Vilniaus arkikatedros Sv. Kazimiero koplyčia

ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS 141 2006 MISCELLANEA VILNIAUS ARKIKATEDROS ŠV KAZIMIERO KOPLYČIOS VALDOVŲ STA TUL ŲIDENTIFIKA VIMAS Alfredas Širmulis Vilniaus dailės akademija The article discusses the statues of rulers in St. Casimir's chapel in Vilnius and brings up new version of their identities. Keywords: St. Casimir's chapel in Vilnius, the rulers of Lithuania, portrait, statue. Vilniaus arkikatedros Sv. Kazimiero koplyčia yra reikšmingiausias Lietuvos ankstyvojo baroko kūrinys. Ji gražiausia ir įspūdingiausia ne tik arkikatedroje, ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Šv. Kazimiero koplyčia reikšmingiausia todėl, kad čia ilsisi į altoriaus garbę iškelti Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero palaikai. Apie koplyčios meninį ir architektūrinį sprendimą, jos vidaus apdailą ir kitas čia buvusias ir dabar dar tebesančias brangenybes daug rašyta 1. Anksčiausiai ją tyrinėti pradėjo M. Homolickis. Vėliau apie Šv. Kazimiero koplyčią rašė: V. Zahorskis, M. Balinskis, J. I. Kraševskis, T. Narbutas, A. H. Kirkoras. Tačiau išsamiausią mokslinę studiją apie Šv. Kazimiero koplyčią Vilniuje parengė P. Rėklaitis 2. Naudodamasis ankstesnių koplyčios tyrinėtojų patengta medžiaga, jis nuosekliai ir plačiai aptarė jos architektūros ištakas, reikšmę, interjero puošybos rai- 1 2 P. Rėklaitis, Prarastos Lietuvos pėdsaku beieškant, Vilnius, 1999, p. 99. Ten pat, p. 81-170. dą. Visi čia minėti ir kiti apie koplyčią rašę tyrinėtojai paminėdavo ir aštuonias Šv. Kazimiero koplyčios interjerą puošiančias medines pasidabruotas karalių statulas, tačiau detaliau jų nenagrinėjo. P. Rėklaitis jas aptardamas rašo: Tarp koplyčios piliastrų giliose apskritose nišose, kurių kiekvieną iš viršaus vainikuoja iškilmingas klasikinis balto marmuro frontonas, sidabru blizga aštuonios natūralaus didumo Jogailaičių" - kunigaikščių ir karalių statulos. Kuri statula kurį iš valdovų vaizduoja, nėra tikrai žinoma. Primuštosios lentelės praeityje buvo keičiamos. Nėra taipogi išaiškinta, ar teisinga tradicija, kad jos XVII amžiuje buvo iš masyvaus sidabro, ar tik sidabrine skarda padengtos. Neaukšta šitų darbų meninė kokybė leidžia spėti, kad vis dėlto tai greičiau yra vėlesnių laikų pakaitalai, atlikti kokio provincinio meistro, nes jei žuvusios skulptūros altoriuje buvo iš sidabro lietos, tai ne kitaip turėjo būti ir su šiomis. Mums,čia svarbu pažymėti, kad šios statulos nėra kokia laisva dekoratyvi ar kitokia svetima, įsiterpusi serija. Šventojo dorybė ir kilmingumas barokinėje sąmonėje darė Kazimierą specifiniu šventuoju švenčiausiuoju Kunigaikščiu (Sanctissimus Princeps), nes ne vien religiškas moralinis kilnumas, bet ir aukšta kilmė barokui buvo absoliučiai galiojančios vertybės. Kad jis yra švenčiausios giminės 179

