PAGRINDINIAI BIBLINIAI PERSONAŽAI, ĮVAIZDŽIAI IR MOTYVAI D. KAJOKO KŪRYBOJE

Dainius SobecHs PAGRINDINIAI BIBLINIAI PERSONAŽAI, ĮVAIZDŽIAI IR MOTYVAI D. KAJOKO KŪRYBOJE Dainius Sobeckis Klaipėdos universitetas Anotacija Rašytojo Donaldo Kajoko kūryboje gausu biblinių personažų, įvaizdžių ir motyvų. Gana dažna Jėzaus išdaviko Judo problematika. Tai pagrindinis personažas D. Kajoko kūryboje. Įdomiai interpretuoja ir kitus biblinius personažus, įvaizdžius bei motyvus. Netikėtai nušviečiama Kristaus atsižadėjimo galimybė, kuria pasinaudoja nubudęs vienuolis. Jis atsižada, bet neišsižada Kristaus, todėl negali būti ir atsakomosios reakcijos iš Kristaus. Atradimu tampa tai, kad D. Kajoką krikščionybės požiūriu galima laikyti net ortodoksiniu rašytoju. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: bibliniai personažai, Senasis Testamentas (ST), Naujasis Testamentas (NT). Abstract Writer Donaldas Kajokas uses many varying biblical characters, personages and motives in his works. He quite often exploits the topic of Jesus' betrayer, Judas. He is the main character in D. Kajokas creations. The writer also quite interestingly introduces and interprets other biblical characters, personages and motives. The opportunity of retraction of Christ appears in an unexpected light. A monk abdicates but not condemns Christ. That's why it can't be a feedback from the Christ. From the Christian viewpoint we can talk about D. Kajokas as an Orthodox writer. KEY WORDS: biblical characters, Old Testament (ОТ), New Testament (NT). Įvadas Literatūra ir religija - du neatsiejami dalykai. Jau pati Biblija - literatūros šedevras. Daugeliui ji tapo įkvėpimo šaltiniu - ne tik vienuoliams, kunigams, bet ir poetams, rašytojams, kompozitoriams, mokslininkams. Prisiminkime Augustiną iš Hipono, Tomą Akvinietį, Dantę, J. S. Bachą, B. Paskalį ir kt. XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia taip pat ne išimtis. 356

Pagrindiniai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje Bibliją, išvertus iš graikų kalbos, reiškia knyga". Ji skirstoma į dvi dideles dalis: Senąjį Testamentą (toliau - ST) ir Naująjį Testamentą (toliau - NT). Krikščionims Biblija yra šventa knyga, turinti dieviškąjį autoritetą, skelbianti Dievo tiesą žmonėms. Tyrimo aktualumas: D. Kajokas yra įvairių literatūrinių - poezijos pavasario, jotvingių, nacionalinės - premijų laureatas. Jo kūryboje darniai sugyvena dzeniška meditacija ir krikščioniška malda. Sunku pasakyti, ko D. Kajoko kūryboje yra daugiau: Rytų ar Vakarų įtakos? Todėl būtų įdomu susipažinti su krikščioniškąja rašytojo D. Kajoko kūrybos puse. Tyrimo objektas: D. Kajoko kūryba. Tyrimo tikslas: išsiaiškinti, kokius biblinius personažus, įvaizdžius, motyvus ir kokiame kontekste naudoja D. Kajokas savo kūryboje. Tyrimo hipotezė: D. Kajokas yra gana išsamiai susipažinęs su Biblija (labiau su NT), bet biblinius personažus, įvaizdžius ir motyvus naudoja prieštaringai, paradoksaliai. Tyrimo uždaviniai: 1) išnagrinėti D. Kajoko kūryboje naudojamus pagrindinius biblinius personažus, įvaizdžius ir motyvus; 2) nustatyti, kokiame kontekste autorius juos naudoja. Tyrimo metodai: interpretacinis ir lyginamasis kritinis. D. Kajoko kūryba nagrinėjama remiantis Biblija. Interpretuojant šio autoriaus poezijos, eseistikos ar prozos ištrauką, bus remiamasi Šventuoju Raštu, ieškoma sąlyčio taškų su bibliniais personažais, įvaizdžiais ir motyvais. D. Kajoko kūryboje gausu biblinių personažų, įvaizdžių ir motyvų. Tai ryšku jo poezijoje ir eseistikoje. Valdemaras Kukulas apie D. Kajoko poeziją yra rašęs: D. Kajoko eilėraštis prasideda ir išauga kiniškose bukų giraitėse ar biblinėje kalvos papėdėje" (Kukulas, 1992, p. 193). 1. Personažai D. Kajokas Komentaruose" eksploatuoja Judo, Jėzaus išdaviko, problematiką: L. Andrejevas vienoje įdomioje apysakoje išteisino Judą, pavaizdavo jį tauriu pasišventėliu, kuris suprato, kad privalo padaryti, kas neišvengiama, nes kas nors kitas vis tiek turės tai padaryti ir prisiimti nepakeliamą nuodėmę bei ateities kartų prakeiksmą. 357

