PAMALDUMAS ŠVENTIESIEMS VALDOVAMS. VALSTYBIŲ GLOBĖJAI ŠV. STEPONAS, ŠV. VACLOVAS, ŠV. VLADISLOVAS, ŠV KAZIMIERAS

Transcription

1 ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / PAMALDUMAS ŠVENTIESIEMS VALDOVAMS. VALSTYBIŲ GLOBĖJAI ŠV. STEPONAS, ŠV. VACLOVAS, ŠV. VLADISLOVAS, ŠV KAZIMIERAS Sigita Maslauskaitė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS DAILĖTYROS INSTITUTAS Dominikonų g. 15/1, LT Vilnius sigitama@yahoo.com Straipsnio tikslas - pristatyti iš karališkosios dinastijos kilusio valstybės globėjo gerbimo tradicijos istoriją, pamaldumo šaltinius ir pirmavaizdžius. Naudojant asimetrinį" komparatyvinį metodą, ieškoma atsakymo į klausimą, ar X-XII a. ir XVI-XVII a. šventųjų valdovų kultus suformavusios aplinkybės lėmė didelių skirtumų atsiradimą valdovų hagiografijoje ir ikonografijoje, ir, kaip Naujųjų laikų šventojo - karalaičio Kazimiero - kultas siejasi su giminingais" viduramžių šventaisiais valdovais. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: šventasis valdovas, valstybės globėjas, karalius, šv. Steponas, šv. Vaclovas, šv. Vladislovas, šv. Kazimieras, pamaldumas, hagiografija, viduramžiai, barokas. ADAS Tuomet tave pagaus Viešpaties dvasia, tu būsi kartu su jais dvasios pakilime nio gyvenimo permainų, reformų ir aktualijų 1. Tapo aišku, kad baroko epochoje šv. Kazimiero vaizdavimo ir tapsi kitu žmogumi" (1 Sam 10,6) tradicija turi visus Europos šventiesiems valdovams Dabar aš bejėgis, nors ir pateptas karaliumi" būdingus bruožus, kad, nepaisant karūnuotų ir nie- (2 Sam 3,39) kada realiai valstybės nevaldžiusių karališkos kilmės šventųjų, jų gyvenimo epochų, istorinių, geografinių skirtumų, hagiografijos įvairovės, ištęstų ir pagreitintų kanonizacijos procesų, pamaldumo raiška ir pagrindi- Pastaraisiais metais tyrinėjant šv. Kazimiero kulto ir š j niai a k c e n t a i ventų u valdovų ikonografijoje turi žyikonografijos santykį, gerbimo tradicijos įtaką atvaiz- dui, tapo aišku, kad taip vadinamo vietinio šventojo" m i a i d a u g i a u bendrumų, nei skirtumų. Šio supratimo karalaičio Kazimiero kulto genezė, sklaida ir dinamika l m^^usmtè, š, КагШегоатЫо istorija XVI-XVIII a. priklausė nuo tam tikroje epochoje vykusių bažnyti- Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus,

2 įkvėpta 2009 m. pradėjau podoktorantūros studijas, joms temą suformulavau pavadinimu: Šventieji valdovai. Gerbimo formos ir atvaizdų istorija: Vidurio Europos kontekstas". Pradėjus darbą ir su šios temos vėliava išžvalgius Vilniaus, Varšuvos, Romos, Briuselio, Miuncheno bibliotekų grafijos ir retų spaudinių skyrius apniko abejonės: ar tikrai įmanoma lyginti šv. Kazimiero, šv. Stepono, šv. Vaclovo ir šv. Vladislovo gerbimo sklaidos kontekstus ir, ar galima daryti apibendrinimus, remiantis šių globėjų ikonografija? Ar laiko ir erdvės skirtumai nenubrėžia neperžengiamos ribos pamaldumo tradicijose ir atvaizdų istorijose? Skaitant bažnytinėse knygose ir martirologuose pristatomus valdovų gyvenimus" 2, jų šventumo istorijas, tyrinėjant šventųjų valdovų atvaizdus, ypatingai sunkiu akmeniu sklandžiai apmąstymų tėkmei tapo vėlyvas Lietuvos krikštas ir pats šv. Kazimieras bei jo gerbimas, prasidėjęs XVI a., o išsiskleidęs XVII a. Vidurio Europos valstybių (Čekijos, Lenkijos, Vengrijos) globėjai šventieji karaliai yra savo tautų krikštytojai, tūkstantmečių sandūroje valdę valdovai, o jų valstybių christianizacija buvo visiškai užbaigta iki viduramžių pabaigos. O Lietuvos krikščionybės istorija prasidėjo keturiais šimtmečiais vėliau nei, pavyzdžiui, Vengrijos. Europos paskutinės pagoniškos valstybės krikštytojai, nors ir peržengė lietuvių tautą nuo Vakarų civilizacijos vertybių skyrusį rubikoną, tačiau XIV a. šventumui keliami kriterijai buvo gerokai pasikeitę, ir mūsų valdovai nespėjo į šventųjų valdovų traukinį" 3. Nėra net menkiausios užuominos apie pastangas kanonizuoti, 2 Pagrindinis šaltinis: bolandistų Ada Sanctorum surašyti šventųjų valdovų gyvenimai". Taip pat ir.: Martyrologium Romanum Edith Princeps (1584), edizione anastatica, introduzione e appendice a cura di Manlio Sodi, Roberto Fusco, presentazione di Robert Godding, SJ, Città del Vaticano: Libreria éditrice Vaticana, 2005; XVI-XVII a. mišioluose liturginius tekstus pradedantys tekstai, kuriuose šventojo dieną trumpai pristatoma jo šventumo istorija. 3 Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p Taip pat žr.: Krikščionybės Lietuvoje istorija, sudarytojas Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2006, p pavyzdžiui, Didžiuoju pramintą ir christianizacijos raidai nusipelniusį Ldk Vytautą. Devotio moderna epochoje gyvenęs pamaldusis karalaitis Kazimieras ir baroke pražydęs jo gerbimas, atrodytų, iškrenta iš tikrų" valstybių globėjų - valstybių krikštytojų ir valdovų - gerbimo tradicijos rėmų. Paprastai valstybės globėjas priklauso valdančiajai dinastijai, dažniausiai yra savo valstybės krikštytojas (bet ne visada karūnuotas valdovas 4 ); jo stebuklų repertuarui" privaloma valstybės ir tikėjimo gynyba. Straipsnyje koncentruojamasi į klausimus: ar šv. Kazimiero gerbimo atsiradimas kitame laike yra kliūtis jį gretinti su Vidurio Europos šventaisiais karaliais? Kaip vėlyvo Lietuvos krikšto aplinkybės veikė šventojo karalaičio kultą? Ieškant atsakymų, pagrindinis dėmesys skiriamas iš karališkos dinastijos kilusio valstybės globėjo gerbimo tradicijos istorijai, šventojo valdovo kulto genezei apskritai, įkvėpimo šaltiniams ir pirmavaizdžiams pristatyti. Tokia panorama išskleidžiama daugiausia remiantis itališka literatūra, konkrečiai m. Bolonijos instituto Veritatis Splendor vykdyto projekto darbais, spausdintu pavidalu dienos šviesą išvydusiais 2002 metais 5. Labai svarbūs šiai temai Gâboro Klaniczay'aus darbai, ypač tarptautinio pripažinimo sulaukusi jo monografija Holy Rulers and Blassed 4 Pavyzdžiui, pirmasis šventasis valdovas Zigmantas (t523). 5 Per me reges regnant. La regalità sacra nell'europa medievale, a cura di Franco Cardini e Maria Saltarelli, Siena: Edizioni Cantagalli, Išskirtini Romos trečiojo universiteto profesorės Sofijos Boesch Gajano kuruoti projektai ir leidiniai: Raccolte di vite di santi dal XIII al XVIII secolo. Strutture, messaggi, fruizioni, a cura di Sofia Boesch Gajano e Fasano di Brindisi, Roma: Viella, 1990; Santità, culti, agiografia. Temi e prospetive. Atti del I Convegno di studio dellassociacione italiana per lo studio della santità, dei culti e dell'agiografia Roma, ottobre 1996, a cura di Sofia Boesch Gajano, Roma: Viella, 1997; Idem, La Santità, Bari: Editori Laterza, 1999; Europa sacra. Raccolte agiografiche e identità politiche in Europa fra Medioevo ed Età moderna, a cura di Sofia Boesch Gajano e Raimondo Michetti, Roma: Carocci, 2002; Storia della santità nel cristianesimo occidentale. Sacro/ santo (nuova serie), 9 Collana diretta da Sofia Boesch Gajano, Philippe Boutry, Simon Ditchfield, Roberto Rusconi, Edith Saurer, Francesco Scorza Barcellona, Roma: Viella, 2005.

3 Princesses 6. Reikia išskirti ir Roberto Folzo 1984 m. darbą apie viduramžių šventuosius karalius, įkvėpusį polemikai Gabor'ą Klaniczay'ų ir tokiu būdu prisidėjusį prie šiai temai neįkainojamo jau minėto veikalo parašymo 7. Remiamasi ir senesniais temai aktualiais veikalais, pavyzdžiui, Marco Blocho studija apie karalius stebukladarius ir dabar dar nėra praradusi aktualumo 8, kaip ir Andrė Vauchezo ar Jacque Le Goffo veikalai 9. Stepheno C. Rowello knyga nurodė kai kurias gaires, kuriomis remiantis bandyta ieškoti tilto tarp ankstyvaisiais viduramžiais kanonizuotų valdovų ir šv. Kazimiero 10. Straipsnio apimtis neleidžia detaliai pristatyti istoriografijos 11, tačiau reikia pažymėti, kad pirmas stambus karalių šventumui skirtas mokslinis renginys įvyko 1955 m. Romoje,o po keturių metų pasirodė knyga 12. Kitas valdžios sakralumo formas nagrinėjantis nemažos apimties leidinys išėjo 1962 m 13. Dauguma tyrėjų 6 Gabor Klaniczay, Holy Rulers and Biassed Princesses, translated by Èva Palmai, Cambridge University Press, Idem, L 'image chevaleresque du saint roi au Xlle siècle, in: La royauté sacrée dans le monde chrétien (Colloque de Royaumout, Mars 1989), publié sous la direction de Alain Boureau et Claudio Sergio Ingerflom, Paris: Éditions de l'école des Hautes études en sciences sociales, Robert Folz, Les saints rois du Moyen Âge en Occident (VIe-XIIIe siècles), Bruxelles: Société des Bollandistes, Marc Bloch, Les rois thaumaturges. Étude sur le caractère surnaturel attribué a la puissance royale particulièrement en France et en Angleterre, Oxford University Press, André Vauchez, La Sainteté en Occident aux derniers siècles du Moyen Âge. D'après les procès de canonisation et les documents hagiographiques, Rome: École Française de Rome, Jacques Le Goff, Héros du Moyen Âge, le saint et le roi, Paris: Éditions Gallimard, Stephen С. Rowell, Ii viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, , iš anghj k. vertė Osvaldas Aleksa, Vilnius: Baltos lankos, Istoriografijos pristatymas: Gâbor Klaniczay, op. cit., p La regalità sacra. Contributi al tema dell' VIII congresso internazionale di storici delle religioni (Roma, Aprile 1985). Pubblicati col concorso della Giunta Centrale per gli Studi storici, Roma: Leiden, E. J. Brill, Le Pouvoir et le Sacré, par Luc de Heusch, Philippe Derchain, André Finet, Leopold Flam, Emile Janssens, Jacque Pirènne, Henri Plard, Claire Préaux, Ludo et Rosane Rocher, Université Libre de Bruxelles, Temai svarbus: Zenon Piech, Mokaip lūžio tašką šventųjų valdovų istoriografijoje nurodo 1965 m. Františeko Grauso veikalą 14. Lietuvoje ilgą laiką jokie krikščioniškosios antropologijos tyrimai nebuvo galimi, bet net ir laisvojoje Europoje šios temos įdomumas ryškiai iškilo devintajame XX a. dešimtmetyje. Taip pat ir šiame amžiuje susidomėjimas, rodos, neslūgsta, tai liudija konferencijos, leidiniai, parodos. Didelė Europos šventiesiems globėjams skirta paroda vyko 2009 m. spalio 7 d m. sausio 31d. Romoje Palazzo Venezia pavadinimu Galia ir Malonė. Šventieji Europos globėjai" 15. EUROPOS ŠVENTŲJŲ KARALIŲ GERBIMAS: PRADŽIA IR SKLAIDA Europos šventųjų karalių gerbimo tradicija yra sunkiai apibrėžiama. Palyginti su kitais šventaisiais, pamaldumas į šventuosius karaliusvalstybių globėjus turi daug daugiau specifinių bruožų. Juos čia ir bandysime atskleisti aptardami karališkojo šventumo genezę ir sklaidą. Istoriografijoje gana dažnai keliamas klausimas: kam tarnauja hagiografinis šventojo valdovo atvaizdas? Ar jis yra politinis įrankis, ar pamaldumą skatinantis pavyzdys? 16 Svarstymai veda prie šventumo istorijos pradžios, t.y. prie kanonizacijos proceso, kurį apranety, pieczęcie i herby w systemie symboli władzy Jagiellonów, Warszawa: Wydawnictwo DiG, František Graus, Volk, Herrschen und Heiligen im Reiche der Merowinger. Studien zur Hagiographie der Merowingerzeit, Prague: Nakladatelstvi Československe akademie vëd, Parodos katalogas II Potere e la Grazia. I Santi Patroni d'europa, catalogo a cura di Alessio Geretti e Serenella Castri con la collaborazione di Carlo Corsaro, Roma: Skira, Paroda, suprantama, neapsiribojo šventaisiais valdovais, bet jiems buvo skirtas didelis dėmesys. Pažymėtina, kad 2009 m. Menotyros" Nr. 3-4 buvo skirtas valdžios ženklų problematikai: Menotyra, t. 16, Nr. 3-4, sud. Lina Balaišytė, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, Šv. Kazimiero kulto istorijoje šį klausimą kėlė Michał Rożek, Święty Kazimierz - patron Rzeczypospolitej obojga narodów", in: Analecta Cracoviensia, Krakow, 1984, t. XVI, p ; Idem, Sospitator Patriae. O kulcie św. Kazimierza", in: Podług nieba i zwyczaju polskiego. Studia z historii architektury, sztuki i kultury ofiarowane Adamowi MiVofcfizfciem«, Warszawa: Państwowe Wydwnictwo Naukowe, 1988, p

