Editos Stein poþiûris á Martino Heideggerio egzistencinæ filosofijà

SOTER 2016.59 (87) ISSN 1392-7450 (Print), ISSN 2335-8785 (Online) http://dx.doi.org/10.7220/2335-8785.59(87).1 TEOLOGIJA IR FILOSOFIJA Telðiø kunigø seminarija Editos Stein poþiûris á Martino Heideggerio egzistencinæ filosofijà Šiame tyrime rekonstruojamas Editos Stein požiūris į Martino Heideggerio ontologinę filosofiją. Remiantis naujausiomis apžvalgomis, bandoma atsakyti į Stein darbuose Baigtinė būtis ir amžinoji būtis (Endliches und ewiges Sein), Žmogiškojo asmens struktūra (Der Aufbau der menschlichen Person), Galimybė ir aktas (Potenz und Akt) bei straipsniuose Fenomenologinė pasaulėžiūra (Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie), keliamus čia-būties (vok. Dasein) probleminius klausimus, ypatingai jos straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija (Martin Heideggers Existential philosophie) analizuojamo veikalo Būtis ir laikas (Sein und Zeit) atžvilgiu. Remiantis Stein autentiškosios egzistencijos samprata išryškinamos pašauktosios, baigtinės ir amžinosios būties koncepcijos. This research reconstructs Edith Stein s approach to Martin Heidegger s ontological philosophy in respect of the thesis Being and Time (Sein und Zeit). According to the latest surveys, it is attempted to answer the being-inthe-world (Dasein) problem issues addressed in Stein s works Finite and Eternal Being (Endliches und ewiges Sein), The Structure of the Human Person (Der Aufbau der menschlichen Person), Potency and Act (Potenz und Akt), and articles Phenomenological Outlook (Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie), Martin Heidegger s Existential Philosophy (Martin Heideggers Existential philosophie). The concepts of the vocation, finite and eternal being are highlighted based on Stein s concept of authentic being. Ávadas Pagrindinė problema, kurią Martinas Heideggeris iškelia studijoje Būtis ir laikas (Sein und Zeit, 1927 m.), yra būties prasmė per čia-būtį (vok. Dasein). Edita Stein, tokiuose darbuose kaip Baigtinė būtis ir amžinoji būtis (Endliches und ewiges Sein, 1937 m.), Žmogiškojo asmens struktūra (Der Aufbau der menschlichen Person, 1932 1933 m.), Galimybė ir aktas (Potenz und Akt, 1931 m.), taip pat nagrinėja būties prasmę. Mąstytoja, nuo fenomenologijos pereidama prie metafizikos, žmogiškąją būtį ir jos prasmę analizuoja ne per čia-būtį, o per pašauktosios ir amžinosios būties scholastinę sampratą. Šia analize sieksime rekonstruoti Stein požiūrį į Heideggerio egzistencinę filosofiją. Remsimės

10 naujausiomis šių mąstytojų pozicijų apžvalgomis. Akcentuodami Mettės Lebech, Marijos Chiaros Teloni, Marco Paolonellio įžvalgas, bandysime atsakyti į šiuos probleminius klausimus: 1. Kiek Heideggerio individualizuojama būties prasmė, vertinant Stein filosofijos požiūriu, yra tas pats jo deklaruojamas laikiškumas ir ta pati žmogiškoji būtis? 2. Kodėl Heideggerio būties samprata, anot Stein, laikytina uždara savyje (t. y. kaip tokia, pagal it. in quanto tale)? 3. Ar, lyginant Stein ir Heideggerio žmogiškosios būties koncepcijas (baigtinė, laikina, laikiška) amžinosios būties ir būties myriop interpretavimo aspektu bei implikuojant esaties prigimties ir baigties problemų metafizinius sprendimus, Stein pozicija nepasirodo aiškesnė nei paties Heideggerio? Pagrindinė problema, kurią keliame, yra Stein ir Heideggerio požiūrio į antropologinės filosofijos projektą skirtumai plėtojant būties prigimties, baigties ir pilnatvės aspektus tradicinės metafizikos atžvilgiu. Tikslas rekonstruoti Stein požiūrį į Heideggerio ontologiją, ypač į jo veikalą Būtis ir laikas. Uždaviniai: 1. Glaustai apžvelgti Stein keliamas Heideggerio čia-būties interpretavimo problemas remiantis jos straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija ir studijose Baigtinė ir amžinoji būtis bei Žmogiškojo asmens struktūra pateiktomis kritinėmis įžvalgomis. 2. Palyginti Stein žmogiškosios būties analizės aspektus su Heideggerio čia-būties filosofija remiantis tokių autorių kaip Mettės Lebech, Annos Piazza, Marco Paolonellio, Acquavivos Marcello, Italo Mancinio, Angelos Ales Bello, taip pat Marijos Chiaros Teloni, Franco Volpio ir Sofijos Vanni Rovighi teorine kritika. 3. Atskleisti Stein požiūrį į Heideggerio egzistencinę filosofiją. Tyrimo metodai teorinė analizė ir interpretacija. Tyrinėjimų apžvalga. Stein fenomenologinė-ontologinė žmogiškosios būties analizė plėtojama trijuose reikšmingiausiuose jos veikaluose: Žmogiškojo asmens struktūra, Baigtinė ir amžinoji būtis ir Galimybė ir aktas. Šiuose darbuose atsispindi scholastinių studijų persmelkta autorės metafizikos, ontologijos, fenomenologijos ir krikščioniškosios filosofijos samprata, dažnai artikuliuojama konfrontacija su Edmundo Husserlio transcendentaliniu idealizmu (ypač kvestionuojant jo darbą Loginiai tyrinėjimai (Logische Untersuchungen. Zweiter Teil: Untersuchungen zur Phänomenologie und Theorie der Erkenntnis, 1901 1902 m.) bei Heideggerio egzistencinės filosofijos vizija (akcentuojant veikalo Būtis ir laikas neišbaigtumą dėl nepakankamai išryškintų būties prasmės sąsajų su amžinybės idėja bei tomistine filosofija; čia verta prisiminti jos verstą ir komentuotą Tomo Akviniečio tekstą De Veritate, kuris pateikiamas Stein studijų rinkinyje Tiesos tyrinėjimai (La ricerca della verita (1924 1937 m.), naudojant L itinerario teologico-fondamentale in Edith Stein (2009 m.)) remiantis paskutiniųjų metų kritine literatūra, būtent Annos Piazza straipsniu Fenomenologija ir ontologija Editos Stein filosofijoje (Fenomenologia e ontologia nel pensiero di Edith Stein, 2015 m.), Acquavivos Marcello Edita