Dainius Sobeckis L. Andrejevo Judas ne įvykdė nusikaltimą, o vyriškai ant savo pečių užsikrovė nenumaldomą būtinybę ir taip išgelbėjo kažką kitą, kuriam toji pareiga būtų per sunki. Jau per Paskutinę Vakarienę Kristus žinojo, kad bus išduotas, žinojo ir kas išduos, tačiau nepyko, greičiau jautė gilią užuojautą išdavikui, nes apysakos traktuotėje tai buvo ne išdavystė, o žygdarbis. Žygdarbis, paklūstantis nepermaldaujamam būtinybės dėsniui, kuris ir padarė įmanomą Kristaus dieviškumą su prisikėlimu ir žengimu į dangų. Tad Judas - ne prakeiksmo vertas nusidėjėlis, o save paaukojęs Kristaus žygdarbio bendraautoris" (Kajokas, 1980, p. 134). Yra ir daugiau Judo išdavystės psichologinių interpretacijų. Viena jų - stačiatikių supratimas: Kristus žino, kad jį išduos. Judas išduoda Jėzų ne dėl pinigų, ne dėl 30 sidabrinių (tokia buvo vergo kaina Izraelyje). Jis buvo gerai išstudijavęs Torą. Mokėjo kelias kalbas, buvo išsilavinęs. Judas žinojo, kad Kristus yra Mesijas. Jėzaus veiklą supranta kaip kilnią idėją, todėl įsipareigoja rūpintis vargšais. Tampa Jėzaus ir apaštalų buhalteriu. Judas tikisi pasaulinėje Kristaus karalystėje būti finansų ministru", nes Jėzus nesirūpina pinigais. Judas eina išduoti Jėzų fariziejams ne dėl pinigų. Išdavystė turėtų paspartinti pasaulio užkariavimą. Judas nemyli Jėzaus, bet ir neapkenčia fariziejų. Judas iš fariziejų paima 30 sidabrinių, bet tik dėl to, kad neįtartų jo tikrųjų kėslų. Judas netiki, kad Jėzų nužudys, kai jis jį išduos. Kai Kajafas pasmerkia Kristų mirti, Judą apima depresija. Jis gailisi, kad padarė klaidą, todėl nusprendžia nusižudyti, praradęs viltį tapti Kristaus pasaulio karalystės finansų ministru". Abi interpretacijos labai nutolusios nuo NT tiesų. R. Vėberio roko operos.jesus Christ Superstar" pagrindinė idėja atitinka D. Kajoko interpretaciją: Judas aukojasi ir per savo mirtį iškelia Kristaus asmenybę. Juk evangelistas Matas aiškiai ir nedviprasmiškai kalba apie Judą: Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti". Jo išdavėjas Judas paklausė: 'Nejaugi aš, rabi?!' Jis atsakė: 'Tu pasakei!' Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: 'Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują'. Tie atsakė: 'Kas mums darbo?! Tu žinokis!' Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė" (Mt 358

Pagrindimai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje 26, 23-25; 27, 3-5) (visos Biblijos citatos imamos iš knygos Bibliją arba Šventasis Raštas, 2000). NT apie Judo išdavystę nekalba kaip apie žygdarbį ar jo siekį tapti Kristaus pasaulio karalystės iždininku. NT nurodo ST pranašystes, kuriose kalbama apie Mesijo išdaviką: Ps 41, 10; 55, 13-15. Judo mirtis nėra romantiška, ir ne tai išaukština Kristų. Kaip rašo D. Kajokas, šėtono santykis su Dievu savo tragizmu primena Judo santykį su Kristumi. Nes ir šėtonas, ir Judas, turėdami juodas užmačias, galop dalyvauja realizuojant Kūrėjo planą. Vadinas, jei Judas išdavė Mokytoją sąmoningai, gerai suprasdamas, ką daro, gal net būdamas tikras, kad Jėzus jį, kaip ypatingąją užduotį vykdantį mylimiausią mokinį, slapta laimina šiam poelgiui ('Kad išsipildytų Rašto pranašystė'), tuomet Judas yra pati tragiškiausia figūra visoje žmonijos istorijoje. O ir įžvalgiausia, sklidina nepaprasto krikščioniško nuolankumo bei tikėjimo figūra, nes rūpinosi ne žemiškuoju savo įvaizdžiu ir likimu, o tuo, kas prisakyta - dvasine misija, skirtimi" (Kajokas, 1999, p. 88, 89). Kūrėjo planas aiškus: Judas išduos Kristų. Tačiau ar tikrai Judas susivokia, kad yra išdavikas? Iki Paskutiniosios vakarienės su Kristumi Judas tikrai nemanė esąs išdavikas, nes anksčiau nekalbėta apie išdaviką. Net ir Judas, Kristui jį susiejus su išdaviku, nustebo: Pradėjus valgyti, jis tarė: 'Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos'. Jo išdavėjas Judas paklausė: 'Nejaugi aš, rabi?!' Jis atsakė: 'Tu pasakei!'" (Mt 26, 21, 25). Po šių žodžių Judas tikrai nebespėjo išstudijuoti Toros ir suprasti jog kalbama apie jį. D. Kajokas pateikia ir visiškai nelogišką istorijos baigtį:...į rojų visų pirma pateks patys didžiausi nusikaltėliai. Negana to, jie visąlaik bus kur kas arčiau Jėzaus nei dabartiniai teisuoliai, o Dievo dešinėje sėdės pats Judas Iskarijotas - mylimiausias Sūnaus mokinys; nes kuo didesnis nusikaltėlis - tuo didesnis ir kankinys..." (Kajokas, 1999, p. 115). Nenustebtumėme, jei prapulties sūnus Judas prie Viešpaties stalo sėdėtų Tėvui iš kairės, tuo tarpu Jėzus - iš dešinės, bet ne taip, kaip teigia D. Kajokas. Autorius nori priminti, kad patys didžiausi nusidėjėliai yra švenčiausi teisuoliai. Net jei ir būtų toks pasaulio pabaigos scenarijus, vis tiek Judas Iskarijotas nesėdėtų Dievui iš dešinės, nes tai yra Jėzaus vieta. Jam geriausiu atveju liktų vieta kairėje - šalia Dievo. Juk Morkaus evangelijoje rašoma: Baigęs jiems kalbėti, Vieš- 359

