DIEVO ÁVARDIJIMAS KÛRYBOS FENOMENOLOGIJOJE

Prano Dovydaièio premijai Gauta 2007 02 14 Vilniaus Gedimino technikos universitetas DIEVO ÁVARDIJIMAS KÛRYBOS FENOMENOLOGIJOJE Naming God in the Phenomenology of Creativity SUMMARY The question of naming God is developed in the context of the phenomenology of culture in the article. The author emphasizes three theses. According to the first one, naming God is a factor of existential creativity, i.e. it initiates both a new understanding of our place in the living whole and the changing of this whole. According to the second one, naming God supposes culture as a co-activity of both us and God, in other words, we name God as a part of our cultural environment enlarged in this way. The author formulates that we are creating God, and God is creating us. According to the third theses, we name God as being suffering and loving entities. The author refuses the difference of agape and eros, looking for the points of intersection, while he interprets the passages of love both in the Old Testament and the New Testament. The author develops the concept of existential analogy that embraces the interconnection between language (naming) and being (existence), as well. The author uses the concepts of Dichtsein and poiesis in his investigations. Dichtsein expresses creative being during the poetic naming of phenomena in our living environment. Poesis expresses the creation of our existence, while these phenomena take part as directions. In this way, the author introduces sketches of horizontal theology dealing with the phenomenology of creation. The concept of existential creation is developed, looking for the intersection between naming and making real. ÁVADAS Platonas (1996) atkreipë dëmesá á esaties ir vardo ontologines sàsajas, netiesiogiai iðkeldamas klausimà, ar ávardydami mes ir ábûtiname, t. y. steigiame tikrovæ. Problema dar labiau paaðtrëja ávardijant anapusiná Demiurgà, sukûrusá mûsø bû- RAKTAÞODÞIAI: Dievo ávardijimas, kûrybos fenomenologija, egzistencinë analogija, meilës hermeneutika. KEY WORDS: Naming God, phenomenology of creation, existential analogy, hermeneutics of love. 36 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS tá ir palaikantá mûsø màstymà: ar ávardydami mes steigiame Dievà, ar atvirkðèiai ávardijame kaip Jo sutvertos bûtybës, taip ieðkanèios atspirties vardijanèiame màstyme. Viena, Platonas, sekdamas Parmenidu, linkæs ávardijimui suteikti ontologiná turiná, kita, bûties ðaltinio jis ieðko anapus þmogaus kûrybos. Ðià átampà tarp þmogaus (ávardijimas) ir Dievo (ábûtinimas) kûrybos Platonas bando sumaþinti idëjø teorija ir jos sandais dalyvavimo (methexis), prisiminimo (anamnesis) ir inkarnacijos doktrinomis. Aristotelis bando iðvengti ðios problemos, atskyræs retorikà bei poetikà (þmogaus kûrybà) nuo metafizikos (teologikos), o Platono meteksæ pavadinæs poetine iðtara. Taèiau tai tik laikinas sprendimas. Klausimas, kaip ámanoma ávardyti anapusiná Dievà, vël visu aðtrumu iðkyla viduramþiø màstytojams, kurie susiduria su dilema: kaip tai padaryti nemenkinant transcendencijos, kuri kaip tokia suponuoja nepaþinumà, vadinasi, ir visiðkà neprieinamumà. Ieðkodami atsakymo á ðá klausimà, iðkiliausi viduramþiø màstytojai (Tomas Akvinietis) derina Platono meteksæ su Aristotelio teologika, analoginá màstymà ir vertikalià anapusinæ kreiptá. Taigi jau antikos ir viduramþiø màstyme randame uþuominø, kad Dievo ávardijimo problema neatsiejama nuo màstymo ir tikrovës santykio, nuo þmogaus ir Dievo kûrybos sàsajø. Kalbant fenomenologiniais terminais, Dievo ávardijimas priklauso nuo poþiûrio á gyvenamàjá pasaulá ir þmogaus vietà jame. Mano pirmoji tezë: Dievo ávardijimas þmogaus kûrybinës átampos ðaltinis. Kultûrà suvokiant kaip þmogaus kalbinæ kûrybà, tai galima suformuluoti kitaip: mûsø ávardijamas Dievas kultûros iððûkis, suponuojantis gyvenamojo pasaulio kûrybiná judrumà. Minëta tezë, atrodo, sietina su horizontalia (ne vertikalia) nuostata Dievo atþvilgiu: Dievo vaizdinys mûsø gyvenamajame pasaulyje iðkyla kaip rodmuo, apibrëþiantis mûsø tikslus ir siekius, t. y. fenomenas, kurio ávardijimas leidþia vis ið naujo formuoti kultûros visumà. Ði paþiûra seka ið kultûros fenomenologijos ir hermeneutikos projekto, kurá plëtojau kitur (Kaèerauskas 2005). Èia vël iðkyla klausimai: jei priimsime prielaidà, kad ávardijimas neatsiejamas nuo kultûros kalbinio ir mûsø egzistencijos hermeneutinio pobûdþio, kaip suderinti Dievo ávardijimà, kaip þmogaus kûrybà, su