MÀSTYMAS IR KALBA: JACQUES DERRIDA IR ANTANAS MACEINA

Gauta 2006-04-12 JUOZAS ÞILIONIS Vilniaus pedagoginis universitetas MÀSTYMAS IR KALBA: JACQUES DERRIDA IR ANTANAS MACEINA Thinking and Language: Jacques Derrida and Antanas Maceina SUMMARY The phenomena of thinking and language are newly approached by the 20th century European and Lithuanian philosophers. Relaying on the grammatology of Jean-Jacque Rousseau, Jacques Derrida inquires relations between speech and script. In his work he employs the concepts of writing, trace, and supplement, which replenish and interpret each other regularly reappearing in different contexts. In transforming the metaphysics of voice Derrida relays on Saussure s structural linguistics in which the principles of speech and language are formulated. It appears that in his philosophy Derrida treats language as the system of abstract rules and the social phenomenon, which represents and transforms reality by means of different languages of different people. Maceina studies the influence of national language on national thinking. He treats language as a set of various interpretations of reality, directed towards the understanding of global openness of the world. Maceina s theory of language is founded on the concept of perspective. Each nation sees reality from its own perspective and interprets it by means of its own language. Therefore the pluralism of understanding and interpretation is unavoidable. ÁÞANGA Màstymo ir kalbos fenomenai naujai nuðvinta moderniø XX a. Europos ir Lietuvos filosofø darbuose, skirtuose giliau paþvelgti á ðiø reiðkiniø unikalumà bei jø dimensijas. Toks akivaizdus pavyzdys yra Jacques o Derrida ir Antano Maceinos interpretacijos ir samprotavimai apie màstymo ir kalbos sanklodà, jø ryðius ir tarpusavio priklausomybæ. Derrida, remdamasis XVIII a. ðvietëjo J.-J. Rousseau filosofiniu gramatolo- RAKTAÞODÞIAI. Derrida, Maceina, màstymas, kalba, gramatologija, interpretacija. KEY WORDS. Derrida, Maceina, thinking, language, grammatology, interpretation. 149

JUOZAS ÞILIONIS gijos mokslu, konstruoja kalbos ir raðto kultûrinæ sàveikà visuomenës gyvenime, paþymëdamas, kad Rousseau neabejotinai yra vienintelis ir pirmasis, kuris raðto redukavimà tà gelminæ visos epochos prielaidà pavertë tema bei sistema. Jis kartoja Faidro bei De interpretatione pradþios judesá, taèiau ðá kartà remdamasis nauju esaties modeliu: subjekto esatis sau sàmonës arba jausmo ribose. Tai, kà jis iðstûmë daug arðiau nei kas nors kitas, savaime suprantama, turëjo já þavëti ir kankinti labiau nei kitus. Descartes as uþ cogito ir aiðkaus bei ryðkaus akivaizdumo ribø iðvijo þenklà ir ypaè raðytiná þenklà; cogito ir akivaizdumas buvo pati idëjos esatis sieloje, o þenklas èia buvo pagalbinis, atiduotas jusliðkumo bei vaizduotës srièiai 1. Filosofinë gramatologija suprantama kaip ypatinga paþinimo disciplina, kurios pagrindinë uþduotis tirti raðtijos ir kultûros sàveikà visuomenës gyvenime. Tad norëdamas suprasti ðiandieniná Europos kelià ir europieèiø tikslus, Derrida siûlo per gramatologijà iðsiaiðkinti jø poþiûrá á raðtà, o