4 šantys istoriniai ir hagiografiniai šaltiniai iškelia beata stirps - karaliaus giminaičių pastangas ir žygius, atliktus siekiant į Dangaus šlovę iškelti į krikščioniškų tautų gretą savąją liaudį atvedusį kilmingo kraujo giminaitį 17. Čia dar kartą reiktų pabrėžti, kad skirtingose epochose krikščionių valdovų šventumas tiesiogiai priklauso ir nuo šventumo idėjos suvokimo, ir nuo tam tikram laikmečiui būdingų istorinių, politinių veiksnių 18. Ankstyvuoju etapu šventasis karalius pirmiausia privalėjo užtikrinti savajam kraštui taiką, ramybę, klestėjimą, politinį stabilumą. Jis dažniausiai buvo lyginamas su pateptuoju par excellence - karaliumi Dovydu. Verta prisiminti, kad karaliaus institucija išrinktosios tautos istorijoje atsirado kaip Dievo atmetimo ženklas. Iš pradžių Izraeliui buvo duotas Dievo žodis - pažadas, vėliau įstatymas, bet ne karalius. Tačiau Izraelis norėjo būti toks, kaip kitos tautos ir reikalavo karaliaus: Duok mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose" (I Sam 8, 6). Dėl to pranašas Samuelis buvo didžiai nelaimingas, bet klausė Viešpaties ir patepė pirmąjį Izraelio karalių - Saulių, prieš tai tautai pranešdamas ir įspėdamas, kas jos laukia, išvardijo daugybę vergovės formų, prievolių ir konstatavo: Jūs tapsite jo vergais. Ateis diena, kai skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną Viešpats jūsų neišklausys" (I Sam 8,11-18). Pirmajam karaliui Sauliui po to, kai šis buvo pateptas, Dievas davė kitą širdį" (I Sam 10, 9), tačiau ji greitai sukietėjo ir Saulius nusidėjo Viešpačiui. Tada buvo ieškomas ir rastas vyras pagal Dievo širdį", tas, kuris vykdys visus Viešpaties norus (Apd 13, 22). Kas atsitiko, kai karaliumi buvo išrinktas Dovydas? Viešpats pažadėjo tautai stabilumą, o stabilumas - tai pagrindinė viduramžių valdovus dominusi tema. Valdžios galios stabilumo aktualumas, manoma, taip pat buvo ir viena karaliaus Dovydo sureikšminimo prie- žasčių 19. Dievo Dovydui duotas pažadas yra karalystės stabilumo ir tęstinumo pažadas: Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atsigulsi su savo protėviais, aš iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. [... ] Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus" (II Sam, 12, 12-14). Taigi šis pažadas leido suprasti, kad, jei karaliaus širdis yra atvira Dievo minčiai, tuomet karaliaus valdoma karalystė yra amžina, kaip yra amžinas Dievo Žodis. Žinoma, ir Dovydo asmenybė, jo pamaldumas, atsidavimas, poeto ir psalmių kūrėjo įvaizdis negalėjo neveikti viduramžių valdovų sąmonės. Ypatingai pamėgtas Antrojoje Samuelio knygoje pasikartojantis Dovydo klausimas: Kas aš, Viešpatie Dieve, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli nuvedei?" (II Sam 7, 18) ir tam tikras savęs menkinimas, vadinimas Dievo tarnu". Iš biblinės tradicijos atėjo ir posakis Rex Dei gratia, šitaip save vadino taip pat ir Lietuvos valdovai 20. Palikus nuošalyje keletą retų dokumentų liečiančių patį valdovą arba jo parašytų, matome, jog didžioji dalis šaltinių yra sudaryti iš hagiografinių dosjė, gyvenimų" ir kančios istorijų, stebuklų ir relikvijų perkėlimo aprašymų. Nuo XII a. šventumo pagrindu tapo popiežiškoji kanonizacijos bulė. Akivaizdu, kad gyvenimai" ir kančios aprašymai turėtų būti lyginami su ankstesniais už kanonizacijos procesą metraščiais ir kronikomis, nes gyvenimų" redakcijos dažnai būdavo daromos jau po valdovo kanonizacijos. Prie šių dokumentų reikėtų pridėti daugybę kitų gerbimo tradicijos liudytojų, visų pirma liturginius tekstus. Ikonografija taip pat patenka į šaltinių kategoriją. Ir čia verta pažymėti, kad viduramžių šventųjų valdovų - valstybių krikštytojų - ikonografija pražydo XVI-XVII a. Gausus karalių atvaizdų palikimas sukauptas baroko epochoje, kai Europa skilinėjo ir katalikiški kraštai šaukėsi šventųjų valstybės globėjų užtarimo. Ryškesni pavyzdžiai: 1520 m. pradėtas šv. Kazimiero kanonizacijos procesas 17 Žr. Gabor Klaniczay, op. cit., p Jacques Le Goff, Héros du MoyenAge, p. io89;františekgraus, Volk, Herrschen und Heiligen im Reiche der Merowinger, p. 23 ir kt. 19 Don Santino Corsi, Medioevo e potere: storia, politica e teologia", in: Per me reges regnant, p Stephen С. Rowell, op. cit., p

5 buvo baigtas 1602 m., patvirtinti šventojo dienos liturginiai tekstai, jo šventė tapo privaloma visoje Lenkijos karalystėje ir LDK; 1671 m. paskelbtas šventuoju 1252 m. miręs Kastilijos karalius Ferdinandas 21. Straipsnio įvadu pasirinkta Šventojo Rašto eilutė ir įžangoje minimi biblinių valdovų vardai kreipia žvilgsnį į Senojo Testamento karalius ir teisėjus, išrinktosios tautos vadus, su Kristaus asmeniu tapusius krikščionio valdovo pirmtakais. Vis dėlto kalbant apie šventojo valdovo kulto ir atvaizdo istoriją, būtina išskirti Europos tėvu" pramintą imperatorių Karolį Didįjį 22. Karolis Didysis, jo epocha (taip vadinamas karolingų dinastijos valdymas) ir kultūros politika padėjo pagrindus krikščioniškojo valdovo atvaizdo sampratai. Šis su įvairiomis bažnytinėmis ir liturginėmis reformomis susijęs laikmetis yra laikomas ir šventųjų valdovų gerbimo lotyniškosios tradicijos pradžia. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir iki Karolio Didžiojo valdovo autoritetą gaubė sakralumas, tautos vadą ar valdovą pakylėjęs į tam tikrą religinę sferą. Karališkojo sakralumo apraiškų yra ikikrikščioniškame laikmetyje, o nuo Konstantino Didžiojo (t370) persikėlė ir į krikščionybę. Krikščionišką valstybę paveldėję germanų vadai valdovo statuso sakralumą susiejo su pagonybėje vyravusia genties vado autoriteto pagarba. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad merovingai, nors dar ir neturėdami г i XVII a. dažnai vadinamas šventųjų amžiumi". Iš tiesų taip gali ir atrodyti, tačiau reikia daryti kai kurias perskyras: Italijoje šventųjų skaičius buvo didelis ir XVI a., bet ypač kanonizacijos suintensyvėja m., t.p. ir Ispanijoje, čia maksimumas pasiekiamas m. Prancūzijos šventojų kanonizacijos suintesyvėja XVIII a. pradžioje. Todėl neneigiant, kad katalikiškoji reforma buvo lydima karšto pamaldumo ir užsidegimo, panašu, kad daugiausiai kanonizacijų įvyko jau refomuotoje, savo šventumo kriterijais pasitikinčioje, Bažnyčioje. Ypač po to, kai popiežius Urbonas VIII galutinai sutvarkė ir apibrėžė beatifikacijos ir kanonizacijos eigą, tai įvyko 1634 metais. Zr.: Storia del cristianesimo. Religione-polìtica-cultura, t. 8: II tempo delle confessioni ( /30), a cura di Marc Venard, Roma: Boria, Città Nuova, 2001, p г Čia verta prisiminti Į lietuvių kalbą išverstą: Einhardas, Karolio Didžiojo gyvenimas, lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių k. išvertė Mintautas Čiurinskas, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Aidai, karaliaus patepimo tradicijos, suvokė valdovo statuso sakralumą ir kai frankų karalius Chlodvigas VI a. pradžioje užkariavo Galiją ir pasikrikštijo, jo karūnavimas buvo švenčiamas naudojant iš Bizantijos atėjusią, Rytų imperatoriaus garbei ir jo sakralumui išaukštinti skirtą frazeologiją 23. Tačiau galima sutikti ir kardinaliai priešingą nuomonę, teigiančią, kad merovingų valdovas iš esmės buvo despotas, valdymą grindęs krauju, karais, žudynėmis ir prietaringa Dievo baime. Ir tik atsiradus sakramentinio pobūdžio valdovo patepimo ceremonijai, valdovo funkcija atsiskleidė kaip tautos ganytojo ir tėvo paveikslas 24. Vadinasi, valdovo statuso sakralumas lydėjo valstybių christianizacijos procesą maždaug nuo VI amžiaus, o gerbimo tradicijos šaknys siekia ikikrikščioniškus laikus. Tačiau tyrėjai vienbalsiai pripažįsta, kad šventasis karalius krikščionybėje yra viduramžiškos hagiografijos kūrinys ir pabrėžia, kad šventasis valdovas neturi būti maišomas su valdymo - karaliavimo - šventumu, tai ne funkcijos atlikimo klausimas, tai į antgamtinę sferą iškeltas asmuo, kurio nuopelnus Bažnyčia pripažino tik po jo mirties 25. VI-XIII a. šventojo valdovo atvaizdas evoliucionavo taip, kaip ir pati krikščioniška valstybė: karališkąją karūną turintį kankinį pamažu nustelbė savo prigimtinėse galiose pašventintas karalius. Х-XI a. išsiskleidė šventojo karaliaus" tipologija 26. Šiame mentaliteto 23 Mario Gallina, Grado G. Merlo, Giovanni Tabacco, Storia del cristianesimo. Il medioevo, Roma: Editori Laterza, 1997, p André Vauchez, La spiritualità dell 'Occidente medioevale, trad, di Francesca Kausisvili Melzi d'erli, Milano: Vita e Pensiero, P Robert Folz, Les saints rois du Moyen âge en Occident (VI-XIII siècles), Bruxelles: Société des Bollandistes, 1984; įvado psl. nesunumeruoti. Neretai pažymina, kad ankstyvuoju periodu tikintiesiems buvo visai nesvarbu, ar valdovo gyvenimas buvo moralus, t.y. ar valdovas gyveno laikydamasis dešimt Dievo įsakymų. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į valdovo valdymą ir galias: ar jo globojamas krašto neniokojo karai, sausros, badmečiai, suirutės. 26 Epochoje, kurioje įsitvirtina sekuliaraus šventumo tipas, sureikšminamas taip pat ir vienuolinio pasišventimo idealas. Vienuoliai gyvena skaistybėje ir bendruomenėmis, todėl yra panašūs į angelus, - teigė viduramžių teologai. Tikrasis Kristaus

