Imitacijos teorija ir praktika XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose

Imitacijos teorija ir praktika XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose Živilė NEDZINSKAITĖ Vilniaus padagoginis universitetas Visuotinės literatūros katedra T. Ševčenkos g. 31, LT 03111 Vilnius zivilened@one.lt Santrauka Imitation Theory and Practice in Jesuit Colleges of the Grand Duchy of Lithuania in XVIIth XVIIIth Centuries Imitacija straipsnyje analizuojama kaip vienas svarbiausių Baroko epochos reiškinių, neatsiejama šio laikotarpio literatūrinės kūrybos dalis ir fundamentinė poetikos bei retorikos mokslų kategorija. Taip imitaciją traktavo garsiausi XVI XVII a. literatūros teoretikai, dažniausiai priklausę Jėzaus draugijai, taip ją suprato ir LDK jėzuitų kolegijų dėstytojai. Remiantis gausiais rankraštiniais paskaitų konspektais iš LDK jėzuitų kolegijų (Vilniaus, Kauno, Kražių, Gardino, Naugarduko, Nesvyžiaus, Pinsko, Slucko ir kt.) straipsnyje parodoma, kad mokyklose imitacija buvo aiškinama mokymo proceso pradžioje, t. y. per retorikos ir poetikos paskaitas, ir suprantama kaip viena iš kelių pakopų mokiniams ieškant individualaus kūrybos kelio. Imitacijos terminas poetikos ir retorikos kursuose buvo apibrėžiamas gana skirtingai, tačiau pažymėtina, kad mokiniai buvo ugdomi ne pažodžiui imituoti garsiausius Antikos ar savo laikų autorius, bet perprasti jų kūriniuose glūdinčią dvasią ir pritaikyti ją norimai pavaizduoti problemai ar temai. Esminiai žodžiai: barokas, literatūros istorija, poetika, retorika, imitacija. Summary Imitation is analysed in the article as one of basic phenomena of the Baroque epoch, a concurrent of baroque literary creation and as fundamental category of poetics and rhetoric sciences. Imitation was treated in such way by the most famous literary theorists of XVIth XVIIth centuries, who mostly were members of the Society of Jesus. Professors of GDL Jesuit colleges perceived the concept in the same way. Numerous compendiums of lectures from GDL Jesuit colleges (Vilnius, Kaunas, Kražiai, Hrodna, Navahrudak, Nyasvizh, Pinsk, Slutsk and others) allow to state, that imitation was explained in the beginning of teaching process (i.e. during the lectures of rhetoric and poetics) and was understood as one of several stages in the search of individual creation manner by a pupil. The term of imitation in poetics and rhetoric courses was defined quite differently. Nevertheless it should be noted that pupils were trained not to literally imitate the most famous ancient or contemporaneous authors, but to penetrate the spirit lying in their oeuvre and to adapt it to the problem or theme they were describing. Key words: the Baroque, history of literature, poetics, rhetoric, imitation. Imitacijos terminas šiais laikais dažniausiai vartojamas neigiama prasme, o imitatorius tapatinamas su ribotų gabumų, menkos vaizduotės ar originalių idėjų stokojančiu kūrėju. Visiškai kitą reikšmę imitacija turėjo Renesanso ir Baroko epochose, kai be jos nebuvo įsivaizduojama nė viena meno šaka ir tolimesnė jos raida. Ypatingas dėmesys imitacijai skiriamas to meto literatūros teorijoje. Šis terminas apėmė keletą dalykų: puikų tam tikro žanro istorijos bei raidos išmanymą; jo kompozicijos elementų 11

Imitacijos teorija ir praktika XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose darnų perteikimą; sudėtingų poetinių komponentų panaudojimą; temų, idėjų, siužetų perkūrimą ir pritaikymą tų dienų aktualijoms. Šio straipsnio tikslas išanalizavus gausią rankraštinę poetikos ir retorikos paskaitų konspektų medžiagą, parodyti, kaip imitacija buvo aiškinama XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose, kokie jos aspektai buvo akcentuojami ten dėsčiusių profesorių paskaitose, kokia imitacijos įtaka individualiai poetinei mokinių kūrybai. Tirtų mokyklinių poetikos ir retorikos kursų geografija gana plati. Jie skaityti Vilniaus, Kauno, Kražių, Naugarduko, Nesvyžiaus, Gardino, Pinsko ir kt. jėzuitų kolegijose. Paskaitų medžiaga užrašyta