Dainius Sobeckis pats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje" (Mk 16, 19). Apie tai rašoma ir kitose Šventojo Rašto vietose: Ps 110, 1; Ef 1, 20; Hbr 1, 3; 12, 2; 1 Pt 3, 22; Apr 3,21. Todėl Judui atsisėsti Dievui iš dešinės pusės nėra jokių galimybių. Toliau tęsdamas Judo temą, D. Kajokas, remdamasis argentiniečių rašytojo J. L. Borgeso mintimis, rašo: Dievas tapo žmogumi, tapo juo visiškai - iki pat jo menkystės, iki niekšybės ir pragarmės. Kad mus išgelbėtų, jis galėjo pasirinkti bet kurį likimą iš tų, kurie rezga sudėtingą istorijos tinklą; jis galėjo tapti Aleksandru arba Pitagoru, arba Riuriku, arba Jėzumi; jis pasirinko pačią niekingiausią lemtį -tapo Judu" (Kajokas, 1999, p. 115). Prozoje toliau gvildenama Jėzaus išdaviko Judo tema, tačiau labiau remiantis J. L. Borgeso mintimi: Traktate 'Trys Judo versijos' J. L. Borgesas kalba apie tai, kad Nilsas Runebergas, išsimokslinęs švedas iš Malmės, pagaliau įspėjo Dievo, arba Žodžio, tapusio Kūnu, tikrąjį vardą ir garsiai jį ištarė: ne Jėzus, o Judas. Savo traktatą garsusis fikcijų meistras baigia niūriu pasažu: 'Apsvaigęs nuo nemigo naktų ir nuo triuškinančios dialektikos, Nilsas Runebergas klajojo Malmės gatvėmis, garsiai melsdamas, kad jam būtų suteikta malonė pasidalyti Pragaru su Išganytoju'" (Kajokas, 2002, p. 381). Čia situacija keičiasi iš esmės. Judas jau pateikiamas kaip Išganytojas, kurio vieta pragare. Ankstesniuose samprotavimuose D. Kajokas Judo misiją buvo pristatęs kaip Kristaus išdavimą gerai suvokiant pasekmes. Kita jo versija buvo, kad visi nusidėjėliai bus danguje, o Tėvo dešinėje sėdės pats Judas. Tačiau tai nieko bendro neturėjo su Išganytojo ar pragaro versija. Čia kaip didis eretikas pasirodo J. L. Borgesas, kuriam įsikūnijęs Dievas yra Judas. Ir ne tik. Jis dar apibūdinamas kaip Išganytojas, kurio vieta, atpirkus žmoniją, - pragare. J. L. Borgesas savo Išganytoją apgyvendina pragare ne konkrečiam laikui, bet leidžia suprasti, jog visai amžinybei. Tai diametraliai priešinga Biblijai. NT kalbama, jog Kristus po nukryžiavimo nusileido žemyn (pragaran) ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusiųjų: Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje" (Mt 12,40). Taip pat ir kitose vietose: Rom 10,6-7; Ef 4, 8-9; 1 Pet 3, 18-20. Čia kalbama apie laikiną Jėzaus buvimą pragare: tris dienas ir tris naktis. NT apie Jėzų rašoma kaip apie Išga- 360

Pagrindimai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje nytoją (Išgelbėtoją): Jn 3, 16-17, o Judas Iskarijotas pristatomas kaip išdavikas: Jn 13,21-27. D. Kajokas klausia: Ar negalima sakyti, kad Kristaus gyvenimo baigtis tragedija ('Atitolink nuo manęs šią taurę!'), o Prisikėlimas - švari potragedinė erdvė, kurioje viskas išspręsta, aišku, misija baigta: Vartai atviri, pro juos gali eiti (įeiti? išeiti?) visi. Aiškiau, prikišamiau, vienprasmiškiau parodyti tuos Vartus, pačią išeitį, jau neįmanoma. Kas jos nepastebi, vadinas, tam dar neleista pastebėti. Ne tas kelio tarpsnis, ne ta dvasios sklaidos pakopa, ne ta troškimo jėga. Tasai žiūrėtojas gal dar tebemato Abraomą, sunkiu žingsniu einantį aukoti savo vienatinį sūnų Izaoką. Siaubingą tą ėjimo momentą. Ir nežino, kas bus toliau. Nežino net - ar išvis kas nors bus. Tai dar ne Vartai, bet jau tragedijos ir tikėjimo prieigos" (Kajokas, 1999, p. 39). Autorius gana tiksliai atkartoja Jėzaus žodžius apie Vartus: Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10, 9). Todėl nebūtina D. Kajokui klausti, ar pro Vartus gali įeiti ir išeiti visi. Jėzus juk sako, kad įeis ir išeis, ir niekas nebus suvaržytas. Tik kodėl autorius kalba apie vienatinį sūnų Izaoką? Todėl, kad jis buvo vienintelis nuo žmonos Saros. Tačiau ne vienintelis Abraomo sūnus. Jis dar turėjo pirmagimį sūnų Izmaelį nuo egiptietės tarnaitės, vardu Hagara. Todėl Izaokui labiau tiktų sąvoka vienturtis sūnus: Paimk savo sūnų, - tęsė jis, - savo vienturtį [paryškinta autoriaus] sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu" (Pr 22,2). 2. Įvaizdžiai D. Kajokas Tylinčiojo aide" lyg pranašas kalba apie Lietuvą užplosiančius sektantus, prisidengusius Kristaus vardu: Sėdžiu judriausioje kryžkelėje tyliai klausinėdamas: pagal kokią žymę tave atskirti, kai čia tiek daug praeinančių skirtingom kryptimis, ir kiekvienas turi po suklastotą ženklą, kurį slepia taip apdairiai, taip uoliai, kad jį kiti tarytumei netyčia pastebėtų ir iš nepaprasto slaptumo jo suprastų: štai šis - vienintelis ir tikras!" (Kajokas, 1988, p. 58). Šios knygos išleidimo laikas - 1988 metai. Tai laikotarpis, kai netradicinės religinės bei ezoterinės bendruomenės pradėjo invaziją į Lietuvą. Juk apie tokius laikus Kristus mus iš anksto perspėja: Jėzus jam atsakė: 'Žiūrė- 361

