RÛTA MARIJA VABALAITË Gauta 2008 03 12 RÛTA MARIJA VABALAITË Vilniaus pedagoginis universitetas KELYJE Á ÞMOGAUS TOBULUMÀ: SPINOZOS MORALËS FILOSOFIJA On the Way to Human Perfection: Spinoza s moral philosophy SUMMARY An article deals with ethical thought of Benedict Spinoza. Morality and ethics is a concern of Spinoza most in his work Ethics some ideas are in Theologico-Political Treatise and in Political Treatise. The ideas of morality and religion, morality and state, good and evil, the power of emotions and reason and the concept of freedom are studied. He relates all our emotions to pleasure, pain and desire. These emotions result from the mind s inadequte knowledge and determination by external forces. The emotions arise in accordance with universal and necessary laws, like everything else in nature. These laws concern the mind in so far as it is partial or inadequate cause of its affections. So we need to ground our cognition in adequate ideas in oder to attain freedom. Freedom is explaned as capasity to act rather than to be governed by the passions. The good is identified with what is useful to preserve one s being and the bad with what is harmful for this matter. Virtue is directly correlated whith knowledge. On the one part through understanding our passions and their causes we are able to gain some control over them. On the other part our happiness is manifested essentially in the exercise of reason. SANTRAUKA Straipsnyje nagrinëjama Benedikto Spinozos etinë teorija. Moralës ir etikos klausimai daugiausiai tyrinëjami Spinozos veikale Etika, kai kuriø minèiø esama Teologiniame politiniame traktate ir Politiniame traktate. Analizuojamos moralës ir religijos, moralës ir valstybës, gërio ir blogio, emocijø ir proto galiø ir laisvës sampratos. Autorius visas mûsø emocijas sieja su dþiaugsmu, sielvartu ir troðkimu. Ðios emocijos kyla ið neadekvataus paþinimo, kai protà determinuoja iðoriniai veiksniai. Emocijos atsiranda pagal universalius ir bûtinus dësnius, kaip ir visa kita gamtoje. Ðie dësniai veikia protà ir jis bûna dalinë, neadekvati savo afektø prieþastis. Tad norint bûti laisviems, reikia savo paþinimà grásti adekvaèiomis RAKTAÞODÞIAI: laisvë, bûtinybë, idëja, emocija, gëris, prigimtinë teisë. KEY WORDS: freedom, necessity, idea, emotion, good, natural right. 24 LOGOS 55
MOKSLINË MINTIS idëjomis. Laisvë yra aiðkinama kaip galimybë veikti, o ne bûti pasyviø bûkliø valdomam. Gëris tapatinamas su tuo, kas naudinga iðsaugant savo bûtá, o blogis su tuo, kas tam kliudo. Dorybë yra tiesiogiai siejama su paþinimu. Suprasdami savo emocijas ir jø prieþastis mes galime ðiek tiek jas suvaldyti, o proto tobulinimas sudaro mûsø laimæ. Benedicto Spinozos etikos ypatybë moralës problemø svarstymas, naudojantis geometrijos metodu. Metodo pasirinkimas nëra atsitiktinis. Autorius ásitikinæs, kad egzistuoja viena substancija ir mes patys esame jos apraiðkos, tad visa tai, kas yra, reikia ir yra ámanoma paþinti remiantis tais paèiais, visoje visatoje veikianèiais dësniais. Kartais Spinozos teiginiai skatina interpretatorius tvirtinti, kad þmogaus jausmø bei poelgiø paaiðkinimas mechanikos principais leidþia neigti religija paremtà etikà. Vargu, ar tai yra taip paprasta. Spinozos koncepcijà vieni kritikai laiko beveik ateistiðka, kiti didþiai teologiðka. Kaip ir kaip bûtø, spinoziðkoje moralës filosofijoje absoliuto vaidmuo yra þymiai ryðkesnis negu karteziðkoje, bet esminës ðiø autoriø etikos idëjos yra panaðios. Aptardami Spinozos teorijà, panagrinësime jø panaðumus ir skirtumus. Kita vertus, neámanoma nepasiduoti Gilles o