6 prasme ypatingame laike išsiskyrė kilmingųjų bendruomenė, kuri stengėsi įsitvirtinti, o įsitvirtindama siekė sujungti Bažnyčią ir valdžios galią, sutvirtinti tuos saitus, kuriais garsėjo karolingų epocha. Taigi šiuo laiku ir atsirado pirmieji šventieji valdovai. Tiesa, ankstyvaisiais viduramžiais jau buvo vienas kitas šventasis valdovas, pavyzdžiui, Burgundijos karalius Zigmantas (t523), nugalėjęs arijonizmą ir įkūręs Akaune (Acaunum/Agaune) Šv. Mauricijaus abatiją, arba danų nužudytas Rytų Anglijos karalius Edmundas (t869), laikomas kankiniu. Tačiau be kelių ypatingų atvejų, prestižas, kuriuo disponavo krikščioniškas šventumas, nelabai domino Vakarų valdovus, juolab, kaip minėta, jie galėjo pasikliauti savo valdžios pagoniško arba maginio sakralumo tvirtumu, išreikštu ir matomu karališkoje aplinkoje įvairiais pavidalais ir atributais (pavyzdžiui, garsieji merovingų ilgi plaukai). VIII-X a. naujos, Europoje iškilusios dinastijos - karolingai, otonai, kapetingai - siekdamos kuo tvirčiau įleisti šaknis, norėjo remtis Bažnyčia. Todėl jie atnaujino Bizantijos išsaugotas krikščioniškosios imperijos tradicijas, jas papildė patepimo ritualu ir karūnavimu, ypač sureikšmintu Ispanijoje ir susakralintu vestgotų karalių. Konsekracijos metu karalius išsiskirdavo iš pasauliečių aristokratų ir pereidavo į Oratores pusę, tarsi tapdamas vyskupu iš anapus", į kurį Bažnyčia stengėsi orientuotis kaip į moralės veidrodį. Apie karališko patepimo-pašventinimo apeigas ir Anglijoje, ir žemyne sukosi visa Senojo Testamento rex justus paveikta ideologija 27. karys (Miles Christus), pasak Odono iš Cluny, yra vienuolis, atsižadėjęs nuosavybės, turto, aistrų ir seksualinio gyvenimo. Meilės paslapties išsipildymas yra įmanomas tik per jo auką ir nuodėmingos žmonijos išganymą. André Vauchez, Rois saints et moines angéliques (îo-ii siècles)" in: Dictionnaire de spiritualité, t. XIV, Paris: Beauchesne, 1990, p Apie kanonizacijas viduramžiais: Procès de canonisation au Moyen âge, sous la direction de Gâbor Klaniczay, Roma: École française de Roma, Prasideda valdovų stebukladarių epocha. Žr. Mare Bloch, Les rois thaumaturges. Tuo pačiu laiku, ką tik pakrikštytuose Europos periferiniuose kraštuose sakralizacijos procesas įgavo asmeninio kai kurių valdovų pašventinimo formą. Tai ypač buvo susiję su tragiškai nužudytais valdovais, tokiais kaip Čekijos šv. Vaclovas (Î929 arba t935) arba Norvegijos šv. Olafas (t 1030). Tyrinėtojai mano, kad yra gana sudėtinga išnarplioti, kas jų gerbimo tradicijoje atėjo iš minėtos pagoniško sakralumo srities ir kas vyko skatinant Bažnyčiai. Pavyzdžiui, Olafas buvo paskutinis Inglingų dinastijos, kuri skelbėsi esanti dieviškos prigimties, palikuonis, bet tuo pačiu jis buvo krikščionybės diegėjas Norvegijoje. Bažnyčia greitai jį titulavo kankiniu, savo kruvina ir neteisinga mirtimi panašiu į Kristų; jis tapo nacionaliniu savo tautos šventuoju ir iki viduramžių pabaigos buvo laikomas rex perpetuus 2 *. Daugiau tokių atvejų žinoma taip pat ir Švedijoje bei Danijoje. Reiktų išskirti Vengriją, kurioje į krikščionybę atsivertusi Arpadų dinastija ypatingai puoselėjo pagoniškų laikų sakralumo prestižą, o 1083 m. pripažino tautos krikštytojo šv. Stepono (tlo38) ir jo sūnaus Emeriko (tl031) šventumą m. buvo kanonizuotas kitas Vengrų karaliaus Vladislovas (tlo95). Anglijoje išpažinėjo Eduardo (tlo66) kultas, sekdamas Prancūzijos valdovų statuso sakralumu ir stebuklingumu, pakilo į nacionalinę dimensiją: tautoje jis pradėtas gerbti kaip valstybės globėjas 29. Konstatavus, kad šventasis valdovas valstybės globėjas yra viduramžiškos hagiografijos kūrinys, reikia dar kartą stabtelti ir prisiminti ne kartą akcentuotą tezę, kad labai sunku nurodyti ribą, kada pasibaigia antika ir prasideda viduramžiai, ypač jei ketiname kalbėti ne apie politinę, ekonominę, bet apie kultūrinę sąmonę 30. Daugybė elementų leidžia teigti, kad perėjimas nuo vieno religingumo išraiškos prie kito buvo pakankamai vėlyvas, bet jau pirmuoju etapu krikš- 28 André Vauchez, Rois saints et moines angéliques (xo-ii siècles)", p André Vauchez, ibid. 30 Jacques Le Goff, Viduramžių vaizduotė, iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 17. Taip pat žr.: André Vauchez, La spiritualità dell'occidente medioevale, p

7 čioniškasis paveldas buvo perimtas tų barbariškų" kraštų, kurie priklausė Romos imperijai 31. Nekalbant apie Viduržemio jūros regioną, daugelyje Vakarų imperijos kraštų krikščionybė buvo įvesta iki 700 metų, vėliausiai Karolio Didžiojo nukariauti ir apkrikštyti buvo saksai. Galima teigti, kad VIII a. krikščionybė tapo Vakarų Europos religija. Todėl karolingų valdovai, perkeisti pašventinimo malonės ir tikėdami savo antžmogiškomis galiomis, jautėsi atsakingi už savo žmonių išganymą ir troško valdyti ir Bažnyčią, ir pasaulietinę visuomenę. Nuosekliausiai šį principą įgyvendinęs Karolis Didysis amžininkams pasirodė kaip naujasis Konstantinas", krikščioniškos imperijos prikėlėjas ir vienytojas. Tačiau karolingų pastangos grįžti ad fontes ir sugrąžinti krikščioniškajai religijai buvusį spindesį neretai susikirsdavo su Bažnyčios tėvų mokymu ir jų skelbtomis idėjomis 32. Štai keletas karolingų vykdytos christianizacijos bruožų, čia pateikiamų remiantis Jacques Le Goff'u ir André Vauchezu 33. Šie punktai išryškinami todėl, kad jie valdovų gerbimo tradicijoje išlieka dominuojantys. GRĮŽIMAS PRIE SENOJO TESTAMENTO dvasininkijos paramos, karalių ir kunigų Jeruzalė negalėjo nekelti nuostabos ir susižavėjimo. Kuriant valstybę ant Romos imperijos griuvėsių, Evangelijos žinia apie iš įstatymo vergystės išlaisvintą žmogų karolingams nelabai tiko: šis dvasinės laisvės idealas barbarų tautoms buvo nepasiekiamas, reikėjo kovoti su pagoniškomis praktikomis ir prietarais, reikėjo įtikinti naujai pakrikštytas tautas gyventi laikantis Įstatymo ir tai, kaip nebūtų paradoksalu, yra laikoma dvasiniu progresu 34. Tuo pačiu metu Bažnyčia stengėsi įtvirtinti Dievo valstybę žemėje, siekė stabilumo ir įsitvirtinimo, ir jai reikėjo pasaulietinės valdžios paramos. Pasaulietiniai valdovai bažnytiniams dekretams suteikdavo įstatymų jėgą, kad bažnytiniai įsakai neliktų negyva raide, bet taptų įstatymu ir norma 35. Atsilygindama Bažnyčia meldėsi už karalių, pašventindama priesaiką garantavo valdovui lojalumą, o po Karolio Didžiojo ši priesaika tapo politinių institucijų pagrindu. Istorikai ne kartą pabrėžė krikščioniškųjų viduramžių ir Senojo Testamento išrinktosios Izraelio tautos konformizmą: Karolis Didysis matomas kaip Dovydas, kaip naujasis Jozuė". Tuo metu kilusios karalių patepimo tradicijos dėka valdovai tapo Sauliaus ir Saliamono įpėdiniais: 672 m. - Vamba Tolede, 751 m. - Pipinas, 787 m. - Egfridas Anglijoje 36. Vienoje mūsų laikus pasiekusioje karolingų mozaikoje Gertnigny-des-Prés abatijoje Dievas yra pavaizduotas kaip dviejų angelų adoruojama Sandoros skrynia. TIKĖJIMO SUVOKIMAS Viduramžiai ypatingai žavėjosi Senuoju Testamentu: jo Tikėjimas buvo suvokiamas kaip palikimas, kurį skelbiama žinia, įstatymai, mokymas to meto visuomenei atrodė aktualesnis už Naująjį Testamentą, atitiko miems valdovams. Todėl Karolis Didysis kvietė ir pats valdovas privalo saugoti ir nepaliestą perduoti būsi- laikmečio dvasią ir darė didelę įtaką. Ką tik ir gana paviršutiniškai pakrikštytuose Vakaruose, kur valdžia ieškojo kai kurias doktriną papildančias naujoves, susijusias dalyvavo bažnytiniuose susirinkimuose, juose skelbė su, 31 Taip pat ir vienuolinio gyvenimo formavimasis, dažnai laikytas tipišku viduramžių reiškiniu, savo šaknimis siekia IV a. asketiką. 361 m. Ligugé šv. Martyno Turiečio (apie ) įkurta asketų bendruomenė yra laikoma pirmąja vienuoline bendruomene Vakarų Europoje. Plačiau žr.: Jerzy Kłoczowski, Krikščionių bendruomenės besikuriančioje Europoje, iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2006, p André Vauchez, ibid., p André Vauchez, La spiritualità dell'occidente medioevale, Jacques Le Goff, Héros du Moyen Âge André Vauchez, La spiritualità dell 'Occidente medioevale, p. 10. Pirmiausia dvasininkijoje įsigali hierarchija ir paklusnumas vyresniesiems. Taip pat minėtinas dešimtinės mokėjimas Bažnyčiai ir tiesiogiai iš Pakartoto Įstatymo knygos paimtas levitų mokymas apie seksualinę moralę, ir kita. 35 Pavyzdžiui, 755 m. Pipinas patvirtino Vero susirinkime priimtą nutarimą švęsti sekmadienį ir jis tapo privalomu visam kraštui. 36 Plačiau: Jacques Le Goff, Éric Palazzo, Jean-Claude Bonne, Marie-Noël Colette, Le sacre royal à l'époque de Saint Louis, Paris: Gallimard, 2001.

8 ; JSSZRGZS UE nomixz HISOTC ETMVHPABOR.LArAPÏS.J) Ж2. ZT^SVTEnmrTMTIĖALSABCR. i. Kornelijaus Galle {Comelis Galle) raižinys iš knygos Den Spighel van den Berowhebbenden Sondaer... (Antverpenas, 1645), pav. 9, p. 26 Engraving by Cornells Galle from the book Den Spighel van den Berowhebbenden Sondaer... (Antverpen, 1645), fig. 9, p. 26 Knygą sudaro K. Galle vario raižiniai, iliustruojantys garsiausią Atgailos psalmę (Ps 50). Tradicijos karaliui Dovydui priskiriama psalmių autorystė įkvėpė knygos sudarytojus sukurti Veidrodį, rodantį" Kristaus kančios istorijoje dalyvaujantį karalių Dovydą. Raižiniai atskleidžia Apgailėtinų nuodėmių veidrodį, į kurį žiūrėdamas ir 50 psalmės žodžiais melsdamasis katalikas valdovas maldingai apmąstys ir nuoširdžiai išpažins savo kaltybes, išvys išganingos Viešpaties kančios didybę ir mels sugrąžinti jam malonę ir tyrą širdį. Savo ruožtu valdovas skelbs Dievo gailestingumą kitiems, žinia bus perduodama iš kartos į kartą. Atvaizdu Nr. 9 žemės karaliai yra raginami imituoti karalių Dovydą ir kartu su juo prašyti: Apvalyk mane izopu ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą" (Ps 5i(5o),9). Iš Kristaus žaizdų ant atgailaujančio karaliaus besiliejantis kraujas primena, kad sekdami Dovydu valdovai artinsis prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują" (Žyd 12,24). Strubnicos altorinio paveikslo Nukryžiavimas scenoje dalyvauja šv. Kazimieras. z. Nukryžiavimas", XVIII a. vid., Strubnicos Švč. Trejybės bažnyčia, Sigitos Maslauskaitės nuotrauka, 2005 Crucifixtion. mid-i8 th c, Strubnica Church of the Holy Trinity, Sigita Maslauskaitė photo, 2005 The book consists of copper engravings illustrating the famous psalm of Penitence (Ps 50). The authorship of the psalm, which is traditionally ascribed to David, inspired the compilers of the book to create a Mirror "showing" the King David's participation in the story of Christ's passion. The engravings reveal the Mirror of Lamentable Sins. A Catholic who looked at it and prayed with the words of psalm 50, reflecting and honestly confessing his guilt, would see the majesty of merciful God's passion and pray for the return of mercy and pure heart. In turn, the ruler would declare the compassion of God upon others and the message would be passed from generation to generation. With image No 9 earthly rulers are encouraged to imitate King David and pray together with him: "Purify me with hyssop, and I will be clean. Wash me, and I will become whiter than snow" (Ps 5i(so),9). The blood running from the wounds of Christ is a reminder that the rulers following David will move closer "to Jesus the mediator of a new covenant and to the sprinkled blood that speaks of a better word than the blood of Abel" (Hebrews 12,24). St. Casimir participates in the scene of Crucifixion of Strubnica altar picture. 58