švenčiausias žiedas, šitoji sidabru spindinti valdovų galerija turėjo akivaizdžiai demonstruoti" 3. Iš šios ilgokos citatos matyti, kad P. Rėklaitis ne visai teisingai apibūdina nišų, kuriose įkomponuotos karalių statulos, formą. Jos yra ne apskritos, o pailgos formos, viršuje perdengtos pusapskrite arka. Pasakymas, kad tai Jogailaičių" - kunigaikščių ir karalių statulos" beveik teisingas, nes P. Rėklaitis nesiėmė spręsti, kuri statula kurį valdovą vaizduoja, nors mini, kad tokių pastangų praeityje būta. Reikia pritarti P. Rėklaičio nuomonei, kad minimos karalių statulos yra ne XVII amžiaus, o vėlesnių laikų pakaitalai. Čia pravartu būtų paminėti vyskupo Jurgio Bialozaro 1664 m. gegužės 28 d. registrą, kuriame rašoma, kad Šv. Kazimiero koplyčios didžiojo altoriaus sidabrinis keturioliktos prabos kryžius, prie kurio pritvirtinta žmogaus dydžio Kančia, yra labai didelis. Iš dešinės jo pusės Kristaus Motina, o iš kairės šv. Jonas. Šios vidutinio žmogaus ūgio skulptūros esančios prie Nukryžiuotojo kojų. Tokio pat dydžio kaip švč. Marija ir šv. Jonas yra pasilenkusi šv. Marija Magdalietė. Prie kryžiaus ansamblio priskiriamos aštuonios beveik metrinės keturioliktos prabos Augsburgo meistrų darbo sidabrinės skulptūros. Visas altorius iš raudonmedžio, tik mensa ir antipendiumas sidabriniai. Didžiajame altoriuje taip pat stovėjo keturios beveik dvimetrinės sidabrinės žvakidės ir dvylika mažesnių, taip pat sidabriniai gėlių laikytuvai 4. Taigi P. Rėklaičio padaryta prielaida, kad jei žuvusios skulptūros altoriuje buvo iš sidabro lietos, tai ne kitaip turėjo būti ir su aštuoniomis karalių statulomis, yra teisinga. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad dabartinio stiuko vietoje buvusiame altoriuje, įkomponuotame tarp dviejų piliastrų, negalėjo tilpti toks skaičius statulų ir žvakidžių. Tuo labiau kad altoriuje dar buvo ir šv. Kazimiero karstas. Prie kryžiaus ansamblio galėjo būti priskirtos ir nišose stovinčios aštuonios karalių statulos. Kitu atveju jos būtų įvardytos kaip ir Švč. Mergelė Marija, šv. Jonas ar šv. Marija Magdalietė. Vyskupo J. Bialozaro registre minimos skulptūros buvo dar iki Maskvos ir kazokų 1655 m. antplūdžio, nes vėliau, gelbstint šv. Kazimiero koplyčios turtus, brangenybės buvo išvežtos į Rytprūsius ir Lenkiją ir iš ten ne visos buvo sugrąžintos. Aptardamas Šv. Kazimiero koplyčios istoriją, V. Petkus pažymi, kad ji nukentėjo ir per Šiaurės karą. Jis rašo: Daug brangenybių buvo panaudota valstybės kariniams reikalams ir gynybai nuo priešų. Toms reikmėms, pagal kapitulos aktus, buvo paimta beveik puspenktos tonos sidabro. Karalius Jonas Kazimieras, paėmęs brangenybes, pažadėjo, kad po karo koplyčia dar labiau išpuošęs, bet pažadas ir liko pažadu, nors Katedros reikalams pinigų duodavo" 5. Po karų Vilniaus katedra ir jos koplyčios buvo daug kartų tvarkomos ir restauruojamos. V. Petkus rašo: Nišose esančios medinės sidabruota skarda pridengtos Gediminaičių bei Jogailaičių dinastijos karalių skulptūros buvo sukurtos prieš 1737 m. Tais metais jos dar nebuvo sidabruotos" 6. Reikia atkreipti dėmesį, kad beveik visi Šv. Kazimiero koplyčios tyrinėtojai mini, jog medinės karalių statulos buvo apkaltos sidabro skarda. Tačiau tas faktas kelia abejonių. Menotyrininkė M. Matušakaitė, tyrinėdama Lietuvos senąsias medines skulptūras ir aptardama Šv. Kazimiero koplyčios nišose stovinčias karalių statulas, rašo: Kad figūros čia atsirado kur kas vėliau, negu manyta, patvirtina ir jų analizė. Skulptūrose nėra jokių sidabro skardos tvirtinimo žymių ar sužalojimo pėdsakų, kurių būtinai liktų, jei joms būtų tekę pergyventi baisią karo audrą" 7. Taigi darytina išvada, kad Šv. Kazimiero koplyčios interjerą puošiančios valdovų skulptūros yra sukurtos XVIII a. I pusėje. Tačiau ne- 3 4 P. Rėklaitis, Min. veik, 1999, p. 104-105. V. Petkus, Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994, p. 36-39 5 6 7 V. Petkus, Min. veik., 1994, p. 40. Ten pat, p. 40. M, Matušakaitė, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius, 1998, p. 135. 180