Deleuze o kvietimui laikyti mûsø autoriø ir ne judëjiðku, ir ne krikðèioniðku, ir ne karteziðku. Taigi dëmesá sutelksime ir á savitas Spinozos màstymo linkmes. Spinozos palikimà sudaro keli moralinës ir politinës filosofijos veikalai, þinomiausias jø Etika (1677). Kiti: Traktatas apie proto patobulinimà (1677), Teologinis politinis traktatas (1670), Politinis traktatas (nebaigtas). Tiesa, juose nagrinëjamos ne vien etikos problemos. Norint suvokti Spinozos etikà bûtina iðsiaiðkinti jo bûties sandaros interpretacijà. Màstytojas siekia áveikti dekartiðkàjá màstymo ir tásumo dualizmà, postuluoja substancijà, turinèià be galo daug atributø ir pasireiðkianèià modusø pavidalu. Substancijà galima suprasti kaip visiðkai autonomiðkà bûtá, atributus kaip esmines jos savybes, o modusus kaip daugybæ patiriamø individualiø jø reiðkiniø. Egzistavimas yra bûdingas substancijos prigimèiai, ji yra pati savæs prieþastis. Tai bûtinas, amþinas, begalinis, vientisas, nedalus, visagalis, nepaprastai tobulas esinys Dievas arba gamta. RELIGIJA IR MORALË Kaip jau minëjome, interpretatoriai nesutaria dël Spinozos religijos filosofijos ávertinimø. Dël filosofinio Ðventojo Raðto aiðkinimo jo koncepcija nebelaikoma teologine, Teologinis politinis traktatas liudija naujà màstymo kryptá religijos filosofijà. Ðiame traktate polemizuojama su to laiko religinëmis doktrinomis, hermeneutiðkai tyrinëjamos Biblijos iðtraukos, nurodomi proto ir religinio tikëjimo skirtumai. Proto veiklos sfera yra tiesa ir iðmintis, teologijos pamaldumas ir paklusnumas 1. Spinoza kritikuoja nesutarimus religijos klausimais, smerkia bausmes uþ savarankiðkus Baþnyèios tradicijos svarsty- LOGOS 55 25
RÛTA MARIJA VABALAITË mus. Màstytojas pastebi, kad krikðèionys be reikalo ginèijasi, nekenèia vienas kito, tikëjimà paverèia vien ritualø laikymusi ar pasipelnymo ið padëties baþnytinëje hierarchijoje ðaltiniu. Filosofas teigia, kad bûtina kiekvienam palikti teisæ savarankiðkai aiðkintis tikëjimo paslaptis ir laisvæ garbinti Dievà pagal savo supratimà. Spinozos nuomone, kiekvienas turi teisæ galvoti, kà nori ir kalbëti kà galvoja. Ar tikëjimas yra deramas, galima spræsti tik ið þmogaus veiksmø. To, kas tikëdamas tiesa darosi nepaklusnus, tikëjimas nëra teisingas, teisingesnis tikëjimas yra to, kas tikëdamas tuo, kas klaidinga, iðlieka paklusnus. Kaip Dievo ástatymai buvo apraðyti Biblijoje lëmë tai, kad jie neatmenamais laikais buvo duoti þydø valstybei, tad ðiandien jie tiesiogiai neatskleidþia tiesø apie pasaulio tvarkà, nepadeda paþinti Dievà ir já mylëti. Dievo þodþio originalo neliko, bet tikroji religija yra áraðyta þmoniø ðirdyse. Tikrasis Dievo garbinimas esàs paprastas jo minties supratimas, atsidavimas jam visa ðirdimi, laikantis teisingumo ir meilës principø. Tikëjimui reikia ne tiek iðoriniø veiksmø, kiek dvasios paprastumo ir tiesumo, kuriø nei ástatymø galia, nei visuomenës autoritetas þmonëms negali primesti. Jëga ar ástatymas nepriverèia tapti palaimintuoju, tam reikalingas pamaldumas ir broliðki pamokymai. Visuotinë religija moko to paties, kaip ir natûrali proto ðviesa. Pranaðø autoritetas esàs reikðmingas tik praktinio gyvenimo ir tikrosios dorybës atþvilgiu. Pranaðai kalbëjo pagal savo epochos prietarus, jø mintys yra skirtingos. Tikëti istoriniais pasakojimais nebûtina, bet vis dëlto juos skaityti yra naudinga, nes jie pateikia elgesio pavyzdþiø, padeda paþinti þmoniø paproèius bei padëtá, geriausiai suvokiamus ið jø veiksmø, leidþia protingai pritaikyti mûsø poelgius prie jø gyvenimo bûdo, pamoko paklusnumo. Tikëjimo laisvë kyla ið prigimtinës þmogaus teisës, apimanèios