9 pavyzdžiui, Švenčiausios Trejybės slėpiniu arba atvaizdų kultu 37. Karolingų kunigas - labiau maldos ir aukos žmogus, negu pamokslininkas ir liudytojas, - buvo artimas levitams. Tikinčiųjų akimis, jis buvo sakralumo ekspertas. Karolingai suformavo kunigų kastą, atskirtą nuo liaudies funkcijų ir statuso sakralumu. Karolingų visuomenė dažnai vadinama liturgine" ir, kaip minėta, ji kuriama remiantis Senojo Testamento mokymu: VIII a. sakramentai praturtinami Išėjimo knygoje aprašytais ritualais, šventovių konsekravimo apeigos yra lydimos pompastiškų apeigų su gausiu smilkymu ir švęsto vandens šlakstimu. Itin nežemiškomis", išsiskiriančiomis simbolinių prasmių ir ženklų gausa tapo karalių patepimo apeigos. Liturginė karolingų reforma apėmė viską: pradedant šventovės architektūra (tikinčiuosius ir dvasininkiją skirianti tvorelė schola cantorum) ir eucharistinės maldos tekstais, baigiant giedojimu. Faktas, kad daugumai tikinčiųjų nepažįstama lotynų kalba tapo liturgijos kalba, taip pat yra svarbus. Kildindamas save iš etnine prasme germaniškai-romaniškai mišrios teritorijos tarp Maaso ir Reino, iš čia ekspansiją įvairiomis kryptimis pradėjęs Karolis Didysis suvienijo germanišką ir romanišką Europą į vieningą politinį darinį 38, o dvasininkiją itin žavėjęs ir traukęs Romos paveldas skatino lotynizuoti" tautą Plačiau žr.: Kristina Mitalaitė, Philosophie et théologie de I 'image dans les Libri Carolini", Paris: Institut d'études Augustiniennes, Rimvydas Petrauskas, Apie valdovą ir jo biografą", in: Karolio Didžiojo gyvenimas, p Tuo metu itin buvo sureikšminta Mišių auka. Kaip pastebėjo Josephas Jungmannas, karolingų šv. Mišių aukoje daug labiau akcentuojama iš Dangaus į Žemę nužengusio Dievo malonė ir dovana, negu tikinčiųjų padėkos malda. Šio įvykio metu kanonas kalbamas tylesniu balsu, tokiu būdu pabrėžiant duonos ir vyno tapimo kūno ir krauju slėpinį. Ši evoliucija veda į tai, kad apeigų metu vykstantis sakramentinis veiksmas turėjo būti visiškai nepanašus į kasdieniame gyvenime atliekamus veiksmus. Tai iliustruoja ir faktas, kad nuo VIII a. komunijai daugiau nebenaudojama rauginta duona, bet baltos, apvalios, iš neraugintos duonos pagamintos ostijos, tikintiesiems dalinamas tik išimtinėmis progomis. Joseph-André Jungmann, Missarium Sollemnia, vol. I, Torino, P- бб - KAROLINGŲ MORALIZMAS Jei karolingų religingumą redukuotume iki grynos ritualizacijos, gautume deformuotą tos epochos paveikslą. Menkai individualizuotas karolingų tikėjimas ieškojo išraiškos darbuose, veikloje. Etienneas Delaruelle'is pabrėžė pozityvią karolingų moralizmo" vertę 40 : jis skatino krikščioniškosios etikos suvokimą, jos pritaikymą politinėje plotmėje, teisingumo ir dorybių sureikšminimą. Minėta, kad karolingų valdovas pasirodo kaip tikras, už jam patikėtas sielas atsakingas ganytojas ir manoma, kad ši nauja valdovo funkcija yra konsekracijos išdava 41. Nuo Senojo Testamento laikų pašventinimas karalių padaro pateptuoju, tai ne tiek (ne tik) antgamtinių galių suteikimas, kiek jo išskyrimas, išaukštinimas, apgaubimas globa, išmintimi ir kitomis malonės dovanomis (2 Sam 3,39; 2 Sam 1,14; 2 Sam 2,4; 1 Sam 9,16; 1 Sam 24,7-11; 1 Sam 10,6; 1 Sam 16,3; Iz 44,28; Iz 45,1) 42. Tačiau valdovą konsekruojantys vyskupai lieka ant hierarchiškai aukštesnio laiptelio, o valdovui priskiriamos pareigos ir moralės normos turėjo galioti ir jį supantiems princams bei didikams. IX a. atsirado Specula principis, parašyti bažnytinėje aplinkoje, skirti aristokratijai auklėti ir katechizuoti 43. Itin buvo akcentuojama valstybės valdymo pareiga: galingieji buvo raginami savo ekonomines ir politines galias skirti krikščioniškojo idealo tarnybai, stengtis tarnauti Bažnyčios ir silpnųjų labui. Atrodo, kad šio pobūdžio literatūra tam tikruose kilmingųjų 40 Etienne Delarulle, Jonas d'orléans et le moralisme carolingien", in: Bulletin de littérature ecclésiastique, 55, 1954, p André Vauchez, La spiritualità dell'occidente medioevale, p Karališko sakralumo tema aktualus Glauco Maria Cantarella tyrimas Qualche idea sulla sacralità regale alla luce delle recenti ricerche: itinerari e interrogativi", in: Studi Medievali, Serie terza, Anno XLIV - Fase. II, 2003, Spolēto: Centro italiano di studi suir Alto medioevo, p Taip pat žr.: Walter Ullmann, II pensiero politico del Medioevo, traduzione dall 'inglese di Raffaele Lauretta, Roma-Bari: Editori Laterza, 1984, p apie karūnavimo ceremonijos politinę reikšmę. 43 Raymond Darricau, Miroirs des princes", in: Dictionnaire de spiritualité, 1.10, 2, Paris: Beauchesne, 1979, p

10 sluoksniuose turėjo nemažą pasisekimą, tai liudija kai kurie aristokratų rašyti auklėjamieji traktatai 44. Vis dėlto bendras visuomenės religingumo lygis nebuvo keliamas tokio pobūdžio literatūra. Dauguma pasauliečių ja visiškai nesidomėjo, - tai rodo vieno iš to meto autoritetų Orelano vyskupo Jonos veikalas De institutione laicali (apie 830) 45. Tuo laiku formavosi Susitaikinimo sakramento teologija ir atgailos praktikos 46. Visa tai atsispindi ir krikščionims valdovams ugdyti skirtoje literatūroje. Taigi karolingų epochoje prasidėjusi Europos šventųjų valdovų gerbimo tradicija su aukščiau išskleistais specifiniais bruožais persikėlė j vėlesnes epochas: Biblinių karalių kaip pašaukimo brolių ir prototipų reikšmingumas, konsekracijos apeigų liturgija, krikščioniškos tradicijos ir moralės perdavimas, aiškinimas ir adaptavimas paruošė dirvą pamaldumo j šventuosius valstybių globėjus suklestėjimui 47. Tačiau likus 44 Apie 843 m. pasirodo Manuale (Vadovas), jo autorė - kilminga moteris vardu Dhuoda, markizo Bernardo di Settimania žmona. Vadovas" buvo skirtas vyriausiajam sūnui, jame motina pristato krikščionišką gyvenimą kaip mūšio lauką, besitęsiančią kovą. Kovodama su ydomis siela artėja link tobulybės ir nugali blogį dėka atgailos, maldos ir vargšų šelpimo praktikų. Žr. Andrė Vauchez, ibid., p Jame išdėstytas mokymas, skirtas tikinčiųjų bendruomenei, ypač sutuoktinių statusui, akcentuojamas santuokos sakralumas, vedybinė moralė, ganytojiška šeimos galvos tarnystė. Šviečiant ordo laicorum akcentuojamos ir lyginamos bažnytinės ir valstybinės galios, vienos ir kitos institucijos vaidmuo. 46 Andrė Vauchez, ibid., p Robertas Folzas pastebi, kad kai kuriems šventiesiems valdovams, pavyzdžiui, Osvaldui, Vaclovui, Olafui, Liudvikui nereikėjo ilgai laukti iškėlimo į altoriaus garbę, o kai kuriems iki oficialios kulto pradžios prabėgo ne vienas šimtmetis. R. Folzas suskaičiavo VI-XIII a. gyvenusius šventaisiais paskelbtus dvidešimt aštuonis karalius. Jis eliminavo realiai niekada nekaraliavusius princus (pvz., Ispanijos šv. Hermenegildą, Anglijos šv. Kenelmą, Vengrijos šv. Emeriką), taip pat atsisakė Kastilijos šventojo globėjo Ferdinando III (šv. Liudviko amžininko) dėl to, kad šis buvo kanonizuotas tik 1671 metais. Dvidešimt aštuoni labai skirtingos svarbos karaliai ir valdovai, nemažai jų yra praradę savo galią, net septyni pamiršti laiko bėgyje. Tačiau devyniolika valdovų tebeturi gyvą gerbimo tradiciją ir dėl to j ie yra geriausiai dokumentuoti". Robert Folz, Les saints rois du Moyen âge en Occident (VI-XIII siècles), Bruxelles: Société des Bollandistes, keliems dešimtmečiams iki pirmojo tūkstantmečio pabaigos, pastebimos tam tikros naujovės: šventuoju valdovu galėjo tapti ir tas, kuris būdamas gana pasyvus karališkų, t.y. valstybės interesų gynėjas, visą savo energiją skyrė Bažnyčiai išlaikyti, garsėjo artimo meilės darbais, galiausiai kentėjo ir žuvo nuo tikėjimo priešo rankos. Tokio pobūdžio hagiografijai atsirasti lemiamą įtaką.turėjo dvi iškilios asmenybės: 975 m. Otono II prašymu vyskupas Gumpoldas parašė Šv. Vaclovo gyvenimą, o tarp m. arkivyskupas Dunstanas sukūrė savąją Šv. Edmundo kankinystę^. Šie du hagiografiniai tekstai padarė didžiulę įtaką šventųjų karalių hagiografinei tradicijai, ypač naujai parodyta krikščionio karaliaus elgsena agresorių akivaizdoje. Anglijos karalius Edmundas atsisakė paklusti pagonių kunigaikščiui, nes jis norėjo, kad jam būtų nurodinėjama iš amžinojo karaliaus tvirtovės", jis teigė trokštąs kautis, bet tik dvasiniais ginklais. Edmundas laukė savo užpuolėjų danų maldai sudėtomis rankomis ir kunigaikščio Ingvaro akivaizdoje elgėsi kaip Kristus prieš Pilotą", kol po daugybės kankinimų mirė kaip kankinys. Šv. Vaclovas buvo nužudytas brolio Boleslovo, jis nekovojo nei už savo karalystę, nei už gyvybę. Šis athleta Dei dar anksčiau troško atsisakyti karūnos ir tapti vienuoliu, o kai jį besimeldžiantį bažnyčioje užpuolė brolis, jis gynėsi ir net išmušė kardą iš agresoriaus rankų, bet tuojau jam ginklą atidavė ir ragino užbaigti tai, ko atėjęs: šv. Vaclovas buvo nužudytas nesiginantis, besimeldžiantis. Tačiau netrukus ir šis hagiografinis kenčiančio valdovo modelis ėmė kisti. XI a. pabaigoje pradėjo ryškėti noras matyti tokį valdovą, kuris, ir nebūdamas kankiniu, įkūnytų rex justus funkcijas ir savybes krikščioniškos moralės kontekste. O XII a. šventieji karaliai - Viešpaties atletai" - jau visai nepanašūs į šv. Vaclovą: jie tapo kariais. Manoma, kad karaliaus-kario portretui 48 Gâbor Klaniczay, L'image chevaleresque du saint roi au Xlle siècle, p

