IŠRANKIOJI ATMINTIS ARBA PRISIMINIMAI APIE VYTAUTĄ, IŠKILIAUSIĄ BEI ŽIAURIAU- SIĄ VALDOVĄ, KURĮ LIETUVA YRA TURĖJUSI"

<ĄCTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS24/2002 Giedrė Mickūnaitė Vilniaus dailės akademija, Centrinės Europos universitetas, Budapeštas IŠRANKIOJI ATMINTIS ARBA PRISIMINIMAI APIE VYTAUTĄ, IŠKILIAUSIĄ BEI ŽIAURIAU- SIĄ VALDOVĄ, KURĮ LIETUVA YRA TURĖJUSI" Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto gyvenimas ir veikla yra pakankamai ištyrinėta bei gerai žinoma 1, todėl jos nepristatysiu. Pradėsiu ne valdovo biografija, o jo įvaizdžiu. Skirtingu laikotarpiu įvairiai traktuojamas, jis dažnai įgaudavo prieštaringas ir netgi priešingas formas. Visų pirma reikia pabrėžti, kad Vytauto įvaizdis formavosi ir buvo formuojamas pagal iš anksto nustatytus kriterijus, būdingus valdovo rangui. Taigi šiuo atveju individas derinosi prie tipo reikalavimų, kurie Vytauto gyvenamuoju laikotarpiu buvo tokie: garbinga kilmė, teisėtas sosto paveldėjimas, laimėjimai karo lauke, krašto klestėjimas, nuskriaustųjų globa, teisingumo garantavimas, parama bažnyčiai bei nuoširdus krikščioniškas pamaldumas. Monarchas, besivadovaujantis šiais reikalavimais, vertintas kaip krikščioniškas valdovas 2. Kaip ir dauguma vertinimų, gero valdovo samprata turėjo neigiamą atsvarą - tironą. Antikoje suformuotas, o vėlyvaisiais viduramžiais atgaivintas, tirono paveikslas perspėdavo valdžioje esančius, kaip nedera elgtis. Tironas garsėjo žiaurumu, žodžio nesilaikymu, begaliniu įtarumu, nenuspėjamais pykčio priepuoliais, veidmainiškumu bei teismų ignoravi- 1 Pfitcneris J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Kaunas, 1930; Vilnius, 1989; Vytautas Didysis. Red. A. Šležas. Kaunas, 1930; Vilnius, 1988. 2 Apie valdovo sampratą viduramžiais žr: Ullmann W. A History of Political Thought: The Middle Ages. Baltimore, 1965; Bagge S. The Political Thought of The King's Mirror // Medieval Scandinavia Supplement 3. Viborg, 1987; Kürbis B. Sacrum i profanum. Dwie wizje władzy w polskim średniowieczu // Studia Źródloznawcze 22. 1977, p. 19-40. 109

mu 3. Tad tirono ir krikščioniško valdovo samprata ir buvo tie du poliai tarp kurių turėjo įsilėkti atsiminimai apie didįjį Lietuvos kunigaikštį. Šiandieninis Vytauto vertintojas vargu ar atspirties ieškotų tironiškame įvaizdyje, ypač žinodamas Długoszo pastebėjimą, kad laidodami Vytautą lietuviai raudoje, it tėvo netekę 4. Kita vertus, tas pats Długoszas mini, kad, nė keliems dešimtmečiams nepraėjus, Lietuvos bajorai priešinosi Kazimiero Jogailaičio išvykimui į Krokuvą, baimindamiesi, kad sugrįš kruvinieji Vytauto ir jo brolio Žygimanto laikai 5. Kiek anksčiau už lenkų istoriką rašąs Aeneas Sylvius Piccolominis (vėliau popiežius Pijus II, 1405-1464) Lietuvos aprašyme minėjo, kad Vytautas kelią į valdžią skynėsi klasta ir žudynėmis, jo valdymas - tai nepaliaujamas kraujo liejimas, jo įsakai - tik sadistinių užgaidų tenkinimas 6. Šio paveikslo kulminacija - misijonieriaus Jero- 3 Apie tironišką valdovą žr.: Emerton E. Humanism and Tyranny: Studies in the Italian Trecento. Cambridge, 1925; Morse K. Truth and Convention in the Middle Ages: Rhetoric. Representation, and Reality. Cambridge etc., 1991, p. 164-166. 4 Omnes ilium, velut parentem patriae, lamenlabantur absumtum, Joannis Długosz Senioris Canonici Cracoviensis Opera Omnia. Red. Alexander Przezdziecki [toliau - Długosz. Opera omnia]. Kraków, 1877, t. 13, p. 415. 5 Et licet [Kazimirut] omni.i intentio sua ad gerendum morem legation! propositae, acceptandumque Regnum Poluniae, inclinata esset, retrahebatur tarnen liinc suspicione fratemae vitae, hinc consiliariorum Lithuaniae dissuasione, qui per translantionem suam in Poloniae Regnum redire Withawdi aut Sigismundi fratris sui horrenda tempora, quibus in capita eorum pro libito saevitum est, et traiumigrare simul cum Kazimiro par/am libertatem rebantur, cit. iš: Dlugosz, Opera Omnia. T. 14, p. 10. 