jis dar negali visiðkai jais pasitikëti, tai mano, kad reikia dar kartà juos iðbandyti. Juozapo verksmas baigiantis pirmajam susitikimui þymi puikiai parengto crescendo pradþià. Prieð atskleisdamas, kas esàs, Juozapas verks dar du kartus 18. Juozapo susijaudinimas iðvydus brolá Benjaminà apraðomas kaip pirmojo verksmo paminëjimo plëtojimas: Tai pasakæs, Juozapas paskubomis iðëjo, nes buvo susijaudinæs dël savo brolio iki aðarø. Jis nuëjo á atskirà kambará ir ten iðsiverkë. Tuomet, nusiprausæs veidà, vël pasirodë ir valdydamasis paliepë: Paduokite valgius! (Pr 43, 30 31). Ðis susijaudinimas, jautrumas neturi nieko bendra su tuo pakylëtu jausmu, kuris apraðomas literatûroje. Èia, ko gero, reikia kalbëti apie paþeidþiamumà. Skausmà. Pasyvumà. Iðsiliejimà ar atsivërimà to, kas glûdi anapus kalbëjimo ar net maldos, nes aðarø vartai neuþverti, o nuskriaustøjø aðaros suþymëtos ir supiltos á urnà (Bérakhot 32 b ir Ps 56, 9) 19. Skausmas liejasi kaip kraujas. 20 Aðarø liejimas panaðus á kraujo iðsiliejimà. Grynas, pasyvus jautrumas toks stiprus, kad tampa kvëpavimu... Kûno, kuriam gyvybæ suteikia siela, tropas, psichika tarytum duodanti ranka, pasirengusi atitraukti nuo savæs duonos kàsná. 21 Paþymëtina, kad po ðio aukðèiausios átampos epizodo Juozapas dalijasi duona su broliais (Pr 43, 31). Juozapas verkia ir prisipaþindamas broliams, kas esàs (Pr 45, 1 2). Jis nebegalëjo ilgiau susivaldyti. Jis nebeslepia savo susijaudinimo, jautrumo, atvirai verkia broliø akivaizdoje, ir jo rauda tokia garsi, kad jà girdi ir uþ durø esantys egiptieèiai. Be galo susijaudinæs jis iðtaria: Að jûsø brolis Juozapas (Pr 45, 4). Taigi Juozapas atskleidþia brolystës paslaptá aðarodamas, apnuogindamas savàjá að, o ne áþvalgiai valdydamasis. Jo að nesutampa su juo paèiu, ir jis verkia tardamas savo broliams: Juk ið tikrøjø Dievas pasiuntë mane pirma jûsø iðgelbëti gyvastá (Pr 45, 5 7). O kai broliai vis dar netiki, kad Juozapas jiems atleido, jis verkdamas (Pr 50, 17) primena jiems svarbiausià ðios istorijos Veikëjà: Nebijokite! Nejau að esu Dievo vietoje? Be to, nors jûs ir sumanëte man pikta, Dievas pakeitë tai á gera iðlaikyti daugelá þmo- LOGOS 46 91

DAVID BANON niø, kaip ðiandien jis ir daro (Pr 50, 19 20). Toks Juozapo susijaudinimas ir iðsiliejimas Biblijoje ir jos komentavimo tradicijoje vadinamas Dievo baime, taèiau ne bet kokia, o smarkiai uþmaskuota, ðiuo atveju tai baimë dël kito, rûpestis, kad jis nealktø ir iðgyventø. Taèiau prieð tai reikëjo, kad broliai, tiksliau, jø atsakomybës samprata akivaizdþiai pasikeistø. ATSAKOMYBË IR SUBSTITUCIJA Kaip jau buvo minëta, Juozapas sprendþia, kada Jokûbo sûnums atvykti ir iðvykti, jis valdo atomazgà, taèiau tai daro ne ið þiaurumo ar norëdamas atkerðyti. Jis siekia sukurti lygiai tokias pat sàlygas, kokiomis broliai já pardavë, tik ðákart vietoj jo yra Benjaminas. Kaip ir pats Juozapas, Benjaminas Rachelës sûnus. Kaip ir Juozapas, jis yra tëvo numylëtinis, ir broliai jam pavydi tos begalinës tëvo meilës. Vadinasi, reikëjo iðplëðti Benjaminà ið tëvo globos ir bent kelioms dienoms atiduoti á broliø Lëjos ir tarnaièiø sûnø rankas. Tik taip bus galima suþinoti, kas jam nutiks. Ar jie elgsis su juo taip, kaip su Juozapu? O gal jie juo rûpinsis? O jei rûpinsis, tai