JONAS SOLSBERIETIS APIE POLITINÆ FILOSOFIJÀ IR FILOSOFIJOS ISTORIJÀ

MOKSLINË MINTIS Gauta 2008 10 09 Vilniaus pedagoginis universitetas JONAS SOLSBERIETIS APIE POLITINÆ FILOSOFIJÀ IR FILOSOFIJOS ISTORIJÀ John of Salisbury on Philosophy and History of Philosophy SUMMARY The article analyzes two treatises by John of Salisbury Polycraticus and Metalogicus, written in 1159 and dedicated to the archbishop Canterbury Thomas Becket. The first consists of eight books and treats ethical and political issues of public life. It is one of the first medieval treatises in which the problems of political philosophy are considered at length. Its eight book had become especially popular because of the concept of tyranny explicated there on three levels (private, public, ecclesiastic) and controversial treatment of tyrannicide. The second treatise is an exposition of Aristotelian teaching on grammar and logic. It consists of four books. But the most interesting issue it treats is the problem of universals. Under the influence of Cicero, the author kept skeptical position and claimed that this problem is insoluble. His position demarcated the frameworks of epistemology of the time. SANTRAUKA Straipsnyje analizuojami Jono Solsberieèio 1159 m. paraðyti du traktatai: Polycraticus ir Metalogicus, kurie buvo dedikuoti Kenterberio arkivyskupui Tomui Beketui. Aðtuoniø knygø traktatas Polycraticus yra skirtas politiniø bei etiniø paþiûrø analizei vieðajame gyvenime, o keturiø knygø traktate Metalogicus iðdëstoma aristotelinë logikos teorija. Polycraticus yra vienas ið pirmøjø viduramþiø traktatø, plaèiai ir iðsamiai nuðvietæs to laikotarpio politinës filosofijos problemas. Polycraticus ypaè populiariu tapo dël RAKTAÞODÞIAI: Jonas Solsberietis, Polycraticus, Metalogicus, tironija, universalijos, politinë filosofija. KEY WORDS: John of Salisbury, Polycraticus, Metalogicus, tyranny, universals, political philosophy. LOGOS 57 83

aðtuntoje knygoje iðplëtotos tironijos sampratos. Tironijà Solsberietis analizuoja privaèiø, politiniø ir baþnytiniø santykiø kontekste. Apibûdindamas tironijos tipus, traktate jis atskleidë gan prieðtaringà tironþudystës (tyrannicida) koncepcijà. Traktate Metalogicus analizuojamos dvi trivium disciplinos: gramatika ir logika bei garsusis scholastø ginèas dël universalijø. Paveiktas Cicerono Solsberietis laikësi skeptinës pozicijos ir teigë, kad universalijø problema yra neiðsprendþiama. Jo skepticizmas yra paremtas Aristotelio kritinëmis ir empirinëmis nuostatomis, kurios apibrëþë to laikotarpio gnoseologijos ribas. ÁVADAS Jonas Solsberietis (~1110 1120 1180) 1 gimë Anglijoje, Solsberio mieste. Iðsilavinimà jis, kaip ir daugelis to meto garsiø Anglijos teologø, ágijo Prancûzijoje. 1136 m. jis atvyko studijuoti pas P. Abelarà, visø dievinamà garsøjá mokslininkà, kuris tada vieðpatavo ant Ðv. Genovaitës kalvos 2, o vëliau pas magistrà Robertà ið Meleno. Nuo 1138 iki 1141 m. J. Solsberietis mokësi Ðartro mokykloje pas gramatikà Vilhelmà Konðietá. Ðioje mokykloje jis nuodugniai susipaþino su lotynø literatûra, kurioje áþvelgë ne tik meninio þodþio galià, bet ir gilià filosofinæ mintá bei universaliàsias dorovines vertybes. Nuo 1141 iki 1148 m. J. Solsberietis tæsë studijas Paryþiuje. Èia jis klausë Gilberto Porieèio dialektikos ir teologijos paskaitø. 1148 m. J. Solsberietis dalyvavo popieþiaus Eugenijaus III inicijuotame Baþnyèios sinode Reimse. Apraðydamas Reimso sinodo darbà traktate Historia Pontificalis jis paþymi, kad sinode buvo sprendþiamas Kenterberio arkivyskupijos privilegijø klausimas ir diskutuojama dël teologø deklaruotø eretiniø teiginiø. 1150 m. Kenterberio arkivyskupo Teobaldo kvietimu J. Solsberietis atvyko á Kenterberio vyskupijà dirbti jo asmeniniu sekretoriumi, be to, jis buvo paskirtas popieþiaus reikalø tvarkymo ekspertu. Pastoracinës tarnybos vykdymui arkivyskupas Teobaldas buvo sutelkæs dvasininkø elità, kuris padëjo jam vesti sumanià politikà ir meistriðkai laviruoti tarp popieþiaus bei karaliaus ðalininkø. Susibûrusiø teologø siela tapo J. Solsberieèio mokslo draugas T. Beketas, kuris 1142 m. buvo pakviestas tvarkyti arkivyskupo Teobaldo reikalø. Tenka paþymëti, jog tiek T. Beketas, tiek J. Solsberietis priklausë naujo tipo intelektualiems dvasininkams, kurie buvo