religijos transcendentinëmis nuostatomis? Ar tai suponuoja religijos, kaip þmogaus kûrybos, ir Dievo, kaip mûsø vaizdinio, sampratà? Nors atsakymo á ðiuos klausimus ieðkosiu ilgai ir aplinkui, galima iðkelti mûsø kelio gaires. Prieð formuluodami antràjà tezæ meskime þvilgsná á metafizikos kritikà. Immanuelis Kantas (2000), religijà apibrëþæs vien proto galiomis, ir Friedrichas Nietzsche (1995), numarinæs metafiziná Dievà, atrodo, galutinai sukompromitavo transcendencijos sampratà ir paruoðë dirvà horizontaliai fenomenologinei nuostatai. Transcendencija paradoksaliai atgimsta Martino Heideggerio màstyme, kuris nukreiptas á Dasein þmogaus laikiðkàjà bûtá myriop kaip Insein, buvimà pasaulyje su kitais (Mitsein). Daiktai, prie kuriø kvietë gráþti Edmundas Husserlis, èia iðkyla kaip mûsø lû- LOGOS 51 37

kesèiø, nerimo ir rûpesèio telkiniai, padedantys iðplësti mûsø egzistenciná projektà. Bûdami mûsø gyvenamosios visumos dalys (imanentiðki) jie verèia kaskart perkelti ðios visumos ribas, kitaip sakant, yra egzistenciniai rodmenys, t. y. transcendentai. Svarbu tai, kad ðià dvejopà sutelkimo ir perkëlimo funkcijà daiktai ágyja egzistencinës kûrybos metu, kai jie nuðvinta nauja ðviesa poezijos posme. Ðia prasme daiktai ávardijami kaip mûsø kuriamos gyvenamosios aplinkos, kurià jie naujai áprasmina, dalys. Taigi mûsø egzistencija skleidþiasi ne tik kaip Dasein, Insein ar Mitsein, bet ir kaip Dichtsein, poetinë kûryba. Ávardydami mes paðaukiame daiktus dvejopai jø funkcijai, taip juos ábûtindami. Pagaliau atëjo laikas mano antrajai tezei: Dievà ávardijame kaip savo kultûros aplinkos dalá, kuri iðpleèia mûsø gyvenamàjà visumà. Kitaip sakant, mes kuriame Dievà, o Jis kuria mus. Tai dvejopa (imanencijos ir transcendencijos) Dievo ávardijimo funkcija, apimanti ádaiktinimà, átikrovinimà ir ákûnijimà 1. Kaip siejasi ákûnijimas, kaip átikrovinimo aspektas, ir poetinis ávardijimas? Atrodo, gráþome prie Platono klausimo apie tikrovës ir vardo santyká. Taèiau tikrovë mûsø kultûros fenomenologijos kontekste ne idëjinë, èia ji turi kità egzistenciná turiná. Horizontalus þmogaus gyvenamojo pasaulio kûrybos projektas suponuoja ir transcendencijos kità prasmæ. Ðio darbo uþdavinys ir yra iðskleisti ðià transcendencijos prasmæ, teisingiau, prasmiø telkiná. Tam turësime áveikti vienà rimtà kliûtá. Levinas, kuris mums bus nepamainomas aiðkinantis Dievo ávardijimo klausimà, radikaliai kritikuoja Heideggerá akcentuodamas bûtent transcendencijà. Kaip tai suderinti su mûsø kultûros fenomenologijos projektu, kuris paremtas Husserlio ir Heideggerio áþvalgomis? Ðis klausimas reikalauja panagrinëti Levino etinæ transcendencijà, kuri iðkyla kûniðkais pavidalais: veido kitybe, odos lyta, geismo begalybe. Maþa to, mums prieð akis kita problema: kaip suderinti kultûros fenomenologijos kûrybiná aktyvumà ir Kito filosofijos pasyvumà, siejamà su fizine kanèia ir meilës jusliðkumu. Èia stabtelësiu formuluodamas treèiàjà tezæ: Dievà ávardijame kaip jauèianèios kenèianèios ir mylinèios bûtybës. Skirtingai nei metafizinë viduramþiø tradicija, mes neakcentuosime agape ir eros skirties, nors ji nuolat provokuos mûsø kelyje. Prieðingai, juslës svarbus gyvenamosios aplinkos supratimo ir kûrimo sandas, leidþiantis Dichtsein iðplësti iki poiesis kûrimo egzistencine prasme. Tarp Dichtsein (poetinës bûties ávardijimo) ir poiesis (egzistencinës visumos kûrimo) skleistina horizontalioji dievotyra kaip meilës hermeneutika, leidþianti ávardijamà Dievà ádaiktinti ir ákûnyti padarant já tikru (átikrovintu) mûsø egzistencinio projekto fenomenu, kuris kaskart perkelia ðio projekto ribas. Minëtos tezës arba gairës nuþymi horizontalios dievotyros kelià, lygiagretø meilës hermeneutikai ir kultûros fenomenologijai. Todël bandydamas atsakyti á klausimà, kaip galima ávardyti Dievà, sieksiu iðplësti ir kultûros fenomenologijos sampratà. Tam pirmiausia panagrinësiu Levino bei Ricœuro Dievo ávardijimà ir pateiksiu egzistencinës analogijos apmatus, paremtus Heideggerio bei Husserlio paþiûromis (Analogija ir Dievo 38 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS ávardijimas). Vëliau, remdamasis Ricœuru, bandysiu suformuluoti meilës hermeneutikos apmatus (Meilës hermeneutika) ir tai susieti su Levino nuostatomis. Eidamas ðiuo keliu visà laikà neiðleisiu ið akiø pagrindinio klausimo: kaip ávardijamas Dievas kultûros þmogaus kûrybos fenomenologijos kontekste? ANALOGIJA IR DIEVO ÁVARDIJIMAS Kaip minëta, Levinas mums meta dvejopà iððûká: svarbesne nei ontologija laiko