ar labai? Juozapas parengia tokià situacijà stengdamasis iðsiaiðkinti, koks stiprus broliø atsakomybës jausmas, ir patikrinti, ar jie reaguoja á savo paèiø asmeninæ istorijà ir ar pasirengæ uþ jà atsakyti. Tas atsakomybës jausmas, nors ið pradþiø nelabai aiðkus, pabunda, kai Rubenas garantuoja tëvui, kad Benjaminui nieko nenutiks. Jis net pasiûlo tëvui nuþudyti du anûkus, jeigu neparves Benjamino (Pr 42, 37). Taèiau Jokûbas nesutinka; pasak midraðo (Gn Rabba 91, 6), jis atsako: Argi tavo vaikai nëra ir mano? Atsakomybës jausmas sustiprëja, kai uþ Benjaminà laiduoja Judas. Bûtent Judas, o ne koks kitas brolis, nes tik jis, kaip ir jo tëvas, patyrë meilæ jauniausiam savo vaikui, Ðelai (Pr 38, 11). Judas pripaþino Tamarai, savo marèiai, padarytà piktadarystæ ir taip iðgelbëjo jà nuo lauþo. Vadinasi, Judas, atpaþinæs savo uþstatus/ eravon, buvo pasirengæs imtis atsakomybës/ arav. Gali mane laikyti uþ já atsakingà. Jei neparvesiu jo atgal pas tave ir nepastatysiu tavo akivaizdoje, bûsiu kaltas tau visà gyvenimà (Pr 43, 9). Jokûbas sutinka verèiamas aplinkybiø: badas nesibaigia ir darosi vis nuoþmesnis. Vis dëlto svarbus ir Judo ásipareigojimas, nors ir þodinis, duotas Jokûbo akivaizdoje. O Juozapo akivaizdoje jam teks iðbandyti save ir árodyti savo vertæ veiksmais. Ið nederamø veiksmø ir minèiø iðsivaduoja elgesys, vien tik minèiø ar þodþiø niekada nepakanka. 22 Taigi Juozapas gauna, ko norëjæs, ir surezga paskutinæ gudrybæ: ádëjæs á Benjamino maiðà savo tauræ, apkaltina ðá vagyste (Pr 44, 12). Tai paskatina Judà ilgam monologui (Pr 44, 18 34). Ðiame monologe 23 atsiskleidþia Judo subtilumas ir oratoriaus talentas: jis nemaldauja ir nesigriebia ypatingø retorikos priemoniø, bet sumaniai vartoja þodþius: tëvas 14 kartø ir tarnas 13 kartø. Atrodo, kad Judas stengiasi sujaudinti ir sugraudinti 92 LOGOS 46

AKTUALIOJI TEMA tà nepermaldaujamà valdþios atstovà pieðdamas seno, paþeidþiamo tëvo paveikslà ir nuolat kartojamu þodþiu tarnas rodydamas, kad jis ir jo broliai pripaþásta jo valdþià. Be to, jis kalba prisiartinæs (Pr 44, 18). Artumo siekia ne tam, kad prilygtø Juozapui, bet ieðkodamas kalboje, tampanèioje informacijos srautu, kontakto ir jautrumo 24. Juk artumas jau yra nepaprastai skubus kvietimas ápareigojimas, anachroniðkai ankstesnis uþ bet koká ásipareigojimà 25. Tai Juozapui skirtas kvietimas neatmesti Judo atsakomybës, kvietimas bûti atsakingam uþ jo atsakomybæ (Sota 37 b). Toks artumas trikdo, neramina. Jis neleidþia nugrimzti á save. Jis sujaudina Juozapà, ir ðis nebegali ilgiau valdytis girdëdamas paskutinius monologo þodþius: Todël dabar praðyèiau leisti tavo tarnui pasilikti mano vieðpaties vergu vietoj jauniausiojo, o jauniausiàjá leisti gráþti su broliais (Pr 44, 33). Taigi Judas siûlosi pakeisti Benjaminà, nors ir þino, kad yra nekaltas. Jis prisiima tariamà brolio kaltæ ðio þodþio jis nebevartoja ir ðákart nebevengia atsakomybës, net yra pasiryþæs tapti vergu. Judas baigia savo kalbà: Juk kaip að galiu gráþti pas savo tëvà, jei jauniausiojo nëra su manimi? Negalëèiau pakelti, matydamas savo tëvo kanèià (Pr 44, 34). Savo monologo pabaigoje Judas pamini tëvà. Ðis þodis sujaudins Juozapà iki pat ðirdies gelmiø. Argi tai ne kas kita kaip literatûrinis-naratyvinis