6 Vitoldus huic praefuit Vladislai frater, qui relicto Deorum ciiltu cum re g no Połoninę Christi sacramentum acceppit. Magnum Vito/di nomen sua tempestate fuit, quern subditi adeo timuerunt, ut iussi laqueo se suspendere parere polius quam in principis indignationein incidere voluerint; detrectantes imperium insutos itrsina pelle viventibus arsis, quos earn ob causam nutriebat, dilaniandos obiectavit crudelibusque aliis affecit suppliciis. Equilans acrum semper tensum gestavit. Si quern conspicatus est aliter incidere quam volitit, confestim sagitta confodit, mutlos quoque per ludum inleremil. Sanginarius carnifex, ut esset inter populäres et ipsium principem cerium faciei discrimen, rädere barbam omnibus imperavit. Id ubi поп successit - facilius enim cervicis quam barbae iacturam Lituani ferebanl tonsus ipse mentum et caput prodiit, capitate interminatus, is quis provincialiam pilos faciei capiti suo deponeret. cit. iš: V. Aeneas Sylvius Preussen betreffende Schriften // Scriptures rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft. Leipzig, 1861-1874; Frankfurt/M., 1965, t. 4, p. 237. nimo Pragiškio (apie 1370-1440) išvada, kad Vytautas mieliau atsisakysiąs {Cristaus tikėjimo nei valdinių 7. XVI amžiuje Vakarų Europos autoriai sekė tironiškąja Vytauto vertinimo tradicija. Renesanso kosmografijos piešia itin niūrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) paveikslą. Šalies istoriją atskleidžia gyvatėmis apipinti pagoniškieji papročiai bei trumpas krikščioniškosios istorijos aprašymas, kuriame pasakojama apie gyventojų skurdą ir beteisiškumą. Pavyzdžiui, prancūzų keliautojas ir istorikas Andrė Thevetas (1502-1590) kompiliaciniame Maskvos aprašyme gana nemažai vietos skiria ir Lietuvai 8. Sprendžiant iš Theveto teksto, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - blogiausia vieta Europoje. Čia netgi laukiniai žvėrys, skirtingai nuo kitų šiaurės kraštų, maži ir liguisti 9. Žmonės gyvena skurde, nuolat kęsdami valdžios despotiją. Autoriaus teigimu, Vytautas pradėjęs terorizuoti savo pavaldinius, o vėlesni valdovai tik perėmę žiaurius pirmtako metodus 10. Iš įvairių blogybių, siejamų su Vytauto vardu, bene daugiausia dėmesio sulaukė teismai. Pavyzdžiui, Sigismundas Herberstainas (1486-1566), Vytautą pristatęs galingiausiuoju Lietuvos valdovu 11, perpasakojo šešiame- 7 Motus ea re Vitoldus veritusque populorum tumultum Christo polius quam sibi deesse plebani voiluit, cit. iš: Ten pat, p. 239. 8 Thevet A. Cosmographie universelle. Paris, 1575. Cit. pgl.: Thevet A. Cosmographie Muscovite. Paris, 1858. Thevetas daug kur kartojo Herberstainą, žr.: Poe M. Foreign Descriptions of Muscovy: An Analytical Bibliography of Primary and Secondary Sources. Columbus, 1995, p. 95; bei Münsterio Cosmographia, žr.: Lestringant F. Introduction // Cosmographie de Levant, Travaux d'humanisme et Renaissance 203. Geneve, 1985, p. xxxi. Daugiau apie autorių žr.: Lestringant F. Andre Thevet, Cosmographe dės derniers Valois. Geneve, 1991. 9 L'air est rude et mal plaisant en Lithuani: lous les animaux y sont petits centre la naturel des pai's septerntionaiix, cit. iš: Thevet A. Cosmographie Moscovite. Paris, 1858. p. 81. 10 Encore vous ie vne cruelle faęon de faure usee en celle region des temps que Vuitolde, le plus cruel des homines, у regnoit, lequel estoit is terrible en ses fac,ons de faire que s'il eut coinmandė ä quelf/u'vn de se pendre, il aimoit mieux estre le bourreau de sä vie, que lumber es mains de ее prince sanguinare, cit. iš: Ten pat, p. 82-83. 11 <...> uir, quo maiorem Lithvuania mm habuit, cit. iš: Rerum Moscovitarum Commentarii, Sigismvndo Libero Barone in Herberstain, Neyperg & Guetenhag, auctore, Basel, 1551, p. 23. 110

čio Žygimanto Augusto žodžius. Anot jaunojo kunigaikščio, Vytauto laikais nuteistieji myriop patys turėdavo įvykdyti sau nuosprendį, atsisakiusieji būdavo itin žiauriai nukankinami 12. Piccolominis netgi teigė, kad daugelis kaltinamųjų iš baimės būti draskomi Vytauto specialiai laikomų meškų nusižudydavę dar iki teismo 13. Krikščioniškai moralei prieštaraujantys sprendiniai gąsdino skaitytojus savo nežmoniškumu, tačiau ir čia būta svarių išimčių. XVI amžiaus pabaigoje prancūzų mąstytojas ir eseistas Michelis Montaigne (1533-1592) pastebėjo, kad, įsakydamas nuteistajam nusižudyti, Vytautas neįtraukdavo į žmogžudystę trečiojo asmens, tai yra niekuo nekalto nuosprendžio vykdytojo 14. Puiki atsvara vakariečių papasakotam nuožmiojo tirono paveikslui - XVI amžiaus LDK šaltiniai. To meto Lietuvoje didžiojo kunigaikščio valdymas prilygintas aukso amžiui, o Vytauto vardas vartotas tarsi šalies galių bei gerbūvio matas. Beje, Lietuvos autoriai puikiai išmanė Vytauto teismų praktiką, tačiau anaiptol nelaikė jos ydinga. Atvirkščiai, griežtas susidorojimas su nusikaltėliais lietuviams bylojo