etikà, pagrástà transcendencija, o pastaràjà sieja su jusliniais egzistencijos pavidalais. Ir viena, ir kita turi lemiamos reikðmës tiek nagrinëjant Dievo ávardijimà, tiek skleidþiant kultûros fenomenologijà, todël tai reikalauja ypatingo dëmesio. Taèiau prieð tai paþvelkime, kaip Levinas suvokia Dievo ávardijimà. Levinas kalba apie tartá kaip atsakomybës liudijimà, o grynas liudijimas bûna tik begalybës akivaizdoje / /, man áþengiant á angaþavimàsi Kitam (1987: 117). Kitaip sakant, Dievo ávardijimas galimas tik dëka Kito, kuris manyje paþadina begalinæ atsakomybæ. Etinë atsakomybë, kuria netiesiogiai (slaptai) ávardijame Dievà, yra nuolatinë intriga, sulauþanti Að màstau vienybæ. Èia galima prisiminti dvejopà griaunanèiàjà ir kurianèiàjà metaforos funkcijà, kurià nagrinëjau Filosofinëje poetikoje (2006a): metafora, kalbos tropas, savo nariø nederme sugriauna mûsø vaizdinæ visumà tam, kad bûtø sukurta naujas darnus pasaulio vaizdas, apimantis ir etinæ mûsø egzistencijos plotmæ. Ðis poetinis judesys persmelkia mûsø estetinæ, etinæ ir egzistencinæ þiûrà, kurios ðviesoje iðkyla ávardijami fenomenai, iðpleèiantys mûsø kûrybinæ erdvæ. Tai mûsø egzistencinës kûrybos, poiesis plaèiàja ir Dichtsein siauràja prasme, erdvë, kur susikryþiuoja estetinis, poetinis, etinis ir egzistencinis keliai. Ðia prasme egzistencinë poetika analogiðka (susikertanti) su kûrybos (kultûros) fenomenologija. Ðio projekto kontekste kaip tik ir skleisiu Dievo ávardijimo klausimà, kuris apima kalbos ir egzistencijos, vardo ir atsakomybës, meilës ir begalybës analogijà. Gráþkime prie Levino, kuriam meilë galima tik begalybës idëjos dëka: dël begalybës manyje, dël daugiau (1987: 104). Kuo paremta Levino analogija tarp begalybës ir meilës, nuo kurios jis atriboja erotiná santyká 2? Prie eros dar gráðiu, nagrinëdamas meilæ Ðventraðtyje. Kol kas atkreipsiu dëmesá, kad nëra paprasta vienu mostu atskirti agape nuo eros: ne tik turint omeny jusliø vaidmená Levino transcendencijoje, bet ir ávardijimo bei ákûnijimo sàsajas mûsø kûrybos fenomenologijos kontekste. Levinas begalybæ (analogiðkai?) apraðo kaip nepatenkinamà geismà (le désir), kuris iðkyla santykyje su Kitu glamonëjamu ir lieèiamu Artumu, kurio tylus veidas suþadina atsakomybæ uþ visus manyje. Neatsitiktinai Levinas ávairiuose savo veikaluose (1978, 1984, 1987) vis prisimena Fiodoro Dostojevskio iðtarà Broliuose Karamazovuose, kad esame uþ visus atsakingi. Dostojevskis ir jo interpretatorius Michailas Bachtinas mums bus parankûs ir dël plë- LOGOS 51 39

tojamos daugiaplanës poetikos, kuri, kaip teigëme, neatsiejama nuo egzistencijos filosofijos. Èia mums svarbu, kad begalybës ir transcendencijos ðaltinis Levino filosofijoje jusliniai ir kûniðki pavidalai: veidas ir þiûra, oda ir lyta. Gal tai tëra metaforos, be kuriø negali apsieti jokia poezija? Galima pridurti: ir filosofija bei apskritai þmogaus kûryba, kuri persmelkta mûsø kalbinës bûties (Dichtsein). Pats Levinas, kurio filosofija poetiðkumu gali varþytis su Platono màstymu, neigia 3 savo sàvokø metaforiðkumà. Pasak Levino, veidas nëra tik metafora. Tuomet kokia analogija iðkyla tarp kûniðko artumo ir transcendencijos tolumo? Analogijos sàvoka ir jos raida, pradedant Platono bei Aristotelio vartosena, reikalauja atskiro dëmesio. Kiek uþbëgdamas uþ akiø pasakysiu, kad mûsø kontekste analogija iðreiðkia ávardijimo, ádaiktinimo, átikrovinimo, ábûtinimo, ákûnijimo lygiagreèius kelius, kuriais skleidþiama kûrybos fenomenologija. Ði analogija leidþia metaforà, turinèià dalá etinëje ir egzistencinëje þmogaus kûrybos visumoje, traktuoti su didesniu krûviu nei tik lingvistinis. Kûrybinë þmogaus visuma mûsø iðeities taðkas nagrinëjant Dievo ávardijimo klausimà. Dabar paþvelkime, kaip Dievo ávardijimà traktuoja Ricœuras. Jo, kaip Ðventraðcio hermeneutiko, patirtis leidþia jam teigti, kad Dievo ávardijimas daugialypis ir daugiabalsis: tai ávairios ðnekos formø sankirta 4. Ricœuras tai vadina gyva rodanciø interferencijø dialektika (1981: 62). Iðlaisvinimo modelá Senajame Testamente papildo prisikëlimo paradigma Naujajame Testamente. Èia kalbama apie sankirtà, abipusæ sàveikà, kuri ágauna gyvybæ, dalyvaujant joje mums su savo siekiais ir besipleèianèia þiûra. Taigi analogija èia ne tiek atitikimas, kiek dalies ir visumos daugiaplanë sàveika, kuria ávardijame Dievà kaip mûsø egzistencinio projekto (auginamo padedant kalbai ir bûties átampai) rodmená. Sàveika ir átampa apibûdina karo, kaip svarbiausio politikos matmens, sampratà, mano plëtotà