tiek, kiek apima asmens norai ir galia. Niekas nëra ásipareigojæs gyventi pagal kito siekius, kiekvienas, perduodantis savo teisæ gyventi pagal savo polinkius valdantiesiems, iðlaiko dalá savo teisiø. Geri poelgiai þmogui teikia dvasinæ ramybæ, filosofo þodþiais, Ðventàjà Dvasià. Matyt, Spinozai judaizmo studijos turëjo átakos, nes meilës artimui principas niekur neiðkeliamas kaip pats svarbiausias. Meilæ þmogui autorius visada siûlo derinti su teisingumu. Màstytojas originaliai interpretuoja priesakà apie meilæ prieðui. Atsukti kità skruostà, atiduoti marðkinius nesà absoliutûs elgesio principai. Jie tinka tik valstybëse, kurioms stinga teisingumo. Reikia neleisti blogiems þmonëms bûti blogais: gerai sutvarkytoje valstybëje, kur vykdomas teisingumas, kiekvienas, jei jis nori jaustis teisingas, privalo ið teisëjo reikalauti sankcijø ne kerðydamas, bet siekdamas teisingumo ir savo tëvynës ástatymø iðsaugojimo. 2 MORALË IR VALSTYBË Spinozos nuomone, þmonës daþniausia elgiasi pagal savo prigimtá, bet kai kuriuos gyvenimo aspektus lemia jø paèiø sprendimai. Fizinë sveikata ir ramus 26 LOGOS 55
MOKSLINË MINTIS gyvenimas, anot màstytojo, priklauso ne vien nuo bendrosios þmoniø prigimties, bet ir nuo iðoriniø aplinkybiø. Tad ðiuo aspektu gerovæ uþtikrina tinkamas valdymas, protingai tvarkoma visuomenë. Pirmiausia buvo prigimtinë bûklë iki bet kokiø ástatymø; vëliau atsirado dieviðkasis ástatymas, ið pradþiø átvirtinantis Dievo ir jo tautos santykius, paskui iðplëstas ir kitiems, átvirtinantis bendras þmogiðkas dorybes; galiausiai buvo priimti pozityvûs ástatymai, sukuriantys atskirø valstybiø tvarkà, priklausanèià nuo atskiros tautos charakterio. Filosofo prigimtinës bûklës ir valstybës kilmës samprata yra panaði á hobsiðkàjà. Spinoza kartoja, kad þmogus þmogui prieðas, kad þmonës yra savanaudþiai ir kad valstybës ákuriamos tam, kad bûtø taikiai suderinti ðiø savanaudþiø interesai. Susitelkti á bendrijà paskatina ne protas, bet jausmai baimë, kerðto troðkimas, viltis. Ástatymus þmonës sukuria sau ir kitiems kaip tam tikrà gyvenimo bûdà, dël kurio visiems tampa saugiau ir patogiau gyventi. Prigimtinëje bûklëje nëra nusiþengimø ar neteisingumo, bet nëra ir átvirtintø þmogaus teisiø. Kiekvienas turi tiek pat teisës, kiek ir galios, o ði nëra didelë. Spinozos poþiûriu, þmonës nemëgsta vienatvës, jiems bûdingas poreikis sutarti tarpusavyje, net laukiniai vienas kitam padeda. Valstybë bûtø nereikalinga, jeigu þmonës vadovautøsi savo protu. Tuomet uþtektø juos pamokyti moralës taisykliø ir visi darytø tai, kas visiems yra naudinga. Kadangi þmonës daþniau vadovaujasi emocijomis negu protu, reikalinga valstybë, turinti galios priversti laikytis ástatymø. Valstybë susikuria sutarties pagrindu, jei tik ji pasisavina kiekvieno teisæ uþ save atkerðyti ir spræsti, kas gera ir kas bloga. O todël ji privalo turëti galià nustatyti bendro gyvenimo tvarkà, leisti ástatymus ir juos átvirtinti ne apeliuodama á protà, kuris nepajëgia suvarþyti emocijø, bet grasinimu. Tokia visuomenë, kurià átvirtina ástatymai ir galia iðsaugoti save, vadinama valstybe, o tie, kuriuos gina jos teisë, pilieèiais. 