priëmæ celibatà ir pasirengæ iðtikimai tarnauti popieþiui bei karaliui. Paryþiuje J. Solberietis kartu su T. Beketu klausë paskaitas pas iðkilius to laikotarpio teologus ir logikus P. Abelarà, Alberikà ið Reimso, Robertà ið Meleno. Tarpininkaujant T. Beketui, J. Solsberietis buvo paskirtas karaliaus Henriko II kronikininku, o arkivyskupo Teobaldo pavedimu daþnai vykdë sudëtingus ir atsakingus baþnytinio gyvenimo reikalus. Dirbdamas karaliaus kronikininku, jis artimai bendravo su Europos valdovais, todël gerai perprato rûmø ir dvarø paproèius, iðmanë aukðtuomenës gyvenimo bûdà ir valdymo ypatumus, buvo susipaþinæs su politinëmis bei etinëmis to laikotarpio nuostatomis, kurios 84 LOGOS 57

MOKSLINË MINTIS atsispindi publikuotuose 1159 m. traktatuose Polycraticus ir Metalogicus. Aðtuoniø knygø traktatas Polycraticus yra skirtas politiniø bei etiniø paþiûrø analizei vieðajame gyvenime ir buvo paskelbtas prieð popieþiaus mirtá, o keturiø knygø traktate Metalogicus, kuris dienos ðviesà iðvydo po popieþiaus mirties, iðdëstoma aristotelinë logikos teorija. Abu traktatai buvo dedikuoti T. Beketui. Po T. Beketo tragiðkos mirties J. Solsberietis kurá laikà dirbo Kenterberio arkivyskupijoje naujojo arkivyskupo Rièardo Dovieèio sekretoriumi, o nuo 1174 m. ëjo Kenterberio arkivyskupijos Ekseterio katedros iþdininko ir kanclerio pareigas. Prancûzijos karalius Liudvikas VII aukðtai vertino J. Solsberieèio moksliná darbà ir baþnytinæ veiklà, todël jis tarpininkavo J. Solsberietá 1176 m. paskiriant Ðartro arkivyskupu. 1180 m. J. Solsberietis mirë. Ðartro katedroje jam skirtas áraðas liudija, kad èia ilsisi vir magnae religinis, totiusque scientiae radiis illustratus. POLITINË FILOSOFIJA Polycraticus, arba apie dvariðkiø tauðkalus ir filosofø tyrinëjimus yra vienas ið pirmøjø viduramþiø traktatø, plaèiai ir nuosekliai nuðvieèiantis politinës filosofijos problemas. Terminu Polycraticus J. Solsberietis apibûdina idealià politinæ esybæ, gebanèià valdyti prigimtá ir vienyti dvasiná bei materialøjá valstybës gyvenimà. Vienas ið esminiø Polycraticus veiklos uþdaviniø yra siejamas su tuo, kad pilieèiai siektø galutinio tikslo, kurá jiems skyrë Dievas. Traktatas yra daugiaplanis, leidþiantis á politinæ teorijà paþvelgti socioistoriniø ávykiø kontekste. Pasak George o H. Sabine o ir Thomaso L. Thorsono, Polycraticus yra kompendiumas antikinës tradicijos, kurià XII a. perëmë [J. Solsberietis] ið Cicerono ir Senekos per Baþnyèios Tëvus ir romënø teisininkus 3. Traktato pagrindu J. Solsberietis pasirinko teokratinës valstybës idëjà, kuri politinëje filosofijoje padëjo naujai interpretuoti ir atskleisti valstybës, valdþios ir valdymo dimensijas. Konstruodamas valstybës valdymo, moralinio vertinimo, didaktinio poveikio paradigminá laukà, jis vadovavosi bibliniu teocentrizmu ir prigimtinio ástatymo moraliniu principu, draudþianèiu daryti bloga. Remdamasis Platono samprata, kad visoje valstybëje ávesti potvarkiai, kuriais nepaisoma bendrojo gërio, nëra tikri ástatymai. Juk jø tikslas suteikti naudos tiems, kuriuos mes vadiname maiðtininkais, o ne pilieèiais 4, J. Solsberietis teigë, kad krikðèioniðkosios valstybës valdovas, kaip ir dangiðkasis Tëvas, skelbdamas ástatymus ir nurodymus, turi veikti bendrojo gërio labui. Jo politinëje teorijoje akcentuojama, kad valdovo skelbiami ástatymai yra moralûs ir teisëti tik tuo atveju, jei jais siekiama bendrojo gërio. Bendrasis gëris, kaip visuotinis gëris, vertybiø hierarchijoje uþima aukðèiausià vietà, kadangi jis apsprendþia pilietinës veiklos nuostatas ir taisykles, kurios neprieðtarauja Dievo sukurtos ir valdomos visatos prigimèiai. Esiniai su jiems skirtomis prigimtimis yra pavaldûs Kûrëjui, LOGOS 57 85