Maceina ðià idëjà kreipë tautinës tapatybës linkme. DERRIDA: KALBOS IR MÀSTYMO REKONSTRUKCIJA Derrida analizuoja Platonà parodydamas dvilypá Sokrato 2 santyká su raðtu. Sokratas tvirtina, kad þmogus atsako uþ pasakytus þodþius, o raðtas, jo nuomone, yra nuodai (pharmakon) ir negali paliudyti tikrosios tiesos, tik atspindi jos simuliakrà. Tad patyræs Heideggerio átakà, Derrida, analizuodamas Platonà, paþymi, kad jo dialoguose yra konstatuoti Vakarø metafizikos pradai ir sàvokos, kaip eidos, archè, telos, energeia, ousia (esmë, egzistencija, substancija, subjektas), aletheia, transcendentalumas, sàmonë, Dievas, þmogus, kt. 3, kuriø prasmiø ieðkojimas kiekvienà kartà patvirtina bûtá kaip nekintantá Dasein, t. y. jos laikiðkàjá dabar. Taigi metafizikos pagrindas yra Dasein, kuris skleidþiasi istoriniame matmenyje kalba, tai yra jos gramatinëmis konstrukcijomis, iðreiðkianèiomis tiesà, kuri iðnyra daiktuose iki bet kokio jø pasireiðkimo. Analizuodamas Platono dialogus, Derrida pabrëþia, kad tariamas þodis prieðprieðinamas raðtui, kad egzistuoja santykis tarp tariamo þodþio (logos)ir tarianèio subjekto. Apibûdindamas Logos metafora s entendre-parler 4 (savæs-girdëjimo-kalbant), Derrida nori pabrëþti fonologinio ir nefonologinio skirtumø svarbà: Tokia bent jau yra balso savæs-girdëjimo-kalbant patirtis, arba sàmonë. Ji iðgyvenama ir iðsakoma kaip raðto paðalinimas 5. Transformuodamas balso metafizikà, Derrida remiasi F. De Saussure o struktûrine lingvistika, kurioje suformuluoti kalbos ir kalbëjimo principai. Kalba Derrida filosofijoje ryðkëja kaip abstrakti taisykliø sistema ir socialinis reiðkinys, kuris audþia, atkuria ir transformuoja tikrovæ, ávesdamas jà á skirtingø tautø ir kalbø sritá. Kaip paþymi Johannesas B. Lodz, su kalba tikràja prasme turime reikalà tik ten, kur atsiveria bûtis, vadinasi, þmoguje 6. Pagrásdamas Rousseau þodi- 150

næ minties reprezentacijà, Derrida teigia tokià idëjà, jog pirminiai motyvai, privertæ þmones kalbëti, buvo jø aistros, o ne poreikiai. Aistros buvo pirmosios kalbos raiðkos priemonës, jos funkcionavo perkeltine prasme kaip tropai 7. Vadinasi, perkeltinës prasmës kalba turëjo rastis pirmoji kaip þmogaus ëjimas ið natûros á kultûrà. Tokia kalba iðlaikë suverenià sakytinæ tradicijà balsu reikðti garsai tapo sielos bûsenø simboliais. Laipsniðkai garsas tapo ðalutiniu dalyku, kalbos kuriamàja medþiaga. Evoliucijos procese kalba natûraliai formavosi pagal þmoniø poreikius ji keitësi priklausomai nuo poreikiø kaitos ir skatino þmoniø paðnekesá. Paðnekesys tarp þmoniø, kaip paþymi Derrida, tapo komunikacija dviejø absoliuèiø kilmiø, kurios abipusiðkai jaudina viena kità, netarpiðkai aidu atkartodamos viena kitos savijautas 8. Pasitelkæs filosofinæ gramatologijà kaip specifiná tikrovës paþinimo metodà, Derrida jos padedamas bando atskleisti þmogaus poþiûrá á raðtà, kuris tarsi prieðprieðinamas tariamam þodþiui. Filosofas remiasi Sokrato teiginiu, kad þmonës atsako uþ iðtartus þodþius (esaties atsakomybë), o raðtas negali paliudyti tikrosios tiesos, nes atspindi tik jos simuliacijà, ir já interpretuodamas logocentrizmo