apie kunigaikščio valdžios tvirtumą bei tvarką šalyje 15. Pasak Mykolo Lietuvio (Venclovas Mikalonis, apie 1490-1560), visos krašto negandos prasidėjo atsisakius Vytauto paveldo. Anot autoriaus, Vytauto patirtį sėkmingai perėmusi Maskva, todėl ji nuolat plečiasi, tame krašte vyrauja griežta tvarka 16. Kai Mykolas rašė savo traktatą, 12 Tam dura porro seruitute a Vuitoldi tempore in hune usqfue] dieni destinentur, ui si qui.s forte capite damnatus fuit, de še ipso, iiibente domino, suplicium šumere suisqfue] manibus še suspendere cogatur, quod si forte facere refusauerit, tum crudetiter caesus, atq[ue] immaniter excarnificatus, nihilominus suspenditur, cit. iš: Ten pat, p. 115. 13 Žr.: 6 išn. 14 On diet que Vuitolde, prince des Lituanieiis, fit aiitrefois cette lay qtie les criminels condamnez eussent ä executer eta mėsines de leurs mains la.sentence capitate contre eux dunnee, trouvanl estrange qu'un tiers, innocent de la fante, fust employe et charge d'un homicide. cit. iš: Montaigne M. Les essais [Įžangą parašė V. L. Saulnier]. Paris, 1965, p. 799. 15 Quando diem dixit sceleri, plerosque посетит /Ad mortem sese praecipitas.se ferunt: / Con.scia mox iaqueos quaerbant colla tenaces, / Spes absoluendi nulla nocentis eral, cit. iš: Husovianas M. Giesmė apie stumbrą. Vilnius, 1977, p. 76. 16 <...> ai Mnscouitae gloriantur še a nobis leges sumpsis.se Vitovdinas, quas nos iam conremsiinus. cit. iš: Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius: 112 l Maskvą valdė Ivanas Žiaurusis (1533-1584). Manau, ši detalė pakankamai iškalbingai liudija tironiško Vytauto paveikslo lietuviškąją sampratą: vakariečiams siaubą kėlusi maskvietiška despotija LDK humanistų buvo suprantama kaip geidžiama tvirtos rankos politika. Be kita ko, XVI amžiuje netrūko faktų, primenančių krašto klestėjimą Vytauto laikais: didžiojo kunigaikščio veiklos mastą rodė nuo Dauguvos aukštupių iki Dnepro žiočių išsibarstę Vytauto vardu vadinami kaimai, keliai, tiltai ir pastatai 17. Karų alinamam kraštui tai priminėjau kone pamirštas pergales svečiose žemėse bei begalinę LDK teritoriją. dešimt įvairaus istorinio turinio fragmentų. Vilnius, 1966, p. 23; <...> gentes suas in arinis, miinit arces perpetuis praesidija pacem precariam поп curat, vim vi repellit, continentiam Tartraicam continentia populi sui, sobrietatem sobrietate aeqtiat, artem arte Vitoudum heroem nostrum imitatus elidit, cit. iš: Ten pat, p. 18. 17 Propinqum Verschouino locum Vitoldi pontem etiamnuįm] Kosakki nominant; quod fama acceperint, isthoc роме efį'e.cto Viloldum aliquando capias duxi.sse, eodemq[ue] tum etiain per latissimam palude[m], pancarum horanim spado celeriter ponte effecto, postridie minus einen.sus, quod monies crebri interiecti Her morabantur, decein a Veli.sio passuum milibus, summo silentio consedit; nulloque ne pabulandi quidem causa excurrere permissi, sequent! die oppugnam di presidij concilium cepit, cit. iš: Heidenstein K. De bello Moscouitico quod Stephanvs Rex Poloniae gessit commentariorvm libri VI. Basilea, 1588, p. 74; <...> ita vt etiam mine in media taurica & Moscouia alijsque prouincija cernantur vestigia maiorum Maiestatis vestrae: appelantur enim ibi quidam Gediminei äc Vitovvdini valli, colles, putei, pontes, viae, fossae, statiua & moenia tarmėmis indigetiim illorum quassata, alia vero baculis etiam Lituanorum obruta fuisse meinorantur. cit. iš: Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius: dešimt įvairaus istorinio turinio fragmentų. Vilnius, 1966, p. 29; <...> vbi etiam hodie extat camera lapidea fomicata integra, quain & nostrares & lauriciani & Graeci, balneum Vitordinum vacant, aiuntque excubasse ibi piiblicamuam Magni Ducis Lituaniae qui telonium exigebat, cit. iš: Ten pat, p. 35-36. Pastatas ar vietovė balneum Vitoldi pažymėta ir 1613 m. LDK žemėlapyje, žr.: Gustaitis A. Dniepro upė ir aplinka nuo prieš-kristinių laikų. [B. v.], 1991, p. 6. Ji taip pat minima Ouagnini. Sarmatiae Europeae descriptio. T. l, p. 26, cit. iš: Zdań M. Stosunki litewsko-tatarskie za czasów Witolda, w. ks. Litwy // Ateneum Wileńskie 7. 3/4. 1930, išn. 52, p. 585. Grigorijus Valavičius LDK miškų aprašyme mini Vytauto šulinį, žr.: Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme 400 (1559-1959) sukakčiai paminėti. Red. Vincas Žemaitis. Chicago, 1964, p. 205. Vietovės Studzianka (šulinėlis) kilmę su Vytautu sieja ir totorių žodinė tradicija, žr.: Borawski P., Dubinsią A. Tatarzy polscy. Dzieje, obrzędy, legendy, tradycje. Warszawa, 1986, p. 231. 113