t.y. dieviðkajai iðminèiai, arba, kitaip tariant, dieviðkosios apvaizdos planui. Dieviðkàjà iðmintá, kuri valdo visatà ir visas prigimtis, J. Solsberietis pagal krikðèioniðkà mokymà tapatina su amþinuoju ástatymu. Vadinasi, amþinasis ástatymas yra visø rûðiø ástatymø pagrindas ir modelis, kai tuo tarpu prigimtis yra amþinojo ástatymo atspaudas kûrinyje, kitaip dar vadinamas prigimtiniu ástatymu. Prigimtiná ástatymà suvokti ir ávertinti jo galià geba tik protingos bûtybës. J. Solsberietis, norëdamas iðryðkinti protingø bûtybiø galià dël jø prote áspaustø amþinøjø tiesø ir parodyti, kad jø dëka þmogus pagal tam tikrà tvarkà dalyvauja amþinajame ástatyme, rëmësi Aurelijumi Augustinu. Ðis, aiðkindamas amþinojo mums áspausto ástatymo prasmæ, teigë, kad tai ástatymas, kuriuo teisingai pasiekiama, kad visa bûtø kuo tvarkingiausia 5. Komentuodamas protingø bûtybiø dalyvavimà Dievo esaties tvarkoje arba veikimà pagal prigimtiná ástatymà, J. Solsberietis pabrëþë, kad dalyvavimas yra grindþiamas dieviðkojo intelekto ir Jo valios determinuotu pirmuoju principu, kuris reiðkiasi kaip gërio darymas ir blogio vengimas. Ðis principas suteikia protui galià atpaþinti gërá ir blogá. Anot Fredericko Coplestono, tokia J. Solsberieèio pozicija valstybës valdymo teorijoje valdovui kelia reikalavimus gerbti prigimtiná moraliná ástatymà ir krikðèioniðkàjá tikëjimà 6. Politinës teorijos koncepcijoje J. Solsberietis derino kanonø ir romënø teises. Bûdamas romënø teisës ðalininkas, jis pripaþino pastarosios civilizacinæ misijà Europoje 7. Jis teigë, kad valdovui priklauso ástatymø leidybos valdþia ir ástatymo pagrindas yra valdovo valios pareiðkimas, taèiau prioritetà teikë amþinajam ástatymui. Pasak J. Solsberieèio, tegul [valdovai] negalvoja, kad jø teisingumo (justitia) nuostatoms reikia teikti pirmenybæ prieð teisingumà Dievo, kuris yra amþinas ir jo ástatymas yra lygybë (aequitas) 8. Tokia J. Solsberieèio pozicija buvo perimta ið antikinës tradicijos ir Baþnyèios Tëvø nuostatø, teigianèiø, kad ástatymas ir valdymas yra grindþiami teisingumu. Teisingumà, pasak jo, geriausiai atspindi respublika, kaip valstybës valdymo forma, kadangi ji ciceroniðkai suprantama res publika kaip visuomenë, vienijama bendro sutarimo dël ástatymo ir teisiø 9. XII a. tiek politiniuose, tiek ir juridiniuose dalykuose bendras sutarimas darësi vis aktualesnis ne tik politikams, bet ir eiliniams pilieèiams, nes kylantys nesutarimai tarp popieþiaus ir karaliaus bei didëjantis Romos kurijos kiðimasis á pasaulietinius valstybës reikalus transformavo popieþiaus valdþios, kaip monarchinio tipo baþnytinës veiklos institucijos, principus, keitë teisingumo ir ástatymo proporcijas. Analizuodamas valstybës valdymo formas, J. Solsberietis rëmësi Platonu. Ðis valstybæ lygino su þmogumi, kurio sieloje surasime tas paèias [dorybiø] rûðis, kaip ir valstybëje, todël já galësime vadinti tais paèiais pavadinimais, kaip ir valstybæ, nes jo sieloje randamos rûðys turi tuos paèius polinkius 10. Platonas buvo giliai ásitikinæs, kad prigimtiniai polinkiai determinuoja teisingumo arba neteisingumo kilmæ valstybëje. Analogiðkai samprotavo ir J. Solsberie- 86 LOGOS 57

MOKSLINË MINTIS tis. Jis politinëje filosofijoje pabandë nupieðti valstybës paveikslà ávesdamas politinio kûno metaforà. Susiejæs Platono idealios valstybës modelá ir apaðtalo Pauliaus Baþnyèios, kaip mistinio Kristaus kûno, definicijà, pateiktà Palyginime apie kûnà ir jo narius (1 Kor 11), jis valstybæ traktuoja kaip gyvà organizmà, turintá galvà, kûnà ir sielà. Visuomenës kaip kûno metaforiðka interpretacija plataus atgarsio susilaukë Ðartro mokykloje. Bernardas Ðartrietis, Vilhelmas Konðietis, Gilbertas Porietis, Robertas ið Pulo politinëse studijose, remdamiesi Ðventuoju Raðtu ir neoplatoniðkuoju visatos modeliu, vaizdþiai pieðë valstybës kûnà, kurá sudarë: galva valdovas, ðirdis taryba, rankos kariai ir vietininkai provincijose, vidaus organai iþdininkas, kojos þemdirbiai. J. Solsberietis, perëmæs toká valstybës modelá, pripaþino, jog pagal pilieèiø uþimamà statusà visuomenëje egzistuoja ávairûs sluoksniai, todël pirmaeilë valdovo pareiga reikalauja ðiems sluoksniams nustatyti teisingas prievoles ir priedermes. Kadangi þmogaus laimingas gyvenimas priklauso nuo viso kûno sveikatos ir jo dermës su siela, tai ir respublikos kûno visuma klestës savo stipria sveikata ir ágaus graþiausià, elegantiðkiausià bei puoðniausià sandaros pavidalà 11 tik tuo atveju, kai visos kûno dalys bus teisingai priþiûrimos pagal prigimtinius polinkius ir valdomos pagal dieviðkàjà aequitas (lygybë). Terminà aequitas J. Solsberietis ávedë tam, kad galëtø palyginti Dievo ir valdovo ástatymà. Dievo ástatymas, kuris yra aequitas 12 (lygybë), besàlygiðkai reiðkia teisingumà, todël valdovo ástatymas turi neprieðtarauti dieviðkajai teisei. Analizuodamas ástatymo ir lygybës santyká, J. Solsberietis