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 11 Stein. Nuo būties prasmės iki baigtinės būties amžinumo pagrindo (Edith Stein. Dal senso dell essere al fondamento eterno dell essere finito, 2002 m.), Marco Paolonellio Edita Stein ir Martino Heideggerio neatpirktas žmogus (Edith Stein e «l uomo non redento» di Martin Heidegger, 2011 m.) ir Mettės Lebech Editos Stein filosofija: nuo fenomenologijos iki metafizikos (The Philosophy of Edith Stein: from Phenomenology to Metaphysics, 2015 m.), kurių duomenimis Stein pozicija (prieš tai minėtuose trijuose veikaluose) reiškiasi kaip teocentrinė opozicija Heideggerio egocentrinei būties sampratai. Lietuviškoje filosofijoje Stein ir Heidegerio konfrontaciją atliepia Juozo Girniaus magistro darbas Martinas Heideggeris (1936 m.). Girnius, kaip ir Stein, egzistencializmą kritikavo iš tomistinių pozicijų, plėsdamas krikščioniškąją žmogiškosios būties analizės direktyvą. Tačiau Girniaus kritika Heideggerio atžvilgiu buvo daugiau metafizinė, o Stein labiau fenomenologinė-metafizinė. Geriausiai Stein kritinį požiūrį į Heideggerio žmogiškosios būties interpretaciją atskleidžia du jos straipsniai Fenomenologinė pasaulėžiūra (Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie, 1932 m.) ir Martino Heideggerio egzistencinė filosofija (Martin Heideggers Existential philosophie, 1936 m.) kurių antrąjį plačiau nagrinėjo tik keli fenomenologinės antropologijos atstovai Marija Chiara Teloni, Italas Mancinis ir Angela Ales Bello. Heideggerio studiją Būtis ir laikas ir Stein fenomenologinę-metafizinę poziciją lyginamuoju aspektu savo darbuose tiria Francas Volpis ( Martino Heideggerio būtis ir laikas (Martin Heidegger Essere e tempo, 2010 m.)) ir Sofija Vanni Rovighi ( Filosofijos pagrindai (Elementi di filosofia, Vol. 2, 2013 m.)), pabrėždami Stein nuopelnus labiau scholastinei metafizinei nei kontinentinei fenomenologinei-egzistencinei filosofijai. Štai Marijos Chiaros Teloni daktaro disertaciją Būties samprata Editos Stein laikiškumo ir amžinumo filosofijoje (Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita, 2013 2014 m.) ir minėtą Mettės Lebech kritinę apžvalgą Editos Stein filosofija: nuo fenomenologijos iki metafizikos galima laikyti vienais iš naujausių solidžių darbų, kuomet sintetiniu būdu aiškiai aptariama Stein metafizinės filosofijos raida bei analizuojami laikiškumo ir būties prasmės klausimai, ypatingą dėmesį skiriant Stein konfrontacijai su Heideggerio egzistencialistine pozicija bei implikuojant jos straipsnių Fenomenologinė pasaulėžiūra ir Martino Heideggerio egzistencinė filosofija kritinius tyrinėjimus bei šiuolaikines rekonstrukcijas. Šiame tyrime, be minėtos kritinės literatūros ir Editos Stein darbų, kurie yra išspausdinti rinkinyje Editos Stein darbai (Edith Stein Werke, 1962 m.), taip pat remsimės jos tekstu Prigimtis. Asmuo. Mistika (Natura. Persona. Mistica) 1. I. Editos Stein straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija pirmojoje dalyje ir studijos Žmogiškojo asmens struktūra įvade išsakoma kritika Martino Heideggerio egzistencinei filosofijai atsispindi ir vėlesnio jos veikalo Baigtinė būtis ir amžinoji būtis pagrindinėse tezėse. Ypatingas dėmesys skiriamas Heideggerio tekstų Kantas ir metafizikos problema (Kant und das Problem der Metaphysik, 1929 m.) ir Kas yra metafizika? (Was ist Metaphysik? 1929 m.)) analizei scholastinės metafizikos požiūriu.

12 Tekstuose Martino Heideggerio egzistencinė filosofija ir Baigtinė būtis ir amžinoji būtis išryškėja pagrindiniai Stein būties interpretavimo akcentai: 1. būtis artikuliuojama kaip transcendentinė (ne trascendentalinė), subjektyvi ir gryna; 2. būties pagrindas yra dvasinis ir absoliutus buvimas; 3. būtis yra dieviškosios Trejybės atspindys kūrinijoje; 4. būties grynumas bei pilnatvė negali būti redukuojami į jos esmę, tos esmės suvokimą bei prasmę. Heideggerio būties sampratoje teocentrinė žiūra atmetama, tuo tarpu Stein požiūryje į baigtinę ir amžinąją būtį visai kitaip pastebime galimybę apčiuopti pačią būtį ir išsiaiškinti jos prasmę atskirai, neredukuojant į žmogiškąją būtį. Stein pripažįsta, kad nėra aiškesnio būdo interpretuoti būties nei čia-būties aspektu, tačiau pabrėžia, jog čia-būties koncepcija negali būti taikoma visiems žmogiškojo buvimo būdams paaiškinti. Todėl vadovaujantis šiuo požiūriu Heideggerio būties projektas laikomas nepavykusiu. Anot mąstytojos, Heideggerio būties modulių perskyra kasdienė ir autentiškoji būtis traktuotina kaip būties pilnatvės karikatūra. Stein pastebi, kad Heideggeris apleidžia Aš, subjekto, sielos ir asmens fenomenologinę analizę ir šio apleidimo rezultatas bandymas klausti, kas yra žmogiškoji būtis neidentifikuojant svarbiausių žmogiškosios būties elementų veda į neišvengiamą ontologijos ir antropologijos bei egzistencijos kaip tokios ir paties egzistavimo konfrontaciją. Todėl Stein Heideggerio projektą suvokia kaip bandymą atlikti tris neįmanomas redukcijas: 1. būties prasmės į žmogiškąją būtį; 2. žmogiškosios būties į būties baigtinumą; 3. į laikinumą ir laikiškumą. Stein ir Heideggerio egzistencinės antropologijos konfrontacija leidžia iš naujo kelti klausimą apie žmogiškąją būtį pačios Stein filosofijoje. Tokiu būdu giliau bei plačiau galime pažvelgti ir į Heideggerio būties prasmės konstrukcijas. Sekdami Mettės Lebech kritine apžvalga Editos Stein filosofija: nuo fenomenologijos iki metafizikos, susiduriame su teiginiu, jog Heideggeris, dažnai