reikėtų atmesti prielaidos, kad restauruojant koplyčią jos buvo išskobtos iš medžio, sekant XVII a. originalų pavyzdžiais ir pritaikant prie bendro interjero meninio sprendimo - pasidabruotos. Reikia daryti ir tokią prielaidą, kad prieš paimant sidabrines valdovų statulas karo reikmėms galėjo būti padarytos arba gipsinės jų kopijos, arba bent jų piešiniai. XVIII a. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią kaip laikini pakaitalai ir buvo atkurtos medinės pasidabruotos statulos, tikintis ateityje vėl nuliedinti jas iš sidabro. Taigi ir dabar Šv. Kazimiero koplyčios interjerą puošiančios valdovų statulos buvo atkurtos XVIII a. antrajame ketvirtyje. Jos medinės, pasidabruotos (h 2,2 m), baroko stiliaus: iškilmingų pozų ryškesnio ir beveik nežymaus kontroposto kompozicijos, aptakaus silueto, ramių judesių. Ne visos jos yra vienodai meniškos. Tikriausiai teisi menotyrininkė M. Matušakaitė sakydama, kad jas kūrė ne vienas, o net keli įvairaus braižo dailininkai 8. Norint geriau suprasti Šv. Kazimiero koplyčios interjero meninio sprendimo programą reikia ieškoti būdų, kurie padėtų valdovų statulas identifikuoti, nes tik tada būtų galima spręsti, kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti kunigaikščių ir karalių personažai ir kokia pirmaprade tvarka šios statulos buvo įkomponuotos koplyčios interjere, kaip dailininkams pavyko jų meninis sprendimas. Visų tyrinėtojų, rašiusių apie Šv. Kazimiero koplyčią nuomonė, kad valdovų statulos vaizduoja Jogailaičių dinastijos atstovus, yra vienoda, tačiau juos įvardija skirtingai. Čia pravartu būtų prisiminti visą Jogailaičių dinastiją: Jogailaičiai iš Lietuvos į Lenkiją nuėjusi Lietuvos kunigaikščių dinastija, kuriai Lenkijoje pradžią davė Jogaila Algirdaitis, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkijos karaliumi. Jogaila iš ketvirtų vedybų susilaukė dviejų sūnų - Vladislovo ir Kazimiero. Pirmasis jaunas žuvo prie Varnos, bekovodamas su turkais (1444 m.), bet antrasis turėjo 6 sūnus. Laikinai rytų ir vidurio Europos platumose Jogailaičių valdomos valstybės (Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija) nuo XV a. pusės buvo tapę svarbiu politiniu veiksniu. Tačiau Jogailaičių giminė dinastijos atžvilgiu nebuvo patvari ir pasibaigė jau XVI a. Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo Kazimieraičio vienintelis sūnus Liudvikas II krito 1526 kovoje prieš turkus ir Kazimiero didelėmis pastangomis savo dinastijai laimėtos valstybės per giminystę pateko Habsburgams. Kiti Kazimiero sūnūs arba nevedę, ar neturėdami įpėdinių anksti mirė (šv. Kazimieras, Jonas Albertas, Aleksandras), arba nuėjo į dvasinį pašaukimą (kard. Frydrichas). Tik priešpaskutinis Kazimieraitis Žygimantas (Senasis) turėjo sūnų Žygimantą Augustą, su kuriuo 1572 pasibaigė tiesioginė Jogailaičių vyriškoji giminė. Nuo tada prasidėjo renkamų karalių laikotarpis" 9. Kaip Vytauto ir Jogailos laikais, taip ir vėliau Lietuva visą laiką siekė savarankiškumo ir tik karai su Maskva ar kryžiuočiais arba kitos negandos priversdavo Lietuvos valdovus ieškoti sąjungos su Lenkija. Visa tai akivaizdžiai atsispindi ir šv. Kazimiero - Lietuvos globėjo koplyčios interjero puošyboje. Čia turėjo būti pavaizduoti tie Jogailaičių dinastijos atstovai, kurie artimiausiai buvo susiję su Lietuva. Iš ilgokos citatos apie Jogailaičių dinastiją matyti, kad su Lietuva artimiausiai buvo susiję tik Jogaila, jo sūnus Kazimieras ir šio sūnūs: Aleksandras, šv. Kazimieras, Žygimantas Senasis ir jo sūnus Žygimantas Augustas. O Jogailos sūnus Vladislovas Varnietis buvo Lenkijos ir Vengrijos karalius, jis jaunas žuvo kovodamas su turkais ties Varna. Jam valdant Lenkiją, Lietuva kvietė jo brolį Kazimierą Jogailaitį kaip karaliaus vietininką, o kai šis atvyko, nepaisydami lenkų protesto, paskelbė Kazimierą Lietuvos valdovu. Kazimiero Jogailaičio sūnus Vladislovas buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, todėl su Lietuva nesietinas. Kitas Kazimiero Jogailaičio sū- 8 M. Matušakaitc, Min. veik., 1998, p. 135. 9 Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1956, t. 9, p. 430. 181

nus Jonas Albrechtas buvo tėvo įpėdinis - Lenkijos karalius, o jo brolis Aleksandras - Lietuvos didysis kunigaikštis. Jonui Albrechtui mirus, Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Todėl Jonas Albrechtas taip pat tiesiogiai su Lietuva nesusijęs. Kazimiero Jogailaičio sūnus Frydrichas buvo Krokuvos ir Gniezno arkivyskupas ir kaip ir šv. Kazimieras niekada nebuvo Lietuvos didysis kunigaikštis ar Lenkijos karalius. Todėl jei jie būtų pavaizduoti Sv. Kazimiero koplyčioje, būtų be karališkųjų insignijų. Tik detalesnė valdovus vaizduojančių statulų aprangos, karališkųjų insignijų ir kitų atributų savitumų analizė galėtų padėti išryškinti, kuri statula kurį Jogailaičių dinastijos asmenį vaizduoja. Tačiau labiausiai reikėtų atsižvelgti į vaizduojamų valdovų portretinį panašumą. Net ir tuo atveju, jeigu stovylos buvo kuriamos pagal imaginacinių portretų pavyzdžius, nes ilgainiui susiklosto tam tikra vieno ar kito valdovo vaizdavimo ikonografinė tradicija. Analizuojant Sv. Kazimiero koplyčios vidų puošiančias valdovų statulas, dėmesį patraukia karališkosios insignijos: karūnos, skeptrai, karališkieji obuoliai. Iš čia esančių aštuonių sidabruotų statulų karališkosiomis karūnomis vainikuotos tik septynių figūrų galvos, o aštuntąją puošia Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė. Karališkosios karūnos taip pat skirtingos: trijų valdovų galvos vainikuotos gotikos epochos, dviejų Renesanso ir dviejų baroko laikotarpio karūnomis. Skeptrai ir karališkieji obuoliai - rutuliai su kryželiais virš jų, simbolizuojantys žemę, yra vienodos plastinės formos, tačiau ne visi čia pavaizduoti valdovai juos turi. Ypač individualizuota stovylų apranga ir stovėjimo pozos. Visa tai leido dailininkams charakterizuoti ne tik konkrečių karalių valdymo laikotarpį, bet ir jų įkomponavimo tvarką koplyčios interjere. M. Homolickis, A. H. Kirkoras ir kiti apie Šv. Kazimiero koplyčią rašę tyrėjai įvardija Jogailaičių dinastijos valdovus ir teigia, kad ant statulų pagrindo plokščių rašalu ar pieštuku buvo anksčiau užrašyta, kurį valdovą kuri statula vaizduoja 10. V. Petkus rašo, kad vykdant 1836-1839 m. Šv. Kazimiero koplyčios restauravimo darbus tai buvo išsiaiškinta. Jis rašo: Nustatyta, kad skulptūros vaizduoja šiuos valdovus: Žygimantą Augustą, Aleksandrą, Kazimierą Jogailaitį, Jogailą, šv. Kazimierą, Žygimantą Senąjį, Vladislovą Vazą ir Joną Albrechtą" 11. Tokį ar panašų statulų įvardijimą galime rasti Lietuvos paminklų sąvade 12 arba M. Matušakaitės knygoje Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje 13, kur šalia skulptūrų nuotraukų užrašyta, kuri statula kurį valdovą vaizduoja [1-2 il.]. M. Matušakaitė vienintelė detaliau analizavo Sv. Kazimiero koplyčios valdovų statulas, pagal plastinį braižą jas sugrupavo ir aptarė jų meninį sprendimą. Tačiau, sutikdama su ankstesniųjų tyrėjų nuomone, kuri statula kurį valdovą vaizduoja, ji klysta juos įvardydama. Jau minėta, kad labiausiai dėmesį patraukia karališkosios insignijos: karūnos, skeptrai ir karališkieji obuoliai. Taigi, turėdami omenyje, kurie Jogailaičių dinastijos valdovai buvo labiausiai susiję su Lietuva ir kurio laikotarpio karūnomis vainikuotos jų galvos, galėtume teigti, kad gotikinėmis karūnomis gali būti vainikuotos Jogailos, Kazimiero Jogailaičio ir jo sūnaus Aleksandro galvos; renesansinėmis karuv v nomis - Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto, o barokinėmis karūnomis - Onos Jogailaitės-Batorienės ir Vladislovo Vazos galvos. M. Matušakaitė, grupuodama valdovų statulas pagal plastinį sprendimą, dvi figūras su baroko epochai būdingomis karūnomis teisingai priskiria vienam dailininkui, tačiau klysta teigdama, kad čia pavaizduoti šv. Kazimieras ir Kazimieras Jogailaitis 14 [1 il.]. Statula tikrai nevaizduoja šv. Kazimiero. Kaip jau minėta, šv. Kazimieras nie- 1 0 11 1 2 1 3 1 4 A. H. Kirkoras, Pasivaikščiojimas po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1999, p. 26. V. Petkus, Min. veik., 1994, p. 59. LPS, t. Į.Vilnius, 1988, p. 167. M. Matušakaitė, Min. veik., 1998, p. 136-137. Ten pat, p. 135-136. 182