jas lankiusių studentų, kurie kartais nurodo, kokio profesoriaus kursą jie klausė ir konspektavo, tačiau dažniausiai rankraščiuose nurodomas tik painus, Baroko epochoje įprastas, išklausyto kurso pavadinimas. Ne visų rankraščių būklė vienodai gera: yra pažeistų gaisrų, drėgmės ar pelėsių, be titulinių lapų, neturinčių atskirų kurso dalių, pradžios ar pabaigos. Dauguma rankraščių saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai lėmė ta aplinkybė, kad Vilniaus universitetas buvo svarbiausia jėzuitų aukštoji mokykla Lenkijos Lietuvos Respublikoje, todėl čia buvo stengtasi sukaupti ir kitų kolegijų mokslinę veiklą reprezentuojančius veikalus. Iš gausios rankraštinės medžiagos (apie 100 rankraščių) analizei buvo atsirinkti tik labiausiai su tiriamąja tema susiję mokykliniai poetikos ir retorikos kursai. Imitacijos reikšmė ir aiškinimas XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose Žymiausių XVI XVII a. literatūros teoretikų veikaluose, kurie buvo laikomi pagrindiniais studijuojant poetikos ir retorikos mokslus Europos universitetuose, ypač akcentuojama imitacijos reikšmė. Imitacija šiuose veikaluose suprantama kaip nuolatinis tobulėjimo procesas, besivystantis pakopomis, o tikru poetiniu meistriškumu laikomas ne aklas kokio nors autoriaus stiliaus ar leksikos pamėgdžiojimas, o jo idėjos ir kūrinyje atskleistų potyrių originali interpretacija ar gerokai nuo originalo nutolusi, savarankiška to paties motyvo versija. Garsiausias Renesanso literatūros teoretikas Iulius Caesaris Scaligeris (1484 1558), kurio pateikta žanrų ir poezijos tipologija buvo remiamasi dviem vėlesniais šimtmečiais, veikale Poetices libri septem (Septynios poetikos knygos, Lyoni, 1561) nurodė, kad poezija yra mokslas, o poeto tikslas pagal šio Imitation Theory and Practice in Jesuit Colleges of the Grand Duchy of Lithuania in XVIIth XVIIIth Centuries mokslo taisykles kurti kūrinius, kurie turį imituoti ir pamokyti skaitytoją (Scaliger, 1586, 6 7). Teoretikas taip pat pažymėjo, kad poetu galima tapti tobulėjant dviem kryptimis lavinant bei tobulinant imitacijos (imitatio) ir skonio ar tam tikro literatūrinio suvokimo (iudicium) įgūdžius. Geriausia, anot Scaligerio, jei poetas savo kūryboje sugebėtų sujungti šias dvi savybes (Scaliger, 1586, 537). Scaligerio literatūros teorijos darbus toliau tęsė vienas žymiausių jėzuitų filologų Iacobas Pontanas (1542 1626). Jo veikalas Poeticarum institutionum libri tres (Trys poetikos taisyklių knygos, Ingolstadii, 1594), išleistas kaip vadovėlis jėzuitų mokykloms, buvo ne tik pirmoji, bet ir viena populiariausių jėzuitų poetikų, kuria rėmėsi daugelis XVII a. literatūros teoretikų ir dėstytojų. Apie imitaciją Pontanas kalba pirmuose veikalo skyriuose ir laiko ją neatsiejama poetikos dalimi. Jis teigia, kad imitacija yra dvejopa (duplicem esse imitationem). Viena jos rūšis yra paprastesnė, kai imituoti reiškia šiek tiek pamėgžioti (imitari effingere quippiam significare). Kita imitacijos rūšis gerokai sudėtingesnė ir reikalaujanti iš kūrėjo daugiau talento bei poetinių įgūdžių. Tokios imitacijos Pontanas pataria imtis tik kruopščiai pasiruošus: jo nuomone, derėtų išsirinkti vieną autorių, į kurį kūrėjas lygiuotųsi ar net stengtųsi jį pranokti, o jei pastebėtų kokį trūkumą jo kūryboje, nedvejodamas ieškotų trūkstamų poetinės išraiškos priemonių kitų autorių kūriniuose (Unus praecipue deligendus, cui nos similes esse studeamus, cui si quid deest, nullo negotio ab aliis petere licebit, Pontanus, 1609, 16 17). Imitacijos problema buvo aiškinama ir jėzuitų kolegijose per poetikos ir retorikos paskaitas. Ištyrus gausią rankraštinę medžiagą Vilniaus, Kauno, Kražių, Gardino, Naugarduko, Nesvyžiaus, Pinsko, Slucko ir kt. kolegijose skaitytų paskaitų konspektus, paaiškėjo, kad imitacija, kaip ir literatūros teoretikų, laikyta vienu svarbiausių mokymo komponentų. Ne vienas profesorius poetikos kurso paskaitas pradėdavo aptardamas, kas apskritai yra poezija (de poesi in genere), ir atkreipdamas dėmesį į keturis pagrindinius dalykus, formuojančius tobulą poetą: natura, ars, exercitatio et imitatio (prigimtiniai gabumai, taisyklių išmanymas, pratybos ir pasirinktų autorių imitacija). Būtina pridurti, kad visame mokymo procese ypač akcentuota pratybų ir imitacijos svarba. Daugelyje poetikos paskaitų konspektų nurodoma, kad, norint tapti geru poetu ar retoriumi, reikia kas dieną užsiimti keturių dalykų tobulinimu. Juos sudaro skaitymas (lectio), pratybos (exercitatio), išrašai ar pastabos (annotatio) ir imitacija (imitatio). Lectio esmę sudaro tai, kad mokinys privalo išsirinkti jam Živilė Nedzinskaitė 12