sugrįždamas prie žmogiškosios būties kaip kasdienės būties pasaulyje interpretavimo ir dėl to plėtodamas būties suvokimo problemą, pakliūva į racionalizmo spąstus. Jo argumentai atliepia neokantinę filosofiją, to pasekmė žmogiškosios būties pažinumo uždarumas pačiame pažinime 2. Mettės Lebech požiūriui pritaria ir Marija Chiara Teloni. Ji savo disertacijoje Būties samprata Editos Stein laikiškumo ir amžinumo filosofijoje tikina, jog Heideggerio veikale Būtis ir laikas keliamos filosofinės problemos ir išvados, vertinant jas Stein studijų Martino Heideggerio egzistencinė filosofija ir Baigtinė būtis ir amžinoji būtis požiūriu, pasirodo kaip neturinčios savo aiškios baigties 3, jos neišsprendžiamos, joms tik suteikiamas konceptualus pavidalas. Tokiu būdu pateikiamas naujas egzistencialistinės filosofijos intelektualinis turinys, reikalaujantis papildomo išaiškinimo žmogiškosios būties prigimties, baigties ir amžinumo traktuotės atžvilgiu. Pirmojoje straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija dalyje 4 išryškėja pagrindiniai Stein teiginiai apie Heideggerio čia-būtį. Visų pirma, anot autorės, studijos Būtis ir laikas išvadose sudėtinga pastebėti aiškų sprendimą dėl būties pilnatvės ir amžinumo traktuotės. Stein veikalo Baigtinė būtis ir amžinoji būtis 6-ajame skyriuje, kuriame

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 13 labiausiai atsispindi straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija minčių tęstinumas 5, pažymima, kad šio straipsnio analizėje didžiausias dėmesys skiriamas pabrėžti ne tiek Heideggerio egzistencinės filosofijos sudėtingumą ir painumą, kiek iš naujo kelti lemiamos reikšmės klausimus. Juos, remiantis straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija pateiktomis kritinėmis pastabomis ir veikalo Baigtinė būtis ir amžinoji būtis 6-ame skyriuje išdėstytomis įžvalgomis, sintetiniu būdu formuluojame taip: 1. Ką reiškia Heideggerio čia-būtis? 2. Ar jo čia-būties interpretacija patikima? 3. Ar veikale Būtis ir laikas pateikti argumentai yra pakankamai svarūs kelti adekvačius klausimus apie būties ir buvimo esmę? 6 Pradėkime nuo klausimo, kas yra čia-būtis? Stein studijos Žmogiškojo asmens struktūra įvade nurodo pakankamai konkretų Heideggerio atsakymą į šį klausimą: čiabūtis yra konkretus žmogiškasis asmuo 7. Tačiau Edmundo Husserlio fenomenologijoje, remiantis Annos Piazza, Marco Paolonellio ir Angelos Ales Bello įžvalgomis, Heideggerio čia-būtis gali būti identifikuojama kaip grynasis Aš, priešingai nei Stein antropologijoje, kur čia-būtis žmogiškojo asmens ontologinės struktūros analizės atžvilgiu įgyja teocentrinę prasmę. Marcas Paolonellis, palaikydamas straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija pateiktą kritiką Heideggeriui, įžvelgia, jog veikalo Būtis ir laikas autorius aiškiai nurodo, kad žmogaus esmė yra jo egzistencija, ties tuo ir sustoja. Visai kitaip Stein darbuose žmogaus esmės redukavimas į egzistenciją pasirodo teisingas tiek, kiek veikale Būtis ir laikas didžiausias dėmesys galėjo būti skiriamas esmės ir buvimo (kitur buvinio) tapatumo analizei. Tai pat Italas Mancinis, atliepdamas į Stein dėstomą kritiką Heideggeriui pabrėžia, kad didžioji Heideggerio klaida yra esmės ir egzistencijos sutapatinimas 8. Tačiau, kaip pastebi Marija Chiara Teloni, remiantis tradicine metafizika nesudėtinga suvokti, kad, jeigu žmogaus esmė ir egzistencija yra vienas ir tas pats, tai žmogų turėtume vadinti mažuoju Dievu 9 tiek, kiek žmogiškoji esatis svarstoma kaip išskirtinis egzistencijos modulis, esantis aukščiau už visas kitas galimas buvimo formas. Apie tą patį kalba ir pati Edita Stein straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija 1-oje dalyje 10. Šiam pastebėjimui taip pat atliepia Mettė Lebech ir Angela Ales Bello. Remiantis šiomis autorėmis kyla kitas klausimas kodėl, žiūrint iš Stein teocentrinės perspektyvos, galima teigti, jog Heideggeris iki galo nepaaiškina čia-būties prasmės? Stein studijose Žmogiškojo asmens struktūra bei Galimybė ir aktas pažymi, jog Heideggerio egzistencinė antropologija turi didelių trūkumų, nes, pasak jos, mąstytojas apeina žmogaus kūno ir sielos analizę 11. Kritikuodama veikalo Būtis ir laikas neišbaigtumą, straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija autorė teigia: [...] dieviškoji būtis, kuri turėtų atidengti žmogiškosios egzistencijos prasmės šydą, paliekama už diskusijos ribų 12, taip pat ji pažymi: [...] kad žmogus turi kūną, yra neginčytina, tačiau ši tema čia visiškai neplėtojama; o siela kaip terminas jo interpretacijose neturi aiškaus apibrėžimo: visiškai neaišku, į ką juo nurodoma 13. Tokia Stein žiūra įneša sumaišties į Heideggerio ontologinės filosofijos analizę. Iš tikrųjų, pasirodo, yra sudėtinga suvokti bei apibrėžti, kaip įmanomas žmogiškosios būties esmės ir buvimo pasaulyje (vok. in der Welt sein) bendrumas, kurį turėtų įgalinti ir garantuoti visų pirma asmens kūniškumas