11 atsirasti didžiausią įtaką darė kryžiaus žygiai 49, ir ši įtaka palietė visus be išimties šventuosius karalius. Pavyzdžiui, ir paties šv. Vaclovo atvaizdas keitėsi taip, kaip to reikalavo laikmetis: hagiografinį pasakojimą imta papildyti pomirtiniais stebuklais, atitinkančiais tuometį šventojo valdovo veiklos" suvokimą. XII a. pradžios Bohemijos kronikoje pasakojama, kaip šv. Vaclovas stebuklingu būdu padėjo išvaduoti Prahos pilį nuo ją supančios lenkų kariuomenės. Kariniai šventojo Čekijos globėjo stebuklai greitai pradėjo kartotis įvairiuose krašto žygiuose: 1126 m. šventasis vėl padėjo savo kariuomenei, šįkart Kulmo mūšyje nugalėti Lotaro III armiją. Pranešęs apie savo atvykimą" varpų gaudesiu ir milžiniško erelio pasirodymu, baltai apsirengęs šv. Vaclovas atjojo ant balto žirgo su ietimi-vėliava, kuri tuoj pat tapo jo ikonografiniu atributu. Šventasis Čekijos valdovas išvedė saviškius į pergalę, mūšyje žuvo 500 kilmingų vokiečių ir tik trys jo kariai 50. Galima neabejoti, kad kryžiaus žygiai, specifinis šventojo karo suvokimas, aristokratijos ir politinių struktūrų formavimasis bei feodalizmo triumfas XII a. propagavo šventojo valdovo-kario atvaizdą. André Vauchezas pabrėžė, kad ir greta kenčiančio valdovo", ir greta kankinio valdovo" visais laikais egzistavo iškilaus kario" gerbimas, ryškai suspindęs, tiesa, čia aptariamu laikotarpiu 51. Brandžiaisiais viduramžiais Karolio Didžiojo kultas taip pat pasiekė apogėjų, prie to prisidėjo Prancūzijoje sukurta Rolando giesmė, pavertusi Karolį krikščioniškosios riterijos archetipu - ryžtingu kovotoju su tikėjimo priešais ir teisingu valdovu pavaldiniams 52. Tobulas kario šventumas pasiekiamas tada, kai karys miršta kankinio mirtimi kovodamas už tikėjimą su Dievo ir Imperijos priešais" 53. Tačiau, Vauchezo teigimu, nuo karolingų laikų Bažnyčia pa- 49 Ibid., p Ibid., p. 54. Istoriniuose ir hagiografiniuose šaltiniuose Čekija vadinama Bohemija. Dabartinė Čekija apima Bohemiją ir Moraviją. 51 André Vauchez, La Sainteté en Occident, p Rimvydas Petrauskas, op. cit., p Alba Maria Orselli, op. cit., p. 99> sauliečiams, ypač esantiems valdžioje, nuolat primindavo krikščioniškas pareigas ir dorybes 54. Pavyzdžiui, istorikams daug klausimų keliantis Karolio pirmojo biografo pasakojimas apie tai, kad valdovas buvo karūnuotas prieš jo paties valią ir, jei iš anksto būtų žinojęs popiežiaus ketinimą, nieku gyvu nebūtų sutikęs su tokiu paaukštinimu" 55 - gali būti įvairiai aiškinamas, taip pat ir krikščioniškos moralės požiūriu 56. XII a. dvasininkija pirmiausia šlovino pamaldų karalių, gyrė jo teisingumo jausmą, garsino dosnumą, maloningumą vargšams, asketiškumo siekimą 57. Pažymėtina, kad labai panaši kaita galioja ir Kristaus - Visatos valdovo - atvaizdui 58. Šia trumpa istorine apžvalga siekta parodyti, kad šventųjų valdovų gerbimo tradicijoje valstybės šventajam, kaip savojo krašto globėjui, keliami reikalavimai ir krikščioniškos dorybės visada keliauja drauge. Kategoriškas kario" ir pamaldžiojo" karaliaus bruožų atskyrimas rodytų iškreiptą arba nepilną šventojo valdovo portretą. Atvaizdo istorijai svarbu, kad minėtos šventųjų valdovų gerbimo tendencijos yra matomos ikonografijoje: vienu metu valdovas karys laiko skeptrą ir kalaviją rankose, kitu - jo šarvai yra apgaubti šermuonėlių mantija, rankoje laikoma žydinti lelija, dar kitu - jis vienplaukis medituoja Kristaus kančios relikvijas, atsisako žemiškos valdžios ir miršta kankinio mirtimi Raymond Darricau, Miroir des princes", in: Dictionnaire de spiritualité, t. X, sud. Marcel Viller, F. Cavaliere, Paris: Beauchesne, 1980, p Bibliografija: Ibid., p. 627, Rimvydas Petrauskas, op. cit., p Einhardas rašo: [Karolis] tvirtino, jog tą dieną, nors ir buvo labai didelė šventė, nebūtų žengęs į bažnyčią, jei būtų galėjęs iš anksto sužinoti popiežiaus sumanymą. Tačiau besipiktinančių Romos imperatorių pavydą dėl įgyto titulo labai kantriai pakėlė ir jų atkaklumą nugalėjo savo didžiadvasiškumu". Karolio Didžiojo gyvenimas, p André Vauchez, La Sainteté en Occident, p Dom Jean Leclercq, L'idée de la Royauté du Christ au Moyen Âge, Paris: Les Édition du cerf, Čia galima prisiminti politinę teologiją, du karaliaus kūnus", Rex infra er supra legem: Ernst H. Kantorowicz, Dwa Ciała Króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej, z języka angielskiego tłumaczyli Maciej Michalski i Adam Krawiec, Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN,

12 VIDURIO EUROPOS ŠVENTŲJŲ KARALIŲ HAGIOGRAFIJA: SV. STEPONO, SV. VACLOVO, ŠV. VLADISLOVO IR ŠV. KAZIMIERO GYVENIMAI" Hagiografija, kurios apibrėžimas nurodo rašymą apie šventus dalykus" 60, dažniausiai atsiskleidžia kaip sąmoninga istorinės atminties konstrukcija ir gali būti laikoma tiltu" tarp praeities (šventųjų gyvenimai ir stebuklai), dabarties (po mirties vykstantys stebuklai ir relikvijų sakralumas) ir ateities (gerbimo tradicijos įsišaknijimas erdvėje ir laike) 61. Hagiografija stengiasi pristatyti ir istorinį praeities pasakojimą ir šventojo užtarimu įvykusius stebuklus. Jos paskirtis yra ir istorinė, ir devocinė. Šventojo išvaizdos aprašymas - yra greičiau išimtis negu taisyklė, bet jei šventojo portretas ir pristatomas, jis dažniausiai yra vidinių dorybių iliustracija. Žodinis aprašymas atspindi siekį išsaugoti ateities kartoms ir pateikti tikintiesiems šventojo tikrąjį atvaizdą. Tiesiogiai tai įvykdo dailininko raižinys ar tapytas atvaizdas 62. Dabar aptarsime šventųjų Vidurio Europos globėjų hagiografiją, dėmesį skirsime biografijos datoms, jos reikalingos priminti istorinį kontekstą. ŠV. STEPONO GYVENIMAS" Pirmasis Vengrijos karalius šv. Steponas gimė apie 975 m. kunigaikščio Gezos šeimoje. Legenda byloja, kad Stepono vardu jį pakrikštijo šv. Adalbertas 63. Tikriausiai 995 m. Steponas vedė imperatoriaus Henriko II seserį, Bavarijos princesę Gizelą. Šalies viduje jausdamas stiprų pasipriešinimą christianizacijai ir valdžios centralizacijai Steponas dėl valdžios pripaži- 60 Etimologiškai: gr. hdgios - šventas, grdphò - rašau. 61 Sofia Boesch Gajano, La santità, p Mintautas Čiurinskas, Vizualinės reprezentacijos variantai LDK biografijos kūriniuose (XVI-XVII a.): Išvaizdos aprašymai, sapnai, emblemos". Pranešimas skaitytas konferencijoje Socialinių tapatumų reprezentacijos LDK vizualinėje kultūroje" ( ). Dėkoju autoriui už rankraštį. 63 To būti negalėjo: šv. Adalbertas į Vengriją atvyko paskutinįjį X a. dešimtmetį. nimo kreipėsi į popiežių Silvestrą II ir gavo karūną: jis buvo konsekruotas ir karūnuotas 1000 metais per Kalėdas. Šv. Steponas padalijo šalį į aštuonias vyskupijas ir dvi arkivyskupijas, statydino bažnyčias ir vienuolynus, užtikrino dvasininkijos pozicijas šalies elito hierarchijoje ir tokiu būdu padėjo pamatus krikščioniškai Vengrijos kultūrai. Artimiausi jo bendradarbiai buvo vokiečiai, prancūzai ir italai benediktinai, dauguma jų tapo ir pirmaisiais vyskupais. Dviejose šv. Stepono knygose regalis decreti išdėstytas tikslus politinės ir bažnytinės institucijų atvaizdas. Tekste aprašomi teisiniai potvarkiai ir baudžiamosios sankcijos rodo budrų karaliaus dėmesį visiems tautos gyvenimo aspektams, aštriausiai išrykinami materialiniai ir dvasiniai klausimai, ganytojiška dvasininkijos veikla m. šv. Steponas nuolat kovojo su Konrado II puldinėjimais, 1031 m. mirė jo įpėdinis Emerikas ir iškilo valdovui didelių rūpesčių sudaręs Vengrijos sosto įpėdinystės klausimas m. rugpjūčio 15 d. karalius Steponas mirė Strigonijoje, buvo palaidotas savo funduotoje Székesfehérvàr bazilikoje. Po penkiasdešimt metų popiežius Grigalius VII patvirtino elevatio corporis visų tų, kurie atvertė Vengriją į krikščionių tikėjimą, pirmausią tai buvo šv. Steponas: 1083 m. rugsėjo 2 d. jo palaikai buvo perlaidoti Budos Kristaus Karaliaus bažnyčioje. Visuotinėje Bažnyčioje jo šventę patvirtino popiežius Inocentas XI, naujajame kalendoriuje ji perkelta į rugpjūčio 16 dieną 64. Pirmasis ką tik į krikščionybę atsivertusios tautos karalius valdė sudėtingu laiku, ieškojo politinio sutaikymo: nors jo tėvas kunigaikštis Gezą jau buvo atvedęs šalį į Vakarų krikščionybės glėbį ir atvėręs duris misionieriams, tačiau vengrai vis dar ieškojo politinės tapatybės. Krikščionybė Vengrijoje buvo įvesta valdovo, kuris, manydamas esąs pakankamai turtingas ir galingas garbinti du dievus, kaip teigia kronikininkai, vis dar laikėsi pagoniškų papročių. Gezą žiūrėjo į krikščionybės priėmimą greičiau kaip į savo vidaus 64 Edith Pàsztor, Stefano, re d" Ungerla", in: Bibliotheca Sanctorum, t. VII, Roma: Istituto Giovanni XXIII, 1966, p

13 politikos ornamentą, o ne kaip į jos kertinį akmenį" 65. Būtent tokiu metu - perėjimo iš pagonybės į krikščionybę - valdė Vengrijos karalius šv. Steponas. Šv. Stepono ikonografija turtinga ir įvairi, kiekvienoje epochoje rodanti idealų šventojo valdovo atvaizdą. Seniausias jo atvaizdas matomas ant 1031 m. išsiuvinėto Székesfehérvâr bazilikos arnoto. Vaizduojamas senas karalius su žila barzda, su skeptru ir»žemės rutuliu" su kryžiumi rankose. Toks jo atvaizdas išplito plačiausiai. Iš daugybės legendinių jo gyvenimo epizodų dažniausiai sutinkamas šv. Stepono krikštas ir Vengrijos paaukojimas Švč. M. Marijai. Bambergo katedroje matoma medinė XIII a. skulptūra vaizduoja jauną riterį ant žirgo. Nežinomas autorius taip pavaizdavo Bambergo katedros fundatoriaus Henriko II sesers princesės Gizelos sužadėtinį 66. SV. VACLOVO GYVENIMAS" Šv. Vaclovas gimė Čekijos karaliaus Vratislavo I šeimoje pirmaisiais X a. metais. Nors krikščionybė Čekiją buvo ką tik pasiekusi ( ) ir dar galutinai neįsitvirtinusi, Vaclovas sužibėjo kaip išsilavinusio (tarp epochos valdovų retas dalykas) krikščionio pavyzdys. Manoma, kad jo brandai įtaką darė auklėtojai - močiutė šv. Liudmila (mokėjo senąją slavų kalbą) ir kunigas Mokytasis {Učenj, mokė lotyniškai) m. vasario 13 d. mirė karalius Vratislavas, sostas atiteko mažamečiui Vaclovui, dėl to kilo įtampa tarp šv. Liudmilos ir dvaro kilmingųjų. Liudmila pasitraukė į Tetino pilį, bet 921 m. rugsėjo 16 d. buvo nužudyta. Jos kūno iš Drahomiro į Budečių perkėlimas ir palaidojimas 924 m. buvo Vaclovo valdžios kilimo ir stiprėjimo pradžia: tuo metu jis visiškai perėmė Čekijos kontrolę. Vaclovui valdant jo brolis Boleslovas bandė įkurti naują feodaliją 65 Stephen C. Rowell, op. cit., p Edith Pâsztor, op. cit., p Krikščionybės aušroje Čekija žvelgė dviem kryptimis: į Rytus (šv. Kirilo ir šv. Metodijaus misijų palikimas kaimyninėje Moravijoje) ir ļ Vakarus (Regensburgo vyskupijos aktyvumas ir įtaka). Senojoje Boleslavijoje (Starà Boleslav) ir veržėsi į Rytus, jis kariavo ir su broliu, ir su Henriku I ( ). XIII a. I pusės legenda Oriente iam sole byloja, kad tarp Vaclovo ir Henriko stebuklingai užsimezgė draugystė. Iš tiesų politinėje plotmėje Vaclovas palaikė saksų politiką, o jo brolis manė priešingai ir palaikė Bavariją. Tai paaiškina, kodėl nauja naujos sostinės - Prahos - bažnyčia buvo dedikuota didžiai gerbiamam Saksonijos globėjui šv. Vitui. Šios rotondos statyba aiškiai parodo Vaclovo kultūrinius tikslus ir pastangas: tai nebe paprastos moraviškos rotondos tipas, kokį matome Budeče ir Levy Hradece, bet karolingiškas statinys (po 1060 m. pakeistas romanine bazilika, kuri 1344 m. perstatyta į gotikinę, mūsų laikus pasiekusią, katedrą). Buvo rastos taip pat ir medinių Vaclovo rūmų liekanos, šalia rūmų, kaip teigia legendos, karalius augino vynuoges, iš kurių padarytas vynas buvo geriamas per šv. Mišias. Hagiografijoje iškeliamas Vaclovo pamaldumas: šv. Mišiose dalyvaudavo basas, nešiojo ašutinę, pasnininkavo ir savo rankomis kepė Eucharistijai duoną. Pasak tradicijos, Vaclovo naudotas ir išlikęs šalmas yra papuoštas Nukryžiuotojo atvaizdu. Hagiografija byloja, kad pagrindinis žmogžudystės motyvas - pernelyg didelis šv. Vaclovo užsidegimas įvesti krikščionišką tvarką". Žmogžudystė suplanuota ir įvykdyta jaunesniojo brolio Boleslovo troškimu ir jo žemėse (nenorėta jo žudyti Prahoje). Prisidengiant Boleslovo funduotos Šv. Kozmos ir Damijono bažnyčios jubiliejaus šventimu, Vaclovas buvo pakviestas į Starà Boleslav. Žmogžudžiams nepavyko jo nunuodyti banketo metu, nes pasak legendos, jausdamas pavojų Vaclovas susidaužė į šv. arkangelo Mykolo sielų vedlio sveikatą. Tuomet Vaclovo paprotys eiti niekieno nelydimam rytmetinių Mišių žmogžudžiams tapo puikia proga įvykdyti savo kėslus: šv. Vaclovas buvo nužudytas prie bažnyčios durų, kurias uždarė parsidavęs kunigas Hagiografijoje yra dvi versijos: žmogžudystę įvykdė pats Vaclovo brolis Boleslovas arba Boleslovo draugai Čsta, Tyra ir Hnëvsa. Ši tema yra vystoma taip vadinamo Krikščionio, ji persikėlė į Wolfenbüttelio kodeksą su Gumpoldo legenda. 63