patinkantį autorių ir skaityti jo kūrinius. Exercitatio paskirtis mokytis tų kūrinių ištraukas atmintinai ar bandyti sukomponuoti ką nors panašaus pagal mokytojų duotus pavyzdžius. Annotatio moko ir padeda išsirinkti iš skaitomo kūrinio citatas ar frazes, kurias mokinys galėtų panaudoti savo paties kūriniuose, o imitatio skatina parašyti ką nors panašaus į perskaityto autoriaus kūrinius. Imitacijos svarbą poetikos bei retorikos mokslams rodo ir tas faktas, kad jėzuitų kolegijų profesoriai apie imitaciją ir jos sampratą dažniausiai kalba pačioje dėstomų kursų pradžioje, iškart po paaiškinimo, kas yra poezija ir koks poeto tikslas. Pirmasis poetikos skyrius neretai vadinamas De imitatione ( Apie imitaciją ). Jame nurodoma, kad įvairių autorių imitacija yra bene svarbiausia pakopa norint gerai įvaldyti retorikos meną ir tvirtas pagrindas savarankiškai literatūrinei kūrybai. Tai iliustruoja kad ir tokios dėstytojų pastabos: retorikos menui viena svarbiausių yra imitacija, be kurios, manau, niekas negali būti geru retoriumi (Imitatio sine qua neminem bonum rhetorum posse puto, VUB RS F 3 1392, 5); pirmasis pradedančiųjų darbas, jei jie nori tobulėti, yra imituoti (Primus labor incipientium est imitari, si volunt proficere, VUB RS F 3 2087, 32). Pati imitacijos sąvoka mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose traktuojama gana skirtingai. Dėstytojai pateikia tokius imitacijos apibrėžimus: imitacija yra tarsi suformavimas kokios nors idėjos remiantis [perskaitytais] autoriais (imitatio est conformatio authoribus tanquam alicui ideae, VUB RS F 3 1392, 7); imitacija yra minties, kurią savo veikale ištobulinęs pateikė tas, kurį imituojame, išraiška (imitatio est expressio rationis, quam is, quem imitamur, in opere suo perficiendo tenuit, VUB RS F 3 2188, 60); imitacija yra niekas kita, kaip formavimas mūsų kalbos pagal to autoriaus, kurį imituojame, kalbos ar stiliaus taisykles (imitatio nihil aliud est quam confirmatio sermonis nostri ad normam sermonis, seu styli eius authoris quem imitamur, VUB RS F 3 1364, 39). Kaip aiškėja iš pateiktų apibrėžimų, imitacija suprantama ir kaip pasirinkto autoriaus leksikos ar stiliaus perėmimas, ir kaip pagrindinės kūrinio idėjos transformacija. Vis dėlto, nepaisant imitacijos sąvokos aiškinimo įvairiapusiškumo, dauguma jėzuitų kolegijų dėstytojų šį procesą labiau sieja ne su beveik pažodiniu pasirinkto autoriaus frazių įkomponavimu į savo kūrinį, bet su tos pačios idėjos, kuri išreikšta patinkančio autoriaus veikale, savita, dažnai nauja interpretacija. 1734 metais Kražių kolegijoje poetiką dėstęs profesorius pabrėžia, kad imituoti autorius nėra visą jų kūrinį tarsi pavogus sau priskirti, pakeitus vos keletą detalių, bet, remiantis pavyzdiniu kūriniu, dera viską savaip pavaizduoti (imitari authores non est totum illorum opus furtivo modo sibi adscribere, vix aliquibus mutatis, sed totum proprio Marte ad instar alterius elucubrare, VUB RS F 3 938, 60). Kartais dėstytojai, aiškindami imitacijos esmę, pasitelkia vaizdžią analogiją su kita meno sritimi tapyba. Jie teigia, kad imitacija panaši į dailininko nutapytą paveikslą. Jo autorius tarsi atkartoja pasirinktą gyvenimo realybės ar mus supančios gamtos momentą, tačiau perteikia jį savais potėpiais ir savomis spalvomis. Taip dailininko sukurtas atvaizdas ar vaizdas, nors ir yra panašus į originalą, tačiau visiškai jo neatkartoja. Tad panašiai, sako dėstytojai, nutinka ir su literatūrine imitacija (VUB RS F 3 938, 60; VUB RS F 3 1392, 7). Svarbu pažymėti, kad beveik visuose mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose išskiriamos dvi imitacijos rūšys: imitatio verborum (žodžių imitacija) ir imitatio rerum (turinio imitacija). Nežinomas XVIII a. poetikos kursą dėstęs profesorius (VUB RS F 3 1395, 56) taip apibūdina šias dvi imitacijos formas: pirmu atveju sekama pasirinkto autoriaus iškalbos ypatybėmis ir žodžiais (alia imitatio eloquentionis seu verborum), kitu imituojami kokį nors kūrinį skaitant patirti jausmai (alia imitatio sensuum). Abi imitacijos rūšis vertėtų aptarti detaliau. Imitatio verborum Pirmoji imitacijos rūšis (imitatio verborum) susijusi su pažodiniu kito autoriaus leksikos ir atskirų frazių įkomponavimu į savo kūrinį arba analogiškų pasirinkto autoriaus frazėms posakių paieška (imitatio eloquentionis est tum, cum phrases, quas in authore legimus, usurpamus vel illis similes efficimus, VUB RS F 3 1395, 56). Dauguma poetikos dėstytojų nurodo, kad pirmosios rūšies imitacijai geriausiai tinka trys būdai (imitatio verborum tripliciter fit): žodžių pakeitimas (commutatio), jų prijungimas (adiectio) arba atėmimas (detractio). 1677 metais retorikos kursą dėstęs profesorius aiškina, kad imitacija naudojant žodžių pakeitimus (commutatio) yra tuo atveju, kai paliekame tą patį kūrinio turinį, o žodžius perkeliame iš vienos vietos į kitą, arba vietoj kai kurių iš jų pavartojame sinonimus (commutatione fit imitatio, quando manente eodem sensu poematis verba de loco in locum transferuntur aut etiam synonimici supponuntur, VUB RS F 2069, 27). Taip pat čia galima vartoti skirtingas kalbos figūras. Kaip tokios imitacijos pavyzdys ne vieno dėstytojo paskaitose nurodomos Horacijaus askle- 13

Imitacijos teorija ir praktika XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose piadine strofa parašytos eilės, kurias kitas Antikos poetas Stacijus perteikė hegzametru: Illi robur et aes triplex Circa pectus erat, qui fragilem truci Commisit pelago ratem Primus (Horatius, Carmina, lib. I, III, 9 12) 1 Quis rude et abscissum miseris animantibus aequor Fecit iter, solidaeque pios telluris alumnos Expulit in fluctus pelagoque immisit hianti, Audax ingenii? (Statius, Silvae III, II, 61 64) 2 Imitation Theory and Practice in Jesuit Colleges of the Grand Duchy of Lithuania in XVIIth XVIIIth Centuries Taenarias etiam fauces, alta ostia Ditis, Et caligantem nigra formidine lucum Ingressus, Manisque adiit regemque tremendum Nesciaque humanis precibus mansuescere corda. (Vergilius, Georg., lib. IV, 467 470) 4 Eneidoje Vergilijus tą pačią mintį vaizduodamas, kaip žynė Sibilė moko Enėją surasti kelią į Požemio pasaulį, išdėsto gerokai glausčiau: [...] Si tanta cupido Bis Stygios innare lacus, bis nigra videre Tartara [...] (Vergilius, Aeneis, VI, 133 135) 5 Poetikose pabrėžiama, kad šis būdas (commutatio) tinka ir tada, kai remdamiesi prozos kūriniu sukomponuojame eiliuotą tekstą (ex oratorio in poeticum vel ex poetico in oratorium, VUB RS F 1063, 12). Imitacija naudojant žodžių atėmimą arba prijungimą (fit imitatio detractione et adiectione), anot profesorių, bus tada, kai kokio nors autoriaus trumpą sakinį ar mintį atkartosime išplėsdami jį daugybe savų žodžių ir kalbos figūrų, arba atvirkščiai, pasirinkto poeto plačiai išsiliejusią mintį sutramdysime glaustu ir aiškiu sakiniu. Retorikų autoriai dažnai nurodo, kad glaustą sakinį Omnia te fuse laudant per litora gentes ( Tave plačiai šlovina tautos visose pakrantėse ) Horacijus taip praplėtęs naudodamas žodžių prijungimą (adiectio): Te fontium qui celat origines Nilusque et Hister, te rapidus Tigris, Te beluosus qui remotis Opstrepit Oceanus Britannis (Horatius, Carmina, lib. IV, XIV, 45 49) 3 Kaip atvirkštinis variantas žodžių sumažinimas (detractio) cituojami Vergilijaus posmai. Georgikose poetas vaizdingai ir plačiai piešia Orfėjo kelionę į Požemio pasaulį ieškoti savo mylimosios Euridikės: 1 Kietas varis ar ąžuolas buvo to širdyje, kas įsidrąsino pirmas lūžtantį luotą siųst į rūstybę bangų (Vertė Henrikas Zabulis) 2 Kas įžūlaus būdo / padarė keliu vargšams gyviams audringus ir rūsčius vandenis / ir tvirtos žemės pamaldžius augintinius išvijo į bangas / ir sviedė į gelmę žiojinčią? (Čia ir toliau, jei autorius nenurodytas, pažodinis vertimas straipsnio autorės Ž. N). 