pavyzdþiu pasirenka Husserlio kalbinæ subjektyvumo sandarà, kuri paremta vidinio balso prioritetu. Husserliui balsas tampa ne tik empiriniu kalbëjimu, kadangi tikroji fenomenologinë balso struktûra tampa paèiu tikriausiu paèios esaties árodymu, kai vidinio monologo metu konstruojama gryna savikomunikacija nedalyvaujant paðaliniam signifikantui ið iðorës. Balso prioritetà pagrindþia tas faktas, kad kalbëjimo metu tai, kas kalba, ir tai, kas tà kalbëjimà suvokia, visiðkai sutampa. Vidinio monologo metu sàmonës artimumas sau laikomas subjektyvumo pagrindu: per foninæ substancijà sàmonë prezentuoja save paèiai sau, patvirtina ir uþtikrina savo esatá 9. Pasak Derrida, kalbinës sàmonës ámantrumas galimas todël, jog paties kalbëjimo bei suvokimo struktûra, kuri bûdinga vidiniam asmens kalbëjimui su savimi, nereikalauja pakeisti tikrovës objekto þenklu ar simboliu. Tai, jog balsas girdisi manyje, visiðkai panaikina signifikantà, ði grynoji auto-afektacija, turinti laiko formà, neskolinta niekur ið iðorës, ið pasaulio ar tikrovës. 10 Balsu formuluojama ir reiðkiama mintis leidþia ne tik atspindëti, bet ir kontroliuoti perteikiamà prasmæ atskleisdama tai, kas slëpësi sàmonës gelmëje ir kà sàmonës protrûkis tuo metu norëjo iðreikðti. Tæsdamas ðià mintá, Derrida teigia, jog balsu formuluojama ir iðsakoma mintis, kaip vidinio balso aidas iðorëje, leidþia patikslinti, praplësti, redukuoti ar kontroliuoti skelbiamà mintá esatyje. Formali signifikato esmë, kaip paþymi Derrida, yra esatis, o jo privilegija reikðti Logosà garsu (phone) yra esaties privilegija. 11 Tad balso pirmenybë siejama tiesiogiai su ta mintimi, jog norëjimas iðsakyti ar iðsisakyti tapo subjektyvaus egzistavimo pagrindu: að norëjau tai padaryti ir man pavyko. Grásdamas balso fonologijà, Derrida gráþta prie F. de Saussure o struktûrinës 151

JUOZAS ÞILIONIS lingvistikos argumentø. Vienas ið jø siejamas su kalbos (lingue) ir kalbëjimo kaip kalbos raiðkos (parole) skirtybe. Kalba F. de Saussure o teorijoje funkcionuoja kaip tam tikrø þenklø ir taisykliø abstrakti sistema, kaip idealus bûties fonas iki konkretaus kalbëjimo proceso. Tuo tarpu konkretus kalbëjimas jau transformuoja paèià kalbos sistemà, kadangi jis tampa vienkartiniu socialiniukultûriniu aktu, nuðvieèianèiu asmens vidinës bûtybës prasiverþimà á iðoræ laukiant reakcijos ar atsako á ðá proverþá. Antrasis svarbus F. de Saussure o teiginys, kurio pagrindu Derrida rekonstruoja balso metafizikà, yra tas, jog kalbà iðreiðkia aibë tam tikrø diskretiðkø elementø, kurie tarpusavyje siejami loginiais ryðiais. F. de Saussure o kalbos þenklo struktûroje ryðkëja du elementai, juos reiðkia sàvoka arba tam tikras turinys ir ji þyminti materialioji raiðka, todël galima teigti, jog ryðys tarp kalbos þenklo turinio ir jo materialiosios raiðkos yra individualiai pasirenkamas tam tikro susitarimo bûdu. Kaip paþymi Þukauskaitë, tokia kalbos þenklo idëja kartu su diferenciacijos principu tapo svarbiausiais Derrida rekonstrukcijos postulatais 12. Toks Derrida konstruojamos lingvistinës teorijos funkcionavimo modelis pleèia erdvæ tarp màstymo ir kalbos