14 ir to kūniškumo fenomenologinė traktuotė. Stein teigia, kad Heideggeris buvimo pasaulyje interpretacijose ištraukia subjektą iš jo unitarinės vidujinės dimensijos ir iš jo esmės siekdamas, kad individo sąsaja su pasauliu įgytų grynai egzistencinę apibrėžtį. Tokiu būdu išvengiama ir fenomenologinio kūniškumo klausimo bei nutolstama nuo Husserlio filosofijos metodologinių aspektų, išryškėjusių jo Loginių tyrinėjimų antroje dalyje ir ypač jo veikalo Idėjos antrajame tome, kurį redagavo ir paruošė spaudai pati Stein. Francas Volpis, atliepdamas į straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija pagrindines mintis, studijoje Martino Heideggerio būtis ir laikas terminą buvimas pasaulyje interpretuoja kaip abipusę, būtiną, neperskiriamą čia-būties ir pasaulio vienovę: žmogiškoji egzistencija nėra tai, ką būtų galima izoliuoti nuo pasaulio, ji taip pat neužsidaro savyje kartu su pasauliu, bet pagal savo prigimtį visada yra kam nors atvira 14. O štai Angela Ales Bello ir Marija Chiara Teloni, analizuodamos paties Heideggerio interpretacijas pastebi, kad buvimo pasaulyje traktuotė Stein kritikos atžvilgiu įgyja dualumo aspektą. Nors, vertinant iš Heideggerio pozicijos, ir atrodo, kad naudodami buvimo pasaulyje argumentą įveikiame res cogitans ir res extensa, subjekto ir objekto, psichinės dimensijos ir išorinės realybės, proto ir kūno perskyrą, labiau įsigilinę suvokiame, kad mąstytojas neišsprendžia šios moderniosios filosofijos problemos, bet nuolat spekuliuoja, ieškodamas originalių būties idėjų ir išorinio pasaulio, egzistencijos kaip tokios ir asmens egzistavimo pasaulyje bendrų sąsajų 15. Analogiškai tvirtina ir Sofija Vanni Rovighi. Ji, sekdama Stein dėstoma kritika Heideggeriui, teigia, jog jis neįveikia moderniaisiais laikais vyravusios res cogitans ir res extensa perskyros. Tai, anot jos, patvirtina ir straipsnyje Martino Heideggerio egzistencinė filosofija dėstomas požiūris: visa Būtis ir laikas studija yra neatsiejamai įsišaknijusi į res cogitans ir res extensa kontrapoziciją, o tai ir sukuria būties prasmės problematiką bei primityvią, paviršutinišką esmės ir egzistencijos perskyrą 16. Jau skaitydami veikalo Būtis ir laikas įvadą esame vedami į destrukciją. Kas yra čiabūtis, ar tai ne ta pati dekartiškoji dvasinė substancija? Akivaizdu, kad čia-būtis savyje talpina prieš-ontologinę esaties sąvoką, išgautą analizuojant laiką. Tuo pat metu čia-būties esmė apibrėžiama kaip grynoji egzistencija, o tai reiškia, jog ši koncepcija kaip naujadaras kyla pati iš savęs. Pats žmogiškasis buvimas čia yra nuosprendis atsigręžti į save kaip į asmenį, kaip į laisvą savo racionalių aktų subjektą. Suabsoliutinta čia-būtis įgyja dvasinės reikšmės charakteristikų. Tuo remiantis egzistencija (vok. vorhandensein), aprašyta kaip čia-būtis, nurodo į masyvumą ir į dekartiško kūniškumo inertiškumą. Stein tiesiogiai nekomentuoja čia-būties ir sudaiktintosios būties supriešinimo, o Marija Chiara Teloni, taip pat ir Anna Piazza bei Marcas Paolonellis priešingai nori tai pabrėžti. Stein, kalbėdama apie Heideggerio dualistines argumentacijas, siekia tik pastebėti, jog Skirtumas tarp egzistencijos, modifikuotos į čia-būtį, ir būties kaip tokios, atskirtos nuo čia-būties, yra neaiškus ir nesuprantamas 17. Remiantis Stein, Heideggeris pasirodo kaip mąstytojas, kuriam nepavyksta išgryninti ir iki galo aprašyti žmogaus būties esmės 18, kadangi jo deklaruojama būties esmė sutapatinama su egzistencija. Ir tai daroma ne todėl, kad čia-būties naujadaras apipinamas kantine bei tradicinės metafizikos kritika su originaliomis argumentacijomis apie laikiškumą, bet todėl, kad nepaliekama vietos žmogiškojo asmens fenomenologinei struktūrai

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 15 išryškinti. Dėl šių priežasčių Stein straipsniuose Martino Heideggerio egzistencinė filosofija bei Fenomenologinė pasaulėžiūra ir iškelia būties pilnatvės problemą, išryškintą paties Heideggerio veikale Būtis ir laikas. Tačiau autorė visa tai daro atsiribodama nuo būties esmę uždarančių bei determinuojančių mąstytojo argumentacijų, atsiverdama scholastinės metafizikos tendencijoms, ypatingai pašauktosios ir amžinosios būties idėjoms ( Baigtinė būtis ir amžinoji būtis ). Šiuo aspektu išsakytose Stein pastabose galima įžvelgti metodologinę kritiką Heideggeriui. Taigi, dabar galime atsakyti į klausimą, kodėl, Stein požiūriu, Heideggerio čia-būties analizė nėra patikima. Ne tik todėl, kad veikale Būtis ir laikas Heideggerio egzistencializmas pasirodo neišbaigtas, bet ir dėl to, kad jis grynai analitinis. Žmogaus individualumo konstitucija jo analizėje išlieka kaip pagrindas, tačiau ji yra konstruojama atskiriant kasdienę egzistenciją nuo autentiškosios. Tačiau 1-oje straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija dalyje, taip pat ir studijoje Fenomenologinė pasaulėžiūra išryškėjęs Stein požiūris į čia-būtį provokuoja kelti kitą klausimą, kodėl Heideggerio būties ir laiko interpretacijose išryškintas žmogaus būties egzistencinis pagrindas, Stein požiūriu, nėra tinkamiausias aiškinti žmogiškosios būties prasmę? II. Pradėkime nuo įmesties (vok. geworfenheit) temos. Remiantis Marijos Chiaros Teloni svarstymais, jei žmogiškąją esatį suvoktume kaip įmestą į egzistenciją (o tai Heideggerio filosofijoje traktuotina kaip neišvengiama žmogaus lemtis), žmogaus esmės analizė, išplaukianti iš čia-būties koncepcijos, turėtų būti laikoma pagrindu, nors ji, Stein požiūriu, ir nėra atskleidžiama 19. Angela Ales Bello, studijoje Editos Stein fenomenologija ir ontologija, interpretuodama Stein požiūrį į Heideggerio žmogiškosios būties prasmę, svarsto: žmogus neegzistuoja vien tik iš savęs, per save ir tik su savimi pačiu, ir jo esatis savaime nepaaiškina jo prigimties 20. Taigi, nors negalime kelti klausimo apie žmogaus būties prigimtį atsiriboję nuo pasaulio, galime prie žmogaus esaties prisiliesti dirbtinai ir jos esmę apibrėžti be galutinės prasmės, tai ir daro Heideggeris. Tokiu būdu Stein teiginys, kad būties esmė negali būti siejama tik su naujadaro čia-būtis argumentacijomis, leidžia teigti, kad žmogiškoji egzistencija nėra nuolatiniame santykyje