kitur (Kaèerauskas 2006c). Politikà laikant vienu ið lygiagreèiø poiesis (þmogaus kûrybos) ir Dichtsein (kalbiðkos bûties) keliø, mûsø kûrybiniame kelyje atsiveria analogija tarp politikos ir poetikos. Karas èia reiðkia kupinà átampos egzistenciná virsmà, gyvenamosios visumos kûrimà, kurio postûmis vis naujai ðioje visumoje iðkylantis mûsø ávardijamas ir átikrovinamas fenomenas, iðpleèiantis ðià visumà. Panaðiai Totalybëje ir begalybëje (1984) Levinas kalba apie vidujybës karà kaip daiktø pamokà ir mûsø rizikà. Gráþkime prie Ricœuro Ðventraðèio hermeneutikos. Ricœuras, konstatavæs paradigmø sankirtà Ðventraðtyje kaip visumoje, taip pat kalba apie politikos poetikà, kurià jis suvokia kaip Dievo ir jo tautos bendraþygystës modelio kûrimà 5. Ávardydami Dievà mes padarome Já dalimi savo gyvenamosios visumos, kurià Jis nuolat sprogdina, pripildydamas mûsø gyvenimà egzistencinio karo. Ávardijimas ið karto keliose (estetinëje, etinëje, politinëje) egzistencinës visumos plotmëse daro mûsø gyvenimà panaðø á sàskambiø polifonijà, mûsø kuriamà drauge su Dievu. Todël ávardijimas neatskiriamas nuo átikrovinimo ir ábûtinimo. Ávardijimo ir ábûtinimo analogija èia reið- 40 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS kia ne Platono ana ton logon, ne derinimàsi prie dieviðkosios tvarkos, bet ðios tvarkos rizikingà, atsakingà ir kupinà átampos sankûrybà kaip bendraþygystæ á karà. Èia paskubomis interpretavau Ricœuro daugiaprasmæ Ðventraðèio hermeneutikà, prie kurios dar sugráðiu. Kokià vietà kare uþima meilë? Kaip Dievo ávardijimas susijæs su mûsø jusliðkumu? Ar agape nesutaikoma su eros egzistencinës visumos sankûrime? Dabar, iðkëlus gyvenamojo pasaulio daugiabalsiðkos átampos ir skirtingø keliø analogijos kaip kûrybinës sàveikos tezes, á ðiuos klausimus atsakyti kur kas lengviau nei darbo pradþioje, kai juos formulavome. Taèiau neskubëkime ir prisiminkime Bachtinà, interpretavusá Dostojevskio daugiabalsæ kûrybà. Bachtinas, kaip ir Ricœuras kalbëdamas apie Ðventraðtá, akcentuoja Dostojevskio pasaulio polifoniðkumà, gyvà balsø sàveikà ir ávykiðkumà. Pasak jo, èia vyksta makro- (romano visumos) ir mikropasaulio (veikëjo) dialogas (1996: 53), kuris karnavalizuojamas 6. Karnavalo neatsiejamas sandas herojaus apvainikavimas ir nuvainikavimas, t. y. jo pasaulio virsmas balsø kontrapunktiðkoje sàðaukoje. Mums svarbu ir tai, kad autorius kalba ne apie veikëjà, o su veikëju, turinèiu reikðminæ pozicijà (1996: 77), kitaip sakant, autorius ávardija veikëjà kaip savo kuriamo pasaulio sankûrëjà. Ðia prasme á karnavalo balsø sàðaukà ásitraukia ir autorius, kuris nuvainikuojamas tiek, kiek, veikiamas ávardyto veikëjo, sugriauna ir ið naujo kuria savo Dichtsein. Tiesa gausi ávykiø ir randasi ávairiø sàmoniø susikirtimo taðke. Sakëme, kad ávardijamas Dievas yra mûsø kuriamo gyvenamojo pasaulio veiksnys, iðkylantis þmogaus keliø ir balsø polifonijoje. Ðia prasme visi gyvenimo keliai analogiðki: jie susikerta, mums ávardijant Dievà, kuris kaskart iðpleèia mûsø kuriamà gyvenamàjà visumà. Analogija tarp mikro- (meno kûrinio) ir makrokûrëjo (gyvenamojo pasaulio) reiðkia ne tik panaðumà ar atitikimà 7, bet ðiø veikø sàðaukà þmogaus ir Dievo sankûryboje. Kitaip nei Platono idëjø teorijoje 8, Aristotelio teologikoje 9 ar Tomo Akvinieèio onto-teologijoje 10, analogija èia maitinama horizontaliais fenomenologijos ryðiais, kurie iðkyla kaip gyva daugiabalsë kûrybinë sàveika. Èia iðkyla darbo pradþioje minëta problema: jei mûsø kûrybos fenomenologija paremta Husserlio ir Heideggerio (kurie ið esmës indiferentiðki Dievo atþvilgiu 11 ) áþvalgomis, kaip tai suderinti su Levino radikaliai prieðingomis nuostatomis? Levino ignoruoti negalime, nes já pasirinkome vienu ið vedliø mûsø Dievo ávardijimo kelyje. Ar ir kaip mûsø darbo tema Dievo ávardijimas gali pasitarnauti ieðkant sankirtos taðkø tarp mûsø kultûros fenomenologijos ir Levino etinës transcendencijos? Kaip tai gali iðplësti mûsø projektà? Toliau nevengdamas rizikingo kelio, gaire èia pasirinksiu Levino dëmesá kûno ir jusliø problematikai. Kas bendra tarp kûniðkumo ir transcendencijos ir kaip tai gali pasitarnauti ieðkant Dievo ávardijimo keliø bei skleidþiant kûrybos fenomenologijos projektà? Prie Levino, drauge ir prie ðio klausimo, gráðiu panagrinëjæs Ðventraðèio tekstus, skirtus meilei. LOGOS 51 41