ribø ir suteikia joms realybës ir skirtybës pojûtá. MACEINA: KALBOS IR MÀSTYMO SAVASTIS Maceina, apibûdindamas kalbos fenomenà, remiasi metafizine teorija, pasak kurios, filosofija yra bûtybës interpretacija, o kalba interpretuoja paèià bûtybæ. Vadinasi, kalba tampa tikrovës simboliu, þenklu, net þodis iðreiðkia ar talpina tam tikrà prasmæ. Remdamasis H. G. Gadameriu, Maceina aiðkina, kad þodis visada yra pirmykðtis; jis yra màstymo pradþioje, nes màstymas prasideda màstomojo objekto pavadinimu, kadangi tuðèio màstymo niekad nëra, be to, þodis, áprasminæs bûtybæ kalbos raiðka, leidþia jà apmàstyti ir iðtarti. Taigi màstymas, pasak Maceinos, vyksta, kai verbaline, grafine ar mnemine raiðka suteikiame bûèiai tam tikrà vardà. Pasak tokios kuriamosios teorijos, kaip paþymi Maceina, kalba tikrovës daiktus gali pavadinti ávairiai, grásdama juos savo regëjimo kampu. Tø regëjimo kampø, t. y. interpretacijø, gali bûti ávairiø. Kalbos pradþià Maceina sieja su tariamu garsu ar þodþiu. Aptardamas santyká tarp þmogaus þodþio ir gyvûno garso, Maceina akcentuoja, kad þodis yra garsas, bet ne kiekvienas garsas tampa þodþiu. Garsas tampa þodþiu, kai jis pavadina tikrovës daiktà arba reiðkiná, kai ið subjektyvaus pasaulio jis pereina á objektyvià plotmæ, kurioje funkcionuoja daiktai ir reiðkiniai. Gyvûnai á aplinkà reaguoja jaustukais, nors ir þmoniø kalboje jaustukas yra jø vidinës bûsenos raiðka, kaip emociniø reakcijø bei valios aktø perteikimo priemonë. Vadinasi, jaustukai tampa bevarde garsine emocija. Remiantis evoliucijos teorija, galima teigti, jog jaustukas buvæs pirmykðtis bûdas bendrauti ir 152

þodþiu tapæs tik tada, kai þmogus pradëjæs juo þymëti daiktus ar reiðkinius, t. y. kai ið subjektyvaus prado jis perëjo á objektyvià plotmæ. Kalbos kilmë tapatinama su þmogaus kilme, ðiuo poþiûriu kalba neatsiskiria nuo religijos, meno ar net filosofijos, nes þmogus visados yra meldæsis, kûræs ir màstæs, o kartu ir kalbëjæs 13. Kalba yra ne þodþiø suma, bet visuma, kaip tam tikras organinis vienetas, kaip struktûra. Kalba turi kilmæ ji ne kaip praëjæs ávykis, o kaip ávykiø tëkmë. Þmogus, pradëdamas kalbëti, iðmoksta ne þodþius, bet daiktus ir juos pavadina tam tikrais þodþiais, kurie byloja, kiek objektyvus pasaulis priëjæs ligi mûsø. Ne veltui Heideggeris kalbà apibûdina kaip paèios bûties atvykà bûtis atvyksta pas mus su þodþiu. Þodis prakalbina bûtybæ, o bûtybë prabyla þodþiu. Vadinasi, kalbos turinys atspindi mus supantá pasaulá. Kalba nusako ne tai, kad mes pasaulyje esame, bet tai, kaip mes esame pasaulyje arba jau jame buvome. Pasaulis sudaro þmogaus bûdingumà, kurio pagrindà sudaro antroji jos prigimtis, arba kultûra. Pasaulis þmogui prasideda tada, kai já áprasmina kalba kalbos ribos ir tampa þmogui pasaulio ribomis. Bûti pasaulyje tai suvokti ryðá, kuris kuriamas ir iðlieka dël kalbos. Kita vertus, kalba apreiðkia tautos poþiûrá á pasaulá. Kalbø skirtingumas yra þmogaus santykio su pasauliu skirtingumas. Tauta, kuri dainuoja maþybiniais bei maloniniais daiktavardþiais ir keikiasi ðliuþø vardais, turi kitoká pasaulá, nei tauta, kuri dainuoja grubiais daiktavardþiais ir keikiasi ðventenybëmis. 