b-?1 U ' 230 Šv. Kazimieras. XVIII amžiaus antrasis ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia ii 'i H I J W. I U į i. iy: 1 ii i i lb * r f.1,i i. i i. 1 231 Kazimieras Jogailaitis. XVIII amžiaus antrasis ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia r- m ; * L.' -ii' ^ v LIT f. 51 SI f. i /t į I I j 232 Žygimantas Augustas. XVIII amžiaus antrasis ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia i-. 1 "' ii.*.s i I i i у. 'W t 233 Jogaila. XVIII amžiaus antrasis I i i, / [ / ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia ^ Šv. Kazimiero koplyčios statulos. II kn.: M. Matidakaitė, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius, 1998

.'V v? l' '.v i H 1 / v -~4 /S- 1 ž i я 1 'Як-. ), i, Л 4.n ' il: T i" -.' I ли i 234 /omas Albrechtas. XVIII amžinus antrasis ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia 235 Vladislovas Varnietis (?). ^jl -r: XVIII amžiaus antrasis ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia IT BJBHĘBJHBJK \ "l.j.6" I! "v. V; *rt /7 n, ł i ' ' -v K! L.. L I-- 't!.' 'Iff." ' '/', i j 236 Žygimantas Senasis. i XVIII amžiaus antrasis \ ketvirtis. Šv. Kazimiero \ koplyčia. 1 237 Aleksandras. į XV/// amžiaus antrasis i ketvirtis. Šv. Kazimiero koplyčia 2. Šv. Kazimiero koplyčios statulos. H kn.: M. Matušakaitė, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius, 1998

8. Lietuvos ir Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė-Batorienė. Fragmentas. Iskn.-.A. Sokołowski, Dzieje polski iliustrowane, Т. IV, Warszawa, 1901 kada nebuvo nei Lietuvos didysis kunigaikštis, nei Lenkijos karalius, todėl vaizduoti jį su karališkosiomis insignijomis dailininkas negalėjo. Jeigu būtų vaizdavęs šv. Kazimierą, būtų išskobęs jį su kryžiumi ir lelija rankose, o ne su skeptru ir karališkuoju obuoliu. Be to, jo galva būtų vainikuota ne karališkąja karūna, o ant jos būtų uždėta kunigaikštiška kepurė, kaip yra tapytuose jo portretuose. Kad skulptūra vaizduoja Oną Jogailaitę, galima teigti detaliau ją išanalizavus. Figūra schematiška, labai apibendrinti veido bruožai, tačiau lyginant juos su nežinomo dailininko tapyto jos portreto [8-9 il.] Vavelio katedroje veido bruožais arba su Vavelio katedros Žygimantų koplyčioje esančiu Onos Jogailaitės antkapiniu portretu, galima teigti, kad čia pavaizduota paskutinioji Jogailaičių dinastijos valdovė: labai aukšta kakta, trumpa atsikišusi kumptelėjusi nosis, stambokas smakras, kitokia nei vyrus vaizduo- 9. Lietuvos ir Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė-Batorienė. И kn.:]. S. By stron i drg. Polska jei dzieje i kultura, T. 2, Warszawa, 1927 jaučių statulų šukuosena, XVII a. būdinga karališkoji karūna ir moteriško kirpimo šermuonėlių mantija su itin plačiomis nukarusiomis rankovėmis, tokiomis nebūdingomis vyrų aprangai - visa tai leidžia tvirtinti skulptūrą vaizduojant Oną Jogailaitę. Kodėl šioje sidabru spindinčioje valdovų galerijoje galėjo atsirasti moters figūra, atsakymą pateikia Alberto Vijūko-Ko- 185