Kad Vytauto žygiai išties gyvavo LDK piliečių sąmonėje, puikiai liudija ir Radviloms skirti karų su Maskva aprašymai. Pranciškus Gradauskas, Andrius Rimša, Janas Kochanowskis, be to, ir Paulus Oderbornas aprašo, kaip pasiekęs Porchovą Kristupas Radvila Perkūnas uždraudė savo kariams niokoti miestelį, manydamas, kad jį įkūrė Vytautas 18. Kiek vėliau Dauguvos aukštupyje aptikęs vietovę, vadinamą Vytauto bažnyčia, 19 didžiuojasi, kad jo pulkai eina didžiojo karvedžio takais. Kone kiekvieną kartą LDK kariuomenei žygiuojant į rytus, Vytauto kario įvaizdis iškildavo LDK bajorų prisiminimuose apie šlovingą praeitį, o pasakojimai apie didžiojo kunigaikščio slapstymąsi miškuose vengiant kautynių su įsibrovėliais 20 nugrimzdo užmarštin kartu su Długosze išpopuliarintu lietuvių pabėgimu iš Žalgirio laukų 21. 18 A. Rymsza, Deketeros akroama to iest diesięćoroczna powieść woiennych spraw <...> Krysztofa Radzwila <...>. Wilno, 1585, p. 55-56; lezda do Moskwy <...> // Jana Kochanowskiego dzieła wszystkie. Warszawa, 1884. t. 2, p. 302-336. Detalus postea inter infestas & irrilatus genies ad Procuum, incolis поп rcpiignantibus, ßdiicia relłigionis dini Vitoldi a quo condition oppidiim erai, parei iußit; lęctus поп inilitiain tanliim, verumetiam vestigia se tanti Priiicipis secutum, cit. iš: Oderbornius P. loannis Basilidis Magni Moscoviae ducis vita. Witebergae, 1585. p. R8/r-v. 19 <...> prisca Vitholdus in aeuo / Condidit hic templum antiquum, memeornbile, magnum. / Fons vbi perpetuas gelidus simul expuit vndas. / Relligione loci tactus Radiiiilo, sacratis / Aris thura dedit, patrio & bona munera Ditto, cit. iš: Gradovitis F. Hodeoporicon Moschicvm <...> Christophori Radiwilonis <...>. Vilnae, 1582. p. Diiij/ v-e/r. Mūšiai Wilolt tam Lacti Kośćiol był zbudować / A Moskwa na swoy Kušli Lacti przejormować. /A też Witolt w Krakowskim kościele był krzczony /Ktemit by!poganinem kiedy one strony / Szabla ogniem woiowal / Cerkwieten nierobil /Ale się męstwem swoim po wszech stronach zdobi!. / Mogl te studnia wytopać Witoldowe tlucże / Która zowa y ta się po zaroślach tlucże. / Podobnieysza że w dzikich polach zrobil łaźnia. / Brodzil tez Uhre rzekę kiedy iedno raczy! / Bo granica Litewska po nie by! naznaczył. / Jeśli Cerkwie budowa! niewiem piewne o tym / Wszatosz bedziemi żywi dowiemy się potym. cit. iš: A. Rymsza, Deketeros akroama to iest diesięćoroczna powieść woiennych spraw <...> Krysztofa Radzwila <...>. Wilno, 1585, p. 55-56. Ecclesia Vitoldi pažymėta Makowskie žemėlapyje, žr.: Buczek K. The Histotory of Polish Cartography from the 15"' to the 18" 1 Century. Wrocław etc., 1966, p. 61. 20 Strijkowskis dar mini Vytauto slėpynes": A Witolt, gdy tylko w siedmi milach od Woikowyska byt, nie śmiał Niemcouw odeprzeć ale w puszczy a żonę SWOJE, aż wyszli, siedział, cit. iš: Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska. Zmódzka i wszystkiej Rusi. 114 /. Vincas Grybas. Vytauto didžiojo paminklas Kaune. 1932. Atstatytas 1990. G. Mickūnailės nuotrauka, 2001. Manau, kad nuo XVI amžiaus lietuviškieji Vytauto vertinimai pakito nedaug. Šiandieninėje lietuvių sąmonėje didysis kunigaikštis iškyla kaip valdovas ir karys, bene tipiškiausiai įkūnytas paminklinėje skulptūroje Kaune (ii. 1) ar kone tiražuotuose militariniuose portretuose (ii. 2, 3). Šioje vietoje verta prisiminti, kad karinis Vytauto paveikslas - anaiptol ne naujųjų laikų išmonė. Šaltiniai mini Vytauto vėliavą, kabėjusią virš jo kapo Vilniaus katedroje iki 1530 metų gaisro 22. Martinas Bielskis pažymėjo, kad vėliavoje buvo graikišku būdu pavaizduotas raitas Vytautas 23. Spėjama, kad tai buvo LDK karinė vėliava 24. Ši fragmentiška informacija Warszawa, 1846; Warszawa. 1985, t. 2, p. 126; tačiau šį pasakojimą užgožia herojinis didžiojo kunigaikščio paveikslas. 21 Jonas Vislicietis lietuvių pabėgimą" vaizduoja kaip lemties posūkį: Sola rotare manu necon variare caduca/ Saecula, cimcla regens mitu arbitrioque creata,/ Deserit audaces Russos Nomadasqiie ferosque/ Lithuanos, Vitolde, tuos, turn cetera gentis/ Agmina multa tuae at te deserit/... / Terror in»re vinim resonant, Vitolde, tuoruin/ Et metus, et belli eventus turpissimus ipse/ Inquinat alque tuos equiotes pedilesque inolestat/ Inąue fuga tarpi cogit sperare salutem, cit. iš: Vislicietis J. Prūsų karas. Parengė ir išvertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius, 1997, p. 58-59. 