14 Kalba sutvarko pasaulio atvirybæ arba, Kanto þodþiais tariant, áspûdþiø chaosà paverèia tam tikru organiniu vienetu ir þodis tampa tokio vieneto pagrindu. Þodis lieka garsine medþiaga, o mintis ðià medþiagà áprasmina forma. Kalbos stebuklas, kaip paþymi Gadameris, yra ne tai, kad þodis tampa kûnu ir iðnyra bûties pavirðiun, o tai, kad ði þodþio regimybë visados jau yra þodis. Màstymas yra kalbos gimdytojas, o kalba yra màstymo gimdinys. Þodis yra ertmë, kurioje vyksta màstymas. Màstymo procese daiktui apibûdinti pasitelkiamas poþiûris, o poþiûris yra tam tikras kampas, kuriuo þvelgiame á daiktà ir ðá savo þvilgsná iðtariame þodþiu kaip daikto vardà. Kalbinis regëjimo kampas kaip tik ir padaro, kad pasaulis virsta þmogaus buveine: þmogus á daiktà þvelgia vienu kampu, þmogus nëra verèiamas þvelgti á já visais kampais. Kalba apibrëþia þmogui pasaulio atvirybæ tam tikru kampu. Iðtartas daiktas áeina á þmogaus bûvá ir tampa jo savastimi, o nebylë visata prabyla þodþiu ðitaip kalba pasidaro tarpininke tarp mûsø ir pasaulio. Kalboje ryðkëja þmogaus vidus ir iðorinio pasaulio atspindys nekeisdamas daiktø ir reiðkiniø prasmës. Pati kalba yra mûsø buvimas pasaulyje jo suvokimas, iðraiðka ir interpretacija, turinti objektyvià prasmæ ir subjektyvumo atspalvá, nes kiekviena tauta ir kalba vadina daiktus kitaip, kadangi þvelgia á juos kitu regëjimo kampu ir ádeda á þodá tam tikrà prasmæ. Ið èia kyla ir kalbø ávairovë, pasireiðkianti specifine sistema, kurioje telpa ir þodis, ir gramatinës priemonës. O kalbø skirtumas ryðkëja kaip prasmës 153

JUOZAS ÞILIONIS skirtumas. Vadinasi, tikrasis kalbø skirtumas ryðkëja ne ið jos garsø ar þenklø ávairovës, o ið poþiûrio á pasaulio sandarà skirtumo, tautø màstymo ypatumø. Maceina kaip pavyzdá pateikia girios ir tiesos sàvokø ávairovæ, kurià savitai traktuoja Europos tautos. Tad kyla iðvada, jog kalbø ávairovëje, apibûdinant pasaulio daiktus, atsispindi tautinë pasaulio interpretavimo ávairovë, nes kiekviena kalba orientuota á vienkartiná bûdà artëti prie pasaulio daiktø. Svetima kalba vien dël to yra nesava, nes joje ákûnyta kitos tautos bûties interpretacija. Kalbà iðmokti galima, bet kitos kalbos vidinës dvasios, Humboldto vadinamos paþiûra á pasaulá, niekad negalima iðmokti, nes ðià paþiûrà kûrë ir istorijos tëkmëje puoselëjo kita kalbinë bendruomenë. Kalboje gyvas þodis niekad nëra terminas, kadangi þodþio prasmës plotas yra tam tikro poþiûrio plotas á pasaulá, o pats pasaulis yra globali atvirybë, kuri gali bûti suvokiama daugeliu regëjimo kampø ir pavadinama aibe daugiaprasmiø vardø. Þodis iðlieka atviras pasauliui, jis nurodo pasaulyje glûdinèià prasmës begalybæ. Jeigu þmogus bandytø þodá, kaip prasmës begalybæ, padaryti tikslø, tada þodis netektø gyvybës ir taptø dirbtiniu daikto vardu. Pasak St. Ðalkauskio, kalbos prigimtis visai nereikalauja taip grieþtai nustatyti þodþiø prasmæ bei reikðmæ, kad nebeliktø laisvës savotiðkai vartoti ðituos þodþius pagal tai, kaip to gali reikalauti naujø kontekstø ypatybës 15. Þodþio atvirumas prasmei gali pakilti iki