3 Tave ir Nilas, ištakas vis slepiąs, ir Histras gerbia, Tigro srauni srovė; baidyklių pilnas Okeanas, nuolat gaudžiąs tolimiems britanams! (Vertė Henrikas Zabulis) Įdomu, kad kaip viena iš žodžių imitacijos galimybių nurodomas ir vertimas iš lotynų kalbos į lenkų kalbą bei atvirkštinis variantas. Dažniausiai mokyklinėse poetikose ir retorikose pateikiamas tokios imitacijos pavyzdys yra bene žymiausio XVI a. lenkų poeto Jano Kochanowskio (1530 1584) lenkiškai parašytas eilėraštis apie turkų niokojamas Lenkijos žemes, kurį Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 1640) pažodžiui išvertęs į lotynų kalbą. Pateikiame ir Kochanowskio, ir Sarbievijaus poezijos pavyzdžius: Wieczna sromota i nienagrodzona Szkoda, Polaku! Ziemia spustoszona Podolska leży, a pohaniec sprosny, Nad Niestrem siedząc, dzieli łup żałosny! (Kochanowski, Pieśni, II, 5) 6 Aeterna labes, nec reparabile, Polone, damnum, Podoliam Getas Impune vastare, et dolendas Pone Tyram numerare praedas. (Sarbievius, Lyric., IV, 5) 7 4 Jis per Tenaro nasrus ir aukštąją angą Plutono, Perėjęs juodu siaubu grėsmingai dunksantį mišką, Pasiekė dvasių sritis ir jų šiurpulingą valdovą Širdį, kuri niekados žmogaus maldų neišklauso (Vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas) 5 [...] Jei tu taip baisiai panūdai Dukart plaukti per Stikso gelmes ir dukart išvysti Tartarą tamsų [...] (Vertė Antanas Dambrauskas) 6 Amžina gėda ir neatlygintas / nuostolis, lenke! Žemė Podolės / nuniokota dirvonuoja, o pagonis niekingas, / įsikūręs už Dniestro, dalina grobį menką. 7 Amžina gėda, neatitaisomas, / lenke, nuostolis, kad Podolę getai / nebaudžiamai niokoja, ir varganą / grobį už Dnestro skaičiuoja. Živilė Nedzinskaitė 14

Taigi vertimą, nors ir pakankamai laisvą, poetikos dėstytojai laiko viena iš skatintinų pažodinės imitacijos (imitatio verborum) galimybių. Imitatio rerum Antrosios rūšies imitacija, kaip pabrėžia daugumos poetikų autoriai, yra gerokai sudėtingesnė, nes jos pagrindinis tikslas pavaizduoti tą pačią kūrinio idėją, turinčią panašų emocinį krūvį, taip pat atskleisti skaitant išgyventus potyrius. Kartais šios rūšies imitacija dar vadinama imitatio sensuum (potyrių imitacija). Kaip nurodo vienas dėstytojas, potyrių imitacija yra tuomet, kai pamėgdžiojame pasakojimo pradžią, plėtotę, išdėstymą, ir naudodamiesi ta pačia ar kita poetine medžiaga perteikiame tai, ką pastebėjome [pasirinkto] autoriaus [kūrinyje] (imitatio sensuum est, cum rerum inventiones, amplificationes, dispositiones imitamur et vel in eadem, vel in simili materia ea, quae in authore notavimus, exprimimus, VUB RS F 3 1395, 56). Poetikos ir retorikos kursų dėstytojai pabrėžia, kad toks imitacijos būdas tinkamas net patiems iškiliausiems poetams, o kaip pavyzdį nurodo dviejų autorių Kochanowskio ir Sarbievijaus eiles: Imitacija pagrindas individualiai kūrybai Mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose išdėstytos imitacijos taisyklės ir būdai neliko vien teoriniais aiškinimais, bet įkvėpė jėzuitų kolegijų mokinius savarankiškai kūrybai. Tai rodo rankraščiais likę poezijos rinkiniai, parašyti kokia nors įsimintina proga ar tiesiog liudijantys pastangas, o gal ir ambicijas pritaikyti teorinę medžiagą ir praktiškai išbandyti savo jėgas Apolono bei mūzų valdomoje srityje. Šiuo požiūriu įdomus 1651 metų rankraštis (VUB RS F 3 68), kurį sudaro skirtingų autorių įvairiais metrais Vilniuje ir Nesvyžiuje parašyti kūriniai lotynų ir graikų kalbomis. Imitacijos teoriją puikiai iliustruoja sekimas Sarbievijaus epigrama, vadinamas, kaip nurodoma antraštėje, Sarbievijaus kūrinio parodija 10. Sarbievijaus 110 epigramos Kristaus ant kryžiaus balsas: trokštu (Christi in cruce vox: Sitio) parodiją parašė tuo metu dar tik retorikos kurso studentas