pabrëþë lygybës universalumà, kuri yra tarsi uþkoduota ástatyme. Lygybë yra dalykø suderinimas; ji viskà sulygina apgalvotai (ratione) ir vienodos padëties dalykams reikalauja visais atþvilgiais vienodø teisiø, kiekvienam teikia tai, kas jam priklauso. O ástatymas yra lygybës aiðkintojas, kuriam paaiðkëjo lygybës ir teisingumo valia 13. J. Solsberieèio politinës filosofijos koncepcijoje ástatymas tampa þmogiðkøjø santykiø matu, kadangi abipusiðkai saisto valdovà ir valdiná. Lygybës ir pagarbos visiems J. Solsberietis ypaè reikalauja ið valdovø ir kitø valstybës vyrø, kuriø rankos mostas lemia þmoniø, bendrijø ir valstybiø likimus. Remdamasis antikos màstytojø darbais ir ypaè Aristotelio etika, valdovo dorovinëje charakteristikoje J. Solsberietis akcentuoja tokias savybes kaip moralinis ir socialinis teisingumas bei prieraiðumas. Teisingumas J. Solsberieèiui visø pirma yra dorybë, talpinanti savyje ástatymø laikymàsi arba jø nepaisymà. Valdovo teisingumas turi bûti paremtas nuosaikumu ir atlaidumu. Valdymo nuosaikumà J. Solsberietis palygina su gydytojo taikomais vaistais þmogui, kai jis stipresnius vaistus vartoja tada, kai nesitiki pagydyti silpnesniais 14, taip pat ir valdþia, kai neástengia sutvarkyti valdiniø gyvenimo ðvelnia ranka, su tikru skausmu uþpila ant þaizdø aðtriø vaistø bausmiø ir doru þiaurumu niokoja bloguosius, uþtikrindama geriesiems ramybæ 15. Atlaidumà J. Solsberietis greti- LOGOS 57 87

na su ðvelnumu, kad valdovas savo pavaldiniø gyvenimà padarytø tarsi vienos nuotaikos namais, stengdamasis iðsaugoti taikà ir ið nesutarianèiøjø sukurti vienà tobulà harmonijà 16. Tuo tarpu valdovo prieraiðumà jis sieja su nuosaikia meile pavaldiniams, kai valdovas meilës rankomis apglobia valdinius lyg brolius <...>, mat brolius taip myli, kad taiso jø klaidas lyg gydytojas, atpaþásta juose kûnà ir kraujà, priverèia juos paklusti dvasios valdþiai 17. Teisingumo ir prieraiðumo bûtinumà J. Solsberietis grindþia tuo, kad, jei kas, jø neturëdamas, ne tik uþims sostà, bet ir eis ðiaip kokias pareigas, tik tuðèiai pats apsijuoks ir uþsitrauks kitø paðaipà, paniekà bei neapykantà 18. Dorybingas valdovas yra visuomeninës naudos rûpintojas ir teisingumo tarnas, jis atlieka visuomeniná vaidmená, baudþia uþ visas neteisybes, skriaudas ir visus nusikaltimus, laikydamasis lygybës 19, be to, jis turi bûti iðsilavinæs, kad galëtø laiku atskirti tiesà nuo melo, garbingumà nuo prisitaikëliðkumo. Galima teigti, kad J. Solsberieèio politinëje teorijoje valdovo paveikslas atskleidþia jo poþiûrá á aukðèiausios politinës valdþios kilmæ, jos rûðis ir paskirtá. Valdþia, pasak J. Solsberieèio, gali bûti teisëta arba uþgrobta. Teisëtà valdþià J. Solsberietis, remdamasis dviejø kalavijø teorija, apibûdina kaip valdymà, kurio procese valdovas naudojasi Baþnyèios autoritetu, pripaþástanèiu Dievo ástatymø, laisvës idealø ir teisingumo laikymàsi. Prigimtinë dvasinës valdþios virðenybë, pasak J. Solsberieèio, reiðkia tai, kad abu kalavijai teisëtai priklauso Baþnyèiai, todël tik Baþnyèia suteikia karaliui galià valdyti. Tai teokratinës valstybës modelis. Polycraticus tapo populiariu dël aðtuntoje knygoje iðplëtotos tironijos sampratos. Jeigu antikos bei ankstyvøjø viduramþiø màstytojai tironijà apibûdino blogio ir destrukcijos terminais, tai J. Solsberietis jà siejo su subjektyviomis asmens savybëmis. Tironu tampa kiekvienas iðpuikæs ir savimyla, kuris siekia egoistiniø tikslø paþeisdamas kitø teises. J. Solsberieèio pastebëjimu, tironais gali bûti ne tik valdovai, bet tironais yra visi tie, kurie piktnaudþiauja pajungdami sau ið virðaus jiems duotà valdþià 20. Remdamasis prielaida, kad beveik nëra tokio þmogaus, kuris neiðvengia gundymo pasinaudoti nors ir nedidele valdþia asmeninës gerovës labui, J. Solsberietis teigë, kad tironija gali egzistuoti ne tik privaèiø, politiniø, bet ir baþnytiniø santykiø lygmenyje, todël jis iðskiria tris tironijos rûðis. Privatus tironas gali atsirasti paprastoje, aristokratiðkoje arba karaliðkoje ðeimoje. Privaèiai tironijai yra bûdinga tai, kad asmuo, turëdamas savo rankose valdþià ir galià, apriboja kitø asmenø teisëtà laisvæ. Neleisti ásigalëti privaèiam tironui yra karaliaus pareiga, nes jis turi priversti þmones laikytis ástatymø ir ginti visus bendruomenës sluoksnius. Politinë tironija ásitvirtina tada, kai karaliaus valdþia patenka á ambicingo valdovo rankas. Ji ardo viso politinio organizmo gerovæ, todël tokià valdþià, pasak J. Solsberieèio, reikia kritikuoti ir taisyti. Valdovas tironas nëra legitimus valdovas, bet veidmainis (hypocrite) ir 88 LOGOS 57