substitucijos apraðymas? Fenomenologiðkai já galima suprasti kaip poþiûrá á kità á að átraukiama kitoniðkumo idëja, ir kartu kaip að pasikeitimà su kitu vietomis. Pasikeisti su kitu vietomis ne tam, kad perimtum jo objektyvià bûtá, bet tam, kad savo paties substancija atsakytum á jo poreiká, kad patenkintum jo nesuformuluotà praðymà (tai ir daro Judas, o Benjaminas tyli). Tai ne tik pastanga patenkinti kità materialiai, tai pasiryþimas numirti uþ kità ar tapti vergu. Vadinasi, substitucija suvokiama kaip buvimas ákaitu, kaip atsakomybë uþ tai, ko nepadariau (tariama taurës vagystë), atsakomybë uþ kitus kitø akivaizdoje, kaip ðiame pasakojime: Judas atiduoda save vietoj Benjamino. Þinoma, èia substitucija suvokiama kaip aktyvumas ir netylëjimas, kaip iniciatyvumas, taèiau tai tiesioginë atsakomybës pasekmë. Juk substitucija etikos esmë, kitaip pavadinta atsakomybë. Jos pagrindas pasikeitimas su kitu vietomis, tiek svetimo, tiek artimo þmogaus, kurie tokiu bûdu tampa broliais. Tai ne biologinë, o neiðardoma dvasinë brolystë, kuri savo ruoþtu pakeièia agresyvià prigimtinæ brolystæ 26. Pasikeisdamas vietomis su kitu, galëdamas kaitaliotis su bet kuriuo kitu þmogumi, að prisiimu vargdienio, naðlës, naðlaièio, svetimðalio naðtà. Tampu pasauliui ir kitam pavaldþiu subjektu. Sub-jectum: su pasaulio naðta atsakingas uþ viskà 27... Naðta nepaprastai sunki, bet tai dieviðkas sunkumas. 28 Per substitucijà Judas, atstovaujantis savo broliams, iðperka nusikaltimà, kurá kartu su broliais padarë kitam Rachelës sûnui Juozapui. Tada nebelieka kliûèiø atpaþinti, susitaikyti ir atkurti tikrà brolystæ 29. Ar nebûtø galima iðkelti hipotezës, kad pasakojimas apie Juozapà ir jo bro- LOGOS 46 93

DAVID BANON lius paneigia tai, kas sakoma Pradþios knygoje apie buvimà broliu? Kad visada pasirenkamas jauniausiasis paliekant vyresnájá nuoðalyje? Kad vieno iðrinkimas atskiria nuo kito? Ir kad vienuolika Juozapo broliø prieðinasi tokio iðrinkimo pasikartojimui? Tokià hipotezæ iðkëlë ir gynë Emmanuelis Levinas per debatus, kurie vyko po André Néhero praneðimo apie Kainà ir Abelá per Pirmàjà prancûzakalbiø þydø intelektualø konferencijà. Mes norime, sakë Juozapo broliai, kad visi kiti bûtø iðgelbëti, o su jais ir visa þmonija. Juozapo pardavimas tai protestas prieð broliø prieðiðkumà ir vieno triumfà kitø sàskaita. Izraelis, prasidedantis dvylika broliø, tai prigimtinës brolystës pakeitimas dvasine. 30 Tai dràsi hipotezë, rodanti, kad bûti iðrinktam reiðkia ne Izraeliui suteiktas privilegijas, o atsakomybæ. Ji atitinka E. Levino filosofijà. Tas, kas yra atsakingas, ipso facto yra iðrinktas. Ið to, beje, kyla universali Izraelio dimensija, kurià E. Levinas visada pabrëþë. Buvimas broliu, apimantis visà þmonijà ir pranokstantis atskirø þmoniø tapatumà, ir yra svarbiausia ðio Pradþios knygà uþbaigianèio pasakojimo mintis bei tikslas, kurio, anot pranaðø, þmonës privalo siekti ir gal net já ágyvendinti. Literatûra ir nuorodos 11 Franšois Poirié. Emmanuel Levinas. Qui ætesvous? La Manufacture, Lyon, 1987, p. 109. 12 Catherine Chalier. La fraternité, un espoir en clair-obscur. Buchet-Chastel, Paris, 2003, p. 10. 