Dainius Sobeckis kite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: 'Aš Mesijas' - ir daugelį suklaidins. Jei tada kas nors jums sakytų: 'Štai čia Mesijas', - arba: 'Jis tenai!' - netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai aš jus apie tai iš anksto įspėjau'" (Mt 24, 4-5, 23-25). Kodėl autorius rašo, jog sėdi judriausioje kryžkelėje? Jis aiškiai suvokia, kad Lietuva yra tranzitinė šalis. Labai patogi startinė aikštelė įvairioms sektoms migruoti, dažniausiai į Rytus, gal ir į Vakarus. Iš tokios daugybės migruojančių apsišaukėlių sunku atskirti tiesą. Visos sektos bando pretenduoti į absoliučią bei neginčijamą tiesą. Kartais D. Kajokas abejoja Šventuoju Raštu: Išties mūsų sąmonėje žodis kaip sąvoka jau seniai paneigė (ir vis stropiau neigia) žodį, apie kurį gal ir buvo pasakyta: 'Pradžioje buvo Žodis...'" (Kajokas, 1980, p. 211). Ne gal buvo pasakyta, tačiau iš tiesų evangelistas Jonas tai pasakė, tiksliau, užrašė: Pradžioje buvo Žodis" (Jn 1, la). Lyg ir nebūtų čia ko nesuprasti. Galbūt autoriui užkliuvo pati frazė. Jonas mini Jėzaus buvimą dar prieš pasaulių tvėrimą. Pradžioje buvo Žodis - Logas. Nors Logos galima versti ir kaip mokslas", ir kaip mintis". Gal čia D. Kajokas ir susiduria su sąvokos vertimo problema. Kyla filosofinis klausimas: kas yra Logas? Žodis, mokslas ar mintis. Jėzaus vardą evangelistas Jonas pirmą kartą pamini tik Jn 1, 17, bet tas Logas, kad ir kaip jį beišverstume, buvo Jėzus. Tačiau kalbėdamas viename interviu apie Pradžios knygą, D. Kajokas išsireiškė šiek tiek kitaip: Pradžios Knygoje irgi yra labai gražiai pasakyta: 'Ir Dievas matė, kad tai yra gera'" (Ališauskas, 1998, p. 3). Kartais iškyla netiesioginių užuominų apie Kristų: kai jis atėjo - jie jo nepažino ir tokiu pat kaip jie visi palaikė o jis stovėjo vienas tarp vežimų ir nepratarąs žodžio pranašystę baigė (Kajokas, 1991, p. 16) Tai galbūt taikytina ne vien Kristui, o ir pranašams, kurie taip pat dažnai būdavo nepageidaujami, nes skelbė nemalonius dalykus. Todėl žmonės nenorėdavo pažinoti pranašų. Vis dėlto tai labiau panašu į 362

Pagrindiniai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje Kristų, kurio nepažino: Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsirado, bet pasaulis jo nepažino" (Jn 1, 10). Bei dar kitoje vietoje: Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau" (Jn 17, 25a). Dievas Tėvas pažįstamas tik per Sūnų Jėzų Kristų. Tad jeigu pasaulis nepažino Dievo Tėvo, tai tik dėl to, kad nepažino Kristaus. Panašiai kalbama ir Mt 11, 27. Tačiau keista, kad neprataręs žodžio pranašystę baigė". Ką autorius tuo nori pasakyti? Kad apskritai nepratarė nė vieno žodžio, ar tiesiog nustojo pranašauti ir daugiau nieko nepasakė. Pirmuoju atveju tai iš viso nebūtų pranašystė, o antruoju - Kristus taip nebūtų pasielgęs, nes jis visada užbaigdavo savo pamokymus, palyginimus ar pranašystes, net jei niekas nesuprasdavo, nors ir metaforomis. Kaip pastebi Sigitas Parulskis: D. Kajokas labai atidžiai skaito Evangelijas, kurių motyvai šmėkščioja... 'Septyniuose veršelio ganymuose'. Minėtam cikle poetas ir varijuoja pranašo, atsiskyrėlio temą, bet labai atsargiai, nesuversdamas meninio vaizdo atsakomybės ant kanoninio Mesijo pečių. Kartoju: tai pranašas, kurio neatpažįsta, tai pranašas, kuris 'neprataręs žodžio pranašystę baigė' - pagaliau tai pranašas, kuriam būdinga ir suklysti, pasiduoti efemeriškiems apžavams" (Parulskis, 1992, p. 8). D. Kajokas naudoja biblinį simbolinį skaičių - keturiasdešimt: Bet karštas nutvilkantis vėjas vėl įpučia smėlio žariją - ir čia, ir tenai, - dar keturiasdešimt klampių amžinybių šioje dykumoj.' (Kajokas, 1991, p. 118) Simbolinis skaičius 40 pasitaiko ne tik NT, bet ir ST. Pastarajame kalbama apie 40 dienų arba metų. Pvz.: Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į sėslų kraštą, prie Kanaano krašto ribos" (Iš 16, 35); Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų" (Pr 7, 17a). Yra ir kitų vietų ST ir NT, kur naudojamas simbolis 40 (keturiasdešimt): Pr 8, 6; 50,3; Iš 24, 18; 34, 28; [st 9, 9,25; 25,3; 1 Kar 19, 8; Sk 13, 25; Jon 3, 4; Ez4, 6; 29, 11, 13; Sk 14, 34; Teis 3, 11; 5, 31; 8, 28; 2 Kor 11,24; Apd 1,3. Ryškiausias Šio simbolinio skaičiaus pavyzdys NT yra Kristaus gundymas dykumoje: Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs ke- 363