Jonas Važinskis (Joannes Ważynski, Jan Ważyński, 1633 1661), kuris vėliau studijavo teologiją Romoje Collegium Romanum, dirbo Čekijos provincijoje ir dėstė filosofiją Poznanėje. Sarbievijaus epigrama parašyta remiantis Evangelijos pagal Joną pasakojimu apie Jėzaus mirtį: Kto mi dał skrzydła, kto mię odział pióry I tak wysoko postawił, że z góry Wszystek świat widzę, a sam, jako trzeba, Tykam sie nieba? (Kochanowski, Pieśni, I, 10) 8 Humana linquo: tolite praepetem, Nubesque ventique. Ut mihi devii Montes resedere! Ut volanti Regna procul populosque vastus Subegit aer! (Sarbievius, Lyric., II, 5) 9 Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, Sarmatų Horacijus kitu poetiniu metru, kita kalba ir kitomis meninėmis priemonėmis perteikė Kochanowskio eilėraščio inspiruotus jausmus, panaudodamas tą patį poeto-paukščio motyvą, t. y. poeto potyrį, kai jis tarsi paukštis iš aukštai stebi žemišką gyvenimą. 8 Kas man davė sparnus, kas mane plunksnom apkaišė / ir taip aukštai iškėlė, kad tarsi nuo kalno / matau visą pasaulį, o pats, kaip ir priklauso, / liečiuosi prie dangaus? 9 Apleidžiu būtį žemišką. Neškite Mane sparnuotą, vėjai ir debesys! Kokie žemi kalnai nutolę! Aukštas dangus man po kojom kloja Tautas, valstybes. (Vertė Rita Katinaitė) Postea sciens Iesus, quia iam omnia consummata sunt, ut consummaretur scriptura, dixit: Sitio. Vas ergo positum erat aceto plenum. Illi autem spongiam plenam aceto, hyssopo circumponentes, obtulerunt ori eius. Cum ergo accepisset Iesus acetum, dixit: Consummatum est, et inclinato capite tradidit spiritum (Jn 19, 28 30) 11. Sarbievijus epigramoje plėtoja šį Šv. Rašto epizodą ir pateikia poetinę jo interpretaciją: Ah! Sitio, clamas, princeps pulcherrime rerum: Non habeo pro te dulcia vina: siti. Tu tamen, Ah, sitio, clamas; dabo pocula, Sponse: Heu mihi! Sed misto pocula felle dabo. Haec, mi Sponse, bibe: quaeris cui forte propines? Ad me pro mundi, Christe, salute bibe 12. 10 Parodija tuo metu neturėjo dabartinės komiškumo ar pajuokimo prasmės, o buvo tiesiog poetinė parafrazė kito teksto motyvais. 11 Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: Trokštu! Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: Atlikta! Ir nuleidęs galvą atidavė dvasią. Cituojama iš: Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas, iš graikų kalbos vertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Vilnius: Vaga, 1992, 262. 12 Ak! Trokštu, šauki, gražiausias dalykų valdove; / Neturiu tau saldaus vyno: kankinkis iš troškulio. / Tačiau tu šauki: Ak, trokštu; duosiu taurę, Sužadėtini: / O varge! Bet duosiu taurę gėrimo, atmiešto tulžimi. / Šitą, mano Sužadėtini, gerk: ieškai, su kuo kartu išgersi? / Į mane už pasaulio išganymą, Kristau, gerk. 15

Imitacijos teorija ir praktika XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose Kristaus kančią ant kryžiaus Sarbievijus atskleidžia per dialogą. Jis gali būti suprantamas kaip pokalbis tarp Sužadėtinio Kristaus ir numanomos Sužadėtinės žmogaus sielos ar epigramos veikėjo, kuriuo gali pasijusti kiekvienas skaitytojas ir taip dar labiau priartėti prie vaizduojamos situacijos esmės. Kristus prašo atsigerti, bet jo pašnekovas neturi saldaus vyno, kuris numalšintų kenčiančio troškulį. Vynas yra tarsi gyvybės eliksyras, nemirtingumo gėrimas. Išgirdęs pakartotiną Kristaus šauksmą: Trokštu!, antrasis epigramos veikėjas ryžtasi jam duoti taurę gėrimo, atmiežto tulžimi. Paskutinėse epigramos eilutėse pateikiama dialogą apibendrinanti mintis: numalšinti Kristaus troškulį, t. y. išganyti sielas ir išgelbėti pasaulį galima tik išgėrus kančių taurę, kurią ir simbolizuoja Kristui prieš mirtį paduota vyno, atmiežto tulžimi, taurė. Būtent iš šios taurės po Kristaus pasižada gerti epigramos veikėjas, taip tarsi norėdamas pasidalinti Kristaus kančia ir prisidėti ne tik prie savosios sielos, bet ir prie viso pasaulio išgelbėjimo. Važinskis savo epigramą pavadina Apie palaimintus Jėzaus Draugijos kankinius (De B. Martyribus Soc. Iesu) ir savaip interpretuodamas Sarbievijaus tekstą perteikia kitą istoriją: Ah sitio clamas, Princeps pulcherrime rerum, Non habeo pro te, dulcia vina: siti. Tu tamen ah sitio clamas, sed pocula desunt, Heu mihi quid faciam, quae dabo vina tibi. Sed cur tam tristes gemitus de pectore fundo, Cur longo quaero tempore vina Deo. In Cruce tres botri pendent, hos carpito Christe Transfixi telis, absque labore bibes 13. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į Važinskio epigramos kompoziciją. Ji viršija Sarbievijaus epigramą apimtimi: Sarbievijaus kūrinį sudaro 6 eilutės, Važinskio 8, tačiau epigramos struktūra lieka ta pati. Autorius tiksliai perrašo dvi pirmąsias Sarbievijaus epigramos eilutes, kurios ir tampa kitos epigramos pasakojimo užuomazga. 3 4 eilutės nedaug nutolusios nuo Sarbievijaus eilėraščio, tačiau pakeisti keli žodžiai visai kitaip sudėlioja prasminius pasakojimo akcentus. 3 eilutėje vietoj Sarbievijaus žodžių dabo pocula, Sponse ( duosiu taurę, Sužadėtini ) Važinskis įrašo sed pocula desunt ( bet nėra 13 Ak! Trokštu, šauki, gražiausių dalykų valdove; / Neturiu tau saldaus vyno: kankinkis iš troškulio. / Tačiau tu šauki: Ak, trokštu, bet nėra taurės, / O varge, ką darysiu, kokio vyno tau duosiu. / Bet kodėl tokias liūdnas dejones iš krūtinės lieju, / Kodėl ilgai ieškau vyno Dievui. / Ant Kryžiaus trys vynuogės kabo, persmeigtos ietimis, / Jas imk, Kristau, be vargo išgersi. Imitation Theory and Practice in Jesuit Colleges of the Grand Duchy of Lithuania in XVIIth XVIIIth Centuries taurės ). 4 eilutėje po ekspresyvaus sušukimo Heu mihi ( O varge ) Sarbievijaus žodžius Sed misto pocula felle dabo ( Bet duosiu taurę gėrimo, atmiešto tulžimi ) Važinskis keičia quid faciam, quae dabo vina tibi ( ką darysiu, kokio vyno tau duosiu ). 5 6 eilutės priklauso retorikos studentui, o pabaigoje (7 8 eilutėse) jis vėl grįžta prie Sarbievijaus epigramoje nuskambėjusio kančių taurės motyvo, šiek tiek jį modifikuoja priderindamas prie savo pasirinktos temos ir pabaigia epigramą tuo pačiu kaip Sarbievijus žodžiu (bibe ir bibes). Pastebėtina, kad Važinskis yra talentingas Sarbievijaus poezijos imitatorius. Pirmosios Sarmatų Horacijaus epigramos eilutės tampa pagrindine atrama ir inspiracija jauno poeto kūriniui apie palaimintuosius Jėzaus Draugijos kankinius. Jo 3 4 eilutėse padaryti prasminiai pakeitimai siejasi su talentingai į epigramą įkomponuotomis 5 6 eilutėmis, išreikštomis retoriniais klausimais, o epigramos pabaiga išsaugo viltingą Sarbievijaus kūrinio nuotaiką ir emocinį krūvį. Tikėtina, kad Važinskis kuria epigramą apie tris jėzuitų misionierius Paulių Mikį, Joną de Goto ir Jonkubą Kisai (Kizayemon), kurie 1597 metais buvo nukankinti Japonijoje, Nagasakyje. Jie buvo nukryžiuoti ir perverti ietimis. Jaunas jėzuitas, tarsi kalbėdamas su Kristumi, siūlo jam ir lyg aukoja savo Draugijos brolių kankinystę, kartu išreikšdamas ir pasiryžimą pats tą kankinystę priimti. Epigramos pabaigoje šie kankiniai simboliškai vaizduojami kaip trys vynuogės. Kryžius yra tarsi medis, Kristus aplink jį apsivijęs vynmedis, kurio gyvybingas kamienas palaiko tikinčiuosius to vynmedžio šakeles. Vadinasi, ir jėzuitų kankiniai yra tarsi to kryžiaus medžio, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, atšakos, taip prisijungiančios prie jo kančios ir aukos už pasaulio išgelbėjimą. Kankiniai kaip ir Kristus yra persmeigiami ietimis, o iš jų žaizdų tekantis kraujas tarsi pagirdo ir atgaivina Kristų. Važinskio epigramos konceptą išradingą priešybių jungtį (concors discordia) ir sudaro paskutinės eilutės, kuriose kankinių kraujas atiduodamas pagirdyti Kristui per kančią jie prisijungia prie pasaulio išgelbėjimo. Baigiamosios pastabos Imitacijos teorijai, imitavimo būdams ir galimiems išraiškos variantams XVII XVIII a. LDK jėzuitų kolegijose per poetikos ir retorikos paskaitas buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šios teorijos svarbą rodo faktas, kad apie ją dėstytojai aiškindavo pačioje savo paskaitų pradžioje. Mat be imitacijos tuo Živilė Nedzinskaitė 16