MEILËS HERMENEUTIKA Ðventraðtá mes suprantame plaèiau nei Levinas kaip ne vien Senàjá Testamentà. Vëliau matysime, kaip ðis þvilgsnio plotis arba polifoninis nagrinëjimas pasitarnaus plëtojant mûsø klausimà. Taigi pasirinksiu dvi meilës paradigmas: Giesmiø giesmæ ið Senojo Testamento ir ðv. Pauliaus Pirmàjá laiðkà korintieèiams ið Naujojo Testamento. Vëliau pabandysiu tarp ðiø pasaþø surasti sàðaukas, kurios vestø toliau mûsø Dievo ávardijimo nagrinëjimo keliu. Pradëkime nuo Giesmiø giesmës, kur poetiðkai skleidþiami jaunosios ir jaunikio santykiai. Reikia pripaþinti, kad tai euforiðki, kupini abipusio susiþavëjimo santykiai, kurie apraðomi poetine kupina palyginimø pakylëta kalba. Ir jaunikis, ir jaunoji Kito akyse siekinys, atveriantis begalinæ Dichtsein kûrybingumo erdvæ. Taèiau ði poetinë bûtis maitinama nuoroda á jusliðkumà: átaigiausi palyginimai apeliuoja á jusles. Klausimà, ar tai geros poezijos poþymis, paliksiu nuoðalëje 12. Nekelsiu ir klausimo, ar Giesmiø giesmë geros poezijos paradigma. Poetikà 13 suprantu ne kaip þodinës kûrybos nagrinëjimà, bet kûrybinæ egzistencijà (poiesis), kuri neatsiejama nuo kalbinës bûties (Dichtsein). Todël èia kur kas labiau rûpi klausimas, kaip Dievo ávardijimas susijæs su apeliavimu á jusles. Ðis klausimas ne tuðèioje vietoje, kadangi Giesmiø giesmë Ðventraðèio dalis, viduramþiais interpretuota analogiðkai: jaunikis Kristus, o jaunoji Baþnyèia. Turint tai omeny klausimas apie nuorodà á jusles dar labiau paaðtrëja: ar Dievo (Kristaus) ávardijimas neatsiejamas nuo apeliacijos á þmogaus kûnà. Ðis klausimas persipynæs su kitu poezijos (þodinës kûrybos) siauràja ir poiesis (egzistencijos projekto kûrimo) plaèiàja prasme santykio klausimu. Be to, ðiame kontekste iðkyla mûsø dar nenagrinëta sàveika tarp eros (juslinës meilës) ir agape (virð jusliø pakylëtos meilës). Ar sàveika tarp poezijos ir poiesis susikerta su sàveika tarp Dievo ávardijimo ir meilës bei su sàveika tarp eros ir agape? Iki ðiol vadovavausi gaire, kad tai susijæ klausimai. Taigi turime daugiabalsæ problemø sàðaukà, apimanèià santyká tarp kalbos (vardo) ir egzistencijos (bûties). Mûsø rûpestis iðskleisti ðià sàðaukà, kartu pagrindþiant mûsø analogijos sampratà. Gráþkime prie Giesmiø giesmës, kurioje apeliuojama á visas penkias jusles. [T]avo vardas palieti kvepalai (Gg 1.3). [S]konësimës tavo meile labiau negu vynu (Gg 1.4). [T]avo balsas toks mielas ir tavo veidas graþus (Gg 2.14). Tavo meilë saldesnë uþ vynà, o tavo tepalai kvapesni uþ visus kvepalus! (Gg 4.10) Tavo lûpos, suþadëtine, laða medumi, medus ir pienas po tavo lieþuviu (Gg 4. 11). Ávardijant meilæ iðskleidþiama visa jusliø paletë: þiûra (tavo veidas), klausa (tavo balsas), lyta (tavo meilë glamonëjant), uoslë (tavo tepalø kvapas), skonis (medus ir pienas po tavo lieþuviu). Meilës ávardijimas èia maitinamas nuoroda á atskirybes, lyginant su stebimais, girdimais, lytimais, uodþiamais, ragaujamais daiktais, esanèiais po ranka, bet drauge nuðvintanèiais naujoje jausmo 42 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS konkreèiam Kitam perspektyvoje. Jaunoji iðskirtinë tarp daugybës (ðeðiasdeðimties ar aðtuoniasdeðimties) jaunamarèiø, o jaunikis vienintelis aukso galva, juodom kaip varno plunksnom garbanom, akim nelyginant balandþiais prie upelio, lûpom kaip raudonom lelijom, iðsiskiriantis ið tûkstanèiø (Gg 5, 10 13). Taigi tai individualus jausmas, ávardijamas visu platumu apeliuojant á jusles. Ðia prasme juslës, dalyvaudamos meilës (kol kas susilaikykime ne Dievo) ávardijimo ávykyje yra analogiðkos: jos susiðaukia tarpusavyje, papildydamos viena kità ir teikdamos individualiam jausmui pilnatvæ. Palyginimø kekëse ypatingà vietà uþima vynas: maþasis meilës (juslinis) ratas apima vyno skoná, þydinèiø vynuogiø kvapà ir rûpestá dël vynuogyno saugos. Meilës svaigulá kaip tik teikia jusliø sàveika, iðpleèianti maþàjá ratà iki didþiojo poetinës bûties (poiesis), neatsiejamos nuo poetinio ávardijimo (Dichtsein). Didysis meilës ratas kaip mûsø egzistencijos poetinë ávardijanti kûryba (poiesis ir Dichtsein sankirta) iðauga ið maþojo jusliø sàveikos. Tai analogijos, kuria susiejamas ávardijimas su átikrovinimu, ádaiktinimu, ákûnijimu ir ábûtinimu, prasmë. Taèiau analogija reiðkia ir didþiojo rato poveiká maþajam: mûsø juslës priklauso nuo egzistencinës kûrybos plaèiàja (poiesis) ir siauràja (Dichtung) prasme. Kitaip sakant, maþasis ir didysis meilës hermeneutikos ratai augina vienas kità. Pagaliau priartëjome prie klausimo: kokià vietà meilës sàðaukoje uþima eros, kurio negalima tapatinti nei su viena jusle: tam tikru bûdu jis veikia ir yra veikiamas visø jusliø 14. Taigi turime dar vienà meilës hermeneutikos rato