vien tik su štai arba čia, o tai, anot Heideggerio, turėtų savaime nurodyti į pačią esatį. Asmens autentiškąją būtį bei jo būties prasmę visų pirma įtvirtina ir įgalina būties prigimties analizė 21. Kodėl? Heideggeris Stein pozicijos atžvilgiu pasirodo kaip nematantis būtinybės specifikuoti žmogiškosios būties prigimties bei būties galimybės po mirties. Dėl to iškyla kita heideggeriškosios čia-būties problema tai būties myriop aiškinimas Aš, subjekto, sielos ir asmens pilnatvės atžvilgiu. Veikalo Būtis ir laikas 52 paragrafe teigiama, kad mirtis yra žmogiškosios čia-būties baigtis 22. Tačiau Mettė Lebech klausia, [...] kaip galima tvirtinti, jog mirtis yra čia-būties baigtis, jei nė vienas iš mūsų negalime to patikrinti; kokiu būdu galima kalbėti apie čia-būties perspektyvą, užčiuopti jos visumą bei prasmę, jei ji užsiveria mirtyje, [...] ar yra būdas kaip tai patikrinti? 23. Jei nėra būdo, kaip tai patikrinti, vadinasi nėra ir būdo patvirtinti, kad žmogiškoji būtis užsiveria mirtyje. Nors

16 ir atrodo, kad būties myriop prasmę galėtume taikyti kasdienės būties interpretacijoms, o ne autentiškosios egzistencijos aprašymui, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju Heideggerio argumentacijos būties myriop atžvilgiu neapima žmogiškosios būties prasmės kaip visumos. Štai kodėl Stein, patvirtindama ištikimybę tradicinei metafizikai, savo teocentrinėse analizėse atmeta naujadarą čia-būtis. Tai, kas leidžia užčiuopti egzistencijos pilnatvę, yra laisva, neredukuota, autentiška žmogiškoji būtis. Šiuo aspektu Heideggerio dėstoma būties pozicija pasirodo kaip tokia, kurioje neįmanoma užčiuopti žmogiškojo asmens pajėgumo įveikti savąjį laikiškumą, išsilaisvinti nuo įmesties determinizmo galimybės analizės. Studijoje Būtis ir laikas nekalbama apie tai, kas užpildo žmogiškąją egzistenciją būties myriop aspektu. Todėl Heideggerio čia-būties prasmės koncepcija, kuri teocentrinėje perspektyvoje pasirodo redukuotina į procesą iš nieko į nieką, išprovokuoja Stein opoziciją. Stein egzistencinė filosofija geriausiai atsiskleidžia veikalo Būtis ir laikas interpretacijose. Studijos Baigtinė ir amžinoji būtis 2-ajame skyriuje autorė primena Aš analizės neišvengiamą svarbą kaip žmogiškosios egzistencijos tyrimo atskaitos tašką. Stein, pažymėdama Aš būties fenomenologijos išskirtinę reikšmę, tikina, jog negalima vien tik čia-būties aspektu apibrėžti žmogiškojo Aš, nurodančio į asmens egzistenciją 24. Reikia pripažinti, kad žmogus gauna suvokimą ne tik iš savivokos kylančio pasiryžimo kupinos akimirkos atsigręžti į buvimą čia ir dabar, bet ir iš empatinio santykio su kitu Aš (priešingai nei vok. mitsein aspektu). Žmogiškasis asmuo nėra susietas vien tik su savąja egzistencija taip, kad jo būtis jam leistų užčiuopti Aš esmę savaime. Pats žmogiškasis asmuo kalba apie savo išskirtinį buvimo būdą pasaulyje, kurį kvestionuodami fenomenologiniu metodu suvokiame žmogaus esmę. Žmogiškoji čia-būtis be paties žmogaus asmens ir jo esmės yra niekas. Todėl grynosios žmogiškosios būties suvokimas turėtų būti kvestionuojamas kaip metafizikos objektas, išplaukiantis ne iš čia-būties ar būties myriop aspektų, bet iš būties prigimties ir amžinumo analizės projekto. Mettė Lebech iš Stein metafizikos bei materialiosios ontologijos pozicijų kviečia pažvelgti plačiau: [...] būtis kaip tokia negali būti redukuojama į būties esmę. Būtį mes patiriame a posteriori, kaip faktą, ne a priori 25. Vadinasi, jei norime apibrėžti Stein būties sampratą Heideggerio čiabūties aspektu, negalime pasilikti vien tik būties prasmės lygmenyje, būtina išsiaiškinti, kas yra bendra tarp būties prasmės ir jos realumo. Stein metafizika siekia apimti visą materialiąją ontologiją bei visus konkrečius patirties objektus ir viską, ką išgyvena asmuo. Jos metodologijos pirminis atskaitos taškas yra patirties neabejotinumas. Mąstytoja, sugrįždama prie Aš būties klausimo vis iš naujo, fenomenologiniu būdu bando išsiaiškinti pačios patirties išgyvenimą, kad kuo detaliau nusakytų žmogiškosios būties pilnatvę ir jį išsaugotų kaip pagrindinį metafizikos objektą. Heideggeris stengiasi iš filosofijos išstumti bet kokią amžinosios tiesos sampratą veikalo Būtis ir laikas 44-ajame paragrafe apibūdindamas tai tik kaip krikščioniškosios teologijos likutį, kritikuodamas viduramžių klasikinę filosofiją kaip ėjusią klaidingu keliu, kur, pasak jo, klausimas apie būtį buvęs visiškai prarastas 26. Tuo tarpu Stein, recenzuodama jo veikalą, pabrėžia: Apibendrindami šį darbą, visų pirma atkreipiame dėmesį į tai, kad bandymas parodyti žmogiškosios būties prasmės pilnatvę, reikalauja sugrįžimo prie paties buvimo modelių analizės, tačiau galiausiai analizės atskaitos taškas lieka

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 17 neišdiskutuotas. Būtų naudinga sulyginti Heideggerio baigiamuosius teiginius su klausimu apie būtį iš esmės, kad patvirtintume jo argumentų teisingumą 27. Negalima vienprasmiškai teigti, kad Heideggeris, remiantis Stein įžvalgomis, visiškai atsisakė tradicinės metafizikos, aiškindamas žmogiškosios būties prasmę savaip. Jis, kaip ir pati Stein, buvo vedamas vilties, jog tik išsiaiškinus būties prasmę galima konstruoti naują metafiziką. Tačiau šio Heideggerio siekio pasigendame paskutiniuose Būtis ir laikas paragrafuose. Pasak Stein, Heideggeris būties prasmę redukuoja į pačios prasmės esmę ir jos kaip tokios suvokimą, ir tuo remdamasis analizuoja žmogiškosios būties baigtinumą bei pilnatvę tik kaip prielaidą ar galimybę 28. Todėl visų pirma turėtume atriboti du skirtingus klausimus: į ką mes nurodome kalbėdami apie būtį ir kaip įvyksta (vok. geschehe) tai, ką vadiname būties suvokimu. Taigi klausimas apie būties esmę yra parengiantis klausimui apie būties prasmę bei suvokimą. Kol nėra aišku, kas yra būties esmė, tol negalima kelti klausimo apie jos suvokimą. III. Heideggeris atsigręžia į būtį arba būties esmę per čia-būties egzistencialistinę struktūrą (kaip originalią būties prasmės patikslinimo koncepciją) pratęsdamas Husserlio transcendentalinę fenomenologiją ir ignoruodamas senąją metafiziką, o Stein tokį eidetikos subordinavimą transcendentalinei fenomenologijai ir, šiuo atžvilgiu, ir vėlyvesnės Husserlio filosofijos atžvilgiu, laiko klaidingu. Ji pastebi, kad fenomenologijos mokslo esminės struktūros ir pagrindas reikalauja vis iš naujo pradėti nuo dekartiškojo mokymo. Stein požiūriu, formalioji ontologija buvo įkinkyta kaip transcendentalinio Aš konstitucinė funkcija dėl paties Aš formalaus konstitavimo tokia prasme, kiek pati konstitavimo funkcija reikalavo identifikuoti Aš formalumą. Šis formalumas, kad ir kaip būtų, turėjo remtis transcendentalinio Aš konstitavimu pagal jo būtį savyje (arba savastį), o tai įmanoma tik tuo atveju, jei Aš yra begalinis. Remdamasis tokiomis idėjomis Heideggeris, analizuodamas laikiškumą ir interpretuodamas žmogiškąją būtį, redukuoja būtį į čia-būtį ir į laiką. Stein teocentrinės čia-būties sampratos atžvilgiu Heideggerio būtis pasirodo kaip egocentrinė, nes Heideggeris neišskiria esmės ir egzistencijos, arba ši perskyra išryškėja labai paviršutiniškai. Tačiau, pasak Stein, esmės ir egzistencijos vieningumas yra išimtinai deklaruojamas Dievo sampratos analizėje žmogiškosios būties prasmės ir amžinumo atžvilgiu. Heideggeris čia-būties neredukuoja į grynosios būties esmę, bet būties prasmę redukuoja į žmogiškąją būtį šias koncepcijas traktuodamas kaip ypatingą egzistenciją, atskirtą nuo visų kitų buvimo modelių. Tačiau tokie buvimo būdai kaip turima būtis (vok. vorhandensein) ir pasiekiama būtis (vok. zuhandensein) bei jų skirtumai yra nepaaiškinami (palyginti Marco Paolonelli, Angela Ales Bello). Čia-būtį mąstytojo filosofijoje galima individualizuoti kaip visų esmių tyrinėjimo atskaitos tašką. Heideggeris kalba apie būtį iš čia-būties (vok. sein des daseins) kaip apie tai, kas esmiškai priklauso nuo čia-būties, tačiau

18 pati egzistencija ir jos prasmė žmogaus būties baigties ir amžinumo perspektyvoje lieka neapibrėžta (palyginti Italo Mancini, Maria Chiara Teloni). Iš šių pastebėjimų kyla ir kita savasties tema. Autentiškoji savastis nurodo į žmogiškąjį asmenį. Remiantis Stein, tai turėtų būti bet kurios egzistencinės antropologijos centras, priešingai nei yra Heideggerio filosofijoje. Heideggeris, būties poetinių interpretacijų vedamas, supriešina kasdienės ir autentiškosios esaties idėjas, provokuodamas teigti, kad nekvestionuojamas esmės ir egzistencijos skirtumas leidžia atmesti pačios esmės idėjos klausimą. Žmogiškoji esmė Stein filosofijoje visada yra baigtinė esmė, autentiška, ne primityvi, pašaukta vystytis, realizuotis laike. Heideggerio svarstymuose apie individo grynąją esmę kaip savastį žmogaus primityvioji ir autentiškoji esatys nėra griežtai išskiriamos. Taip pat studijoje Būtis ir laikas tiesiogiai nesutinkame asmens traktavimo kaip pašauktosios būties realizuotis laike per prigimtinį gebėjimą vystytis savaime. Stein, nagrinėdama būties myriop tematiką, akcentuoja apsisprendimą, o Heideggeris apspręstumą (vok. entschlossenheit) kaip tam tikrą habitus, per kurį čia-būtis paklūsta savimonei ir perauga į pasiryžimo aktą. Tačiau Stein klausia, kaip įmanoma šį aspektą interpretuoti be savirealizacijos klausimo, atmetant žmogaus autentiškąją esmę (vok. eigenart), susijusią su tuo, kad žmogus yra įmestas į egzistenciją ir tuo pat metu pašauktas sąmoningai realizuotis kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje? 29 Žmogaus būtis negali būti padalyta į kasdienę ir autentišką, priešingu atveju asmuo negalėtų būti traktuojamas kaip laisvas. Asmens savimonė, savižina, savivoka, savirealizacija ir pati savastis pasirodytų kaip visiškai neutralios koncepcijos, užsiveriančios pačiame suvokime. Taigi jei žmogiškoji esmė ir egzistencija suponuoja čia-būties sąryšį su grynąją egzistencija, kuri nėra jo, bet, kaip teigia Juozas Girnius, per patį gyvenimą tampa jo paties fundamentu ir tikslu 30, tai turime pripažinti, kad tokiu būdu suvokiamas žmogiškasis asmuo ir jo būtis suponuoja save kaip kūrinį ir Dievą kaip Kūrėją 31. Iðvados Pagrindiniai Stein egzistencinės filosofijos klausimai apie būties prasmę (vok. den Sinn), bandantys išteisinti metafiziką iš esmės labai panašūs į Heideggerio. Tačiau ar yra įmanoma kelti klausimą, į ką mes nurodome kalbėdami apie būtį, prieš tai neatsakius į esminį klausimą kaip žmogaus suvokimas apie būtį užsipildo (vok. sich vollziehe)? Apibendrinant šį aspektą yra svarbus šis Stein pastebėjimas: norėdami suvokti esmę, pirmiausia atkreipiame dėmesį būtent į esmę, o ne į patį suvokimą. Priešingu atveju esmės suvokimo tyrimas būtų neįmanomas, neapimantis būties prasmės. Todėl iš analizės pašalinę suvokimu užčiuopiamą esmę, pašaliname ir patį suvokimą. Jei visa ko pagrindu (vok. grundfrage) tampa būties prasmės suvokimas, o ne būties esmė, tuomet iš analizės eliminuojama ir pati būtis 32. Stein kritinė analizė yra nukreipta į būties ir būties prasmės suvokimo perskyrą (vok. auseinandergerissen) tam, kad būtų surastas būdas apibrėžti esaties grynumą, išryškinant būties amžinumo aspektą tradicinės metafizikos atžvilgiu.