14 Legendos taip pat mini kraują, kuris sutepęs bažnyčios slenkstį ir kurio niekas negalėjo nuplauti 69. Šv. Vaclovo relikvijų perkėlimą įvykdė jau jo brolis Boleslovas (kai kurie šaltiniai sako, kad jis tik toleravo šį įvykį ir ragino kuo greičiau padaryti), šv. Vaclovas buvo palaidotas Šv. Vito katedroje prie apaštalų altoriaus. Mirties data nurodoma nevienodai: tarp 929 ir 935 metų. Iš karto kilo gerbimo banga: X a. viduryje pradėtas gerbti Vakarinėje Saksonijoje, nuo XI a. visuotinai pripažintas ir gerbiamas kaip pagrindinis Čekijos patronas. Šventė - rugsėjo 28 dieną 70. Pirmieji Prahos vyskupai Saksas Thietmaras ir šv. Albertas buvo aktyvūs šv. Vaclovo kulto propaguotojai. Šv. Vaclovo seniausi atvaizdai matomi ant XI a. pradžios denarų ir Wolfenbüttelio manuskripte (1006): pagrindinis atributas - kankinystės įrankis durklas, šventasis karalius vaizduojamas su šarvais, kryžiumi ir ietimi rankose. Kiti atributai: skydas su senuoju Čekijos herbu (juodas erelis su liepsnomis auksiniame fone), vynuogių kekė su presu, medalionas su stebuklingu Starà Boleslav Dievo Motinos atvaizdu, trijų dalių vėliava ant ieties. Minėta, kad šv. Vaclovas dažnai vaizduojamas kaip karys, sudėtingu tautai momentu padedantis kovose su priešais. Sutinkamas jo kaip kario, iš Kristaus rankų priimačio karūną ir kryžių, atvaizdas. SV. VLADISLOVO GYVENIMAS" Vengrijos karalius Vladislovas gimė apie 1040 m. karaliaus Belo I dinastijoje, tėvas - Ârpâdas, marna lenkė princesė Riska 71. Po nemažų kovų 1077 m. gavo Vengrijos sostą, vedė Rudolfo Švabiečio dukterį ir rėmė uošvį kovose su Henriku IV. Investitūros kovose rėmė popiežių, bet apie 1091 m. susivienijo su Henriku IV ir antipopiežiumi m. įkūrė Zagrebo vyskupiją. Jam valdant įvyko šv. Stepono, šv. Emeriko ir šv. vyskupo Gerardo elevatio corporis. Vladislovas mirė 1095 m. liepos 29 d. Nyitroje, 1192 m. buvo kanonizuotas. Jo valdymo metas Vengrijos istorijoje išsiskiria krikščioniškos valstybės telkimu ir stiprinimu. Vladislovo leisti dekretai liudija valdovo pastangas išjudinti moralinį klero ir vengrų tautos sąstingį ir skatinimą priimti grigališkos reformos idėjas. Vladislovo gyvenimas" remiasi dviem XIII a. pradžios legendomis: Legenda maior 72 ir Legenda minor 73, antroji yra laikoma liturginio teksto, parašyto remiantis pirmąja, redakcija. Šv. Vladislovo šventė Romos martirologe įrašyta birželio 27 dieną. Hagiografinė tradicija mini ypatingą karaliaus pamaldumą: melsdamasis jis pakildavo nuo žemės. Taip pat jam buvo suteikta malonė siaučiant marui gydyti žmones žole, ant kurios nusileis paleista jo strėlė (gencijonas arba šv. Vladislovo žolė). Per miesto apsiaustį išsekus šuliniams visi kentė baisų troškulį, karaliui pasimeldus, jo žirgas kanopa trenkė į žemę ir ištryško šaltinis. Po mirties šv. Vladislovas nekartą padėjo tautai karinėse kovose. f- Šv. Vladislovas vaizduojamas kaip barzdotas karalius, su kalaviju, kirviu ir šarvais. Atvaizdai matomi kraštuose, kur anksčiausiai ir stipriausiai plito jo kultas: Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Kroatijoje. XIV a. freskos Slovėnijos Tournichtchė bažnyčioje, to paties amžiaus Györ katedros relikvijorius, Luko Kranacho nutapytas portretas Vienos muziejuje, Cavallini mokyklos freskos Neapolio S. Maria Donnaregina bažnyčioje pristato ir jauno, ir subrendusio valdovo atvaizdus. Šv. Vladislovas su vėliava rankoje vaizduojamas Cavallini freskoje S. Maria in Trastevere bažnyčioje, Simone Martini ikonoje Altomontės S. Maria della Consolazione bažnyčioje, Romos Šv. Stepono Rotondo bažnyčios 69 Greičiausiai tai galėjo būti deambulatorijus, nuo karolingų laikų supantis šventą pastatą. 70 Plg. Rudolf Turek, Vâclav Ryneš, Venceslao", in: Bibliotheca Sanctorum, t. XII, Roma: Istituto Giovanni XXIII, 1969, p Edith Pâsztor, Ladislao d'ungeria", in: Bibliotheca Sanctorum, t. VII, Roma: Istituto Giovanni XXIII, 1966, p Bibliotheca hagiographica Latina Antique et Mediate aetatis, t. II, Bruxelles , p. 697, Nr. 4670; suppl., 2 ed., ibid., E. Bartoniek parengtas kritinis tekstas, in: Scriptores rerum Hungaricarum, II, Budapest, 1938, p Ada Sanctorum, Iunii, Venezia, 1744, p

15 freskose (XVI a.). Puošniomis, šv. Vladislovo gyvenimą ir stebuklus vaizduojančiomis, miniatiūromis išsiskiria Vatikano XIV a kodeksas (Vat. Lat. 8541) 74. SV. KAZIMIERO GYVENIMAS" Šv. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje Lenkijos karaliaus Kazimiero ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje m. žiemą būdamas trylikos metų vadovavo kariniam žygiui Vengrijos sostui užimti, tačiau patyrė nesėkmę. Istoriniai šaltiniai liudija, kad savo aplinkoje karalaitis Kazimieras išsiskyrė tvirta krikščionio laikysena; hagiografai jį vadina nekruvinuoju kankiniu" dėl ištikimybės Kristui ir Dievo įsakymams mirties akivaizdoje. Mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, palaidotas Vilniaus katedroje, Karališkoje koplyčioje, kuri iškart po karalaičio mirties tapo gerbimo sklaidos ir patiriamų malonių vieta. Šventumo garsas plačiai pasklido po Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės pergalių prie Polocko ir netoli Vilniaus (1518 ir 1519), kurios buvo priskiriamos stebuklingai šventojo pagalbai m. pradėtas kanonizacijos procesas baigtas 1602 m.: leista gerbti šventąjį Lietuvoje ir Lenkijoje, patvirtinti šventojo dienos liturginiai tekstai m. gegužės d. Vilniuje vyko trijų dienų iškilmės, skirtos šiam įvykiui pažymėti, jų metu padėtas kertinis 74 CaterinaColafranceschi, in: IconografiadiLadislaod^Ungeria" in: Bibliotheca Sanctorum, t. VII, Roma: Istituto Giovanni XXI- II, 1966, p Ernö Marosi, Der Heilige Ladislaus als ungarischer Nationalheiliger. Bemerkungen ги seiner Ikonographie im Jh." in: Ada Historiae Artium Hungariae 33 (1987), p Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto tyrimai: Casimiriana. Fontes vitae et cultus S. Casimiri = Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2003; Casimiriana II. VitaeantiquioresS. Casimiri = Ankstyvieji šv. Kazimiero gyvenimai", sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2004 (toliau - Gyvenimai); Šv. Kazimieras istorijos vyksme. Įvaizdis ir refleksija, sud. Paulius Subačius, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006; Sigita Maslauskaitė, Šv. Kazimiero atvaizdo istorija XVI-XVIII a., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, akmuo pirmosios titulinės Šv. Kazimiero bažnyčios statybai m. rugpjūčio 14 d. šventojo kūnas perkeltas į naują, Vilniaus katedroje jam pastatytą barokinę koplyčią. Tais pačiais metais popiežius Urbonas VIII paskelbė šventąjį karalaitį Lietuvos ir Lenkijos globėju. Hagiografijoje Kazimiero šventumas iškeliamas kaip Apvaizdos ženklas, kaip dangiškos malonės lietus", siųstas valstybei, kurioje nesenai įdiegtas tikrasis tikėjimas" patiria sunkius išbandymus. Todėl šventojo karalaičio užtarimu ir pavyzdžiu krikščionybė gali augti ir stiprėti 76. Savojo krašto Bažnyčios globėjo ir žmonių giminės" saugotojo šv. Kazimieras šviesa turi nustelbti senąjį nevaisingą tikėjimą 77, jis kaip medis, įsodintas prie vandens srovės" gali duoti vaisių metui atėjus (Ps 1, 3) 78. Tradiciškai šv. Kazimieras vaizduojamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna, kryžiumi ir lelija rankose, tačiau yra nemažai ir karalaičio-kario atvaizdų. Kariška ikonografija suvokiama kaip kovotojo su išorės ir vidaus (nuodėme) priešais vizualizacija ir kaip stebuklingų Lietuvos kariuomenės pergalių (1518,1519) iliustracija. Tradicijos šv. Kaizmierui priskiriama himno Omni die die Mariae autorystė, leido jį vaizduoti kaip ypatingą Marijos garbintoją. Barokinėje dailėje gana dažnai sutinkama Šv. Kazimiero ekstazė" rodo karalaitį su himno tekstu šalia Dievo Motinos. Kiti atributai: karališkos insignijos, rožinis, Lietuvos valstybės herbas Vytis, juslinę meilę simbolizuojantis, po šventojo kojomis pamintas amūras. 76 Ferreris, p Į tai dėmesį atkreipė pirmieji šv. Kazimiero kulto tyrinėtojai: Zenonas Ivinskis, Šv. Kazimieras, , New York: Tėvų pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, N.Y., 1955, p. 131; Fryderyk Papée, O najstarszych wizerunkach św. Kazimierza", in: Kwartalnik historyczny, 1905,1.19, p Ferreris, p