22 Karczewski J. Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska w jej dziejowym, liturgicznym architektonucznym i ekonomicznym rozwoju. Wilno, 1908, t. l, p. 30. 23 <...> tam ießcze iest iego własny obraz na koniu obyczajem Grzeckim po staroświecku malowany, cit. iš: Bielski M. Kronika Polska Marcina Bielskiego nowo przez loach. Bielskiego syna iego wydana. W Krakowie, 1597, p. 335. 24 Karine šią vėliavą vadina Pociecha, žr.: Pociecha W. Królowa Bona (1494-1557) // Czasy i ludzie Odrodzienia. Poznań, 1949-1958, t. 3, p. 185. 115

2. Nežinomas dailininkas. Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas Vilniaus katedroje. XVII a. viduiys. - Adomonis T., Cerbidėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. T. 1. Vilnius, 1987, spalvota įklija Nr. 20. 3. Józefo Ozemblowskio litografijos spaustuvė. Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas pagal Radvilų Nesvyžiaus portretų galerijos paveikslą. 1841 m. - Senoji Lietuvos grafika: XVI-XIX a. Sud. Vladas Gašlūnas. Vilnius. 1995, U. 143, 130. 116 117

suteikia nemažai peno įvairiems svarstymams. Bene mažiausiai abejonių kyla dėl graikiškojo portreto tipo. To meto Lenkijos ir Lietuvos autoriams meno kūrinio graikiškumą visų pirma lemdavo paveikslo kompozicija (ko gero iškalbingiausia analogija - LDK dažnai graikiškais vadinami Marijos paveikslai 23, kurių didžiausi graikiškumai", - tai ikonai artima kompozicija ir kilmės legendos). Spėju, kad raitelio atvaizdas Vytauto vėliavoje priminė bizantinę raito šv. Jurgio ikonografiją, kuomet žirgas ir raitelis vaizduojami profiliu, o raitelio veidas atgręžiamas į žiūrovą 26. Keblesnis dalykas - karinė vėliavos paskirtis. Kad XV amžiaus pradžioje LDK kariuomenė turėjo karinių vėliavų, aiškiai liudija Žalgirio mūšio aprašymai. Długoszas gana detaliai aprašė lietuvių vėliavas, tarp jų ir vėliavą su raiteliu ant balto žirgo arba Vytimi 27. Taigi ankstyviausią raštuose minimą Vytauto atvaizdą reikia konstruoti iš LDK karinės heraldinės vėliavos ir Vytauto portreto. Manau, kad Vytauto portretas buvo sukurtas jam gyvam esant, tačiau abejoju, ar jo pagrindu tapo karinė vėliava. Tik Bizantijoje imperatoriaus portretas buvo nešamas į mūšį 28. Nors LDK ir Konstantinopolio santykiai mažai ištirti, būtų per drąsu teigti, kad didžiojo kunigaikščio aplinka tiesiogiai buvo susijusi su Bizantijos imperatoriškojo dvaro paradiškumu 29. (Kadangi laidotuvių idėjai prieš- 25 Apie stebuklingąjį Trakų Dievo Motinos paveikslą Kojelavičius rašo: In ara mature eitis tempi i ėst imago Beatae Virginis Filioruin IESVM gęstantis in tabula lignea depicta Graeco more, cit. iš: Koialowicz W. A. Miscellanea Rervm Ad Statum Ecclesiasticum in Magno Litvanice Dvcatv pertinentium. Vilnae, 1650, p. 26. 26 Nors bizantiškas raitelio atvaizdas geriausiai žinomas iš šv. Jurgio ikonografijos, pats vaizdavimo principas buvo naudojamas daug plačiau ir valdovų portretuose, žr.: Grierson P. The Emperor on Horseback // Catalogue of the Byzantine Coins in the Dumbarton Oaks Collection and in the Whitemore Collection. T. 5. 1 d. Washington, 1999. p. 69-70. 27 <...> fere enim quodlibet armatiim virum equo albo interdum nigro aut rufo vel vario insidentem et manam cum gladio vibratam extendentem habebat in camp» nibeo pro insigni. cit. iš: Joannnis Dlugossii Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae, liber decimus et liber undecimus 1406-1412. Warsaw, 1997, p. 93. 28 Magdalino P. The Empire of Manuel I Komnenos. 1143-1180. Cambridge, 1993, p. 473. 29 Daugiau apie LDK ir Bizantijos santykius Vytauto laikais žr.: Mickūnaitė G. Bizantija ir 118 tarauja pabrėžtinai kariška raitelio ikonografija, čia neaptariu portretinės funeralinės tekstilės, nuo XV amžiaus pabaigos gana populiarios stačiatikių kraštuose 30, o XVII a. įsitvirtinusios ir Abiejų Tautų Respublikoje 31 ). Taigi labiausiai tikėtina, kad po Vytauto mirties jo kapą ženklino heraldinė LDK vėliava su Vytimi. Lietuvos dailei europėjant, bizantinės kompozicijos raitelis vėliavoje ėmė asocijuotis su pačiu Vytautu, o po 1530 metų gaisro jau niekas neabejojo, kad sudegė Vytauto portretinė vėliava. Bonos Sforcos užsakytas antkapinis paminklas turėjo pakeisti sudegusį atvaizdą ir tuo pačiu tinkamai pagerbti Lietuvos didvyrį 32. Deja, žinių apie skulptūros išvaizdą nedaug. Kapitulos įrašai naująjį monumentą apibūdina kaip akmenyje iškaltą atvaizdą šventos atminties Vytauto, nenugalimo LDK valdovo, dosnaus fundatoriaus bei globėjo 33. Paminklui dingus, karinio Vytauto atvaizdo tradiciją Vilniaus katedroje pratęsė tapyba. Naujasis portretas netgi buvo iškeliamas per šv. Mišias už Vytauto sielą 34. Lietuvos didžioji kunigaikštystė: įtakos, skoliniai, idėjos. Du pavyzdžiai: Trakų salos pilies rūmų sieninė tapyba ir Vytauto pagyrimas", [spaudoje]. 