jalavičiaus Lietuvos istorija". Nepraėjus nei 50 metų nuo Onos Jogailaitės mirties, jis rašė: Be pertraukos Lietuvą valdė dvylika didžiųjų kunigaikščių, kilusių iš šios giminės: pritrūkus galop vyrų, valdyti buvo patikima moterims, nes nenorėta prarasti kam kitam valdžios. Tokia, beje, yra buvusi Vytenio trečios eilės anūkė Ona, lenkų karaliaus Stepono I žmona, kuri, anksčiau paskelbta Lenkijos karaliene nei karaliaus sužadėtine, perleido valdžią savo vyrui" 15. Ona Jogailaitė-Batorienė (1523-1596) buvo Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforzos duktė. Augo Vavelyje motinos rūpestingai auklėjama, mokėjo lotynų, italų ir lenkų kalbas, buvo uoli katalikė. 1553 m. motinai išvykus gyventi į Italiją, Ona apsigyveno Vilniuje. Po brolio Žygimanto Augusto mirties 1572 m. gyveno Varšuvoje. Ji reikalavo, kad lietuviai išrinktų ją valdove pagal paveldėjimo teisę, tačiau lenkai su tuo nesutiko teigdami, kad tokios derybos griauna uniją. Ona Jogailaitė vylėsi ištekėti už vieno ar kito kandidato į valdovus, tačiau neištekėjo. Henrikas, norėdamas sumažinti jos {taką, pasistengė, kad iš motinos ir brolio paveldėti didžiuliai jos dvarai Lietuvoje ir Lenkijoje būtų perduoti valstybei. Kai Henrikas pabėgo į Prancūziją, Piastų šalininkai su J. Zamoiskiu priešakyje 1575-XII-14 pripažino ją Lenkijos karaliene ir paskyrė jai vyrą Steponą Batorą. Steponui Batorui mirus, ji rėmė sesers Kotrynos, kuri buvo ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono, dar jauno sūnaus Zigmanto Vazos kandidatūrą į Lenkijos ir Lietuvos sostą, nes tikėjosi už jį valdyti. Tačiau ir šį kartą prie valdžios nebuvo prileista. Gyveno Varšuvoje ir būdama gero humanitarinio išsilavinimo globojo meną, mokslą, buvo kovinga katalikė, bendravo su P. Skarga ir buvo jo veikiama. Manytina, kad Ona Jogailaitė turėjo įtakos kanonizuojant tėvo brolį Kazimierą, kuris 1602 m. buvo paskelbtas šventuoju. Jos sesers Kotrynos sūnus Zigmantas Vaza 1604 m. pradėjo šv. Kazimiero garbei 1 5 A. V. Kojalavičius, Lietuvos istorija, Vilnius. 1988, p. 152. 6. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Iš kn.: Spis miedziorytów polskich w zbiorze Žygimantą Rosińskiego, Poznań, 1918, No. 668 statyti koplyčią, jo sūnus Vladislovas Vaza ją užbaigė ir išpuošė, o 1636-VIII-14 į ją perkėlė ir šv. Kazimiero palaikus. Kita to paties dailininko sukurta statula, kurią M. Matušakaitė pavadino Kazimieru Jogailaičių, vaizduoja Vladislovą Vazą. Šios statulos karališkoji karūna yra identiška Onos Jogailaitės karūnai. Kaip jau minėta, tokios karūnos buvo būdingos baroko epochai. Galima jas palyginti su Vilniaus arkikatedros pietinio portiko nišose stovinčių statulų karūnomis, šios statulos čia pateko iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Kad ši statula vaizduoja Vladislovą Vazą, o ne jo tėvą Zigmantą Vazą, galima teigti tiktai palyginus jų portretus, nors tėvas ir sūnus buvo panašūs. Autentiškų Zigmanto 186

7. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza. Iš kn.: Spis miedziorytów polskich w zbiorze Žygimantą Rosińskiego, Poznań, 1918 р Г Г,11 tri: И «ЛШИЮШМС*.* Л* W 1Ч1Ч«!чл i; в 1 V CXESCIT, GfiM/Л'.УГ/. įftį&y I- 1. *-.. Vazos ir jo sūnaus Vladislovo portretų išliko gana daug. Ypač daug jų medaliuose. Išanalizavus P. Rubenso ir kitų žymių dailininkų tapytus jų portretus ir šiuos palyginus su bareljefiniais atvaizdais medaliuose, galima teigti, kad ši statula tikrai vaizduoja Vladislovą Vazą [6 il.], o ne jo tėvą. Zigmantas Vaza [7 il.] vaizduojamas griežtesnių veido bruožų. Jo veidas daug liesesnis, labai siaurėjantis smakro link. Ryškūs skruostikauliai ir žandikauliai, stipriai sukąsti dantys ir suspaustos siauros lūpos. Nosis tiesi ir kumpas jos galas. Akys didelės su stambiais vokais. Aukšta antakių linija. Visa tai kuria tvirto charakterio asmens portre- 187