3 Kitaip negu Thomas Hobbesas, Spinoza pabrëþia, kad ir valdovai privalo paklusti ástatymams. Nors ástatymai suvarþo þmoniø prieðiðkumà, pakeisti þmoniø prigimties jie negali. Iðmintingi valdovai turëtø naudotis tais þmoniø jausmais, kurie naudingi valstybei, veikiau þadinti viltá pilieèiams ágyti kokià nors gërybæ, negu juos gàsdinti bausme. Tinkamas elgesys, motyvuotas tik baime patirti sankcijas, nëra teisingas. Kristus buvo atsiøstas tam, kad þmonës bûtø paskatinti gerai elgtis ne vien dël ástatymø, bet ir dël dvasinio apsisprendimo. Teisuolis tinkamai gyvena, nes suvokia bûtinybæ laikytis ástatymø, jam bûdingi meilë, dþiaugsmas, prielankumas, gerumas, iðtikimybë, romumas bei susivaldymas. Þydø valstybë buvusi stipri todël, kad visi kas septynetà metø privalëjæ studijuoti Ástatymø knygà, tad ástatymai visiems bûdavæ þinomi ir aiðkûs. Jie reglamentavo visà gyvenimà, þmonës buvo prie to ápratæ ir jausdavosi laisvi. Þinoma, màstytojas pastebi ir neigiamas þmoniø savybes. Politiniame traktate jis raðo, kad gerø pilieèiø yra maþai, cituoja Ovidijaus þodþius: mes visada norime uþdrausto vaisiaus ir trokðtame LOGOS 55 27
RÛTA MARIJA VABALAITË to, kas neleidþiama 4. Neverta tikëtis, kad þmogus rûpinsis kitais labiau nei savimi. Jis gina svetimà interesà tik tiek, kiek ðitaip tikisi átvirtinti savàjá. Niekas nëra labiau linkæs pavyduliauti, kaip silpnadvasiai, ir jog jie stengiasi þmoniø poelgius ásidëmëti labiau tam, kad pasmerktø, o ne kad pataisytø, ir, pagaliau, jog jie giria tik silpnadvasiðkumà ir juo didþiuojasi, taèiau taip, kad vis dëlto atrodytø silpnadvasiai 5 teigiama Etikoje, ádomu atsiminti tai, jog daug vëliau Friedrichas Nietzsche panaðiai charakterizuoja vergø moralæ. Þmonëms bûdingi godumas, pavydas, pyktis, neapykanta, gudravimai. Dar daugiau, filosofas áspëja, jog geroje valstybëje niekas neturëtø bûti nesàlygiðkai priklausoma nuo kieno nors sàþiningumo, nes tai nepatikima, kiekvienas kada nors pasiduoda pagundai nusiþengti. Kyla klausimas, ar ámanoma áveikti individø egoizmà. Spinozos nuomone, nuo beribio egoizmo gelbsti tas pats savanaudiðkumas. Etikoje skaitome, kad þmogui nëra nieko naudingesnio uþ þmogø; þmonës, sakau, savo bûèiai iðsaugoti negali geisti nieko vertingesnio uþ tai, kad visi dël visko taip sutartø, jog visø sielos ir kûnai sudarytø tarsi vienà kûnà, jog visi kartu kiek galëdami siektø iðsaugoti savo bûtá ir visi kartu ieðkotø visiems bendros naudos. Ið to iðplaukia, kad þmonës, valdomi proto, t.y. þmonës, kurie ieðko sau naudos vadovaudamiesi protu, negeidþia sau nieko, ko netrokðtø ir kitiems þmonëms, o todël jie teisingi, iðtikimi ir garbingi 6. Dar daugiau, tyrinëtojai paþymi, kad mûsø autoriaus teorijà galima suprasti ne vien kaip þmogiðkø santykiø, bet ir þmogaus santykio su gamta etikà, nes èia visos bûties pagrindas yra Dievas arba gamta, o þmogus traktuojamas kaip sudëtinë gamtos dalis, paklûstanti tiems patiems dësniams, kurie valdo visà gamtà 7. LAISVËS SAMPRATA Spinozos filosofijai bûdinga grieþtas determinizmas. Kaip jau minëjome, pirmoji visko, kas egzistuoja ir yra suvokiama, prieþastis esanti vienintelë substancija. Visa egzistuoja Dieve, ir visa, kas vyksta, vyksta vien tik pagal begalinës Dievo prigimties dësnius 8. Viskas egzistuoja dësningai, tad net Dievas neturi galimybës laisva valia pasirinkti pasaulio tvarkà. Netikslu bûtø sakyti, kad Dievas numato visà kûrinijà, nes jo intelektas, valia ir galia yra viena ir tas pat, jis veikia amþinybëje, kur nëra ankstesniø, dabartiniø ir vëlesniø laiko momentø, tad suvokimas, sprendimas ir veiksmas sudaro viená. Visatoje negali bûti nieko atsitiktinio, nes visagalis Dievas amþinai lemia dalykø egzistavimà ir be jo nëra jokios kitos prieþasties, kuri kà nors galëtø determinuoti veikti. Atskiri daiktai yra Dievo atributø bûsenos arba modusai, kuriais Dievo atributai iðreiðkiami apibrëþtu bûdu, bet mûsø suvokimui atsiskleidþia ir paèiø esiniø prieþastiniai ryðiai. 28-oje teoremoje teigiama: kiekviena atskirybë arba bet kuris baigtinis ir riboto egzistavimo daiktas gali egzistuoti ir bûti determinuojamas, veikti tik 28 LOGOS 55