aukðtumø, metaforos lygmens, kuri atspindi paèià máslingiausià ir unikaliausià minties apraiðkà. Þodþio prasmës atvirumui paklûsta ir sinonimai kaip galimybë iðlaikyti savo prasmës atðvaistà. Taèiau vienas þodis savo sinoniminës prasmës neatskleidþia, ji atsiskleidþia tik sakinio sandaroje, kada ásibëgëja ir nuspalvinama mintis. Kalbos tikroji prasmë atsiskleidþia ten, kur atsiveria bûtis, vadinasi, þmoguje 16, taèiau bûtis gali byloti ir be kalbos bûtent vaizdu, judesiu ar skambesiu. O tai ryðku meno kûrinyje. Kalba kartu yra pati filosofija ir poezija paèioje kalboje iðryðkëja filosofijos esmë, o pati kalba yra uþkodavusi pirmykðtæ poezijos prasmæ. Filosofinis kalbos savitumas atsiskleidþia tuo, kad filosofas màsto tardamas, ir filosofinis þodis visada bûna atviras jis visada priima tam tikrà reikðmæ, regëjimà tam tikru kampu. Tarimas lieka bûties plotmëje ir já gali valdyti ávairios jos interpretacijos, nes filosofinë kalba neturi ribos ir pabaigos, niekada nëra uþbaigta savo reikðme ir negali bûti terminu. Kalba tampa màstymo interpretacija, nes interpretuoti galima visa tai, kas atvira. Filosofas, interpretuodamas tà atvirumà, tarsi uþdaro tikrovæ ir þvelgia á jà savo regëjimo kampu, kuriuo jo màstymas atspindi bûties atvirumo konkretø uþskleidimà. Vadinasi, kalba nurodo konkretø bûdà, kuris padeda mums artëti prie pasaulio daiktø, reiðkiniø, faktø ar ávykiø. Taigi, moduliuodamas kalbos ir màstymo fenomenà, Maceina remiasi metafizine teorija, kad filosofija yra bûties interpretacija, o jos signalai yra þmogaus màstymas ir kalba. 154

UÞSKLANDA. MÀSTYMAS IR KALBA: TARP BÛTIES IR ÞAISMËS Dviejø filosofø Derrida ir Maceinos þvilgsnis ir refleksija á amþinàsias þmogaus esybës realijas gaivina tà mintá, jog màstymo ir kalbos fenomenø unikalumas suteikia þmogaus bûèiai prasmæ. O ði prasmë apvainikuojama tikrove, kurià kiekvienas savaip suvokia, interpretuoja suteikdamas jai savità þaismæ. Ta þaismë tikrosios mûsø esatys laiko tëkmëje. Literatûra ir nuorodos Autorius dëkoja dr. Nijolei Kerðytei uþ galimybæ susipaþinti su Jacques Derrida veikalo De la grammatologie lietuviðko vertimo rankraðèiu. 11 Jacques Derrida. De la grammatologie. Paris: Minuit, 1967, p. 147. 12 Þr. ten pat, p. 15. 13 Jacques Derrida. La structure, le signe et le jeu dans le discours des sciences humaines, in L écriture et la différence. Paris: Seuil, 1967, p. 411. 14 Jacques Derrida. De la grammatologie, p.17. 15 Ten pat, p. 146. 16 Johanes B. Lodz. Sein und Existenz, p. 135 136. 17 Þr. Jacques Derrida. De la grammatologie. Paris: Minuit, 1967, p. 46. 18 Ten pat, p. 239. 19 Audronë Þukauskaitë. Anapus signifikanto principo: rekonstrukcija, psichoanalizë, ideologijos kritika. Vilnius, Aidai, 2001, p. 26. 10 Jacques Derrida. De la grammatologie, p.64. 11 Ten pat, p. 31. 12 Audronë Þukauskaitë. Anapus signifikanto principo: rekonstrukcija, psichoanalizë, ideologijos kritika, p.27. 13 Ten pat, p. 14. 14 Ten pat, p. 19. 15 St. Ðalkauskis. Rinktiniai raðtai, t. 1. Roma, 1986, p. 300. 16 Þr. Martynas Heideggeris. Apie humanizmà, in Gërio kontûrai. Vilnius, Mintis, 1989, p. 238. 155