MOKSLINË MINTIS grobikas (usurpator), kuris pasisavina Dievo duotà valdþià ir, norëdamas patenkinti savo uþgaidas, priverèia þmones kæsti sunkius iðbandymus. Pasinaudojæs antikos màstytojø áþvalga apie valdovø tironø neiðprusimà ir kvailumà, J. Solsberietis atskleidë valdovo tirono portretà bei apibûdino jo vidinio pasaulio charakteristikà, iðryðkindamas tokias ydas kaip savimeilë, tuðèiagarbiðkumas, puikybë, godumas, akiplëðiðkumas ir kt. Remdamasis Ciceronu, Seneka, Aurelijumi Augustinu bei amþininkø Roberto ið Pulo, Bernardo Klervieèio, P. Abelaro darbais, J. Solsberietis iðryðkino tironiðko valdymo modelá, kuris pagrástas smurtu ir jëga. Toks valdymo stilius sukelia pilieèiø pasiprieðinimà, kuris gali baigtis valdovo tirono nuþudymu. Baþnytinë tironija atsiranda tada, kai dvasininkas pradeda elgtis taip, tarsi jis bûtø politinës valdþios atstovas. Toks tironas, piktnaudþiaudamas savo valdþia, ambicingai siekia postø bei turtø ir prideramai neatlieka pastoraciniø pareigø. Traktate J. Solsberietis neatskleidþia, kaip uþ tokius poelgius turëtø bûti baudþiamas baþnytinis tironas, todël jis palieka tuos dalykus spræsti popieþiaus jurisdikcijai. Apibûdindamas tironijos tipus, J. Solsberietis atskleidë gan prieðtaringà tironþudystës (tyrannicida) koncepcijà. Jeigu tironas kësinasi á Baþnyèios teises (traktate iliustruojama karaliaus Henriko II pavyzdþiu), tai toká valdovà, suvienijus Baþnyèios ir bendruomenës pastangas, bûtina paðalinti. Kai tirono valdþia apsiriboja tik socialiniais-politiniais dalykais, tai J. Solsberietis tironà tarsi pateisina, nes valdovui valdþia duota Dievo, todël pavaldiniams, kaip politiniam organizmui, belieka tik atgailauti ir susitaikyti su tokiu valdovu. Vertinant J. Solsberieèio politinæ filosofijà tenka pripaþinti, jog Polycraticus turëjo átakos vëlesniø laikø màstytojams, visø pirma Tomui Akvinieèiui, kuris taip pat kritikavo tironijà, taèiau pasisakë prieð tironþudystæ. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII a. teologai ir filosofai, tarp jø ir Ðartro mokyklos mokslininkai, aktyviai dalyvavo garsioje universalijø diskusijoje apie visuotiniø sàvokø egzistavimà tikrovëje arba prote. Ðios problemos sudëtingumas ir painumas atrodë begalinis, todël ásiliepsnodavo ginèai, kuriø metu prieðingas puses kartais tekdavo atskirti pertvara. Atmetus tuðèius, formalius scholastø ginèus smulkiais ir nereikðmingais klausimais, pasirodo, kad ginèas dël universalijø tai ginèas dël labai svarbios problemos dël màstymo santykio su bûtimi: ar universalijos pirminës daiktø atþvilgiu, ar daiktai pirminiai universalijø atþvilgiu 21. Vieni jø teigë, kad universalijos egzistuoja jutimiðkai paþástamuose pavieniuose daiktuose, kiti pripaþino, kad visuotinybë tik màstyme ágyja universalybës formà, dar kiti universalijas grindë balsø teorija (sententia vocum), o kai kurie universalijas tapatino su sàvokomis. Tenka pastebëti, jog Ðartro mokyklos mokslininkai LOGOS 57 89

universalijø problemos sprendimo ieðkojo remdamiesi Platono metafizika ir Aristotelio logika. J. Solsberietis aktyviai dalyvavo ðioje diskusijoje. Paveiktas Cicerono jis kai kuriais klausimais laikësi skeptinës pozicijos ir manë, kad daugelis tokiø filosofijos ir teologijos problemø kaip bûties, substancijos ir sielos kilmë, valios laisvë, materija, judëjimas, Ásikûnijimas, Atpirkimas, Ðvenèiausioji Trejybë ir kt., yra neiðsprendþiamos. Ginèas apie universalijø egzistavimà J. Solsberieèiui taip pat buvo neiðsprendþiama problema. J. Solsberieèio skepticizmas, paremtas Aristotelio kritinëmis ir empirinëmis nuostatomis, apibrëþë to laikotarpio gnoseologijos ribas. Spræsdamas universalijø problemà J. Solsberietis siekë atsakyti á klausimà, ar egzistuoja universalijos ir, jeigu jos egzistuoja, tai kokiu bûdu, kadangi kompromiso paieðkos polemikoje dël universalijø tapo vyraujanèia XII amþiaus tendencija 22. Universalijas jis tyrë remdamasis penkiø sàvokø apibrëþimais, pateiktais Porfirijo Ávade, ir iðsakë