tą. O Vladislovo Vazos veidas šiek tiek platėja į apačią, nosis kumpa su kuprele, akys panašios į tėvo, tačiau veidas apvalesnis. Dailininkas suteikia jam ramaus ir nuolankaus charakterio asmens bruožų. Tai juntama ir iš figūros stovėsenos. Vladislovą Vazą vaizduojanti statulą labiau primena dvasininką, o ne karalių. Ji aprengta raštuotu, arnotą primenančiu apdaru, užvilktu ant kito ilgesnio drabužio ir apsiausta kapą primenančiu, priekyje metaline sagtimi susegtu apsiaustu. Šios statulos kompozicija frontali, o Onos Jogailaitės figūra pasukta trim ketvirčiais į dešinę pusę. Peršasi išvada, kad jų pirma įkomponavimo vieta koplyčioje buvo šiaurės rytinio kampo nišos. Įėjus į Šv. Kazimiero koplyčią, kairėje pusėje šiaurinės sienos nišoje turėjo būti įkomponuota Vladislovo Vazos statula, o šalia rytinės sienos nišoje turėjo stovėti Onos Jogailaitės figūra. Toliau grupuodama Šv. Kazimiero koplyčios statulas, M. Matušakaitė teisingai kitam skulptoriui priskiria kitas dvi figūras, kurių plastinis braižas iš tiesų yra toks pat. Jokių abejonių nekelia, kad viena skulptūra vaizduoja Jogailą, tačiau teigdama, kad kita figūra priklauso Žygimantui Augustui, autorė klysta [П. 1]. Tai šv. Kazimiero tėvo - Kazimiero Jogailaičio statula, o ne Žygimanto Augusto. Ne tik gotikinė karališkoji karūna, bet ir portretinis panašumas, figūros pastatymo būdas akivaizdžiai sako, kad dailininkas, kurdamas šią statulą, siekė perteikti mirusio sūnaus gedinčio karaliaus nuotaiką. Kazimieras Jogailaitis vaizduojamas žengiantis, kairėje rankoje turintis žemyn nuleistą skeptrą, o dešinę prispaudęs prie krūtinės. Visa figūra šiek tiek kumptelėjusi, drabužiai lengvai banguoja, jų viršutinė dalis primena vienuolių nešiojamą škaplierių, kaip nuolankumo ir pamaldumo simbolį. Kazimieras Jogailaitis pavaizduotas tradiciškai su barzda ir ūsais, žemyn nuleistomis akimis, liūdna veido išraiška. Pagal judesį šiek tiek pakreipta galva su gotikine karaliaus karūna. Kazimiero Jogailaičio statula turėjo būti įkomponuota šalia šv. Kazimiero karsto esančioje pietrytinio kampo pietinės sienos nišoje, t. y. dabarrinėje Jogailos statulos vietoje. O Jogailos figūra, kuri yra pasukta trim ketvirčiais į kairę pusę turėjo būti įkomponuota pietvakarinio kampo pietinės sienos nišoje, t. y. kitoje šv. Kazimiero karsto pusėje, nei dabar stovi. Jogaila vaizduojamas einantis, dešinėje rankoje laikantis kryžių krikščionybės atnešimo į Lietuvą simbolį, o kaire ranka atsirėmęs į gotikos epochai būdingą kalaviją. Figūra aprengta gotikiniais paradiniais šarvais, kurių viršutinė dalis papuošta iškiliais reljefiškais ornamentais. Galvą vainikuoja gotikinė karaliaus karūna. Visa figūra apgaubta kapą primenančiu puošniu apsiaustu, priekyje susegtas metaline sagtimi. Jogailaičių dinastijos pradininko Jogailos figūra iš visų čia esančių statulų išsiskiria iškilminga nuotaika, figūros pastatymu ir atributais - kryžiumi ir kalaviju [4 il.]. Tiktai dabartinis jos {komponavimas visai netikęs, nes figūra nusisukusi nuo šv. Kazimiero karsto. Tam pačiam dailininkui M. Matušakaitė priskiria ir kitas dvi statulas, kurias ji įvardija kaip Joną Albrechtą ir Vladislovą Varnietį [2 il.], tiesa, pastaruoju teiginiu pati suabejoja. Jau buvo minėta, kad Šv. Kazimiero koplyčios interjero nišose esančios Jogailaičių dinastijos valdovų statulos vaizduoja tuos valdovus, kurie buvo artimai susiję su Lietuva. Kazimierui Jogailaičiui mirus 1492 m. Lietuvos didikai sušaukė seimą ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o lenkams patarė savo karaliumi išsirinkti Joną Albrechtą. Nors ir labai siekdami, kad Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdytų vienas valdovas, lenkų didikai karaliumi išrinko Aleksandro vyresnįjį brolį Joną Albrechtą, o jam mirus Aleksandrą išrinko ir Lenkijos karaliumi. Tad Aleksandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos. Taigi galima teigti, kad Šv. Kazimiero koplyčioje pavaizduotas ne Jonas Albrechtas [10 il.], o Aleksandras [11 il.]. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į portretinį panašumą. Lyginant Jono Albrechto ir Aleksandro portretus su statulomis tampa akivaizdu, kad Šv. Kazimiero kop- 188