MOKSLINË MINTIS tada, kai egzistuoti ir veikti já determinuoja kita prieþastis, kuri taip pat yra baigtinë ir riboto egzistavimo. O ði prieþastis savo ruoþtu taip pat gali egzistuoti ir bûti determinuota veikti tik tada, kai jà egzistuoti ir veikti determinuoja dar kita prieþastis, kuri taip pat yra baigtinë ir riboto egzistavimo, ir taip iki begalybës. 9 Gamtoje nëra jokiø tikslø bei jø siekimo, patys þmonës iðgalvoja tikslo prieþastis. Viskas veikia dësningai, þmogø apibrëþia jo esmë potraukis save iðsaugoti, ðis potraukis determinuoja ir sielos, ir kûno veiklà. Vis dëlto þmonëms atrodo, kad jie turi laisvà valià. Filosofas teigia, jog þmonës klysta, manydami esà laisvi. Jie laiko save laisvais, nes ásisàmonina savo norus ir siekius, o savo norø ir siekiø prieþasèiø neþino. Pasak Spinozos, laisvu vadinamas tas daiktas, kuris egzistuoja vien tik dël savo prigimties bûtinumo ir pats save determinuoja veikti. O bûtinu, arba veikiau priverstiniu, vadinamas tas daiktas, kuris yra kito determinuotas egzistuoti ir veikti tam tikru bei apibrëþtu bûdu. 10 Taigi siela, kuri veikia vien pagal savo prigimties dësnius t.y. protà, yra laisva. Siela paklûstanti emocijoms, t.y. ta, kurià determinuoja neadekvaèios idëjos, yra ið dalies pasyvi, tad nelaisva. Norint ágyti laisvæ reikia tapti laisvu nuo emocijø, nes emocijoms paklûstantis þmogus nevaldo savæs já valdo likimas, kuris turi tokià galià, kad daþnai þmogus, nors ir matydamas tai, kas geriau, priverstas pasiduoti tam, kas blogiau. 11 Be to, savaime suprantama, jog mûsø laisvæ gali riboti nepaþintos iðorinës prieþastys. Laisvæ màstytojas laiko dorybe, teigia, jog bûtina paþinti bûties tvarkà, ásitikinti kad viskas yra dësninga. Tuomet á pasaulá imsime þiûrëti be emocijø, tarsi amþinybës poþiûriu. Stipraus charakterio þmogus turi omenyje tai, kad viskas iðplaukia ið dieviðkos prigimties bûtinumo; o todël visa, kà jis mano esant atgrasu ir bloga ir kas, be to, jam atrodo nedora, siaubinga, neteisinga ir niekinga, kyla ið to, kad jis paèius daiktus suvokia sujauktai, neriðliai ir neaiðkiai. 12 Paþinæ amþinà tvarkà ir jai paklusæ, iðsigelbësime nuo jausmo, jog esame nuskriausti likimo. Sielvartavimas dël to, kas net negalëtø bûti kitaip, visada yra beprasmis 13, tad verèiau ramiai laukti ir pakelti likimo permainas. Teisingiausiai elgiasi tas, kas nenusileidþia savo geismams, yra iðmintingas, paþásta Dievà ar jo kûrinijà ir veikia taip, kaip skatina meilës ir pareigos jausmas. GËRIS IR BLOGIS Anot Spinozos, gëris ir blogis nëra absoliutûs, jie priklauso nuo individo vidujybës. Kas yra gera, o kas bloga, kiekvienas sprendþia remdamasis savo emocijomis. Patys savaime dalykai nëra nei blogi, nei geri, mes laikome gëriu tai, ko siekiame, blogiu tai, ko vengiame. Filosofo þodþiais, gërio ir blogio terminai neþymi nieko teigiamo daiktuose, imamuose savaime, ir yra tik màstymo modusai, arba sàvokos, sudaromos lyginant daiktus vienà su kitu. Juk vie- LOGOS 55 29
RÛTA MARIJA VABALAITË nas ir tas pats daiktas gali tuo paèiu metu bûti geras ir blogas, taip pat nei toks, nei toks. Pavyzdþiui, muzika gera melancholikui, bloga gedinèiam, o kurèiam ji nei gera, nei bloga. 14 Jei mes manome, kad kas nors atitinka mûsø prigimtá, yra pravartus mûsø gerovei, palaiko mûsø veikimo galià, padeda paþinti tikrovæ, tai pavadiname gëriu. Daikto gerumas sutapatinamas su paprasèiausiu jo naudingumu. Veiksmai taip pat savaime nëra nei geri, nei blogi, gerais jie vadinami tuomet, kai teikia naudà. Sprendimas apie gërá arba blogá nëra vien individualus, bendrijoje dël vertinimø bûna sutarta. Vis dëlto skirtingø bendrijø sutarimai gali skirtis: paproèiai ir religija ne visø tie patys, kas vieniems ðventa, tas kitiems nuodëminga, ir kas vieniems garbinga, tas kitiems gëdinga. 