atmainà: eros ir jusliø sàveikos. Kol kas neaiðki jo vieta maþojo ir didþiojo agape hermeneutikos ratø sankaboje. Norëdamas tai iðsiaiðkinti pasitelksiu Derrida, Levinà ir Platonà, neiðleisdamas ið akiø Giesmiø giesmës. Derrida religijà sieja su ðventybës nepaliestumu, nepaþeistumu, vientisumu, gyvastingumu, vaisingumu, stiprumu, o tai artima falo 15 prasmëms. Galima bûtø visai motyvuotai perskaityti, iðskirti, pakartotinai susieti semantinëje nepaliestumo ðvento, sakralaus, sveiko ir nepaþeisto, heilig, holy genealogijoje visa, kas byloja jëgà, gyvenimo jëgà, vaisingumà, augimà, didëjimà, ypaè tvinkimà spontaniðkume, kuris bûdingas erekcijai ir nëðtumui. (Derrida 2000: 67) Giesmiø giesmëje taip pat apstu nuorodø á vyliø ir brandà: mylimasis lyginamas su obelimi (Gg 2.3), kalbama apie sunokusias vynuoges (Gg 2.15), apie jaunøjø stovyklos veðlumà ir takà tarp ûksmingø lajø (Gg 1, 16 17). Taèiau jaunikis skundþiasi: [m]ano sesuo suþadëtinë yra uþdaras sodas. Uþdaras sodas, uþantspauduotas ðaltinis (Gg 4, 12). Geismas kaip tik brandina meilës sodà, be galo aukðtai iðkeldamas vaizduotës lankà, kur átikroviname, ákûnijame ir ábûtiname fenomenus. Kitaip sakant, eros ratas suteikia didþiajam ir maþajam agape ratams toká mastà, kad ðioje mûsø auginamoje balsø sàðaukoje randasi vieta begalybës ávardijimui, kuris siejamas su fenomenø mûsø kuriamoje poesis ákûnijimu, átikrovinimu ir ábûtinimu. Tikra tai, kas turi dalá þmonijos kûne, kurá brandi- LOGOS 51 43

name Kito geismu. Todël Levinas transcendencijos tolybæ apmàsto kûniðko artumo sàvoka: begalybës geismas. Begalinio artumo ir neaprëpiamo tolumo sankirta kaip màstymo diachronija padeda Levinui ávardyti Dievà kaip tai, kas turi dalá mûsø kuriamoje poiesis ir kas kuria mus, versdamas augti drauge su ákûnijamais fenomenais. Ðioje daugialypëje geismo ir begalybës analogijoje, kaip vardo ir egzistencijos sàveikoje, auginamas ir mûsø eros, kuris iðlieka begalinis tiek, kiek vardijanèia bûtimi (Dichtsein) susietas su egzistencinës visumos kûrimu (poiesis). Pamynæ ðiuos saitus arba egzistencinæ analogijà, mes paminame trapø santyká su Kitu ir siauriname savo egzistenciná-poetiná projektà, kuriame nebelieka vietos Dievui. Taip nuo Derrida gráþtame prie Platono, kuriam Erotas yra þmoniø ir dievø tarpininkas (2000: 46). Begalybë yra tiek kûniðka, kiek kûnas begalinis. Eros dalyvaudamas agape hermeneutikoje jà iðpleèia iki begalybës, kuria ákûnijamas Dievas mûsø egzistencinëje kûryboje (poiesis). Ákûnijimas reiðkia ne tik ávardijimà, bet ir átikrovinimà bei ábûtinimà, kadangi ðiuo fenomenu matuojamas ir eros, mums glamonëjant Kità ar þiûrint jam á veidà. Ði glamonë ir þiûrëjimas savo ruoþtu yra be galo atsakinga: taip egzistencine analogija, kaip meilës balsø polifonine sàðauka, gimsta Dievas, turintis dalá vardà ir bûtá mûsø egzistencinëje tikrovëje. Ðia prasme eros tarpininkauja arba sàveikauja su mûsø begalybës idëja, jà augindama ir jos auginama. Todël sakëme: mums ávardijant Dievà, kuriame Já, o Jis kuria mus. Ðià sankûrybà ir iðreiðkia egzistencinë analogija, kaip sàðauka tarp Dichtsein ir poiesis. Kûniðkumà atspindi ir pasyvumas, kurá Levinas sieja su kanèia, pasija. Kristaus pasijos atves mus prie Naujojo Testamento meilës sampratos. Drauge su pasyvumo idëja iðkyla sunkumas kûrybos fenomenologijoje bandant remtis Levino màstymu. Egzistencinë kûryba aktyvi mûsø veiksena, reikalaujanti nuolatiniø ávardijimo, átikrovinimo, ábûtinimo pastangø, tuo tarpu Levino bûties diachronija paremta visiðku pasyvumu, glamonës, drauge transcendavimo, lûkesèiu. Ðá sunkumà bandysiu áveikti taikydamas kûno, nuo kurio neatsiejama kanèia, fenomenologijà. Giesmiø giesmëje kalbama ne tik apie meilæ, bet ir apie kanèià, kuri neatsiejama nuo meilës. V ajame skyriuje kalbama apie tylø jaunøjø bandymà suartëti, ðnabþdantis naktá uþ uþdarytø durø. Nuotaka nedrásta ásileisti jaunikio á savo veðløjá sodà, paþeisti savo lûkesèio pasaulio pilnatvæ (prisiminkime: sacrum kaip nepaþeistumas, vientisumas ir vaisingumas), jaunikis dingsta, jaunoji puola ieðkoti, meilës ðnabþdesiai virsta riksmu naktiniame mieste, sargybiniams muðant jaunàjà. Jaunieji patirdami meilæ kenèia: maþasis eros hermeneutikos ratas, apimdamas ir kanèios fenomenologijà, susisiekia su didþiuoju, nukreipdamas ðá á begalybæ. Tai Levino minties judesys, paremtas bûties apmàstymo lûþiu, transcenduojanèia diachronija. Drauge tai Dievo ávardijimo aktas, inspiruotas jusliø artumos (geismas) ir minties tolumos (begalybë) kontrasto. Tai