16 VALSTYBIŲ GLOBĖJŲ GERBIMO TRADICIJOS BENDRUMAS 1083 m. popiežius Grigalius VII kanonizuodamas Vengrijos karalių Steponą jam suteikė titulą Miles Christi. Per visą šv. Vaclovo gerbimo istoriją jo kaip athleta Dei atvaizdas itin ryškus. Šv. Vladislovas mūšio metu pasirodė kariuomenės priekyje ir kaip šv. Jokūbas padėjo saviesiems. Šventojo karalaičio Kazimiero kanonizacijos proceso dokumentuose svarbiausias jo šventumo liudijimas buvo pagalba Lietuvos kariuomenei. Pirmasis šv. Kazimiero biografas Zacharijas Ferrerie tik vos užsiminė apie prie šventojo kapo pasveikstančius ligonis ir prisikeliančius mirusiuosius, bet detaliai aprašė vienintelį stebuklą - karinį 79. Pirmojoje biografijoje, kuri buvo kanonizacinio proceso dalis, šv. Kazimieras pradėtas tituluoti valstybės globėju, jis tapo atsakingu už vidinę ir išorinę savojo krašto ramybę. LDK hagiografijoje šv. Kazimieras yra pirmasis Kristaus karys, niekada neatitraukęs globojančios rankos nuo bet kokios žmogiškos vilties" netekusios savosios tėvynės nelaimės ir sielvarto 80. Šv. Kazimieras kariuomenei pasirodė tokiu pačiu būdu kaip ir minėtame Kulmo mūšyje šv. Vaclovas saviškiams: ant balto žirgo, baltai apsirengęs. Ši analogija aiškiai parodo, kad šventojo valdovo kariškas atvaizdas - tai valstybės globėjo portretas. Kariniai stebuklai vaclovinėje hagiografijoje vyko iki husitų laikų, šv. Kazimiero - iki kovų su turkais ir XIX a. sukilimų. Šventieji Vidurio Europos karaliai pasireiškė kariniuose stebukluose kaip valstybės gynėjai. Pagalba savajai tautai matoma martirologuose ir liturgines knygas puošiančiuose karalių atvaizduose (nuo XII a. šv. Vaclovo ietis gerbiama kaip relikvija). Šv. Kazimiero kanoninis atvaizdas pristato tradiciniu" kunigaikščio apsiaustu vilkintį karalitį, tačiau jo fone būtinai vaizduojamas 79 Gyvenimai, p Sigita Maslauskaitė, Šv. Kazimieras karys", in: Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos, tarptautinės parodos katalogas. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2010, p Gyvenimai, p. 69. stebuklas prie Polocko" 81. Šventųjų valdovų pasirodymai mūšio lauke, karių sustiprinimas" ir stebuklingos pergalės įsipina į literatūrą, poeziją, bažnyčių puošybą. XII a. susiformavęs šventojo karaliaus-kario hagiografinis tipas pasiekė vėlesnius laikus. Baroko epochoje išliko beveik nepakitęs karaliaus-kario atvaizdas, jis dar gi dėl panašių aplinkybių aktualizuojamas: kontrreformacija, katalikiškosios tapatybės paieškos, kovos su erezijomis" ir kiti potridentinei Bažnyčiai svarbūs klausimai buvo sprendžiami iškeliant taip pat ir šventųjų valdovų globos reikalingumą 82. Be konkrečios karinės valstybės globos, šv. Stepono, šv. Vaclovo, šv. Vladislovo ir šv. Kazimiero gyvenimuose" akcentuojama asmens moralė, pasišventimas maldingoms praktikoms, artimo meilės darbai, rūpestis Bažnyčios reikalais. Kaip pareigingas savo šalies šventasis valdovas saugo tautą nuo vidaus ir išorės priešų, nuo aklojo karo šėlsmo" ir nuo nedorėlių sektų" 83, kaip dorybingas ir gailestingas krikščionis tapo veidrodžiu ir sektinu pavyzdžiu Bažnyčios ir valstybės vadovams. Taigi šventieji valdovai Steponas, Vaclovas, Vladislovas, Kazimieras lyginami su Dievo išrinktuoju karaliumi Dovydu, milžiną Galijotą nugalėjusiu, nuo avių kaimenės" paimtu ganytoju, kuris už ją guldo gyvybę" (Jn 10,11). Lyginami su išrinktosios tautos vadu Jonatānu, kurio vardas reiškia balandį" (balandis neturi blogio ir pavydo nuodų") 84, su išmin- 81 Sigita Maslauskaitė, Šv. Kazimiero atvaizdo istorija, ibid.; Šv. Kazimiero gerbimas Lietuvoje, sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslauskaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, II concilio di Trento come crocevia della politica europea. Atti della settimana di studio Settembre 1977, a cura di Hubert Jedin e Paulo Prodi, Bologna: Mulino, 1979; II concilio di Trento e il moderno. Atti della XXXVIII settimana di studio settembre 1995, a cura di Paulo Prodi e Wolfgang Reinhard, Bologna: Mulino, 1996; Tridente visuotinio Bažnyčios susirinkimo ( ) įtaka Lietuvos kultūrai. Susirinkimo idėjų suvokimas ir sklaida Vidurio Europos rytuose, sudarė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Gyvenimai, p Šv. Kazimiero laidotuvių pamokslas, in: Gyvenimai, p Remiamasi Seneka. 66

17 tinguoju Šventyklos statytoju Saliamonu, su iš vergijos išvaduotu ir savo išdavikams broliams atleidusiu tyruoju Juozapu, su išrinktosios tautos vadu Matatiju 85. Laikui bėgant šventojo valdovo savybės pristatomos kaip įkūnytas aukštas krikščionio idealas", kaip pavyzdys gyviesiems karaliams, karalienėms, didžiūnams 86. Tas pavyzdys nuo XIII a. dar labiau stiprinamas, pabrėžiant, kad dorybių galia yra daug sunkiau ugdoma karališkuose malonumuose ir minkštumuose" 87. Jauniesiems valdovams pavyzdžiu rodydamas šv. Kazimierą italas augustinas Fra Hilarione pažymi: Įsidėmėk, krikščioni karalaiti, šv. Kazimieras nepasidavė dvaro tuštybei, nors [valdė] žydinčioje jaunystėje, kai kraujas labiausiai kaitina ir uždega kūną kaip turkišką nežabotų geidulių laužą, ir nepasidavė lengvabūdiškam arogantiškumui, jis ne tik pats išvengė panašių tuštybių, bet net savo dvaro ponams to daryti neleido" 88. Jis teigia, kad tikras virtuozas, net ir dėl visų malonumų, garbių, turtų, karūnų ir skeptrų, kokius tik pasaulis gali duoti", neapleistų tobulo dvasios kelio 89. Tokie apibūdinimai hagiografiniuose pasakojimuose apie šventuosius Vidurio Europos valdovus yra bendri. Daugiausia pavyzdžių pateikta iš šv. Kazimiero hagiografijos, bet šie dalykai akcentuojami ir šv. Vaclovo, šv. Stepono, šv. Vladislovo hagiografinėje tradicijoje 90 : uolumas tarnaujant Bažnyčiai, karštas 85 Ibid., p. 199, 201. Remiamasi šv. Augustinu. 86 Mintautas Čiurinskas, Karalaičio Kazimiero laidotuvių pamokslas", p Fra Hilarione, II breve compendio della vita, morte e miracoli del Santissimo Prencipe Casimire, Figlio del Magno Casimiro re di Polonia, riferita da Monsignore Zaccharia Ferrerie, da Cromero, Stryikovio, et altri. Raccolta e data in luce dal R. P. Fra Hilarione di Sant'Antonio scalzo Agostiniano d'italia con alcune cose notabili nel fine per ammaestramento de Prencipi. Con licenza di Superiori, e con Privilegio, Napoli: per Aegidio Longo, 1629, p Ibid.,p Ibid.,p Sigita Maslauskaitė, Karalaičių reforma: šv. Kazimieras tarp šventųjų valdovų XVII a. jėzuitų leidiniuose", in: Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo ( ) įtaka Lietuvos kultūrai, P pamaldumas Dievo Motinai, mistinės patirtys šv. Mišių metu, dosnumas vargšams, našlaičių, sužeistų karių slaugymas. Vaizduojamojoje tradicijoje dominuoja naratyvinio pobūdžio šventųjų karalių ikonografija, jiems svarbus vaidmuo tenka Dievo Motinos gerbimo vizualizacijoje, o seniausi valstybės globėjų atvaizdai matomi jų palaidojimo vietose. Iškalbingas pamaldumo valstybės globėjams tradicijos tęstinumo/perkėlimo pavyzdys atsiskleidžia Šv. Kazimiero laidotuvių pamoksle". Mokslininkų dėmesio sulaukęs kūrinys, manyta, buvo sukurtas ir pasakytas Vilniaus katedros pamokslininko arba kito aukšto rango LDK dvasininko per karalaičio laidotuves 91. Tačiau neseniai atrasta, kad pamokslas yra nurašytas iš pranciškonų kardinolo Bertrando de la Touro (de Turre, apie m.) rankraštinio pamokslų De mortuis rinkinio [Sermo quadragesimus quintus. Et potestfieri in exequiis alicuius regis vel magni principis, etc. Princeps et maximus cecidit hodie in Israel) 92. Homilijos nuorašai buvo labiausiai paplitę iš visų šio autoriaus pamokslų ir labai tikėtina, kad toks ar panašus pamokslas galėjo būti panaudotas per šv. Kazimiero laidotuves 93. Tyrinėtojai pabrėžia šio kūrinio retorikos netikėtumą: pamoksle nekalbama apie mirusį karalaitį kaip valdovo sūnų, neminimi tėvai, kilmė, įpėdinio statusas, apie velionį jaunesnįjį Kazimierą Jogailaitį kalbama jau kaip apie valdovą, jis apraudamas kaip miręs valdovas, kunigaikštis, ponas, kuris būdamas gyvas turėjo valdžios galią, buvo supamas pavaldinių ir karių" 94. Pamoksle kaip rex justus figūros iškeliami bibliniai vadai ir teisėjai, dorybės vardinamos pabrėžiant jų karališkąją" vertę 95, valdovo savybės pristatomos 91 Mintautas Čiurinskas, Karalaičio Kazimiero laidotuvių pamokslas", in: 5v. Kazimieras istorijos vyksme, p ; Mintautas Čiurinskas, Įvadas", in: Gyvenimai, p Vytautas Ališauskas, Sakymas ir rašymas, Vilnius: Aidai, 2009, p. 138, išnaša Nr Ibid., p Mintautas Čiurinskas, Karalaičio Kazimiero laidotuvių pamokslas", p Ibid., p. 199, 201. Remiamasi šv. Augustino citata.

18 kaip įkūnytas aukštas krikščionio valdovo idealas", jis iškeliamas kaip pavyzdys gyviesiems karaliams, karalienėms, didžiūnams" 96. Barokinė šv. Kazimiero hagiografija perima pamoksle išryškintas vertybes: karališkos kilmės šventojo gerbime akcentuojami, kartojami ir naudojami viduramžiais susiformavę įvaizdžiai, retorinės figūros, simboliai. XVIII a. pamoksluose šv. Kazimieras taip pat dažnai lyginamas su kitų šalių valdovais-krikštytojais m. Vilniaus katedroje šv. Kazimiero dienos proga sakytame pamoksle Juozapas Kartenbringas SJ vardino krašto globėjus vyskupus šv. Vaitiekų, šv. Stanislovą, šv. Juozapatą ir minėjo valdovą šv. Zigmantą 97. Kiek vėliau (XVIII a. septintajame dešimtmetyje) nežinomo dvasininko sakytame pamoksle šv. Kazimieras prilyginamas prie pirmųjų valstybių krikštytojų-valdovų. Teigiama, kad krikščionybės pradžioje Dievas kiekvienai tautai davė šventumu spindinčius pavyzdžius, kurie sustiprino ir įkvėpė žengti Kristaus keliu. Pamokslininkas vardija didžiuosius monarchus" Konstantiną, Henriką, Leopoldą ir pažymi, kad Prancūzijai Dievo apvaizda davė Liudviką, Anglijai - Eriką 98, Ispanijai - Ferdinandą, Čekijai - Vaclovą, Vengrijai - Steponą, o mums lenkams mūsų karalaitį Kazimierą" 99. Jėzuitas Janas Korsakas drąsiai teigė, kad krašto krikštytojas šv. Kazimiero senelis Jogaila galėjo lygintis su kitais valdovais, atnešusiais į savo kraštus krikščionybę: su Prancūzijos Chlodvigu, Čekijos šv. Vaclovu, Norvegijos šv. Olafu ir Vengrijos šv. Steponu 100. Antanas Tiškevičius iškeldamas šv. Kazimiero šlovės ir globos valstybei svarbą pažymi, kad pasaulis jau stebėjosi 96 Mintautas Čiurinskas, Karalaičio Kazimiero laidotuvių pamokslas", p. 25. Sigita Maslauskaitė, Šv. Kazimiero atvaizdo istorija, p VUB RS, f. 3, b. 995, p Šv. Erikas - Norvegijos globėjas. Nežinomas pamokslininkas greičiausiai minėjo Anglijos globėją šv. Edvardą. 99 VUBRS.f. з, b. 1164Л. 23г. įoo Jan Korsak SJ, Trybut powinnej wdzięczności świętemu Kazimierzowi królewiczowi Polskiemu, Oyczyzny swojej defensorowi, Nieświż, krikščionybės platintojais valdovais: vokiečių kraštuose ją nešė Henrikas II, Vengrijoje - Emerikas, Palestinoje - Gotfrydas, Anglijoje - Edvardas, Graikijoje - Marcijonas, Lenkijoje - Boleslovas Kuklusis ir Indijoje - Juozapatas 101. Galima konstatuoti, kad XII a. subrendusi šventųjų valdovų gerbimo tradicija, post mortem įvykiai ir nuorodos į biblines figūras siekia atskleisti pagrindines Katalikų Bažnyčios nuostatas: 1. pranešti, kad katalikybė įsitvirtino jaunoje krikščioniškoje valstybėje; 2. krikščionis valdovas yra Kristaus karys ir Bažnyčios mokymui skelbti tinkantis dorybių veidrodis; 3. valdovas yra katalikų tikėjimo gynėjas, jo pavyzdžiu sekdami karaliai nenuklys nuo tiesos kelio ir bus uolūs skendinčių prietaruose" persekiotojai. Specula principis yra baigiami raginimu sekti ir Senojo Testamento karaliais, ir Katalikų Bažnyčios kanonizuotais šventuosiais valdovais. Danai kviečiami sekti šv. Kanutą, vokiečiai - šv. Henriką, vengrai - šv. Steponą, austrai - šv. Leopoldą, čekai - šv. Vaclovą, prancūzai - šv. Liudviką, o nuo XVII a. - lenkai ir lietuviai - šv. Kazimierą 102. IŠVADOS Karalių šventumas paradoksalus. Yra teigiančių, kad nuo vėlyvosios antikos iki antrojo tūkstantmečio pradžios karalių šventumas suvokiamas ne kaip sunkiai iškovota pergalė, bet kaip savaime suprantama valdovo statusui priklausanti kokybė: nėra švento karaliaus, bet karalius yra šventas todėl, kad yra karalius 103. Aptarta valstybių globėjų kulto istorija rodo, kad krikščionybė 101 Antoni Dominik Tyszkiewicz, Królewska droga do nieba albo życie św. Kazimierza Królewicza Polskiego у W. X. L. opisane, Warszawa: w Drukarni J. K. Mći y Rzeczypospolitey in Collegio Varsaviensi Scholarum Piarum, 1752, p Apie Specula principis plačiau: Raymond Darricau, ibid., p ; Sigita Maslauskaitė, Karalaičių reforma: šv. Kazimieras tarp šventųjų valdovų XVII a. jėzuitų leidiniuose", in: Tridente visuotinio Bažnyčios susirinkimo ( ) įtaka Lietuvos kultūrai, p Alba Maria Orselli, Santi re e santi imperatori nell 'Occidente medievale", in: Per me reges regnant, p