15 Daþniausia geromis laikomos teigiamos emocijos, nes jos padeda veikti, tobulinti màstymà, leidþia mëgautis protingu gyvenimu. Savo ruoþtu, dþiaugsmo ir sielvarto emocijø ásisàmoninimas yra gërio ir blogio paþinimas. Su veiklumu màstytojas sieja ir dorybæ. Jà Spinoza apibrëþia kaip paèià þmogaus esmæ arba prigimtá, kiek ji turi galià padaryti kà nors, kas gali bûti suprasta vien tik pagal paèios prigimties dësnius 16. Tai veikimas pagal adekvaèias idëjas, pagal savo protà siekiant naudos. Dorybës pagrindà sudaro pats noras iðsaugoti savo bûtá, dorybingai elgdamiesi mes pajëgiame paþaboti aistras, pati dorybë yra pasitenkinimas, o ne priemonë já pelnyti. Ar yra kas nors, kas, anot Spinozos, perþengtø teisëto elgesio ribas? Ðiuo klausimu màstytojas nëra grieþtas. Politiniame traktate jis nurodo, kad prigimtinë visos gamtos, o dël to ir kiekvieno individo teisë tæsiasi tiek, kiek toli plinta jø galia: vadinasi, visa tai, kà þmogus daro pagal savo prigimties dësnius, jis vykdo pagal aukðtesnæ gamtos teisæ ir turi gamtos atþvilgiu tiek teisës, kiek turi galios. 17 Taigi leistinø dalykø ribos sutampa su to kam mes ið prigimties turime galios ribomis. Neleistina tik tai, ko mes pagal savo prigimtá net ir nepajëgtume padaryti. Ðiuo aspektu Spinozos mintys vël primena daug vëlesnæ nyèiðkà gërio sampratà. Prigimtinæ þmogaus teisæ mûsø autorius pirmiausiai sieja su polinkiais, norais, o ne su savarankiðkais proto sprendimais. EMOCIJØ JËGA IR SIELOS GALIA JOMS Spinoza prisipaþásta, kad jo filosofijos tikslas esàs nurodyti þmonëms, kaip jie turëtø elgtis, kad bûtø laimingi. Savo mokymà apie þmoniø jausmus ir veiksmus jis pradeda kreipiniu á tuos, kas yra geriau linkæ juos prakeikti ar iðjuokti, negu juos suprasti, ir jiems iðaiðkina, jog ðie dalykai turi bûti analizuojami grieþtu dedukciniu metodu: að þmoniø ydas ir paikystes imuosi tirti geometrijos metodu ir noriu pateikti grieþtus árodymus toje srityje, kurià jie paskelbë prieðtaraujanèia protui, tuðèia, absurdiðka ir pasibaisëtina. Bet að remiuosi ðtai kuo: gamtoje nëra nieko, kà bûtø galima laikyti jos yda, nes gamta visada ta pati, ir visur vienas ir tas pats yra jos pajëgumas ir veikimo galia, t.y. 30 LOGOS 55
MOKSLINË MINTIS gamtos dësniai ir taisyklës, pagal kuriuos viskas vyksta ir keièiasi ið vienø formø á kitas, visur ir visada yra tie patys, todël turi bûti vienas ir tas pats ir daiktø, kad ir kokie jie bûtø, prigimties supratimo bûdas, bûtent remiantis visuotiniais gamtos dësniais ir taisyklëmis. Taigi neapykantos, pykèio, pavydo ir t.t. emocijos, imamos paèios savaime, iðplaukia ið to paties gamtos bûtinumo bei pajëgumo kaip ir visos kitos atskirybës, o todël yra tam tikros jø prieþastys, ið kuriø jos paþástamos, ir jos turi tam tikras savybes, tiek pat vertas paþinti, kaip ir savybës bet kurio kito daikto, kurio jau vien stebëjimas mus dþiugina. Tad emocijø prigimtá bei jëgà ir sielos galià joms að aptarsiu tuo paèiu metodu, kuriuo ankstesnëse dalyse aptariau Dievà ir sielà, ir þmoniø veiksmus bei potraukius nagrinësiu lygiai taip pat, lyg bûtø kalbama apie linijas, plokðtumas ar kûnus. 