Dainius Sobeckis turiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas" (Mt 4, 1-2). Autorius mini keturiasdešimt klampių amžinybių dykumoje. Amžinybės negali būti traktuojamos kaip dienos ar metai. Tai D. Kajokas pateikia simboliškai. Toks pateikimas tinka ir Izraelio tautai, besibastančiai 40 metų dykumoje, ir Kristaus pasninkui dykumoje, kad būtų velnio gundomas. Amžinybės sąvoka pateikiama dvasiniu požiūriu ir orientuojama į dykumą. D. Kajokas pastebi, kad egzistuoja tam tikra [tampa tarp Dekalogo ir Kalno pamokslo idėjų. Tarkime, karo kapelionas šventina ginklus. Jis paklūsta Senojo Testamento minčiai akis už akį" ir kartu ignoruoja Kristaus ištartą patikslinimą - atsuk skriaudėjui kitą skruostą". (Beje, ar galite įsivaizduoti Kristų, šventinantį ginklus?)" (Kajokas, 1999, p. 140). Autorius pradeda Dekalogu ir Kalno pamokslu, toliau Dekalogo nelieka, tačiau kaip priešprieša vėl atsiranda Kalno pamokslas. Posakis akis už akį" nėra sudedamoji Dekalogo dalis (Įst 5, 6-21). Jis paimtas iš bendro ST įstatymo konteksto ir Kristaus panaudotas Kalno pamoksle: Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: 'nesipriešink piktam, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą'" (Mt 5, 38-39). Ginklus šventinantis Kristus yra tiesiog neįsivaizduojamas, ir karo kapelionai neturėtų taip elgtis. Kristus skelbia meilę ir atleidimą, tuo tarpu karo kapelionai šventina ginklus, kuriais bus žudomi žmonės. Kalbėdamas apie šį nesusipratimą autorius teigia, jog verta dėmesio tai, kad Dekalogas veikia tik viduriniojoje sferoje - homo sapiens sąmonėje. Pasąmonėj ir viršsąmonėj jis yra nieko nereiškiantis, ničniekam nedarantis įtakos taisyklių rinkinys. Negana to, net minėtame trečdalyje - žmogaus sąmonėje - maždaug trečdalį laiko (kol miegame) Dekalogo imperatyvai 'iškrenta iš žaidimo'..." (Kajokas, 1999, p. 143). Labai taiklus pastebėjimas. Ką reiškia Dekalogas sapno metu, kai mes garbiname įvairiausius stabus, be reikalo minime Viešpaties vardą, ignoruojame sekmadienį, negerbiame tėvo ir motinos, žudome, svetimaujame ar prievartaujame, vagiame, liudijame melagingai prieš savo artimą, ne tik geidžiame artimo žmonos, bet ir lytiškai su ja suartėjame. Ko tada vertas Dekalogas? Retorinis klausimas, į kurį kiekvienas gali atsakyti savaip. Tad jeigu mes Dekalogą pažeidžiame sap- 364

Pagrindiniai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje no metu, tai atgailauti už tai reikia jau realiame gyvenime, pabudus, ar tai daryti per kitą sapną, ar tiesiog nekreipti į tai dėmesio... 3. Motyvai Jaunystėje džiaugiamės nežabotais malonumais, o senstant / pribaigia tasai kuris slepia nuo mūs kad ne Kristus žmogum / o žmogus buvo Kristumi" (Kajokas, 1988, p. 122). Tuo autorius nori paneigti Kristaus dieviškumą. Jis nenori pripažinti, jog Kristus įsikūnijo žmoguje. D. Kajokui priimtinesnė mintis, kad žmogus taip išsiugdė, jog patikėjo esąs Pateptasis - Kristus. Bet juk NT rašoma, kad Jėzus tapo žmogumi: Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių" (Mt 1, 21). Ši eilėraščio vieta neatitinka Biblijos tiesos. Jau kitoje to paties eilėraščio vietoje D. Kajokas beveik identiškai pakartoja Jėzaus žodžius: Ak nebūti namuos pranašais ak nebūt" (Kajokas, 1988, p. 124). Jėzaus pasakyti žodžiai skamba taip: Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose" (Mt 13,57). D. Kajokas užsimena, kad žino, kas yra malda, bei moka melstis, tačiau jam malonesni kai kurie kiti dalykai: Tokį vakarą mano malda / galėtų pasiekti dangų, bet aš / verčiau pasigrožėsiu, kaip geria kumeliukas" (Kajokas, 1985, p. 106). Eilėraštis parašytas tradicine japonų haiku forma. Gražius dalykus galima kontempliuoti ir nesimeldžiant. Čia turbūt vienas tų atvejų, kai grožėjimasis, kaip geria kumeliukas, ir yra tam tikra maldos forma. Viename interviu D. Kajokas panašiai ir sako, kad jam dzeniška meditacija ir krikščioniška malda 'Tėve mūsų' visiškai nesipjauna" (Stankevičius, 1999, p. 3). Jau kitame interviu autorius kalba apie dvasinę praktiką: Kiekvienos dvasinės praktikos pagrindas man ir yra - sutaptis su kažkuo. Galima sakyti - su Dievu, su Absoliutu, su tuo, kas yra, kur link mes einame" (Parulskis, 1995, p. 41). Eilėraštyje Vienuolė" galima rasti netiesioginių užuominų apie Bažnyčią, kaip apie nuotaką: o taip! aš vyrų tūkstantį turėjau ko! netikėtai vienui vieną pamilau ta meile kur už atgailą giliau aukščiau už dangų o atleisk tvėrėjau 365