r* ii l' 1» karalius Jonas Albrechtas. Iš kn.: >lski ilustrowane, T. III, Warszawa, 0 ж 4 i'mt - "M A i ii Ji! "JĖPli**," ' --Ik ; T у., и Karalius Jogaila. Iš kn.: V. Petkus, Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994 s- 1 ИИ *.. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis, likit.: A. Sokołowski, Dzieje Polski ilustrowane, Т. III, Warszawa, 1900.'iv-i :.: 189

lyčioje esanti statula, kurią M. Matušakaitė įvardija kaip Joną Albrechtą, priskirtina Aleksandrui Jogailaičiui. Dailininkas jį vaizduoja su antikiniais šarvais, ant galvos uždėta gotikinė karaliaus karūna, rankose laiko karališkąsias insignijas: skeptrą ir karališkąjį obuolį. Figūra pasukta trim ketvirčiais į dešinę, pečius gaubia apsiausras panašus į romėnišką togą. Ne tik veido išraiška ir šiek tiek kilstelėtas smakras, bet ir visa figūra vaizduoja jauną, veržlų, kupiną ryžto valdovą [5 il.] Pagal figūros pastatymo rakursą dailininkas Aleksandro statulą aiškiai buvo numatęs įkomponuoti šalia jo tėvo Kazimiero Jogailaičio pietrytinio koplyčios kampo rytinės sienos nišoje. M. Matušakaitė kitą figūrą laiko Vladislovu Varniečiu, bet suabejoja ir nurodo, kad nauji tyrinėjimai skatina įžvelgti šioje skulptūroje Vytauto Didžiojo atvaizdą 16 [3 il.]. Tai vienintelė visos valdovų galerijos statula, kurios galva vainikuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepure. Negalima net įsivaizduoti, kad dailininkas galėtų vaizduoti Vladislovą Jogailaitį, kuris buvo Lenkijos ir Vengrijos karalius, su kunigaikštiška kepure ir be karališkųjų insignijų: skeptro ir karališkojo obuolio rankose. Taip, čia tikrai pavaizduotas Vytautas Didysis. Jis įkomponuotas šalia Jogailaičių ne tik dėl to, kad buvo Katedros fundatorius, bet ir dėl to, kad Sv. Kazimiero koplyčios šiaurės vakarinis kampas atsidūrė ant ten buvusios Vytauto Didžiojo ir jo šeimos artimųjų palaidojimo vietos. Vytauto Didžiojo statula labai realistinė, ypač ryškūs individualizuoti veido bruožai. Visa figūra aprengta šarvais, dešinėje rankoje kardas, o kairėje - pergamento ritinėlis. Kunigaikštis ilgais plaukais, veidas be barzdos, ant galvos, kaip jau minėta, uždėta aukštoka trijų dalių didžiojo kunigaikščio kepurė, itin ryškiai kontrastuojanti tarp gotikinių, renesansinių ir barokinių karališkųjų karūnų, kurios vaini- 1 6 A. Širmulis, Vytauto Didžiojo portretai // Europos dailė: Lietuviškieji variantai, Vilnius, 1994, p. 55-64. 5. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis. Iš kn.: V. Petkus, Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994 kuoja kitų statulų galvas. Vytautas Didysis vaizduojamas palyginti jaunas. Jo statulą kūręs menininkas turėjo naudotis ankstesnio tapyto portreto pavyzdžiu. Dėmesį atkreipia ir tas faktas, kad iš aštuonių Šv. Kazimiero koplyčios nišose esančių skulptūrų tik dvi iš jų - Jogailos ir Vytauto Didžiojo - pavaizduotos su visa gotikos epochai būdinga šarvų apranga. Tik Vytauto Didžiojo šarvai neturi tokios reljefinės puošybos kaip Jogailos. Ši statula tikrai nieko bendra neturi su Vladislovu Varniečiu, nes ir miniatiūrose, ir skulptoriaus A. Madeiskio sukurtame jam skirta- 190

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Iš kn.: Vytautas Didysis ir Lietuva, Vilnius, 1996 14. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Miniatiūra. IšStemmata Polonica: Paryžiaus Arsenalo bibliotekos rankraštis Nr. 1114 me antkapyje Vavelio katedroje, ir J. Mateikos piešiniuose jis vaizduojamas su gotikinio stiliaus karališkąja karūna, o ir veido bruožai visai kitokie 17. Šv. Kazimiero koplyčios Vytauto Didžiojo statula labai panaši (ypač veido bruožai) į Ozemblovskio Vytauto litografiją, kuri buvo sukurta sekant Nesvyžiaus pilies paveikslu. Tačiau dar ryškesnį tapatumą matome lygindami su Paryžiaus Arsenalo bibliotekos ranl'o ziemi ojczystej!..: Obrazy najcenniejszych pamiątek narodowych Katedry polskie, Kraków, 1911, t. 1, p. 153. kraščio Nr. 1114 miniatiūroje pavaizduotu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu [14 il.]. Nagrinėdama kitas dvi paskutines statulas M. Matušakaitė rašo: Dvi paskutinės, tikriausiai vieno meistro sukurtos, liaunos Aleksandro ir Žygimanto Senojo figūros labai siaurais pailgais veidais ir uždaro tipo karūnomis turi naujų bruožų ir jau artimesnės rokoko skulptūrai. Žygimanto Senojo šarvai nė kiek nevaržo plastiškos, lanksčios jo figūros judesio. Palenkta į šoną galva, grakščiai, karvedžio lazdą kelianti dešinė ir apsiausto kraštą laikanti kairė ranka bei elegantiška 191