gan kritiðkà poþiûrá á scholastø polemikà traktate Metalogicus. Traktato pavadinimas, iðvertus já ið graikø kalbos, reiðkia Apie logikà arba Apie loginá tyrimà. Traktate plaèiai analizuojamos dvi trivium disciplinos, t.y. gramatika ir logika. Plëtodamas Aristotelio teorijà, J. Solsberietis teigë, kad paþinimo kilmë yra empirinë, todël mokslo principai formuluojami remiantis stebëjimu. Bûdas, kuriuo grindþiami mokslo principai, siejamas su màstymo operacijomis abstrakcija ir indukcija. Logikos disciplinà J. Solsberietis prilygina samprotavimø menui (ars disserendi), nes ji uþsiima aiðkinimu, kuriuo sutvirtinama viso màstymo veikla 23. Jis teigë, kad protas be logikos negalëtø atskirti teisingos nuomonës nuo klaidingos, nes logika nurodo priemones skaidyti, apibrëþti ir paneigti 24 bei padeda pasiekti filosofinæ iðmintá. Tikrojo þinojimo ðaltiniais J. Solsberietis laikë jusles, protà ir tikëjimà. Metalogicus yra savita Aristotelio filosofijos ir logikos interpretacija, kurioje, pasak J. Þilionio, analizuojami logikos ir gnoseologijos teorijos pagrindiniai postulatai, kuriais siekta Aristotelio filosofijà pritaikyti teologijos reikmëms, kartu iðlaikant jos autonomiðkumà 25. Tikrasis filosofas, pasak J. Solsberieèio, yra tas, kuris myli Dievà, nes Dievas yra tikroji Tiesa 26. Vadinasi, filosofinis màstymas turi bûti derinamas su krikðèioniðku mokymu ir dvasiniu asmens tobulëjimu, kadangi visø árodinëjimø virðûnë yra iðmintis, o jos vaisiø sudaro meilë gëriui ir dorybiø gerbimas, tai protas bûtinai turi stengtis jà ágyti 27. Viduramþiais scholastinës logikos pirmoji dalis buvo priskiriama dialektikai, nes joje buvo analizuojamos ne filosofinës, bet loginës sekos problemos 28. Logika daþnai buvo traktuojama kaip dialektika, o logikai vadinami dialektikais. Dialektika atspindëjo pasaulietinæ filosofijà, kurioje gnoseologinës problemos buvo sprendþiamos loginiu, bet ne apreiðkimo aspektu. J. Solsberietis dialektiná metodà taikë tirdamas skirtybæ, tapatybæ, vienovæ ir abstrakcijas, kaip bendrybës iðraiðkos schemas arba universalijø apibûdinimo priemones. 90 LOGOS 57

MOKSLINË MINTIS Traktate J. Solsberietis raðo, kad po dvylikos studijø metø jam kilo mintis aplankyti senus draugus ið Ðv. Genovaitës mokyklos ir su jais aptarti bei ávertinti tas dialektikos problemas, kurios anksèiau jiems atrodë neaiðkios. Taèiau ilgai lauktas susitikimas já nuliûdino, nes Ðv. Genovaitës mokykla per dvylika metø beveik nepasikeitë nei savo dëstomø kursø tematika, nei jo perteikimo bûdais. Ðv. Genovaitës mokyklos sàstingis paskatino J. Solsberietá pripaþinti, jog dialektika gali palengvinti suprasti kitus mokslus, taèiau pasilikusi vienumoje su savimi ji tampa bejëgë ir bevaisë, todël, jeigu reikia praturtinti sielà, kad derëtø filosofijos vaisiai, ji turi uþgimti ið ðalies 29. Ðiuo teiginiu jis kritikavo scholastus, kuriems dialektika buvo savæs paèios tikslas. J. Solsberietis, spræsdamas sudëtingas problemas, naudojosi neðaliðku prieðtaringø nuomoniø tyrimo metodu. Ðis metodas reikalavo vadovautis empirine tikrovës medþiaga ir racionaliu protu, o ne dogmatiniais teiginiais. Tenka paþymëti, jog J. Solsberietis ginèe dël universalijø suvokë, kad neámanoma suderinti Platono ir Aristotelio skirtingø teorijø apie formas. Platonas tvirtino, kad formos egzistuoja savarankiðkai, o Aristotelis teigë, jog formos yra tapaèios realiems objektams. J. Solsberietis nepritarë savo mokytojui P. Abelarui, kuris bandë susieti Platono ir Aristotelio teorijas. Be to, jis nesutiko su P. Abelaro, o taip pat ir Roscelino idëja, kad universalijos yra þodþiø charakteristikos: Roscelinas universalijà tapatino su fiziniu þodþio garsu (þodis kaip daiktas), o P. Abelarui universalija yra adekvati þodþio reikðmei. Vis dëlto J. Solsberietis þavëjosi P. Abelaru, kuris deklaravo, jog universalijø klausimà derëtø spræsti remiantis trivium programa ir formas galima suvokti ne atskyrus jas nuo daiktø, bet jutimiðkai juos paþástant. J. Solsberieèio universalijø koncepcijos iðtakos siejamos su Porfirijo Ávadu á Aristotelio Kategorijas. Ðá kûriná iðvertë ir komentarus jam paraðë Severinas Boethijus. Apmàstyti universalijas J. Solsberietá paskatino Aristotelio teiginys, kuriuo jis ir pradeda traktato Metalogicus antrosios knygos XX skyriø, jog giminës