30 Ankstyviausias žinomas portretinis antkapio audeklas sukurtas po 1477 m. Rumunijoje, žr.: 588. Funeral veil of Maria Mangop // Byzantine Art an European Art. 9" 1 Exhibition of the Council of Europe. Athens, 1964, p. 479^180. Daugiau apie antkapinę tekstilę stačiatikių kraštuose žr.: Johnstone P. Tomb Covers // The Byzantine Tradition in Church Embroidery. London, 1967, p. 112-114. Analogiška Rusijos tekstilė išsamiai pristatyta A. I. Svirino knygoje, žr.: Свирин А. И. Древнерусское шитье. Москва, 1963, с. 44-47; Свирин А. И., Маясова И. Я. Древнерусское шитье. Москва, 1971, с. 9 29. 31 Kozina I., Ostrowski J. K. Chorągwie nagrobne // Sarmatia semper viva. Warszawa, 1995. p. 91-137. 32 Paminklo statymo intencijos surašytos atmintinėje lentoje, esančioje Vilniaus katedroje, apie įrašą žr.: Rabikauskas P. Dėl Vytauto antkapio Vilniaus katedroje // Naujasis židinys 2. 1995, p. 381-382. 33 Effigies Divi Vitoldi, Principis M. D. L. invictissimi, et munifici fundatoris äc patroni, in lapide exprcssa // Actą Venerabilis Capituli Cathedralis Vilncnsis. anno 1628, die 16 Maji, f. 62. cit. iš: Homolicki M. Kilka uwag nad dziełem 'Wilno od początków jego do roku 1750' przez J. I. Kraszewskiego. T. l, 1840; T. 11, 1841. Wilno // Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi, Wilno, 1841. 22. Nr. l, p. 170. 34 Homolicki M. Katedra Wileńska // Wizerunki i roztrąsania naukowe. Poczet nowy drugi. Wilno, 1840, 14, p. 17-18. l 19

l Dabar žinomi Vytauto atvaizdai tapyti remiantis jo išvaizdos aprašymais. Ankstyviausią žodinį portretą pateikė Długoszas. Pasak jo, Vytautas buvęs lieknas, nedidelio ūgio, barzdos neaugino, jo dešinė ranka buvo žymiai ilgesnė už kairiąją 35. Šį aprašą kartojo dauguma Długoszu sekusių autorių, o Martinas Kromeris informacijos tikroviškumą patvirtino sakydamas, kad Vytautas buvęs lygiai toks, kokį matome nutapytą Trakų bažnyčioje 36. Vadinasi, XVI amžiaus viduryje Trakų parapinėje bažnyčioje buvęs didžiojo kunigaikščio portretas daugmaž atitiko Długoszo pateiktą ir vėlesnių autorių kartojamą Vytauto išvaizdos aprašymą. Šiandien apsilankę Trakų parapinėje bažnyčioje taip pat išvysime Vytauto portretą, tačiau Kromerio žinotas didžiojo kunigaikščio atvaizdas lengvai suklaidintų ieškančius pažįstamo praeities didvyrio paveikslo (pav. 4). Jeigu ne įrašas portreto apačioje, vargu ar atsirastų teigiančių, jog jame mato Vytautą. Todėl ties šiuo kūriniu verta apsistoti ilgėliau. Visų pirma jis neatitinka mums gerai žinomo ir įprasto Vytauto portreto, todėl atmetamas kaip nevykusi XVII amžiaus išmonė. 37 Tačiau pabandykime trakiškę Vytauto versiją įvertinti kiek kitaip. Greičiausiai Kromerio paminėtas Vytauto atvaizdas dingo, buvo sunaikintas ar užtinkuotas ankstyvųjų barokinių Trakų bažnyčios rekonstrukcijų metu, tai yra prieš 1645 metus arba po 1655 metų karo 38. Tačiau, kaip 35 In corpore šuo et tenuilas noiabatur et brevitas: quipped quern natura reriim exiinia specie et statura donore digitata поп fuerat, dum caetera abunde donasset. Liberalis autein et magnificus tute notatus est vix tanta comparatione facta, redonans, quanta exhibita acceperat, cuiux dextera notabatur quam laeva protensior, cit. iš: Dingos:, Opera omnia. T. 13, p. 416. 36 <...> statura fuit tnediocri, gracili corpore, rattere barbam, & genas solitus, quaiein npiid Trocos in tempi» depiction vidimus, cit. iš: Cromerus M. De origine et rebus gestis Polonorum libri XXX // Pistonus I. Polonicae historiae corpus: hoc ėst, Polonicarvm rervm Latini recentiores & ueteres scriptores, quot quot extant uno volumine compraehendi omnes, & in aliquot distributi tomos. Basilea, 1582. T. 2, p. 687. 37 Mikulionis S. Dėl Vytauto portretų Trakų bažnyčiose // Kultūros barai 2. 1989, p. 55-56. 38 Graikišką" sienų tapybą Trakų parapinėje bažnyčioje mini Simonas Mankiewiczius: i sam Kosciot byl wßytel z \taroswiecta po Grecku malowany / teraz Babiniec robiąc polowa malowania ważnem zatarta/ a chór sam starim ы malowaniem został, cit. iš: 4. Nežinomas dailininkas. Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas Traku parapinėje bažnyčioje. XVII a. vidurys. - Masteika R. Žalgirio mūšis. Vilnius. 1999, U. 22. 120 121