metu nebuvo įsivaizduojamas nei tobulas poetas, nei oratorius. Nors dėstytojai savo paskaitose ir pateikė daugybę galimų imitacijos variantų, vis dėlto ji buvo suprantama ne kaip pažodinis kokio nors autoriaus frazių kopijavimas, kaip pagrindinės kūrinio minties ar skaitant patirtų emocijų perteikimas. Remiantis imitacija buvo parašytas ne vienas tuomet garsaus poeto eilėraštis, o įvairių imitacijos būdų perpratimas poetikos ar retorikos paskaitų pratybose padėjo pagrindus individualiai jėzuitų kolegijų studentų kūrybai. Šaltiniai, literatūra Buszewicz E., 2006, Sarmacki Horacy i jego liryka: imitacja gatunek styl. Kraków: Księgarnia Akademicka. Friedrich C. J., 1962, The Age of the Baroque (1610 1660). New York and Evanston: Harper & Row, Publishers. Gostyńska D., 1991, Retoryka iluzji. Koncept w poezji barokowej. Warszawa: Instytut Badań Literackich PAN. Historia literatury polskiej: Barok 3, redakcja: Anna Skoczek, Bochnia-Kraków-Warszawa: Wydawnictwo SMS, 2005. Horacijus, 1977, Lyrika, iš lotynų k. vertė H. Zabulis. Vilnius: Vaga. Kochanowski J., 1998, Poezje, opracował i wstępem poprzedził J. Pelc. Warszawa: Czytelnik. Lichański J. Z., 1992, Retoryka. Od średniowiecza do baroku. Teoria i praktika. Warszawa: Wydaw Naukowe PWN. Miłosz Cz., 1996, Lenkų literatūros istorija, Vilnius: Baltos lankos/alf. Otwinowska B., 1973, Imitacja. Zarys problematyki i ewolucja pojęcia. Problemy literatury staropolskiej. Wrocław: Zakł. Narod. im. Ossolińskich, 381 458. Pontanus J., 1609, Institutio poetica. Coloniae: Sumptibus Bernardi Gualtheri. Sarbievijus M. K., 1995, Lemties žaidimai. Poezijos rinktinė. Vilnius: Baltos lankos. Sarbiewski M. C., 1892, Poemata omnia, praeparavit [...], instruxit Th. Wall, Staraviesiae: Typis et sumptibus Collegii S. J. Scaliger J. C., 1586, Poetices. Libri septem, ed. III, [Lyons]: Apud Petrum Santandreanum. Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas, iš graikų k. vertė kun. Č. Kavaliauskas, Vilnius: Vaga, 1992. Ulčinaitė E., 1984, Teoria retoryczna w Polsce i na Litwie w XVIII wieku. Próba rekonstrukcji schematu retorycznego. Wrocław: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. Vergilijus, 1997, Georgikos, iš lotynų k. vertė A. Nyka- Niliūnas, Vilnius: Baltos lankos. Vergilijus, 1989, Eneida, iš lotynų k. vertė A. Dambrauskas, Vilnius: Vaga. VUB RS F 3 68: Quatuor beatitudines a divo Luca descriptae et pro Festo Sanctorum Cosmae et Damiani MM. in Ecclesia recitatae ab Academicis Eloquentiae Auditoribus Soc. Iesu Religiosa Vota nuncupantibus Exaggerantur Anno Domini MDCLI (1651). VUB RS F 3 938: Poeta Proprio decorus nominee ab Allegorici Tituli improprietate Solutus, nec non Apollineis Legum Vinculis, Citra aureae libertatis, et poeticae licentiate jacturam, sub Fundatorio Ioannis in Vinculis Omine in Crosensi Chodkieviciano Ligatae Eloquentiae palaestra S. I. ligatus Anno 1734. VUB RS F 3 1063: Deliciae Romanae e Latio Graeciam delatae seu Suavis methodus comparandae Tullianae Elocutionis Collegii Klokocciani Societatis Iesu Auditoribus eloquentiae solutae proposita Anno MDCCXV (1715). VUB F3 1364: Domus Ciceronis Polonae Eloquentiae Hospitatis Rhetoricis fundanentis super aedificata per varias Oratoriae Historicae erudicionis stucturas ad apicem perducta atque Post absolutas Vacunae Ferias ad Literaria studia Redeuntibus Rhetoribus Collegii Grodnensis Pro Annuo Labore oblata in Diversorio Anno 1703. VUB RS F 3 1392: [Poetica]. VUB RS F 3 1395: [Poetica, XVII XVIII a.]. VUB RS F 2069: [Rhetorica]. VUB RS F 3 2087: Universitas scholastico-civilis eloquentiae in breve compendium redacta atque in Universitate Vilnensi S. Jesu Academicis Rhetoribus proposita per Admodum Reverendum Patrem Christophorum Łosiewski Professorem Eloquentiae ordinarium Anno ab orbis reparatione 1681. Scriptum vobis per me Joannem Faściszewski Auditorem Eloquentiae. Poetis traditum Academicis per A. R. Magistrum Vincentium Kosciuszko. VUB RS F 3 2188: Tyrocinium Eloquentiae Matthiae Troyniewicz sub Michaelle Suffczyński Magistro Poeseos. Vilnae, Anno D. 1694. 17