ir rûðys neegzistuoja, kad jos tik suvokiamos protu 30. Ðio skyriaus pradþioje universalijos aptariamos bendrais bruoþais. Pasak J. Solsberieèio, jeigu sutiktume su Aristotelio mintimi, kad giminës neturi realaus egzistavimo, tai tektø pripaþinti, jog þinojimas kaip toks yra neámanomas. Vadinasi, negalima apibûdinti, kas yra substancija, kiekybë, kokybë ir prieþastis 31, be to, negalima atskleisti kokybës ir kiekybës to, kas neegzistuoja, nes, priëmus toká teiginá, kad gyvûnas kaip rûðis neegzistuoja, mes negalime patikimai kalbëti nei apie jo protingumà, nei apie jo mirtingumà, kaip apie bûtinas bet kokio gyvûno savybes. Tokiu atveju, teigia J. Solsberietis, kyla pasirinkimas: arba priimti bendrybiø realumà garsuose (vocibus), kalboje (sermonibus), juntamuose daiktuose (sensibilibus rebus), idëjose (ideis), gamtos formose (formae naturae), junginiuose (collectionibus), arba sutikti su Aristoteliu ir paneigti panaðaus pobûdþio teiginius. Atrasti, kokiais bûdais universalijos egzistuoja daiktuose, yra begalinis ir ne visiðkai vaisingas proce- LOGOS 57 91

sas, todël, pasak J. Solsberieèio, reikëtø sutikti su Aristotelio mokymu ir ieðkoti atsakymo, kaip universalijos atsispindi þmogaus intelekte. Remdamasis Aristotelio abstrahavimo teorija, traktate jis analizavo, kaip formuojasi vaizdiniai apie daiktuose esanèias bendrybes. J. Solsberietis pastebi, kad protas kartais paprastai kontempliuoja daiktà, kaip, pavyzdþiui, yra kontempliuojamas þmogus arba akmuo apskritai (tai paprastas suvokimas), o kartais jis palaipsniui gilinasi, kai, pavyzdþiui, suvokiama, jog þmogus yra baltas arba þirgas bëga. Pastarasis suvokimas vadinamas sudëtinguoju 32. Kaip ir P. Abelaras, jis tikrovës sampratà grindë paprastu ir sudëtiniu suvokimu bei teigë, jog kiekvienas suvokimas reiðkiasi tam tikru abstrakcijos lygiu, taèiau pirmiausia jis paremtas pojûèiu, leidþianèiu prisiliesti prie konkreèios daikto ar reiðkinio realybës 33. Tokiu teiginiu J. Solsberietis siekë patvirtinti, kad protas jutiminio patyrimo ir abstrakcinio veiksmo dëka sugeba daiktø prigimtá tirti taip, kad iðskaidytø, kas sujungta, ir sujungtø, kas iðskaidyta 34. Vadinasi, protas gali atskirti formà nuo materijos, nors realioje tikrovëje to nëra, kadangi abstrahuodamas jis yra tarsi tam tikra visø menø dirbtuvë (oficina) 35, ir kartais dël tam tikrø prieþasèiø gali màstyti apie neþinomà junginá kaip, pvz., kentauras, ir nusakyti tai, kas nëra nei suprantama, nei nusakoma 36. Tenka pastebëti, kad plëtodamas abstrahavimo koncepcijà, J. Solsberietis analizavo proto gebëjimà nusakyti nesuprantamus ir neaiðkius dalykus. Tam jis taikë Aristotelio giminës rûðies teorijà pabrëþdamas, kad jeigu kas jø ieðkotø daiktø prigimtyje, nutolusioje nuo jutimiðko suvokimo, nieko nepasieks ir veltui vargs, nes gamta nieko panaðaus nëra sukûrusi. O protas tai suvokia, analizuodamas esminá skirtingø objektø panaðumà, ir tuo uþbaigia, kaip sako Boecijus, bendràjá suvokimà 37. Giminës ir rûðys, pasak jo, yra ne prigimtimi ar veiksmais nutolæ nuo individualiø daiktø, bet tam tikru panaðumo pagrindu susiformavæ gamtos ir tikrovës daiktø vaizdiniai, atsirandantys mûsø sàmonëje tarsi ið prigimties ðvariame sielos veidrodyje 38. Vaizdiniai kyla mintyse, o jø definicijas siela, paskatinta skvarbaus stebëjimo, atranda savyje, kadangi joje, J. Solsberieèio teigimu, yra apibrëþiamøjø dalykø modeliai, kuriø pavyzdþiai randami tikrovëje. Traktato autorius pastebi, kad protas, abstrahuodamas vaizdinius, neretai klysta, o kartais ir sàmoningai konstruoja neátikëtinus objektus. Ðiuos vaizdinius protas gali laisvai jungti su skirtingomis objektø rûðimis, pavyzdþiui, kaip þmogus ir þvëris arba þvëris ir þvëris. Vaizdiniø formavimasis ir jø jungimas þmogaus sàmonëje vyksta pagal tam tikrus dësningumus, kuriuos, pasak J. Solsberieèio, galima palyginti su gramatikos mokslo bendra taisykle, kai Vardaþodþiai, kurie baigiasi tokiomis ar tokiomis galûnëmis, yra moteriðkos arba bendrosios giminës. Vadinasi, èia nurodoma bendra taisyklë, kuri yra visø kaitomø þodþiø modelis, o modeliai yra akivaizdûs visuose þodþiuose su tokiomis galûnëmis 39, kurie gali priklausyti vienai ar kitai giminei. Kadangi ðiuos modelius galima kontempliuoti, tai J. Solsberietis, remdamasis Aristote- 92 LOGOS 57