Dainius Sobeckis aš atsiduodu tau kaip dulkė - kur bemesi bet myliu vien tave o tūkstantis pirmasai kaip myli visą meilę išmylėjus (Kajokas, 1991, p. 65) Gal ir sunku čia įžvelgti Kristaus nuotaką Bažnyčią, tačiau įmanoma. Reikėtų atsigręžti į ST ir pamatyti, kokie buvo izraelitų santykiai su Jahve. Jie amžiams slenkant nutolo nuo Jahvės ir garbino kitų tautų dievus. Autoriaus minimas tūkstantis vyrų simboliškai reiškia kitas religijas, o turėjimas simbolizuoja tų religijų dievų garbinimą. Tai tam tikra paleistuvystės rūšis, apie kurią kalba pranašas Ozėjas: Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet nepasivys, ieškos jų, bet neras. Tuomet ji tars sau: 'Eisiu, grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar'" (Oz 2, 9). Tai religinė paleistuvystė, kuria Jahvė kaltina savo tautą. Taip ne kartą NT laikais nutiko ir Kristaus nuotakai Bažnyčiai: ji tarnavo pinigams, turtams, karams, persekiojimams ir pan. Tačiau galbūt Bažnyčia sugrįš prie savo pirmosios mei-. lės - Kristaus. Tačiau Nuotakai dar toli iki to laiko, apie kurį kalba apaštalas Paulius savo laiškuose: Ef 5, 25-33; 2 Kor 11, 2. Bet šį D. Kajoko eilėraštį galima suprasti ir tiesiogiai, kad į vienuolynus pašvęsti savo gyvenimus Dievui ateina merginos, nusivylusios meile arba apturėjusios daug vyrų. Autoriaus kūrybai nesvetimi Išėjimo knygos motyvai: ant aukuro užkėlęs paskutinį veršį užkūrė senis ugnį ir prie jos klūpojo ir kai galingą liepsną šiurpūs vėjai taršė atėjo liūtas ir atsigulė prie kojų......ir vos tik ryto spindulių mana žolėn pažiro pravirko pranašas kad niekad niekados iš tyrų jam nepavyks išvest šią atstumtųjų tautą (Kajokas, 1994, p. 117) Galima manyti, kad rašydamas šį eilėraštį autorius naudojosi Išėjimo knygos 14 skyriaus 3 eilute: Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma jų neapleidžia" (Iš 14, 3). Šios Izraelio tautos klajonės dykumoje užtruko 40 metų. Visą šį laiką Dievas maitino savo tautą mėsa ir 366

Pagrindimai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje duona (mana) iš dangaus: 'Juk Viešpats, - tęsė Mozė, - vakare duos jums mėsos valgyti, o rytoj rytą - duonos iki soties'... Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į sėslų kraštą, prie Kanaano krašto ribos" (Iš 16, 8a, 35). Mozei pavyko tautą išvesti iš dykumos ir nuvesti prie pažadėtosios žemės. Pranašas pasitikėjo Dievu ir vedė izraelitus į šviesią ateitį. D. Kajokas, rašydamas apie atstumtųjų tautą", yra nevisiškai tikslus. Jahvė ant savo tautos užsirūstindavo tik tada, kai jie nesilaikydavo jo įsakymų. Kai tauta atgailaudavo už savo nuodėmes, ji prarasdavo atstumtųjų statusą ir įgydavo Dievo tautos statusą. Tačiau nereikia manyti, kad pranašas Mozė neliūdėjo, kaip ir pats Jahvė, dėl užkietinusių savo širdis izraelitų. Paskutinis veršis asocijuojasi su aukso veršiu, kurį padirbdino Aaronas izraelitams jų pačių prašymu: Paėmęs iš jų rankų auksą, jį išlydė ir išskobė veršį" (Iš 32,4a). Tačiau tai nepatiko Jahvei ir Mozei. Todėl prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė įniršo. Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį" (Iš 32, 19a, 20a). Kaip matyti, šioje eilėraščio ištraukoje ryškūs Išėjimo knygos motyvai. D. Kajokas pataria: Skaitykime pasakas - jose daug rašoma apie užkerėtus princus ir karalaites, apie jų išvadavimą iš piktojo burtininko apžavų, iš gelmeniško dvasios nuovargio. O jei prisiminsime ne vien atskirą giminę, bet ir visą žmoniją, mums prieš, be abejo, iškils Avinėlis, 'kuris naikina pasaulio nuodėmes'" (Kajokas, 1999, p. 15). Čia autorius cituoja evangelistą Joną: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!" (Jn 1, 29b), bei lygina pasaką su Evangelija. Šią sąsają geriausiai atskleidė F. Biuhneris savo knygoje Tiesos sakymas: Evangelija kaip tragedija, komedija ir pasaka". Evangelija skelbia, kad žmogus yra nusidėjėlis, tačiau jis vis tiek Dievo mylimas, globojamas, jam atleidžiama, nors ir atstumia meilę bei netiki. Todėl Evangelijos žinia reiškia, kad žmogų ištinka neįtikėtini dalykai, lygiai kaip ir stebuklinėse pasakose (Buechner, 2001). Nors Evangelija prilyginama stebuklinei pasakai, joje yra ir buitinių elementų - žvejyba, žemės dirbimas, namų ruoša. Todėl Evangelijai taip pat būtų galima klijuoti buitinės pasakos etiketę" (Sobeckis, 2001, p. 4). D. Kajoko pasakos lyginimas su Evangelija nestebina, nes tai iš esmės nenaujas dalykas. 367