parodė Vilniaus katedros pavyzdys, fundatoriaus portretas buvo svarbus bažnyčiai. Ir čia Vytautas turėjo būti pavaizduotas toks, kokį hipotetinis XVII amžiaus bajoras geriausiai pažinojo. O jis ko gero didįjį kunigaikštį prisiminė tokį, kokį vaizdavo XVI amžiaus jo pirmtakai, nes kaip tik tada Vytautas tapo LDK realybės ir regimybės matu. Jis - pirmiausia karvedys, kuris nepaisydamas pavojų žengia į Maskvos gilumą 39, iš stepių pargina" totorių ordas 40 ar triuškina Vokiečių ordino riterius 41. Trumpai tariant, jis - nugalėtojas, kurio vedami LDK kariai skynė pergales svečiose žemėse. Žinoma, Vytautas - ne tik karžygys, bet ir valstybininkas, ginąs savo krašto gyventojus bei saugas jų gerovę 42. Tačiau visų svarbiausia, kad jis - savas valdovas, išaugęs tame krašte, kurį valdo 43. Taigi jau beveik pažįsta- Kosciol farski trocki, cudami Przenasetey Bogarodzice Panny Maryey obideniony a prez xiedza Symona Mankiewicza Biskupstwa Zmudzkiego dyocesiana novo na świat wystawiony. Wilno, 1645, p. A3/r, (už knygelės mikrofilmą dėkoju Rūtai Vitkauskienei). Tą patį kartoja ir Kojelavičius: prout & tolius templi parietės aute erant ornati picturis Graeco habitu, cit. iš: Koialowicz W. A. Miscellanea Rervm Ad Statum Ecclesiasticum in Magno Litvaniae Dvcatv pertinentium. Vilnae, 1650, p. 26. 39 Elias Piligrimovius Stepono Batoro pergales Livonijos kare prilygina tik Vytauto laimėjimams rytų pasieny: Bo żaden z Królów Polskich daley nie zachodzil / Sam tylko po Witolcie Kroi ten wto ugodził, cit. iš: Dialog slachcica Litewskiego o prawdziwy woyny Inflantskiej króla Jego M. Stephana świętej y drogej pamięci Pana naszego z księdzem Moskiewskim od początku do końca krotko zebrany. W Wilnie, 1594, p. 227. 40 Przygnanie Tatar do W. X. L. cit. iš: 'Czyzewski P. Alfvrkan Tatarski prawdziwy na czterdesci csęsci rozdelony. Wilno, 1616, p. A/r-A/v. 41 Cum fades Kestutia sine corpore vita, / Elisiis visa ėst campis delapsa Vitoudi, / Qual'ix erat quando Grinvaldo victor, onustus / Almanis spoliis, Litavas veniebat in oras, cit. iš: Radvanas J. Radviliada. Vilnius, 1997, p. 150. 42 Erasmo Ciołeko kalba popiežiui Aleksandrui VI 1501: Vitoldus... sacro etiam baptismate tune insignitus, in administranda republica doctissimus, severitatem pietate moderans, ducatum mira equitate et providentia regebat, ut suis semper nediim praesse, sėd prodesse įnagis curavit. Hie primus illis leges condidit, et plurimas ėdęs sacras pro amplianda fide construxit, in defendendo ab hostibus domino strenuus fuerat et invictissimus propugnator, cit. iš: Vetera monumentą Poloniae at Lithuaniae: gentiumque finitimarum historiam illustrantia maximam partem nondum edita ex tabulariis Vaticanis deprompta collecta äc serie chronologica disposita. Sud. Augustin Theiner. Rome, 1861; Osnabrück, 1969, t. 2, Nr. 299, p. 279. 43 Rozmowa Polaka z Litwinem. 1564. Red. Józef Korzeniowski. Kraków, 1890, p. 61-65. Pvz., Krzysztofas Warszwewickis Vytautą pristato kaip gabų valdovą omnes 122 rnas XVII amžiaus hipotetinis žiūrovas, skaitydamas įrašą Trakų bažnyčios paveiksle, mato savo vadą tokį, koks jis ir pats. Beje, Vakarų dailės perspektyvoje trakiškis Vytauto portretas yra visai įprastas. Minėtas Piccolominis, aprašęs keistus ir tironiškus Vytauto įpročius, pažymėjo, jog didysis kunigaikštis, norėdamas, kad jo pavaldiniai skirtųsi nuo kitų kraštų gyventojų, įsakęs jiems skusti barzdas. Lietuviai sakė mieliau atsisveikinsią su galva nei su barzda. Tuomet Vytautas nedvejodamas įsakė nukirsdinti nepaklusniuosius. Likusieji išsigandę ėmė skusti ne tik skruostus, bet ir galvas 44. Žvelgiant retrospektyviai, reikia pripažinti, kad Piccolominio informacija - tai anksčiausia aliuzija į būdingą naujųjų laikų rytų europiečio išvaizdą. Nagrinėjamai temai svarbu, kad jo įtvirtinimas siejamas su despotišku Vytauto valdymu. Taigi, vakariečių akimis, Lietuvos tironas ne tik kankino ir mirtimi baudė savo pavaldinius, bet ir lėmė jų išvaizdą. Tolesnė variacija šukuosenos tema būtų tokia: po Vytauto mirties lietuviai