MOKSLINË MINTIS liu, teigia, kad jie intelekte egzistuoja kaip daiktø ðeðëliai ir atvaizdai, kuriuos galima suvokti kaip universalijas. Vadinasi, pasak J. Solsberieèio, universalijos tikrovëje neegzistuoja, kadangi jos su- vokiamos kaip vaizdiniai ir savavaliðkai nurodymui sukurti ir duoti pavadinimai 40, todël jis universalijas metaforiðkai palygina su cikadø svirpimu (cicadationes). UÞSKLANDA J. Solsberieèio kûrybinis palikimas atskleidþia jo enciklopediná iðsilavinimà, paþiûrø universalumà, kuris perteikia XII a. brandintas socialines-politines peripetijas, filosofines, etines bei teologines idëjas, meilæ antikinës kultûros paveldui ir didelá dëmesá þmogaus emociniam pasauliui. Jo traktatà Polycraticus galime apibûdinti kaip vienà ið pirmøjø viduramþiø kûriniø, kuriame iðsamiai nuðviestos to laikotarpio filosofijos problemos ir iðplëtota politinës tironijos koncepcija. Ne maþesnio susidomëjimo susilaukë ir jo traktatas Metalogicus. Ðiame traktate autorius, remdamasis antikos màstytojø darbais, aptaria gramatikos ir logikos disciplinas ir iðsako originalø poþiûrá á tuo metu vykusá garsøjá scholastø ginèà dël universalijø. Traktatuose naujai apmàstomas ir ávertinamas þmogaus bûties ir egzistencijos trapumas bei karaliðkos politikos ir valstybës valdymo modelis. Literatûra ir nuorodos 11 Histoire de la philosophie, I vol. 2, sous la direction de Brice Parain. Paris: Gallimard, 1969, p. 1329. 12 Joannis Saresberiensis. Metalogicus. Lib. II., cap. X. // Patrologiae cursus completus: Series latina, t. 199, ed. J.-P. Migne, 1900, Paris, p. 867. 13 George H. Sabine ir Thomas L. Thorson. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995, p. 273. 14 Plato. Laws (IV, 715 b). // Plato. Collected Dialogues. Ed. Edith Hamilton end Huntington Cairns. New Jersey: Princeton University Press, 1989, p. 1306. 15 Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá sprendimà. Ið lotynø k. vertë Ona Daukðienë. Vilnius: Katalikø pasaulis, 2001, p. 53. 16 Þr.: Frederick Copleston SJ. A History of Philosophy. Vol. II, Mediaeval Philosophy, part II, Albert the Great to Duns Scotus. New York: The Newman Press, 1950, p. 195. 17 Þr. ten pat. 18 Jonas Solsberietis. Polikratika. Ið lotynø k. vertë Leonas Valkûnas. // Filosofijos istorijos chrestomatija, Viduramþiai, sud. Bronius Genzelis. Vilnius: Mintis, 1980, p. 378. 19 George H. Sabine ir Thomas L. Thorson. Politiniø teorijø istorija. Vilnius: Pradai, 1995, p. 273.. 10 Þr.: Platonas. Valstybë. [IVkn.] Ið graikø k. vertë Jonas Dumèius. Vilnius: Pradai, 2000, p. 159 160. 11 Joannis Saresberiensis. Polycraticus sive de nugis curialium et vestigii philosophorum. [Lib. 1., cap. IV.] // Patrologiae cursus completus: Series latina, t. 199, ed. J.-P. Migne, 1900, Paris, p. 398. 12 Jonas Solsberietis. Polikratika, p. 378. 13 Ten pat, p. 379. 14 Ten pat, p. 380. 15 Ten pat. 16 Ten pat, p. 382. 17 Ten pat, p. 380. 18 Ten pat, p. 382. 19 Ten pat, p. 379. 20 Joannis Saresberiensis. Polycraticus sive de nugis curialium et vestigii philosophorum. [Lib. 8., cap. XVIII.], p. 786 LOGOS 57 93

21 Romanas Pleèkaitis. Logikos pagrindai. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 405. 22 Wùadysùaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija. T. 1. Vilnius: Alma litera, 2001, p. 269. 23 Jonas Solsberietis. Metalogika. [2 kn., I sk.] // Filosofijos istorijos chrestomatija, Viduramþiai, sud. Bronius Genzelis. Vilnius: Mintis, 1980, p. 383. 24 Ten pat. 25 Juozas Þilionis. Humanizmo atspindþiai Ðartro mokykloje. // Logos Nr. 48, 2006, p. 109 26 Þr.: Joannis Saresberiensis. Metalogicus. [Prologus] // Patrologiae cursus completus: Series latina, t. 199, Ed. J.-P. Migne, 1900, Paris, p. 826. 27 Jonas Solsberietis. Metalogika. [2 kn., I sk.], p. 383. 28 Þr.: Romanas Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1975, p. 49 51. 29 Joannis Saresberiensis. Metalogicus. [Lib. II., cap. X], p. 869. 30 Þr.: Jonas Solsberietis. Metalogika [2 kn., XX sk.], p. 384. 31 Ten pat. 32 Ten pat. 33 Þr. : Abélard. Des intellections, texte établi, traduit, introduit et commenté par Patric Morin, Vrin, Paris, 1994, p. 77. 34 Jonas Solsberietis. Metalogika [2 kn., XX sk.], p. 385. 35 Ten pat. 36 Ten pat. 37 Ten pat. 38 Ten pat. 39 Ten pat. 40 Ten pat, p. 391. 94 LOGOS 57