Dainius Sobeckis Įdomi ir netikėta yra D. Kajoko istorija Apie nubudusį vienuolį". Joje vienuolis patenka į nesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėl šaukiasi Dievo pagalbos: Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik į pagalbą, užtark mano sielą!". Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šito klampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką - amžiams atsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!" (Kajokas, 1999, p. 204). Mūsų nedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia yra tai, ką paaukos tas vienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievas išklauso vienuolio maldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios sapnų rutinos. O vienuolis rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką: nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkė kiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T. vienuolyno" (Kajokas, 1999, p. 205). Gana sudėtingas kūrinys. Dievas iš vienuolio nieko nereikalauja, nekelia jokių sąlygų. Pats vienuolis, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turi brangiausio. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui už pagalbą. Juk Kristus yra sakęs: Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu" (Jn 14, 13-14). Kristus sako, kad prašančiajam bus duota tai, ko jis prašo, ir šiuos savo žodžius patvirtina kitame sakinyje. Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Ši atsilyginimo sąlyga dar keisčiau skamba tada, kai pažadas duodamas nugrimzdus į sapnų liūną, o išpildomas jau realybėje. Tai reiškia, kad sapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadų ryšiais. Sapnas ir realybė - tai dvi visiškai skirtingos kategorijos. Sapnai yra gyvenimą atpalaiduojanti jungtis. Juk mes savo neužbaigtų sapnų netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiau šiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jau sapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant, visiškai įmanoma sapne prisižadėjus tą pažadą išpildyti realybėje. Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievas padeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja tai, ką turi brangiausia - Kristų (gal tai autoriaus užuomina į V. Solovjovo apsakymą Trys pokalbiai 368

Pagrindiniai bibliniai personažai, {vaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje ir legenda apie Antikristą"). Kristus yra brangiausias dalykas krikščionio gyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5, 17); Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas - į gyvenimą" (Rom 10, 9-10); Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą, kaip tik per mane" (Jn 14, 6); Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16). Šios citatos iš NT rodo tai, jog nėra išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo be Kristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvieno tikinčiojo bei vienuolio gyvenimuose. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų, jei jam Jis yra pats brangiausias pasaulyje? Vienuolį saisto pažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis tiesiog atsižada Kristaus. Pažiūrėkime, kokios yra atsižadėjimo, bet ne išsižadėjimo, pasekmės: Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje" (Mt 10, 32-33). Štai tokioje situacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią dalyką - Kristų - jis pats, rodos, save pasmerkia, nes tai padaro nustėrusių brolių akivaizdoje". Vienuolis šioje situacijoje savęs nepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl? Žodžiai atsižadėti ir išsižadėti skiriasi. Vienuolis Kristaus neišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir iš Kristaus. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai tai supranta kaip išsižadėjimą ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, nors šiuo atveju jo statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliai nežino, kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas jis dar pasilieka sau galimybę grįžti prie Dievo. D. Kajokas teigia, kad krikščionybė iš esmės neprieštarauja reinkarnacijos idėjai; kai ir ši nė nemano rimtai kibti į atlapus doktrinai, skelbiančiai, kad žmogaus gyvenimas - vienąsyk duota ir nepasikartosianti laiko atkarpa. Tvirtinama, kad Krikščionių Bažnyčia, turėdama savų interesų, iš Evangelijos eliminavo idėjas, bylojusias apie sielų persikūnijimą. Bet ar visas? Visi pranašai ir [statymas pranašavo iki 369

Dainius Sobeckis Jono, ir, jei norite priimti, jis yra Elijas, kuris turi ateiti" (Mt 11, 13-15). Jonas Krikštytojas - persikūnijęs Elijas? Panašiai liudija ir ST: Aš siųsiu jums pranašą Eliją pirma, negu ateis didi ir labai baisi Viešpaties diena (Mal 4, 5)" (Kajokas, 2002, p. 406, 469). Čia autoriaus abejonė Krikščionių Bažnyčia yra pagrįsta. Tačiau nepritartina reinkarnacijos idėjai krikščionybėje. Mintys apie reinkarnaciją jau buvo pažįstamos NT žmonėms: Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pasakė: 'Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios'" (Mt 14,1-2). Morkaus evangelijoje jau ir žmonės kalbėjo: 'Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos'" (Mk 6, 14b). Panašiai ir Luko evangelijoje (Lk 9, 7-9). Jeigu reinkarnacija yra sudedamoji krikščionybės dalis, tai D. Kajokas tegu leidžia paklausti: kam tada Kristui reikėjo iš numirusių prikelti jaunuolį (Lk 7, 11-17), mergaitę (Lk 8, 49-56) bei Lozorių (Jn 11, 38-44)? Jeigu yra reinkarnacija, jaunuolis, mergaitė ir Lozorius būtų gyvenę kitus gyvenimus. Taigi jų nereikėjo prikelti. Argi tai nerodo, jog žemiškasis gyvenimas yra vienas. Išvados Išnagrinėjus D. Kajoko kūryboje naudojamus pagrindinius biblinius personažus, įvaizdžius ir motyvus galima daryti tokias išvadas: 1. D. Kajoko kūryboje pasitaikantys pagrindiniai bibliniai personažai yra Jėzus, Abraomas, Izaokas bei Judas Iskarijotas. Plačiausiai aptariamas - Judas. Įvaizdžiai pranoksta personažus. Bene daugiausia autoriaus kūryboje - biblinių motyvų. 2. D. Kajoko kūryboje pasitaikantys bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai pateikti netikėtai, kartais net paradoksaliai. Tačiau tvirtinti, kad D. Kajokas yra paradoksalus Biblijos atžvilgiu, negalima. Iškelta hipotezė, kad D. Kajokas biblinius personažus, įvaizdžius ir motyvus naudoja prieštaringai ar paradoksaliai - nepasitvirtino. Jis yra gerai susipažinęs su visa Biblija, išmano ne tik Naująjį, bet ir Senąjį Testamentus. 3. D. Kajoko kūryboje labai mažai pastebėta prieštaringumo ar paradoksalumo, nebent Judo Iskarijoto atžvilgiu. Todėl tur- 370