vėl ėmė auginti barzdas, tačiau galvas iš baimės ar įpratimo tebeskuto. Ilgainiui skustagalvių mada paplito po visą regioną, ką akivaizdžiai įrodo XVII amžiaus portretai 45, o hipotetinis Trakų bažnyčios lankytojas, žvelgdamas į Vytauto atvaizdą Trakų bažnyčioje, matė savo galingą protėvį tokį, kaip ir jis pats, visai pamiršęs žiaurius rytų europiečio išvaizdos įtvirtinimo metodus. Apibendrindama anksčiau pateiktus pavyzdžius ir interpretacijas, vėl grįžtu prie pradžioje minėtų valdovų tipų. Skirtingai nei tradicinėje gero ir blogo valdovo schemoje, Lietuvos didysis kunigaikštis įkūnijo abi priešybes. Atsižvelgiant į įvaizdžio vartotoją, Vytautas vaizduojamas teisėtu sosto įpėdiniu ir jo užgrobėju, narsiu kovotoju ir dezertyru, idealiu krikščioniu valdovu ir veidmainišku tironu. Pažintinėje Vakarų Europos istorijoje teigiadenique artės, tam belli, quam paeis, cit. iš: Warseuicius Cli. Panegyricvs ad Stephanum I Polonorvm Regem et Magnvm Litvanorvm Dvcem. Vilnae, 1580, p. Eiij/v. 44 Žr. 6 išn. 45 Nemažai to laikotarpio portretų publikavo Laima Šinkūnaitė, žr: Šinkūnaitė L. XVII a. Lietuvos portretas. Vilnius, 2000. 123

ma jį buvus galingiausiu ir žiauriausiu Lietuvos valdovu 46, kiti autoriai Vytautą skelbia Lietuvos krikštytoju 47. Tačiau tai, kad ir koks įvaizdis ar jų junginys būtų taikomas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Vytautas visada išlieka didis valdovas. Tiek Erasmas Ciołekas (1474-1522), apsakydamas didžiojo kunigaikščio nuopelnus savo kraštui bei Katalikų Bažnyčiai, tiek Piccolominis, kurdamas nuožmiojo tirono paveikslą, savo pasakojimus baigia identiškai: dėl savo veiklos Vytautas dar gyvas būdamas pramintas didžiuoju 48. Giedrė Mickūnaitė FASTIDIOUS MEMORY OR REMINISCENCES ABOUT VYTAUTAS, "THE MOST PROMINENT AND THE CRUELLEST RULER LITHUANIA EVER HAD" Summary Vitoldus, le plūs renommė komme de son lefmjps, mais fort cruel, cit. iš: La description dv Royavme de Poloigne, et pays adiacens: avec les status, constitutions, moeurs, & facons de faire d'iceaux. par Blaise de Vigenere. secretaire de Feu monseigneur le due de Niuernois, Paris, 1573, p. 23/r ir genealoginė lentelė! Ultimi in Europa qui Gentiliiim ritus exuerint fuere Lithuani, tempestate Vitoldi duds tune primum Christianorum sacris initiati, cit. iš: lovii P. Opera Roma 1957 t l p. 258. Vitoldus... per laudem et famam omnium vulgarissimam magnum nomen tempestate sua promeruerat, cit. iš: Vetera monumentą. T. 2, Nr. 299, p. 279; Piccolomini, cit. 6 išn. Long reign as well as political activity of Lithuanian Grand Duke Vytautas (Witold) Vitovt (b. ca. 1350 - d. 1430; r. 1392-1430) has received numerous evaluations. Most of them found their place within the traditional framework of good and bad kingship. Importantly, some authors call Vytautas the most Christian prince, while others label him a tyrant. For the most part, these interpretations consider different sources; however, this paper focuses on the opposite judgements that derive form similar if not the same evidence. The research reveals that differences in judging Vytautas depend upon the origins of the Judge" rather than the source he is interpreting. Thus, the facts, which western authors regarded as manifesting despotism, in Lithuania were viewed as a desirable model of grand ducal authority. Having established the framework of the inquiry, the paper addresses Lithuanian historical memory of the early modern period. Visual and written materials reveal that the most popular image of Vytautas was that of a warrior. Analysis of the grand duke's portraits and their descriptions sheds light on the formation of this militaristic perception. One picture deserves special attention. Although, it features a typical seventeenth-century boyar, the text inscribed on canvas reads that it displays Vytautas. With reference to written sources, the paper argues that such a picture could have served as a means of a boyar's selfidentification with the great leader of the past. 124 125

In closing the study returns to the values of supreme authority as applied to Vytautas. It notes their contradictions and paradoxes and emphasizes one common feature. This is the grand duke's greatness. Whatever the judgement of Vytautas, even the most opposite texts agree that because of his deeds the grand duke was called "the great" already during his lifetime. 126