1 V * ' 'fi ' -ft' flsb.ti h \ /2. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Iškn.tA. Sokołowski, Dzieje Polski ilustrowane, Т. III, Warszawa, 1900 kojų linija teikia skulptūrai saloniškumo" 18. Iš citatos 13. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Iš kn.: A. Sokołowski, Dzieje Polski ilustrowane, Т. III, Warszawa, 1900 matyti, kad M. Matušakaitė neaptaria labai charakteringų Žygimanto Senojo veido bruožų [12 il.], tačiau teisingai pasako, ką statula vaizduoja [2 il.]. Iš visų Šv. Kazimiero koplyčios statulų ši skulptūra išsiskiria meniniu sprendimu. Ji išraiškingiausia tiek netikėtu figūros pastatymu, tiek savo plastika. Galima manyti, kad ir jos {komponavimo vieta yra pirmapradė. O aptardama paskutinę statulą, M. Matušakaitė teigia, kad ji vaizduoja Aleksandrą Jogailaitį [2 il.]. Ji rašo:.aleksandras aukštai iškėlęs karališkas insignijas, apimtas didingos, pakilios nuotaikos, kuri atsispindi giedrame jo veide. Lengvas ilgų rūbų bangavimas primena draperijų piešinį aptartoje šv. Lauryno skulptūroje" 19. Reikėjo tik įdėmiau patyrinėti jo veidą, kaktos, antakių, nosies, lūpų ir smakro linijas, ir būtų tapę akivaiz- du, kad čia pavaizduotas paskutinis Jogailaičių vyriškosios linijos atstovas - Žygimantas Augustas [13 il.]. Frontali figūros kompozicija, primenanti Vladislovo Vazos figūros pastatymą, perša mintį, kad Žygimanto Augusto statula iš pradžių turėjo būti įkomponuota šiaurės vakarinio Šv. Kazimiero koplyčios kampo šiaurinės sienos nišoje ir taip tarsi užbaigti Jogailaičių dinastijos valdovų galeriją. Atkreiptinas dėmesys ir į Žygimanto Augusto galvą vainikuojančią karališkąją karūną, kurioje pouniniu laikotarpiu tarsi sujungiami elementai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurės ir Renesanso laikotarpiui būdingos karaliaus karūnos. Apibendrinant visų pirma reikia pažymėti, kad koplyčioje pavaizduoti tik tie Jogailaičių dinastijos 1 8 1 9 M. Matušakaitė, Min. veik., 1998, p. 138. Ten pat, p. 138. valdovai, kurie artimiausiai buvo susiję su Lietuva, nes buvo siekiama pabrėžti, jog Šv. Kazimieras yra Lietu- 192

vos globėjas. Dailininkams, XVIII a. antrame ketvirtyje vykdžiusiems Sv. Kazimiero koplyčios restauravimo darbus ir turėjusiems atkurti čia buvusias sidabrines statulas iš medžio, teko ypač sunkus uždavinys. Medžio ir metalo plastinės savybės labai skiriasi, todėl bandymas imituoti metalo plastiką kuriant iš medžio nebuvo sėkmingas. Net iš kito medžio išskobta Žygimanto Senojo statula (visos išskobtos iš pušies, o ši iš drebulės) meniškai ir plastiškai yra įtaigesnė. Stengiantis imituoti metalą nepavyko perteikti fizionominio vaizduojamų valdovų panašumo. Tik nepriekaištingas figūrų pastatymas, jų atributavimas siekiant išryškinti valdymo laikotarpį, valdovų charakterį, nuotaikas lėmė, kad meninis sprendimas iš dalies yra sėkmingas. Neatsitiktinai beveik visi rašiusieji apie šias statulas pažymėjo, kad jos apkaltos sidabro skarda. Koplyčioje išlikusi vienintelė šv. Kazimierą vaizduojanti statulėlė, įkomponuota virš jo sarkofago, aiškiai patvirtina tą faktą, kad ir ankstesnių sidabrinių statulų meninis sprendimas taip pat nebuvo itin sėkmingas. Gauta 2005-10-20 IDENTIFICA TION OF THE STA TUES OF RULERS IN THE INTERIOR OF ST CASIMIR'S CHAPEL IN VILNIUS CATHEDRAL St. Casimir's chapel in the Archcathedral of Vilnius is the most significant work of the early Baroque in Lithuania. There have been quite a number of studies concerning the artistic and architectural issues of the chapel, the decoration of its interior and treasures contained there. The researchers did take notice of the eight wooden silvered statues of the Lithuanian rulers situated inside St. Casimir's chapel, yet no detailed analysis of the figures has appeared so far. All of the researchers of St. Casimir's chapel agree that the statues depict the representatives of the Jagiellon dynasty, yet the opinions on what are their names differ. For a deeper understanding of the artistic programme of the interior of St. Casimir's chapel one has to find a way to identify the figures of rulers as only then it is possible to determine the criterions of the selection of the characters of dukes and kings, what was the original composition of the statues in the interior of the chapel and how successful were artists in their artistic practice. Only a profound analysis of the costumes, Royal insignia and other specific attributes can clarify the identity of the statues with the individuals of the Jagiellon dynasty. Yet it is most important to take account of the portrait expression of the depicted rulers, as even if the statues were produced after imaginational portraits they were nevertheless related to the iconographic tradition of representation of particular monarchs. The results of research allow to identify the statues situated inside St. Casimir's chapel and furthermore to correct mistakes of previous researches and to reconstruct the original composition of the statues within the chapel. Summary 193