Pagrindiniai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje būt butų galima D. Kajoką pavadinti krikščionišku ar ortodoksiniu rašytoju. Gauta 2004 08 19 Pasirašyta spaudai 20041110 Spausdinti rekomendavo: doc. dr. E. Federavičienė, kun. doc. dr. A. Ramonas Literatūra Ališauskas, A. (1998). D. Kajokas: jei poezija negyva, nealsuoja, ji - ne poezija. Lietuvos rytas 3 (2137). Biblija, arba Šventasis Raštas. (2000). Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius. Buechner, F. (2001). Tiesos sakymas: Evangelija kaip tragedija, komedija ir pasaka. Vilnius. Kajokas, D. (1980). Komentarai. Vilnius. Kajokas, D. (1985). Lapkritis veidrodyje. Vilnius. Kajokas, D. (1988). Tylinčiojo aidas. Vilnius. Kajokas, D. (1991). Žuvusi avis. Vilnius. Kajokas, D. (1994). Drabužėliais baltais. Kaunas. Kajokas, D. (1999). Dykinėjimai. Vilnius. Kajokas, D. (2002). Lietaus migla Lu kalne. Vilnius. Kukulas, V. (1992). Eilėraščio namai. Vilnius. Parulskis, S. (1992). Pamokslas kalbant lakštingalai. Lietuvos aidas 126 (6084). Parulskis, S. (1995). D. Kajokas: poezija man visą laiką buvo priemonė. Lietuvos rytas 122 (1342). Sobeckis, D. (2001). Kas yra Evangelija. Šiaurės Atėnai 36 (574). Stankevičius, R. (1999). Senas kinų poetas. Respublika 294 (2924). KEY THE BIBLICAL CHARACTERS, PERSONAGES AND MOTIVES IN D. KAJOKAS CREATIONS Dainius Sobeckis Summary The oeuvre of D. Kajokas was composed on the basis of the Bible. The biblical text was the basis of interpretation in his poetry, essay or prose excerpts. The connections between biblical characters, personages and motives were interwoven in the authors' creations. 371

Dainius Sobeckis The aim of the study is to find out what biblical characters, personages and motives were used by D. Kajokas in his works and to what extent. Jesus Christ, Abraham, Isaac and Judas Iscariot are the most present biblical characters in D. Kajokas works. Judas Iscariot is the main personage in his essay and prose compositions. Judas is represented as a noble follower, who must betray Christ, because none of the others can do this. The betrayal of Judas appears as a feat. In addition, the personality of Judas is reputed as the most tragic in the history of mankind by the author. Besides, Judas will get a place near the God in eschatological reality - he will be the right hand of God. Because he was the beloved one beeing the main follower of Christ. The author states that the Saviour was Judas Iscariot not Jesus Christ. Besides, D. Kajokas presents the discovery of J. L. Borges' lyrical character that claims that the real name of the Word turned Flesh is Judas Iscariot. For the author, it would be a favour to share Tartarus with the Saviour - Judas. The biblical motives in authors' oeuvre surpass characters in its abundance. Confessional fanatics and fundamentalists are trying to tempt believers into their side. Christ has warned his apostles about it. The author calls into question the words of Gospel by evangelist John: In the beginning was the Word..." (Jn 1, la). He is talking about the Christ, who was not recognised by the mankind and who ended a prophecy by not saying a word. The symbolism of number 40 is related to the number days when Israelites wandered around deserts. The comparison reminds us of the temptation of Jesus in desert. D. Kajokas, compares Decalogue with Sermon on the Mount and finds out some paradoxical matters. The imperatives of Decalogue function only in one-third of our lifetime and remain incapable in afterlife. It can be said that the most lavish motives in author's works are the biblical motives. He is stating that not the Christ was the man / but the man was the Christ". The meaning of prayer is understandable but much more gratifying is to watch how the fool is drinking the waters. D. Kajokas understands that prayer is not only words. He does not forget his Bride, a Church, that betrayed its idols, misused its property, authority and power over the centuries. There is an episode of the 372

Pagrindimai bibliniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai D. Kajoko kūryboje Exodus, where the prophet's hopes to lead the nation to superior tomorrow fail. Gospel is equated to fairy-tale. Most noteworthyt is a retraction of Christ. A monk, at the sacrifice of the most precious thing, Christ, condemns himself in presence of stupefied brothers". In this situation, the monk does not condemn himself for a perpetual blight and Christ can't retract him either. Why? There is a difference between the word 'abdicate' and the word 'condemn'. A monk does not condemn Christ, so it can't be a feedback from Christ too. A monk only abdicates Christ, but other brothers understand it as a condemnation. They begin to view him as a lunatic, but in this case the monk can be qualified as the prodigal son. Brothers do not know what's in the heart of the monk. By abdicating Christ, a monk leaves an opportunity to revert for himself. The author states that the idea of reincarnation does not contradict Christianity. It is a very bold hypothesis. Even the New Testament does include some references about the reincarnation idea (Mt 14, 1-2; Mk 6, 14-16). But there were no arguments of reincarnation's existence. Biblical characters, personages and motives every so often emerge in an unexpected and paradoxical light. But the statement that D. Kajokas is paradoxical from the biblical viewpoint isn't appropriate. The works of D. Kajokas aren't contradictory or paradoxical except in point of Judas Iscariot. That's why D. Kajokas can be named as a Christian or Orthodox writer. 373