18 Kaip ir René Descartes as, Spinoza sistematizuoja sielos bûsenas 19, tik vietoj ðeðiø pagrindiniø sielos aistrø iðskiria tris pagrindines emocijas. Emocijà mûsø autorius apibrëþia kaip màstymo modusà, pasireiðkiantá tik tada, kai þmogus turi já sukëlusià màstymo sàvokà idëjà. Emocija, vadinama pasyvia sielos bûsena, yra neaiðki idëja, kuria siela teigia didesnæ arba maþesnæ negu anksèiau savo kûno arba kurios nors jo dalies egzistavimo jëgà ir kuriai esant pati siela determinuojama màstyti veikiau vienà dalykà negu kità. 20 Ðios bûsenos yra pasyvios, nes mûsø siela nëra adekvati jø prieþastis. Emocija laikytina tuo, kas mumyse vyksta, arba tuo, kas ið mûsø prigimties kyla, o ne tuo, kà mes patys susidarome jas mes patiriame kaip neaiðkias ir netikslias idëjas. Nesvarbu, ar mûsø idëjos aiðkios ir tikslios, ar neaiðkios, mes siekiame iðsaugoti savo bûtá ir ðá savo siekimà ásisàmoniname. Pamatinë emocija yra troðkimas. Filosofo nuomone, pareigos sàvoka yra iðvedama ið troðkimo sàvokos: pareigos jausmas esàs troðkimas daryti gera, atsirandantis todël, kad gyvename vadovaudamiesi protu. Ádomu tai, kad Spinoza troðkimà sieja su savisaugos poreikiu ir suartina kiekvieno daikto tvermæ su grynai þmogiðku ásisàmonintu iðlikimo noru. Troðkimo sàvoka apima bet kokius siekius, polëkius, potraukius ir norus. Visi jie yra nukreipti á tai, kas padeda mums save iðsaugoti. Kitos dvi pagrindinës emocijos yra dþiaugsmas ir sielvartas. Dþiaugsmà jauèiame kai didëja mûsø sugebëjimas veikti, sielvartà kai jis maþëja. Visos kitos emocijos yra ðiø trijø pamatiniø emocijø vediniai. Dþiaugsmo emocijà, bûdingà kartu ir sielai, ir kûnui, autorius vadina malonumu arba linksmumu, o sielvarto emocijà ðirdgëla arba melancholija 21. Meilæ jis aiðkina kaip dþiaugsmà, lydimà iðorinës prieþasties idëjos; o neapykantà kaip sielvartà, lydimà iðorinës prieþasties idëjos. Anksèiau uþ utilitaristus Spinoza pripaþásta, kad dþiaugsmai gali bûti skirtingø kokybiø: yra þenklus skirtumas tarp dþiaugsmo, kuriam, pavyzdþiui, pasiduoda girtuoklis, ir dþiaugsmo, bûdingo filosofui 22. Paèios savaime emocijos nëra nei naudingos, nei þalingos. Daþniau naudingas yra dþiaugsmas, meilë, o ne sielvartas, neapykanta, bet ir jø perteklius LOGOS 55 31
RÛTA MARIJA VABALAITË gali kliudyti bûti imliam daugeliui kitø poveikiø. Dþiaugsmo emocija lieka pasyvia bûsena, nes nors mûsø galia stiprëja, ji nepadidëja tiek, kad siela taptø aktyvia ir þmogus remtøsi proto sprendimu. Geriausia, kad mûsø elgesá determinuotø ne emocijos, bet protingi, tikri ir tvirti sprendimai, tad reikia tobulinti savo protà, kad adekvaèiai suvoktume save paèius ir visà pasaulá. Emocijos bûna þalingos, jei trukdo mûsø galiai màstyti. Kol tobulai nepaþástame savæs ir savo emocijø geriausia, kà galime padaryti, tai ágyti deramos gyvensenos pagrindà, arba tvirtus gyvenimo principus, juos ásiminti ir nuolat taikyti atskirais gyvenime daþnai pasitaikanèiais atvejais, idant ðitaip jie plaèiai paveiktø mûsø vaizduotæ ir visada juos turëtume prieð akis. 23 Tokiu atveju þinosime, kaip elgtis, netgi pakliuvæ á keblià situacijà. Emocijos gali bûti suvarþytos tik stipresniø ir prieðingø emocijø, vien teisingas gërio ir blogio paþinimas emocijø nesuvarþo. Þmogus gali iðsilaisvinti pasiekdamas aukðtesná paþinimo lygá, nes kai jis ágyja þiniø, pasyvias idëjas emocijas pakeièia aktyvus susidomëjimas amþinomis tiesomis. 24 Þmogus turi vengti pasyviø sielos bûsenø, o jos liaujasi bûti pasyviomis, kai susidarome aiðkià ir tikslià idëjà. Tad emocijø paþinimas sumaþina jø poveiká. Reikia kiekvienà emocijà paþinti, kiek tai ámanoma, aiðkiai ir tiksliai, kad ðitaip emocija determinuotø mûsø sielà màstyti tai, kà ji suvokia aiðkiai bei tiksliai ir kuo visiðkai pasitenkina, taigi rûpintis paèià emocijà atskirti nuo minties apie iðorinæ prieþastá ir susieti su teisingomis mintimis. 