19 siekė sutaikyti asketo pamaldumą su narsaus karžygio pergalėmis, dorybingumą su karališka kilme ir su karališkomis pareigomis. Naujasis Testamentas nurodo, kad vienintelis karalių Karalius ir viešpačių Viešpats" (1 Tim 6,15; Apr 19,16) yra Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje" (1 Tim 6,16). Valdovai privalo nesididžiuoti ir nedėti vilčių į nepatikimus turtus", tačiau jie patys yra imago dei, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo" (Rom 13,1) 104. Jean-Paul Roux manymu, užtenka šio teiginio, kad krikščionys neabejotų dieviška valdžios kilme 105. Galų gale ir karaliaus pašventinimas yra suvokiamas kaip veiksmas, kuriuo Dievas išrenka, pašaukia ir paskiria žmogų tam tikria misijai, bet pirmiausia savo malone įgalina žmogų tai atlikti 106. Todėl skeptrą šventieji valdovai laiko Dievo pavedimu, o ne iš beribio žmogiško troškimo", karūna ir nimbas jų asmeniui suteikia tą vertę, dėl kurios nuo jų sklinda šviesa 107. Atsakant į klausimą kaip vėlyvas Lietuvos krikštas veikė šv. Kazimiero gerbimą: ar X-XII a. ir XVI- XVII a. šventųjų valdovų kultus suformavusios aplinkybės lėmė didelius skirtumus valdovų hagiografijoje ir ikonografijoje? Ar šv. Kazimiero gerbimo tradicijos sklaida prabėgus beveik penkiems šimtams metų nuo, sakykime, Vengrijos krikštytojų kanonizacijos, jį iškelia už skliaustų" kaip naujojo maldingumo atstovą, reikalingą reformuotai Bažnyčiai, atsinaujinusiai valdovų dinastijai ir uolioms vienuolijoms? - galimi tokie teiginiai: Lietuvos politinė raida keturioliktame šimtmetyje labai primena pagoniškų valstybių augimą ankstesniuose šimtmečiuose. Vengrai - paskutinė Vidurio Europos tauta, atsivertusi į krikščionybę. Jie pasikrikštijo, kai kunigaikščiai Gezą ir Steponas jau buvo įsitvirtinę valdžioje, bet dar neturėdami absoliučios valdžios, nusprendė įveikti vokiečių priešiškumą priimdami iš popiežiaus karūną ir katalikų hierarchiją" 108. Tą patį, kaip teigia S. C. Rowell, galima pasakyti ir apie Lietuvą metais 109. Šv. Stepono kultas skleidėsi krikščionybės priėmimo Vengrijoje požiūriu panašioje aplinkoje kaip ir šv. Kazimiero gerbimo tradicija Lietuvoje. Krikščioniškam pasauliui buvo duodama žinia, kad per savo iškilųjį tarną Kazimierą iš Lenkijos karalių ir Lietuvos kunigaikščių" 110 katalikybė suleido šaknis valstybėje, kurioje Evangelijos sėkla dar taip nesenai sudygo 111. Ši žinia perduodama taip pat ir atvaizdais. Šventųjų valdovų šventumo istorijose akcentuojami pirmavaizdžiai - bibliniai karaliai Saulius, Dovydas, Saliamonas bei visų karalių karalius Kristus. Šventasis valstybės globėjas pirmiausia yra Kristaus karys ir jo sekėjas. Hagiografinės ir ikonografinės tradicijų kaita, pagrindinės temos ir siužetai atskleidžia aktualiausius šventųjų valdovų - šalių globėjų gerbimo aspektus ir epochų žymes: kartais stipriau akcentuojami Senojo Testamento valdovai, kartais - Naujasis Dovydas-Mesijas. Valdovų gerbimo tradicija parodo, kokie šventojo atvaizdo ir hagiografijos bruožai buvo svarbūs konkrečiai bendruomenei arba net ir visai Bažnyčiai. Šventųjų kulto iniciatyva kyla iš tikinčios liaudies", vienu ar kitu būdu pažinojusios žmones, kurie po mirties pradėti gerbti, tačiau pamaldumas valdovams yra skatinamas ir plečiamas taip pat ir šeimos, dinastijos pastangomis 112. Katalikų Bažnyčios mokymas šventųjų kulto tema yra aiškus: neklausiama, kiek ir kokios aplinkybės lėmė vieno ar kito karališko šventumo dėmens išaukštinimą, bet klausiama: kiek toji gerbimo 104IV a. Euzebijus Konstantiną vadina Imago Dei: Jacques Le Goff, Héros du Moyen Âge, p Jean-Paul Roux, Karalius. Mitai ir simboliai, iš prancūzų k. vertè Jūratė Žalgaitė-Кауа, Vilnius: Aidai, 2007, p Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003, p Jean-Paul Roux, op. cit., p Stephen C. Rowell, op. cit., p Ibid. įioferreris, Zenonas Ivinskis, ibid., p. 131; Fryderyk Papée, ibid., p Jean-Paul Roux teigimu, Bažnyčia kanonizuoja princus nepataikaudama, ji tik patvirtina, ir dažnai pavėluotai, ką pašventė liaudies polėkis". Jean-Paul Roux, op. cit., p

20 tradicija išreiškia tikėjimą išgelbėjimu iš mirties ir kaip ji parodo Bažnyčios narių solidarumą 113. Baigti norisi dar viena citata iš Stepheno C. Rowello knygos: Turėtume įsiminti, kad kai keturiolikto amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lietuva iškilo kaip nuolatinis krikščioniškojo pasaulio įvykių dalyvis, jos valdovas naudojo aktualiausius (prancūzų-vokiečių) politinius štampus, siekė moderniausių amatų ir buvo rimtai vertinamas kaip svarbi figūra didžiajame tarptautiniame žaidime" 114. Politiniai štampai šv. Kazimiero gerbimo tradicijoje nėra ryškūs, tačiau akivaizdu, kad Lenkijos-Lietuvos valdovams buvo aktualus jaunojo Jogailaičio parodytas gyvenimo ir šventos mirties pavyzdys, o jį iškeldami jie naudojo laiko patikrintą šventųjų karalių gerbimo retoriką ir simboliką. XIV a. pabaigoje Lietuva su savo valdovais krikštytojais nebegalėjo pretenduoti j viduramžių šventųjų globėjų - valstybių krikštytojų - altoriaus garbę", tačiau netrukus iš Lietuvos krikštytojų giminės kilęs karalaitis šv. Kazimieras užėmė vietą šalia šv. Stepono, šv. Vaclovo, šv. Vladislovo. PADĖKA Straipsnis parašytas podoktorantūros stažuotės dėka. Podoktorantūros stažuotė finansuojamapagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonės (VP1-3.1-ŠMM-01) projektą Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje". Gauta Katalikų bažnyčios katekizmas, Kaunas: Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996, paragrafai , p. 317; Herbert Vorgrimler, op. cit., p Stephen C. Rowell, op. cit., p

21 ŠALTINIAI Bibliotheca hagiographica Latina antique et mediate aetatis. Subsidia Hagiographica, t. II. Bruxelles: Socii Bollandiani, Casimiriana. Fontes vitae et cultus S. Casimiri = Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto Šaltiniai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, Casimiriana II. Vitae antiąuiores S. Casimiri = Ankstyvieji šv. Kazimiero gyvenimai". Sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, Hilarione Fra, II breve compendio della vita, morte e miracoli del Santissimo Prencipe Casimiro, Figlio del Magno Casimire re di Polonia, riferita da Monsignore Zaccharia Ferrerio, da Cremerò, Stryikovio, et altri. Raccolta e data in luce dal R. P. Fra Hilarione di Sant 'Antonio scalzo Agostiniano d'italia con alcune cose notabili nel fine per ammaestramento de Prencipi. Con licenza di Superiori, e con Privilegio, Napoli: per Aegidio Longo, Katalikų bažnyčios katekizmas, Kaunas: Tarpdiecezinè katechetikos komisijos leidykla, VUB RS, f. 3, b VUBRS,f.3,b.ii6 4. LITERATŪRA Ališauskas Vytautas, Sakymas ir rašymas, Vilnius: Aidai, Bloch Marc, Les rois thaumaturges. Étude sur le caractère surnaturel attribué a la puissance royale particulièrement en France et en Angleterre. Oxford University Press, Boesch Gajano Sofia, La Santità, Bari: Editori Laterza, Cantarella Glauco Maria, Qualche idea sulla sacralità regale alla luce delle recenti ricerche: itinerari e interrogativi", in: Studi Medievali, Serie terza, Anno XLIV - Fase. II, Spolēto: Centro italiano di studi sull'alto medioevo, p Colafranceschi Caterina, Iconografia di Ladislao d'ungeria", in: Bibliotheca Sanctorum, t. VII, Roma: Istituto Giovanni XXIII, 1966, p Čiurinskas Mintautas, Vizualinės reprezentacijos variantai LDK biografijos kūriniuose (XVI-XVII a.): Išvaizdos aprašymai, sapnai, emblemos". Pranešimas skaitytas konferencijoje Socialinių tapatumų reprezentacijos LDK vizualinėje kultūroje" ( ). Mašinraštis. Darricau Raymond, Miroirs des princes", in: Dictionnaire de spiritualité, 1.10,2, Paris: Beauchesne, 1979, p Delarulle Etienne, Jonas d'orléans et le moralisme carolingien", in: Bulletin de littérature ecclésiastique, 55,1954, p Den Spighel van den Berowhebbertden Sondaer oft wtbeeldinge van den Miserere so Psal. van Dauid met schoone coperefiguren dinende tot vergelyckenissen met de passie ons Heeren ende deuote meditatien op ек belt I Gemackt door F. M. de Dole, Priester ende Predicator Capucin. T'Antverpen: bij Hendrick Aertssens ende Ian van den Horick, Einhard, Karolio Didžiojo gyvenimas. Lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių k. išvertė Mintautas Čiurinskas, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Aidai, Europa sacra. Raccolte agiografiche e identità politiche in Europa fra Medioevo ed Età moderna, a cura di Sofia Boesch Gajano e Raimondo Michetti. Roma: Carocci, Folz Robert, Les saints rois du Moyen Âge en Occident (VIe-XIIIe siècles), Bruxelles: Société des Bollandistes, Gallina Mario, Merlo G. Grado, Tabacco Giovanni Stona del cristianesimo. Il medioevo, Roma: Editori Laterza, Graus František, Volk, Herrschen und Heiligen im Reiche der Merowinger. Studien zur Hagiographie der Merowingerzeit, Prague: Nakladatelstvi Ceskoslovenské akademie vëd, Il concilio di Trento come crocevia della politica europea. Atti della settimana di studio Settembre A cura di Hubert Jedin e Paulo Prodi, Bologna: Mulino, Il concilio di Trento e il moderno. Atti della XXXVIII settimana di studio settembre A cura di Paulo Prodi e Wolfgang Reinhard, Bologna: Mulino, Il Potere e la Grazia. I Santi Patroni d'europa. Catalogo a cura di Alessio Geretti e Serenella Castri con la collaborazione di Carlo Corsaro, Roma: Skira, Ivinskis Zenonas, Šv. Kazimieras, New York: Tėvų pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, N.Y., Jungmann Joseph-André, Missarium Sollemnia. Origini, liturgia, storia e teologia della Messa romana, vol I, Torino: Marietti, Kantorowicz H. Ernst, Dwa Ciała Króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej, z języka angielskiego tłumaczyli Maciej Michalski i Adam Krawiec, Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, Klaniczay Gâbor, Holy Rulers and Biassed Princesses, translated by Éva Pâlmai, Cambridge University Press, Klaniczay Gâbor, L 'image chevaleresque du saint roi au Xlle siècle, in: La royauté sacrée dans le monde chrétien (Colloque de Royaumout, Mars 1989), publié sous la direction de Alain Boureau et Claudio Sergio Ingerflom, Paris: Éditions de l'école des Hautes études en sciences sociales, Kłoczowski Jerzy, Krikščionių bendruomenės besikuriančioje Europoje, iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, Korsak Jan SJ, Trybut powinnej wdzięczności świętemu Kazimierzowi królewiczowi Polskiemu, Oyczyzny swojej defensorowi, Nieświż, Krikščionybės Lietuvoje istorija. Sudarytojas Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, La regalità sacra. Contributi al tema dell ' VIII congresso internazionale di storici delle religioni (Roma, Aprile 1985). Pubblicati col concorso della Giunta Centrale per gli Studi storici, Roma: Leiden, E. J. Brill, Leclercq Dom Jean, L'idée de la Royauté du Christ au Moyen Âge, Paris: Les Édition du cerf, Le Goff Jacques, Héros du Moyen Âge, le saint et le roi, Paris: Éditions Gallimard,