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 19 Stein Heideggerio egzistencialistinės filosofijos tyrinėjimus apibendrina teigdama, jog mąstytojo deklaruojama būties prasmė yra pats laikiškumas, o tai reiškia, kad būtis kaip tokia jo filosofijoje laikytina uždara savyje arba kaip tokia (it. in quanto tale) uždara laikiškumo horizonte, be atvirumo į amžinumą. Heideggeris nagrinėja būtį daugiau kaip baigtinę, laikiną ir laikišką, o Stein kaip priešpriešą pateikia žmogiškosios būties amžinumo ir pilnatvės teocentrinius aspektus. Tačiau, kad ir kaip būtų, šios pozicijos yra nukreiptos į vieną bendrą tikslą užčiuopti fenomenologinę ir ontologinę būties esmę. Stein ir Heideggerio ontologinių pozicijų skirtumai labiausiai išryškėja jų antropologinės filosofijos projekte, ypač keliant klausimus apie žmogaus pilnatvę, jo prasidėjimą iš nieko ir egzistencijos baigtį. Heideggerio deklaruojama autentiškoji žmogaus esatis, apibrėžiama kaip gyvenanti tiesoje, tačiau neturi pomirtinio gyvenimo aspekto, todėl užsiveria nieke. Stein, oponuodama tokiai žmogiškosios būties sampratai, žmogaus esatį analizuoja jo kūriniškumo šviesoje. Ji, implikuodama Husserlio fenomenologiją, atspindi tomistinės antropologijos nuopelnus. Stein filosofijos požiūriu, Heideggerio kasdienės ir autentiškos būties interpretacijoms yra būtina pačios prasmės sampratos korekcija. Stein žmogiškasis asmuo traktuojamas kaip baigtinis kūrinys, turintis atvirumo į amžinumą dovaną, pašauktas realizuotis laike ir tokiu būdu užčiuopti savo individualumo prasmę. Žmogus kiekvieno sprendimo momentu suvokia, jog renkasi tik apsispręsdamas, su pasiryžimu atsigręždamas į esaties pilnatvę, į kurią ir yra pašauktas. Būties pilnatvė Stein filosofijoje prilyginama asmens esaties substancijai ir grynajai jo būties esmei. NUORODOS 1 Straipsniai Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie ir Martin Heideggers Existential philosophie išspausdinti rinkinio Edith Stein Werke (Louvain, Freiburg, 1962) VI tome (P. 39 68 ir P. 69 135), tačiau tyrime naudosime jų vertimus į italų kalbą (Bello A. A., Teloni M. Ch., Mancini I., Paolonelli M.). Tame pačiame rinkinyje pateikiamos ir nepublikuotų Stein tekstų ištraukos: Potenz und Akt, Natura, persona, mistica (P. 115 147) ir La ricerca della verita (P. 153 226). 2 Pagal Lebech M. The Philosophy of Edith Stein: From Phenomenology to Metaphysics. Bern: Peter Lang. 2015. P. 147 149. 3 Pagal Teloni M. Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita. Università degli studi di Macerata. Roma. 2014. P. 25 32. 4 Stein savo studiją Martin Heideggers Existential philosophie padalija į dvi dalis: pirmojoje pateikiama veikalo Sein und Zeit analizė, atspindinti ruošiamos studijos Endliches und ewiges Sein esmę; antrojoje apžvelgiami pagrindiniai M. Heideggerio 1929 metų darbai (Kant und das Problem der Metaphysik, Vom Wesen des Grundes ir Was ist Metaphysik?). 5 Stein E. Essere finito e Essere eterno (Endliches und ewiges Sein. Versuch eines Aufstiegs zum Sinn des Seins). Red. Bello A. A. Vert. Vigone L. Roma: Città Nuova. 1988. P. 177. 6 Pagal Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 90. 7 Pagal Stein E. La struttura della persona umana (Der Aufbau der menschlichen Person). Vert. M. D Ambra. Red. Bello A. A. Roma: Citta Nuova. 2000. P. 13.

20 8 Mancini I. Frammento su Dio. Brescia. Morcelliana. 2010. P. 201. 9 Pagal Teloni M. Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita. Università degli studi di Macerata. Roma. 2014. P. 33. 10 Stein E. La ricerca della verita, in Dalla fenomenologia alla filosofia cristiana. Red. Bello A. A. Roma: Citta Nuova. 2003. P. 178 179. 11 Stein E. Ten pat. P. 180. 12 Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 91. 13 Stein E. Ten pat. P. 180. 14 Volpi F. Martin Heidegger Essere e tempo. Milano: Longanesi. 2010. P. 59. 15 Pagal Teloni M. Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita. Università degli studi di Macerata. Roma. 2014. P. 35. 16 Pagal. Vanni Rovighi S. Elementi di filosofia. Vol. 2. Varese: Eupress. 2013. P. 36 38. 17 Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 115. 18 Pagal Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 93. 19 Pagal Teloni M. Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita. Università degli studi di Macerata. Roma. 2014. P. 38. 20 Pagal Bello Ales A., Alfieri F., Shahid M. // Fenomenologia e ontologia: Edith Stein. Hedwig Conrad- Martius. Gerda Walther. Fenomenologia della persona, della vita e della comunità. Laterza: Bari. 2011. P. 85 87. 21 Pagal Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 94 95. 22 Stein E. Ten pat. P. 95. 23 Lebech M. The Philosophy of Edith Stein. From Phenomenology to Metaphysics. Bern: Peter Lang. 2015. P. 155. 24 Pagal Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 101 103. 25 Pagal Lebech M. The Philosophy of Edith Stein. From Phenomenology to Metaphysics. Bern: Peter Lang. 2015. P. 144. 26 E. Stein stebisi, kad M. Heidegeris, kalbėdamas apie tiesą tradicine prasme, ją supaprastina iki tiesos dėl teisumo. Tačiau jau T. Akvinietis veikalo De veritate I skyriuje tiesą nurodo kaip turinčią skirtingas reikšmes, ir, remdamasis Ilario di Poiters veikalo De Trinitate V dalimi, jis išskiria declarativum et manifestativum tiesos apibūdinimo prasmes, o tai labai primena ir paties M. Heideggrio interpretacijas. 27 Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 115 116. 28 Stein vartojami terminai baigtinis (vok. geschehe) ir pilnatvė (vok. sich vollziehe) yra sutinkami ir Heideggerio studijose, tačiau Stein juos artikuliuoja labiau fenomenologine prasme. O štai Heideggerio egzistencinės antropologijos argumentacijose, vadovaujantis Stein požiūriu bei remiantis Marijos Chiara Teloni ir Angelos Ales Bello darbais, taip pat ir Marcello Aquavivos studija Edita Stein. Nuo būties prasmės iki baigtinės būties amžinumo pagrindo (Edith Stein. Dal senso dell essere al fondamento eterno dell essere finito), užčiuopiamas atkrytis į psichologizmą, mat kai kur būties esmė Heideggerio traktuojama kaip savaime suprantama. 29 Pagal. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 98 101. 30 Pagal Girnius J. Žmogus be Dievo. Čikaga: Morkūno spaustuvė. 1964. P. 34 35.