Levino Dichtsein, kurá mes linkæ iðplësti iki poiesis, 44 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS mûsø kanèià egzistencinës analogijos bûdu susiejæ su Kristaus pasijomis. Prieð atsigræþdami á Naujàjá Testamentà, prisiminkime Ingmaro Bergmano filmà Riksmai ir ðnabþdesiai, kur keturiø moterø kamerinëje erdvëje sprendþiamas mirties ir meilës klausimas. Ðià seserø ir tarnaitës abipusio ðvelnumo ir neapykantos erdvæ pripildo meilës ðnabþdesiai ir perveria prieðmirtinës kanèios riksmai. Moterø santykiø erdvë neiðyra net mirus herojei: prieðingai, riksmø ir ðnabþdesiø sàskambiai tuomet pasiekia didþiausià átampà, velionei ðaukiantis paguodos. Filmo pabaigoje velionës tylus balsas ið jos dienoraðèio byloja apie jos laimës ir meilës akimirkas, jai su seserimis supantis saulës apðviestame sode. Tai patvirtina mûsø tezæ, plëtotà kitur (2006b), apie vaizdijamo (ðio darbo kontekste ávardijamo) fenomeno pilnateisá statusà mûsø egzistencinëje kûryboje. Èia mums svarbu tai, kaip riksmø ir ðnabþdesiø sàðaukoje kuriami santykiai su Kitu bendrame mûsø egzistencijos name su sodu kûrybinëje aplinkoje, kuri begalinë tiek, kiek yra visiðkai konkreti. Tai meno Dichtsein, ávardijimo (ávaizdinimo) atvejis, kuris bûtø neámanomas be ðiø aistringø moterø ir ðio saulëto sodo. Ði gyvenamoji erdvë suyra ne mirus herojei, bet atleidus tarnaitæ ir pardavus namà su sodu. Mûsø transcendentinë egzistencija filme ávardijama dienoraðèiu, kuriame vaizduojami kasdieniai mûsø aplinkos daiktai, spindintys mûsø lûkesèiø ðviesa. Ðia prasme mûsø egzistencija visiðkai pasyvi: ne mes, o mûsø aplinkos daiktai kuria mus; ne mes ávardijame Dievà, bet Dievas ávardija mus. Po viso to, kas pasakyta, panagrinëkime meilës sampratà Naujajame Testamente, kur ji neatsiejama nuo Kristaus pasijø. Jei kalbëèiau þmoniø ir angelø kalbomis, bet neturëèiau meilës, að tebûèiau þvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turëèiau pranaðystës dovanà ir paþinèiau visas paslaptis ir visà mokslà; jei turëèiau visà tikëjimà, kad galëèiau net kalnus kilnoti, taèiau neturëèiau meilës, að bûèiau niekas. (1 Kor 13, 1 2) Apie kokià meilæ kalba apaðtalas Paulius? Kaip ji siejasi su Senojo Testamento meile, kuri, matëme, apima eros ir agape sàveikà? Kaip ji susijusi su, viena, Kristaus kanèia, kita, su Dievo ávardijimu? Mûsø gairë Senojo ir Naujojo Testamentø balsø analoginë (egzistencine prasme) sàðauka. Perfrazuojant Ricœurà 16, dieviðkosios meilës ávardijimas skleistinas kaip Senojo ir Naujojo Testamento prasmiø sàveika. Sakëme, kad ávardydami mes ðias prasmes padarome savo gyvenamosios visumos rodmenimis ir taip tampame savo egzistencijos sankûrëjais. Apie Senojo Testamento meilës prasmes kalbëjome pakankamai. Liko panagrinëti Naujojo Testamento meilæ, kuri neatsiejama nuo Kristaus pasijø. Kristaus kanèià lydi ðnabþdesiø ir riksmø asimetrija: pats Kristus tardomas ir kankinamas beveik nekalba, miniai staugiant Nukryþiuok já, nukryþiuok! (Lk 23, 21), o prieð mirtá, þmonëms nuðèiuvus, garsiai suðunka: Mano Dieve, kodël mane apleidai? (Mk 15, 34). Taigi paskutinæ savo dienà þmogaus pavidalu Kristus negraþbyliauja, nors iki pasijø jo veiklà galima pavadinti poetine: LOGOS 51 45

mûsø gyvenimo tikslus Jis ávardijo (Dichtsein) parabolëmis ir palyginimais, kuriø erdvë kasdienis gyvenimas ir darbai, pavyzdþiui, vynuogiø auginimas 17. Tiesa, Kristus daro stebuklus, taèiau jø poveikis nëra didelis, jei minia vienu balsu ðaukia: Nukryþiuok já, nukryþiuok! Pamokymai ágyja vertæ tik Kristaus kanèios akivaizdoje, t. y. paaiðkëjus, jog jis þmogus, kentëjæs ir miræs uþ savo þodá. Kristaus prisikëlimas tylus, jis pasirodo tai ðen, tai ten, ðnekteli su vienais ir su kitais. Kristus prisikelia nuolat ten, kur mes ðnekamës su juo, t. y. mums ávardijant Dievà savo egzistencine sankûryba (poiesis), begalybæ matant Kito veide ir jauèiant atsakomybæ uþ Kito kanèià. Tai tyli meilë, maitinama eros ir agape balsø sàðauka mûsø gyvenimo erdvëje, pripildytoje ðnabþdesiø ir riksmø. Ðià erdvæ auginame, susiedami kraujà ir vynà, màstymà ir svaigulá, bûtá ir þodá. IÐVADOS Judëdami susikertanèiais keliais Levino transcendencijos, Ricœuro hermeneutikos, Bachtino poetikos mes neiðleidome ið akiø Dievo ávardijimo klausimo, neatsiejamo nuo egzistencinës analogijos. Kûrybos fenomenologijos ir hermeneutikos kontekste analogija suponuoja poetiðkai ávardijamus daiktus (Dichtsein), kuriø veikiami kuriame savo gyvenimo erdvæ (poiesis). Drauge tai iðreiðkia sàveikà tarp fenomenø ávardijimo, ádaiktinimo, átikrovinimo, ákûnijimo ir ábûtinimo. Ðià gyvà fenomenologijà papildo kryþiaus hermeneutika, susiejanti Senojo Testamento eros ir Naujojo Testamento agape. Ði sankirta savo ruoþtu leidþia prakalbinti fenomenà egzistencijos balsais, iðreiðkianèiais mûsø siekius, nuostatas ir troðkimus, kuriuos savo ruoþtu iðpleèia ávardijamas fenomenas (Dievas). Tai suponuoja egzistencinës visumos sankûrybà, kurios metu mes kuriame Dievà, o Dievas kuria mus. Literatûra Aristotele. Metaphysics. Ed. Ross, W.D. Oxford: At the Clarendon Press, 1924. Bachtin, M. Dostojevskio poetikos problemos. Vilnius: Baltos lankos, 1996. Derrida, J. Tikëjimas ir þinojimas in Religija. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 9 91. Heidegger, M. Über den Humanismus. Frankfurt a. M.: Vitttorio Klostermann, 1976. Kaèerauskas, T. Filosofinë poetika. Vilnius: Versus Aureus, 2006a. Kaèerauskas, T. Kalba ir kultûra in Logos 46: 45 55, 2006b. Kaèerauskas, T. Su kuo kariauja demokratija?, in Problemos, 2006c, Priedas, p. 46-54. Kaèerauskas, T. Kultûros filosofija ir egzistencinë fenomenologija, in Problemos, 2005, 68, p. 32 40. Kant I. Religija vien tik proto ribose. Vilnius: Pradai, 2000. Levinas, E. Autrement qu être ou au delà de l essence. Martinus Nijhoff Publishers B. V., 1978. Levinas, E. Die Spur des Anderen. Freiburg/ München: Verlag Alber, 1987. Levinas, E. Gott und die Philosophie in Casper, B. (Hrg.), in Gott nennen. Phänomenologische Zugänge. Freiburg/München: Verlag Karl Alber, 1981. Levinas, E. Totalité et Infini. Hague/ Boston/ Lancaster : Martinus Nijhoff Publichers, 1984. 46 LOGOS 51

MOKSLINË MINTIS Nietzche, F. Linksmasis mokslas. Vilnius: Pradai, 1995. Platonas. Kratilas. Vilnius: Aidai, 1996. Platonas. Puota. Vilnius: Aidai, 2000. Ricœur, P. Gott nennen, in Casper, B. (Hrg.) Gott nennen. Phänomenologische Zugänge. Freiburg/München: Verlag Karl Alber, 45 79, 1981. Ricœur, P. La metaphore vive. Paris: Editions du Seuil, 1975. Sartre, J.-P. L existentialisme est un humanisme. Paris: Les éditions Nagel, 1959. Filmai Bergman, I. Viskningar och rop, 1972. Nuorodos 11 Ádaiktinimo, átikrovinimo, ákûnijimo ir ávardijimo sàsajas nagrinëjau kitur (Kaèerauskas 2006b). 12 Dievo absoliuti toluma, jo transcendencija virsta visiðkai neerotine mano atsakomybe uþ Kità. (1987: 107) 13 Kaip ir Platonas. 14 Dievo ávardijimas tikëjimo pirmapradþiais iðraiðkos pavidalais ávyksta ne paprastai, bet daugiariopai. Arba dar daugiau: jis ne vienbalsis, bet daugiabalsis. Tikëjimo pirmapradþiai iðraiðkø pavidalai yra kompleksiðki. Visos kalbos formos, kaip pasakojimai, pranaðystës, ástatymai, alegorijos, maldos, himnai, liturginës formulës, iðminties raðtai, kartu vardija Dievà. Taèiau vardija skirtingais bûdais. (1981: 59) 15 Taip steigiami Dievo, jo tautos ir likusiø þmoniø bendraþygystës modeliai kaip tai, kà vadinsiu politikos poetika. (1981: 79) 16 Dostojevskio dialogo karnavalizacija: þmoniø ir idëjø suvedimas (1996: 199). 17 Lygiai taip tiesa mûsø kultûros fenomenologijos kontekste reiðkia ne daikto ir intelekto atitikimà (adequatio rei et intellectus), bet fenomeno (daikto ar asmens) átrauktumà á mûsø siekiø ir prasmiø visumà. 18 Ana ton logon. 19 Metafizikoje Aristotelis teigia: Visø [daiktø] prieþastis ta pati arba analogiðka (1071a33 35). Analogija jo teologikos (teorijos apie anapusiná nejudantá judintojà kaip ontologiná esinijos pamatà) sandas. 10 Pasak Ricœuro, viduramþiø bûties analogijos doktrina gimë siekiant sutelkti á vienà doktrinà horizontalius substancijos kategorijos santykius ir sukurtø daiktø bei Sutvërëjo vertikalius santykius. Ðis projektas sudaro onto-teologijà. (1975: 273) 11 Ðià egzistencinës fenomenologijos pozicijà Sartre as iðreiðkia taip: net jei Dievas bûtø, jis nekeistø þmogiðkojo laisvës projekto (1959). Heideggerio teigimu, þmogiðkoji bûtis (Dasein) nei uþ, nei prieð Dievà, nes ji skleidþiasi pasaulyje (1978). 12 Yra ir grynosios, be jokios nuorodos, poezijos paradigma. 13 Norëdamas tai atskirti nuo literatûros mokslo, vartojau filosofinës poetikos terminà (2006a). 14 Ne veltui sakoma, kad seksualiausia þmogaus kûno vieta yra galva erotinës vaizduotës ðaltinis. 15 kuris nebûtinai yra vien vyro savastis (2000: 66), daro iðlygà Derrida. 16 Pasak Ricœuro, Dievo ávardijimo ávykiai pasireiðkia kaip Naujojo Testamento prisikëlimo ir Senojo Testamento iðlaisvinimo dermë (1981: 60). 17 Matëme, kokià svarbià vietà uþima vynuogiø auginimas mûsø nagrinëtoje Senojo Testamento Giesmiø giesmëje. LOGOS 51 47