13 Pasak Thomo Manno, Goethe labai norëjo iðplëtoti Juozapo istorijà su visomis smulkmenomis. Plg. Thomas Mann. Etudes. Goethe, Nietzsche, Joseph et ses fréres, trad. Ph. Jacottet. Mermod, Lausanne, 1949, p. 132. 14 M.-J. Lhote. L histoire de Joseph et ses fréres traitée successivement par Hugo von Hofmannsthal et par Thomas Mann, in P-M. Beaude (éd.). La Bible en littérature. Actes du colloque international de Metz (septembre 1994). Cerf, Paris, 1997, p. 73 86. 15 Joseph et ses fréres, 4 t. Gallimard, Paris, 1938. 16 E versijoje Rubenas uþstoja jauniausiàjá brolá, taèiau, kai midjanieèiai atsitiktinai aptinka Juozapà ðulinyje ir já pasiima, pamano, kad ðis mirë. J variante Juozapui gyvybæ iðgelbsti Judas pasiûlydamas parduoti já á vergijà ðákart vergø pirkliai yra izmaelitai (Pr 37, 25 28; 39, 1). Midraðe (Gn Rabba 84, 22) ið pirmo þvilgsnio ðá prieðtaravimà iðsprendþia paþodinis eiluèiø skaitymas: sakoma, kad Juozapas buvo parduotas keletà kartø keturis, gal net penkis, priklausomai nuo to, kiek iðvardyta, kol pagaliau já nusipirko Potifaras. Ði mintis visai átikima, kadangi vergai buvo laikomi preke, kurià galima iðmainyti ar parduoti. 17 Plaèiau apie ðá klausimà þr. mano straipsná Biblijos egzegezë ir filosofija (Exégése biblique et philosophie), kn. Emmanuel Levinas. L éthique comme philosophie premiére, Jean Greisch et Jacques Rolland (éd.). Cerf, Paris, 1993, p. 209 227. 18 Nelaimiø vieta. Ten buvo iðprievartauta Dina, ten buvo parduotas Juozapas, ten buvo suskaldyta Dovydo karalystë (Sanhédrin 102 a). 19 Izaijo 6, 8. Taip pat plg. AQE p. 186, 11 pastaba. 10 AQE, p. 190. 11 AQE, p. 135. 12 Rachi ad. loc. 13 Rachi Talmudo komentaras (Sota 13 b) kur kas aiðkesnis. Rachi perpasakoja Juozapo ir jam kelià nurodþiusio vyro pokalbá. Savo broliø ieðkau, sakai. Þinok, kad jie iðsiþadëjo brolystës. Jie nebelaiko savæs tavo broliais, nes girdëjau juos sakant: Eime ieðkoti ástatymø ir sprendimø/datot védinin, kurie leistø pasmerkti já myriop, jeigu jis pas mus ateis. 14 Kaip pripaþino pats Platonas, didþiausia problema, su kuria susiduria tie, kurie mano, kad 94 LOGOS 46

AKTUALIOJI TEMA dialogas gali uþkirsti kelià þiaurumui, tai, kad nepaprastai sunku priversti kalbëtis prieðiðkai nusiteikusius ir vienas kitam pikta linkinèius þmones. Reikia atskiro dialogo, kad paskatintum juos dialogui. DQ VI, p. 217 218. 15 La conscience juive. Données et débats. PUF, Paris, 1963, p. 49. Broliðka vienybë nëra pirminë, jà reikia pasiekti. 16 AQE, p.160. 17 AQE, p. 161. 18 Ið tiesø Juozapas verkia ðeðis kartus: du sykius paslapèia (Pr 42, 24; 43, 30), tris kartus broliø akivaizdoje (Pr 45, 1 2; 45, 14 15; 50, 17) ir vienàkart, kai vël iðvysta tëvà (Pr 46, 29). Tomis akimirkomis nepaprastai susijaudinæs Juozapas vykstanèios scenos nebekontroliuoja. Jis irgi sukrëstas to, kaip klostosi ávykiai. 19 AQE, p. 91. 20 DEE, p. 155. 21 AQE, p. 85. 22 Qiddoushin 59 b. 23 Midraðe (Tanh ouma, Vayigach 3, 4) ðis monologas pakeièiamas nepaprastai arðiu ginèu. 24 AQE., p. 126. 25 AQE., p. 127. 26 La conscience juive, op.cit., p. 49. 27 AQE., p. 147. 28 AQE., p. 157. 29 Todël Juozapas, apdovanodamas brolius, gali áteikti Benjaminui paèià brangiausià dovanà. Ðákart tai nebesukelia pavydo ar neapykantos. 30 E. Levinas, kn. La conscience juive, op. cit., p. 50. Ið prancûzø k. vertë Lina PERKAUSKYTË LOGOS 46 95