EDITOS STEIN POÞIÛRIS Á MARTINO HEIDEGGERIO EGZISTENCINÆ FILOSOFIJÀ 21 31 Ši klasikinės filosofijos idėja, kurią Stein plėtoja savo paskutiniuose veikaluose, randama ir Sarto polemikoje prieš pasaulietinės moralės palaikytojus, t. y. moralės be Dievo (kur pamirštama žmogiškoji prigimtis ir jos amžinumo aspektas). Plačiau Stein pašauktosios esmės koncepcija, kurią randame straipsnio Martino Heideggerio egzistencinė filosofija 2-oje dalyje ir studijoje Žmogiškojo asmens struktūra, ontologiniu pagrindu yra plėtojama veikalo Baigtinė būtis ir amžinoji būtis temoje Žmogiškasis apsisprendimas, kur žmogaus būties prigimtis tyrinėjama remiantis autentiškosios esaties scholastine samprata ir Husserlio fenomenologija. 32 Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke VI. Freiburg: Louvain. 1962. P. 117. LITERATÛRA 1. Aquaviva M. Edith Stein. Dal senso dell essere al fondamento eterno dell essere finito. Roma: Armando. 2002. 2. Bello A. A., Alfieri F., Shahid M. In Fenomenologia e ontologia: Edith Stein. Hedwig Conrad-Martius. Gerda Walther. Fenomenologia della persona, della vita e della comunità. Laterza: Bari. 2011. 3. Girnius J. Žmogus be Dievo. Čikaga: Morkūno spaustuvė. 1964. 4. Heidegger M. Sein und Zeit. Tübingen: Max Niemeyer Verlag. 2006. 5. Husserl E. Idee per una fenomenologia pura e per una filosofia fenomenologica (Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie). Vol. I II. Italian translation by Filippini E., Costa. V. Torino: Einaudi. 2002. 6. Husserl E. Ricerche logiche (Logische Untersuchungen). Ed. by Piana G. Milano: Net. 2005. 7. Lebech M. The Philosophy of Edith Stein. From Phenomenology to Metaphysics. Bern: Peter Lang. 2015. 8. Mancini I. Frammento su Dio. Brescia: Morcelliana. 2010. 9. Piazza A. Fenomenologia e ontologia nel pensiero di Edith Stein. Roma. 2015. 10. Stein E. Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie. Vol. VI. Freiburg: Louvain. 1962. Naudojant it. k. versiją L itinerario teologico-fondamentale in Edith Stein. Red. Bello A. A. Roma: Citta Nuova. 2009. 11. Stein E. Essere finito e Essere eterno (Endliches und ewiges Sein. Versuch eines Aufstiegs zum Sinn des Seins). Italian translation by Vigone L. Ed. by Ales Bello A. Roma: Città Nuova. 1999. 12. Stein E. Gesamtausgabe: Potenz und Akt: Studien zu einer Philosophie des Seins. Red. Hans Rainer Sepp. München: Bearbeitung. 2005. 13. Stein E. La struttura della persona umana (Der Aufbau der menschlichen Person). Italian translation by D Ambra M. Ed. Ales Bello A. Roma: Citta Nuova. 2000. 14. Stein E. La ricerca della verita // L itinerario teologico-fondamentale in Edith Stein. Red. Bello A. A. Roma: Citta Nuova. 2009. 15. Stein E. Martin Heideggers Existential philosophie in Edith Stein Werke. Vol. VI. Freiburg: Louvain. 1962. Naudojant it. k. versiją L itinerario teologico-fondamentale in Edith Stein. Red. Bello A. A. Roma: Citta Nuova. 2009. 16. Teloni M. Il dispiegamento vitale dell essere in Edith Stein tra temporalita ed eternita. Università degli studi di Macerata. Roma. 2014. 17. Vanni-Rovighi S. Elementi di filosofia. Vol. 2. Varese: Eupress. 2013. 18. Volpi F. Martin Heidegger Essere e tempo. Milano: Longanesi. 2010. Gauta: 2016 03 22 Parengta spaudai: 2016 08 17

22 EDITH STEIN S APPROACH TO MARTIN HEIDEGGER S EXISTENTIAL PHILOSOPHY Summary This research aims to reconstruct Edith Stein s approach to Martin Heidegger s ontological philosophy, especially in respect of his thesis Being and Time (Sein und Zeit). The research is based on the latest surveys. In order to answer the being-in-the-world (Dasein) problem issues, we interpret the concepts of the finite and eternal being presented in such works as Finite and Eternal Being (Endliches und ewiges Sein), The Structure of the Human Person (Der Aufbau der menschlichen Person) and Potency and Act (Potenz und Akt), where human existence is explored based on the scholastic conception and Husserl s phenomenology. The main problem posed is the differences in Stein and Heidegger s positions in their project of anthropological philosophy when developing the aspects of the nature of being and completeness in respect of traditional metaphysics. Both Stein and Heidegger from different viewpoints seek to reanalyse existence so that would it be understood and its meaning would be defined. If the main question in the study Being and Time (Sein und Zeit) is the meaning of being with regard to the neologism being-in-the-world, than in Stein s articles Phenomenological Outlook (Die weltanschauliche Bedeutung der Phänomenologie) and Martin Heidegger s Existential Philosophy (Martin Heideggers Existential philosophie) the essence of being from the perspective of the phenomenological and metaphysical analysis of human person. Stein concludes her research about Heidegger s existentialist philosophy by arguing that the essence of being declared by the thinker is temporality, which means that being as such in his philosophy is to be considered in quanto tale, closed in the horizon of temporality and without being open to interpretations of eternal existence. According to Stein and critical reconstructions of her studies, such being whose analysis does not imply the issue of origin and nature will never have a clear concept. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: būtis, žmogiškasis asmuo, fenomenologija, metafizika. KEY WORDS: being, the human person, phenomenology, metaphysics. filosofijos licenciatas ir religijos mokslų magistras, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytojas, VDU filosofijos doktorantas. Mokslinių interesų sritys: krikščioniškasis personalizmas, fenomenologija, antropologija. El. paštas pasauliux@inbox.lt. Philosophy licensee at Pontifical Lateran University and the Master of Science in religion, a lecturer at the seminary in Telšiai, PhD student at VMU in Kaunas. Research interests: Christian personalism, phenomenology, anthropology. E-mail: pasauliux@inbox.lt.