25 Protas nereikalauja nieko prieðingo mûsø prigimèiai, jis reikalauja save iðsaugoti, save mylëti, siekti naudos ir tobulëti. Þmogus gali paþinti substancijà ir per jà jos daiktiðkø apraiðkø esmæ, ðis paþinimas yra amþinøjø idëjø paþinimas, o siela, kiek jà sudaro ðios idëjos, yra begalinës amþinos substancijos dalelë. Asketizmas nëra siekiamybë, prieðingai, Spinoza raðo, jog iðmintingo vyro dalia naudotis daiktais ir kiek galima jais mëgautis (taèiau ne iki persisotinimo, nes tai jau ne mëgavimasis). Iðmintingam vyrui, sakau, dera pasistiprinti ir atsigaivinti saikingu ir maloniu maistu bei gërimu, gardþiais kvapais, þydinèiø augalø þavumu, apdarais, muzika, kûnà lavinanèiais þaidimais, teatru ir kitais panaðiais dalykais, kuriais kiekvienas gali naudotis be jokios þalos kitam. 26 Kas yra aukðèiausias þmogui pasiekiamas gëris? Tai intelektinë Dievo meilë, kurià Spinoza supranta kaip emocijà, nuslopinanèià visas nepageidautinas emocijas. Ji yra paþinimo aistra, taigi, viena vertus aistra, kita vertus, Dievo arba gamtos paþinimas, t.y. màstymo aktai. IÐVADOS Apibendrindami galime teigti, jog Spinozos etika turi natûralizmo, utilitarizmo ir racionalizmo bruoþø. Kaip ir Aristotelis, mûsø autorius vertybe pripaþásta màstymo tobulinimà, aukðèiausià gërá mato mintyse apie absoliutà. 32 LOGOS 55
MOKSLINË MINTIS Kaip ir epikûrieèiai, Spinoza pripaþásta, jog gyvenime verta patirti malonumø. Kaip ir stoikai, pamatiniu gyvenimo principu laiko savisaugà bei nurodo, kad geriausiai gyvena tas, kas elgiasi pagal savo protà ir prigimtá, kad neámanoma iðvengti savo likimo, bet verta paþinti paèius save bei visus mus supanèius dalykus ir kantriai iðkæsti tai, ko neámanoma pakeisti. Literatûra ir nuorodos 11 B. Spinoza. Theologico-Political Treatise and Political Treatise. New York: Dover Publications, Inc., 1951, p. 194. 12 Ten pat, p. 105 106. 13 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 253 14 B. Spinoza. Theologico-Political Treatise and Political Treatise. New York: Dover Publications, Inc., 1951, p. 381. 15 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 271. 16 Ten pat, p. 234. 17 Þr.: M. Kostyszak. The Attribute of Thinking in Spinoza s Ethics and in Heideggers s What is Called Thinking // Kontexte Spinoza und Die Geschichte der Philosophie. Herausgegeben von Henryk Pisarek und Manfred Walther. Wroclaw: Wydawnictwo Universytetu Wroclawskiego, 2001, p. 306 307. 18 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 27. 19 Ten pat, p. 39. 10 Ten pat, p. 8. 11 Ten pat, p. 213. 12 Ten pat, p. 288. 13 Verta prisiminti tai, jog daug vëliau Nietzsche paèiu skaudþiausiu dalyku laiko ne kanèià, bet jos beprasmiðkumo suvokimà: þmogus, tas narsiausias ir iðtvermingiausias gyvulys, neatmeta kanèios: jis nori jos, jis pats jos ieðko, bet su viena sàlyga kad kas nors nurodytø jam jos prasmæ, pasakytø, kad jis kenèia dël to ir to. (F. Nietzsche. Apie moralës genealogijà. Vilnius: Pradai, 1996, p. 183). 14 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 216. 15 Ten pat, p. 203. 16 Ten pat, p. 219. 17 B. Spinoza. Theologico-Political Treatise and Political Treatise. New York: Dover Publications, Inc., 1951, p. 292. 18 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 128 129. 19 Santykinai pasyvios sielos bûsenos Descartes o vertime vadinamos aistromis, Spinozos emocijomis. 20 Ten pat, p. 210. 21 Ten pat, p. 141. 22 Ten pat, p. 191. 23 Ten pat, p. 311. 24 S. Hampshire. The Age of Reason. New York: A Mentor Book, 1957, p. 103. 25 B. Spinoza. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 305. 26 Ten pat, p. 261 262. LOGOS 55 33